Gėlės vaikų pasaulyje: nuo tautosakos iki šiuolaikinės literatūros
Biologai teigia, kad pasaulyje yra apie 400000 įvairių augalų rūšių. Gėles augino senovės persai, egiptiečiai, romėnai, kurie žydinčių gėlių žiedais puošdavo šventyklas, didikų namus, aukodavo jas dievams, todėl mokslininkų nestebina tas faktas, kad Kretos saloje rastas 5000 metų senumo rožės atvaizdas. Iki mūsų dienų išlikę pasakojimai apie vieną pasaulio stebuklų - kabančius Babilono sodus, į kuriuos iš visos senovės Romos imperijos buvo gabenami įvairūs augalai: granatai, vijoklinės rožės, vandens lelijos, figos, riešutmedžiai, migdolai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat nuo seno vadinama kryžių ir darželių šalimi. Senovės lietuviai daugelį augalų laikė šventais. XIX a. vienuoliai į Lietuvą atvežė rūtą, bijūną ir kitų gėlių. Daug gėlių buvo sodinama dvarų ir vienuolynų parkuose.
Gamta visais laikais buvo labai svarbi žmogui. Ji buvo ne tik maitintoja, bet ir ramybės šaltinis, harmonijos pavyzdys, įkvėpimo šaltinis. Žmonės gamtą laikė savo namais, kuriuose jie rado dvasinį prieglobstį, kad ir kas benutiktų. Turbūt todėl gamtos tematika tokia svarbi menininkų kūryboje. Lietuvių rašytojai savo kūriniuose vaizduoja paprastą žmogų, kuris, pavargęs nuo pilkos kasdienybės ir buities, turi galimybę pasigėrėti tobula gamtos spalvų, formų, garsų bei kvapų harmonija ir pajusti dvasios pilnatvę, laisvę. Vienas ryškiausių švietimo epochos atstovų, Mažosios Lietuvos poetas K. Donelaitis epinėje poemoje „Metai“ vaizdavo glaudžią sąsają tarp būrų gyvenimo bei gamtos. Gamtos grožis taip pat ryškiai vaizduojamas A. Baranausko lyrinėje poemoje „Anykščių šilelis“ bei daugelyje kitų plačiai žinomų lietuvių autorių kūrinių. „Lietuvių senieji papročiai, liaudies dainos rodo labai senos kultūros tradicijas, kuriose viešpatavo Gyvybės medžio, žmogaus ir gamtos bendrumo pasaulėjauta. Gamtos ir žmogaus gyvenimo ritmo paralelizmas ypač ryškus liaudies dainose”, - teigia J. Trinkūnas straipsnyje ,,Vainiko simbolika baltų kultūroje“.
Lietuvių liaudies tautosakoje, ypač dainose, raudose, dažnas gėlės motyvas. Šalia įprastų tautosakinių veikėjų: mergelės, bernelio, motinėlės, tėvelio, yra daug augalų, ypač žydinčių gėlių. Piešiama paralelė tarp žmogaus ir gamtos objekto: sūnelis nuolat lyginamas su bijūnu, dobilėliu, o mergaitė - su pinavija, lelijėle, svotai - su gvazdikais. Augalai glaudžiai susiję ir su spalvų simbolika: raudona rožė, radastas tradiciškai simbolizuoja kraują, mirtį, lino pluoštas gali būti geltonos ar baltos (ypač turint omenyje šviesius plaukus), o žibuoklė arba rugiagėlė - mėlynos (pirmiausia akių) spalvos etalonas. Taigi žydintys augalai lietuvių tautosakoje labai svarbūs, saviti. Žydinti gėlė - ne tik gamtos, bet ir kultūros, literatūros ženklas, todėl žiedo įvaizdis yra vienas pagrindinių kartojamų įvaizdžių lietuvių literatūroje.
Gėlės kaip simboliai lietuvių literatūroje
V. Mačernio ,,Vizijos“ - reikšmingiausias poeto eilėraščių ciklas. ,,Septintoji“ vizija - apsvaigimo būsena, kurią sukelia tamsus vynas ir šviesios gėlės. Visa tai ,,paliejo srovėmis kvapus svaigius“. Tą pačią būseną sukelia ir prisiminimai, kuriuose - legenda apie karalių gėlę, išviliojusią lyrinį subjektą iš namų į pasaulį. Jis išeina ieškoti ,,pasakiškos karalių gėlės“ - stipriųjų ir išrinktųjų gėlės. Jos ,,rožiniai lapeliai“ išduoda ,,karalių gėlės“ spalvą (rožinė, rausva, raudona - ne tik karalių, bet ir dievų spalva). Gėlės lapeliai užkrinta lyriniam subjektui ant veido ir širdies, suteikdami jam kūrybos dovaną. Eilėraščio žmogus pasidalina ,,karalių gėle“ su silpnaisiais ir parneša ją į namus. Kartu su ja parnešama žodžio, kūrybos dovana, kurios neturėjo senieji namai. Gėlė V. Mačernio kūryboje - kūrybinių galių ir kūrybos nemirtingumo simbolis.
Poeto Just. Marcinkevičiaus eilėraštyje ,,Ištariau gyvenimą“ gėlė simbolizuoja prasmingą būtį. Lyrinis subjektas gėlę vadina ,,banalia“, bet ši gėlė yra unikali, kadangi iš kasdienybės ir žemės dugno kelia rausvą žiedą. Rausvumas - tai grožio ir gyvybingumo sintezė. Gėlės žydėjimas Just. Marcinkevičiaus lyrikoje metaforizuojamas kaip žmogaus gyvenimas ir savo būties pilnatvės patyrimas.
H. Radausko lyrikoje į gamtos pasaulį veržiasi modernaus - žmogaus pasaulėžiūra. Eilėraštyje ,,Miesto sode“ lyrinis subjektas liūdi dėl trumpučio ir bevaisio gėlės žydėjimo miesto sode, nužydėjusi gėlė pavirsta mediniu šachmatų arkliuku, o eilėraštyje ,,Stebuklas“ gamta atsiveria kaip stebuklas - tarnaitė stebuklingai pražysta lyg gėlė. J. Degutytės eilėraščiai apie gėles yra metaforiški tekstai apie meilę ir kančią, džiaugsmą ir liūdesį, gyvenimo prasmę ir likimą. Poetės vaizduojamos gėlės, kaip ir žmonės, ragina įprasminti gyvenimą, išdidžiai susitaikyti: ,,mylėti - tai duoti ir suprasti“.
Rūta: nuo liaudies dainų iki šiuolaikinės poezijos
Pats rūtos (lot. Ruta graveolens) motyvas lietuvių tautosakoje neturėtų būti labai senas, tačiau neatmestina, kad ši žydinti gėlė į lietuvių tautosaką atėjo iš kitų kraštų dainų tradicijos, nes rūtos vardu seniau galėjo būti vadinami skirtingi augalai. Viena liaudies legenda byloja, kad rūta išdygo iš Kristaus kraujo ir ašarų, nulašėjusių ant žemės meldžiantis Alyvų kalne, kita - jog į rūtos augalą Jėzus pasivertęs tuo metu, kai jį su Motina persekiojo Poncijus Pilotas. Rūtos Lietuvoje atsirado XVI a. Iš pradžių augintos vienuolynuose ir dvaruose, tik vėliau jos prigijo kaimuose. Lietuvių liaudies dainų tradicija liudija, kad XVIII-XIX a. rūta jau buvo tapusi vienu svarbiausių gėlių darželio žolynų: ,,Rūta žalioj, / Jau vakaras vakarėlis, / Rūta žalioj. / Rūta žalioj, /Puolė saulė ant medžių, / Rūta žalioj”. Senojoje dainų tradicijoje visas mergaitės gėlynas dažnai vadintas „rūtų darželiu”. Tiesa, kai kuriose dainose jas pakeitė kiti augalai, pavyzdžiui, levandos (levandrėlės), meirūnai ar rožės. Ypatinga pagarba rūtoms atsispindėjo ne tik dainose, bet ir sodžių gėlynuose. Pasak Z. Gudžinsko, rūtoms darželiuose dažniausiai skirdavo garbingiausią vietą: ,,Oi tu rūta, rūtele žalioji, / Kodėl nežaliuoji žiemą, vasarėlę, / Kodėl nežaliuoji žiemą, vasarėlę?“
A. Vareikytė straipsnyje ,,Rūtos simbolinės prasmės mūsų tradicinėje kultūroje ir šeimos gyvenime“ teigia, kad Lietuvių liaudies dainyno kataloguose rastume apie 100 anoniminių dainų tipų, kuriuose naujai, bet remiantis folkloro tradicija, plėtojami rūtų, rūtų vainiko, rūtų darželio motyvai. Šioje poezijoje gėlynai vaizduoti keleriopai: jie apdainuojami kaip merginų pomėgis ir poilsio vieta, kartais jais tiesiog grožėtasi, stengtasi kuo detaliau nupasakoti, kas juose auginama, rūtų darželis net lyginamas su rojumi. Neretai vėlyvosiose lietuvių liaudies dainose buvo susitelkiama ir į moralizavimą: gan griežtu tonu primenama, kad mergelės turi ir darželius gražiai prižiūrėti, ir savo dora pasirūpinti, antraip nepateksiančios į dangaus karalystę. Kartais mergelės dainose rūtelės negerbia, nemyli: „Rūtų vainiką nuimtai / Ir purvynėlin įmestai“. Galbūt todėl, kad rūta visada būdavo mergelių gėlė, jos į pastarąją sudėdavo visas savo viltis ir svajones, todėl, kai mergelėms tekdavo nusivilti, jos pirmiausia pyktį išliedavo ant žalios rūtelės, kuri simbolizuoja mergelės nekaltybę, ištikimybę. Jauna mergelė savo rūtų darželyje būna laiminga arba verkia, liūdi. Dažnoje dainoje „skaisčios rūtelės“ būna „nuimtos, nupjautos, sutryptos“. Mergelė liūdi savo „rūtų vainikėlio“, kaip jaunų, praėjusių dienų prisiminimo. Rūtų įvaizdis neatskiriamas nuo mergelės jaunų dienų, jos gyvenimo.
Vieno originaliausių lietuvių poeto K. Binkio ciklo ,,Utos“ eilėraštyje ,,Rūta“ mergina šypsodamasi skina rūtas, nes ,,Šią naktį bernelio yr būta“. Ji nerimauja, kad niekas nesužinotų tiesos, nes gresia didelė gėda. Kitame eilėraštyje ,,Mano rūtos baigia džiūti“ mergelė laukia grįžtančio bernelio ir nerimauja, kad jam grįžus rūtų darželis bus išnykęs nuo sausros: „Ką sakyt kai bernužėlis / Vėlų vakarą paklaus: / „Kaipgi rūtos, kaipgi gėlės?“- / Kaip paslėpsiu ašarėles / Nuo veidelio neramaus?“ Be rūtų vainikėlio neįsivaizduojamos lietuviškos vestuvės, taigi ir mergužėlės vainikėlį įsivaizduodavo kaip vestuves: nebus vainikėlio, nebus ir vestuvių: ,,Kukavo gegutė, / Džiaugės vasarėlė, / O mergelė verkė / Rūtų vainikėlio“. Taigi rūtų vainikas, tapo simboliu ir vestuviniuose papročiuose. Iš rūtų pinti vainikus pradėta vėliau nei iš Gyvybės medžio. 1889 m. Davainis-Silvestraitis rašė: „prisineša ant kalno žolių, dobilų, žirniukų, pinavijų, visokių gvazdikų, razetų, jurginų, mėtų, linukų ir kitų žolių nuo pievos... ir dainuoja: ,,Švento Jono vakarėly / Pyniau rūtų vainikėlį / Iš visokių žolelių, / Iš visokių lapelių, / Ir iš dilginėlių, / Ir iš erškėtėlių, / Ir iš visokių medelių“. Rūta „kaip vestuvių apeigų atributas nustelbė ankstesnę ąžuolo ir liepos simboliką. Pamažu rūta įgavo išskirtinę prasmę ir perėmė kitų žolynų ir gėlių simbolizmą, užgožė jas“. Prie rūtų darželio temos aktualinimo daug prisidėjo A. Vienažindžio eilėraštis - daina „Kaip gi gražus gražus rūtelių darželis“ ir U. Tamošiūnaitės eilės „Pavasarėlio ramumas dienų“. Šių dviejų kūrinių motyvai įvairiomis variacijomis pasikartoja daugelyje vėlyvųjų dainų. Lietuvei pritinka tik rūta meilioji. Maironio ir P. Vaičaičio eilėse rūtų darželiuose dainuojančios sodžiaus mergelės tapo svarbia tautinio kraštovaizdžio emblema, kuri plėtota ir XX a. poezijoje, tremtinių dainose. Vienas iš vėlyviausių rūtos motyvo aktualizavimo pavyzdžių - 2000 m.
Lelija: skaistumo, tyrumo ir paslaptingumo simbolis
Lietuvių kūryboje dažnai galima sutikti ir leliją (lot. lilium). Ši gėlė dainose kaip ir rūta dažniausiai siejama su jaunyste, tapatinama su grožiu, gaivumu: „Oi augin močia dukrelę, / Kaip gražią lelijėlę“. Lelija dažnai tampa mergelės simboliu, ji taip pat vaizduojama kaip skaistybės simbolis, tapatinama su Marija. Baltoji lelija yra nuo senovės plačiai paplitęs šviesos simbolis, o religiniame kontekste - tai tyrumo, nekaltumo ir mergystės simbolis (vaizduojant Mariją, pvz: per arkangelo Gabrieliaus apsireiškimą). Būtent dėl rūtos ir lelijos panašumo žmonės sukūrė tokių dainų, kuriose šios gėlės minimos kartu: ,,Palaistyk rūtą vyneliu, / O leliją vandeniu: / Prigis rūtelė iš šaknų, / O lelijėlė iš lakštų“.
Leliją galima sutikti ir liaudies pasakose, tokiose kaip „Nakties stebuklas“, kurioje pasakojama apie pono dukrą, kurią tėvas vertė išsirinkti vyrą. Kai pasirinko neturtingą dvaro sodininko sūnų, karaliaus sūnus, kuris taip pat norėjo gražuolės rankos, supyko ir prievarta išsivežė mergelę į savo rūmus. Mergelė „pradėjo taip raudoti, kad iš skausmo plyšo jai širdis. Rytojaus dieną žmonės pamatė ant jos kapo išdygusią puošnią gėlę, kurią praminė karališkąja lelija. Didingi žiedai iškilo į saulę, kalbėdami apie gražiąją pono dukterį ir jos nelaimingą meilę“. Lelija dažnai minima ir literatūroje. K. Binkio eilėraštyje ,,Vandens lelija“ iš ciklo ,,Utos“ akcentuojama balta lelijos spalva, nors ji auga tarp purvinų maurų, ji baltesnė už balčiausią sniegą. Lelija taip pat personifikuojama: ,,Ji vis sapnuos paskendus miega -‘‘.
J. Degutytės eilėraštyje „Lietuva“ lyrinis subjektas vardina Lietuvos sudedamąsias dalis: „Lietus laukimas laimė lelija liepų svaigus kvepėjimas“,- viskas sutelpa į šį vardą. V. Palčinskaitės eilėraštyje „Baltajame eilėraštyje“ lelija pražysta: „Baltas rudenėlio rūkas. / Baltas paukštis. / Krikšto rūbas. / Pirmo šerkšno lelija, / Žydinti kambaryje Lelija.“ Kitokia - raudona lelija minima ir J. Vaičiūnaitės eilėraštyje „Raudona lelija“: „Iš tuščių vienuolyno kiemų, iš senų apleistų kapinių / tau nešu tą raudoną taškuotą leliją, / tą velnio sėklą, / tą kančioj prasiskleidusią ugnį“. Raudonoji lelija - gėlė, pražystanti dideliu raudonu žiedu. Ji simbolizuoja antgamtišką, magišką jėgą, primenančią velnio sėklą ir ugnį. Magišką, paslaptingą, švytinčią leliją vaizduoja ir rašytoja J. Ivanauskaite romane „Mėnulio vaikai“: „It procesija pro šalį visu savo puošnumu praplaukė vasara - rytais, praplaukiančiais pašėlusiu paukščių čiulbesiu, žemogėmis kvepiančiais vidudieniais, šiltomis liūtimis, popietiniu čiobrelių snauduliu, purpuriniais saulėlydžių ežerais, prieblandoj švytinčiom lelijom...“ Magiškų, mistinių savybių lelijai suteikia ir J. Aistis eilėraštyje „Kūrimo valanda“: „Šilta pavakarė, tartum lelijų kvapsnis, / Pasklidusi svaiginančiu kvaitu“. Taigi, lietuvių literatūroje lelija vaizduojama daugialypiai.
Rožės: grožio, aistros ir trapios meilės simbolis
Rožės (lot. rosa) - vienos nuostabiausių gėlių, savo grožiu džiuginančios kiekvieno akį. Nors dažnai pabrėžiamas ir jų grožis bei nuostabus kvapas, lietuvių liaudies pasakoje „Karalienė rožė“ našlaitė už savo dosnumą ir gerą širdį gavo dovanų rožę, kurios kvapas buvo toks nuostabus, kad jam negalėjo prilygti jokia kita gėlė pasaulyje. ,,Trumpai težydi rožės,“ - į šių žodžių reikšmę subėga visos Šatrijos Raganos apysakos ,,Sename dvare“ mintys, prasmės, išgyvenimai, subtilūs nutylėjimai ir nuojautos. Tai kulminacija, vainikuojanti ne tik abi įžangas, bet ir visą kūrinį. Rožės - tai žmogaus gyvenimas, laikinas, trapus, o rožių žydėjimas - vertybė, nes ,,baltuojantys pumpurai“, ,,baltavo žiedai“, ,,baltais lyg sniegas lapeliais.“ Jas veikėja Irusia lygina su mamate, ryški rožių ir mamatės paralelė, tačiau rožės težydi trumpai.
Rožės - lepūs augalai, jos auga tik saulėtose vietose ir apsaugotos nuo šiaurės vėjų ir skersvėjų. Būtent šios savybės dažnai padiktuoja ir gėlių charakterį literatūroje. Maironis eilėraštyje „Neužmirštuolė gėlė“ pabrėžė rožės opumą ir puikybę: ,,Man tinka tas žiedas, kurs žydi blaiviai / Ir auga netoli vandens; / Nepuošia jį rūbai kaip rožę puikiai, / Dėl to ir nebijo rudens“. Taip pat apie rožės puikybę jis rašė: „širdis bijo rožės ir josios puikybės“, šitaip suteikdamas gėlei neigiamų savybių.
Neoromantikė S. Nėris, pati dievinusi rožes, eilėraštyje „Raudona rožė“ pabrėžė šios gėlės aistrą ir nuodėmingumą: ,,Karmen dainavo meilę pražūtingą, / Gyvenimą be prietarų ir baimės. / Ir siūlė rožę man raudoną, nuodėmingą, / Užburtą širdimi ir laime.“ Taip poetė atskleidė šios gėlės mistines savybes. J. Aistis eilėraštyje „Rožė“ taip pat atskleidžia gėlės išskirtinumą, grožį, tačiau joje įžvelgia ir gėlą bei viltį, nes gėlė įgauna naują savybę, ji - neįteikta: ,,Aš niekad nemačiau tiek kraujo suplūdusio / Nei žaizdoje, nei vakare prieš lietų, / Kaip neįtikėtinos rožės skruostuose ir lūpose, / Taip, rodos, imtų mano gėlą ir jai išlietų!” Eilėraštyje „Pasaulio vidury“ lyrinis subjektas sustoja „Po laukiniu rožės krūmu“, nes čia šviesi diena ir atrodo, kad sustoja laikas. J. Vaičiūnaitės eilėraščio „Baltosios eilės 1“ neįprastu impulsu tapo pilkoji rožė. Įprasta kalbėti apie raudonas, baltas, geltonas rožes - jos yra grožio idealas, o dažniausiai minima literatūroje raudonoji rožė yra dar ir gyvybingumo, aistros simbolis. Pilkoji rožė savo forma primena tai, kas būdinga įprastų spalvų rožėms, o pilkumas suteikia šiai poetinei figūrai visai naują turinį. Pilkosios rožės reikšminis dviprasmiškumas sakytum išprovokuoja netikėtą poetės jauseną, kurios išreiškimui pasitelkiama vaizdų grandinė: „Miglų pilkoji rožė, / sūkuriuojanti / iš miesto / prietemos, drėgmės, rudens / pilkoji rožė rūko žolę / virš juodų šakotų / parko medžių“, taip netikėta gėlės spalva tarsi...
Pasakos apie gėles vaikams
Latvių literatūros klasikės Anos Saksės (Anna Sakse, 1905-1981) svarbią kūrybos dalį sudaro pasakų knygos. Latvijoje išleistos pasakų knygos Pasakas / Pasakos1 (1946), Laimes kalējs / Laimės kalvis (1960), Pasakas mazajiem / Pasakos mažiesiems (1960), Pīķa kunga stāsts / Pikų karalius (1962), Kalējdēls Kaspars / Kalvio sūnus Kasparas (1964), Pasakas par ziediem / Pasakos apie gėles (1966), Varavīksne / Vaivorykštė (1968), Puķu zirnītis / Kvapusis žirnelis (1969), po autorės mirties pasirodė Kā zaķis brauca uz Rīgu pēc skābu kāpostu sēklām / Kaip zuikis raugintų kopūstų sėklų į Rygą važiavo (1986) ir išsamiausias rinkinys Zāles stiebrs / Žolės stiebas (1987), į kurį sudėtos ir Pasakos apie gėles2. Latvijoje jos ne kartą išleistos atskiromis knygomis, o kai kurios įtrauktos ir į kitus rinkinius, be to, mėgstamos versti į įvairias užsienio kalbas. Lietuvių kalba išleisti rinkiniai Laimės kalvis (1964), Pasakos apie gėles (1969, 2005 ir 20143), pasakų rinktinė Milžino šauksmas (1993)4. Lietuvoje daugiausia dėmesio sulaukė Pasakos apie gėles, jos ir šiandien mielai skaitomos. 2010 m. knyga išleista garsiniu pavidalu5. 2017 m. Vilniaus teatre „Lėlė“ pastatytas spektaklis vaikams „Gėlių istorijos“6. Atskiros pasakos įgarsintos LRT „Vakaro pasakų“ cikle, pavyzdžiui, „Raganiukė“. Pasakų turinys ir raiška tinkama vaikams, jos sudomina ir paauglius, nors kai kurių kūrinių semantika gana sudėtinga, reikalaujanti skaitytojo su didesne gyvenimo patirtimi. Tai ypač pasakytina apie pasakas meilės tema. Šiame straipsnyje nagrinėjama gėlių vaizdinio įtaka pasakų semantikai, tiksliau tariant, kaip gėlė (konkretus augalas su savo savybėmis) ir jos vardas (sykiu ir to vardo vertimas į lietuvių kalbą) lemia pasakos prasmę, kaip rašytoja (ir vertėja) pasinaudoja gamtos pasaulio ir kalbos išgalėmis. Pasakos primena etiologines sakmes apie augalų kilmę.
Anos Saksės kūrybinis palikimas yra įvairus: trys romanai, keli apysakų rinkiniai ir knygos vaikams, eilėraščiai, pasakos ir humoreskos, tačiau reikšmingiausias rašytojos indėlis į literatūrą iki šių dienų yra pasakos apie gėles. Didžioji jo dalis sudėta į septynis Rinktinių raštų tomus (1962-1965)7. Rašytojos kūryboje pradedant XX a. šeštuoju dešimtmečiu pagrindiniu žanru tapo literatūrinės pasakos. Saksės šimtmečio minėjimo apžvalgoje spaudoje primenama, kad literatūrologė Saulcerytė Viesė (Saulcerīte Viese) antrojo leidimo (1970) pratarmėje yra rašiusi, jog šių pasakų istorija skamba kaip pasaka9. Pavyzdžiui, pagrindas parašyti pirmąją ciklo apie gėles pasaką proza - „Naktsvijole“ - buvo asmeninė patirtis, kai kartą pasiklydusi miške autorė pajutusi, tarsi vis gilyn į mišką vilioja išskirtinis gėlių kvapas - žydėjo blandys10 (plačiau apie šią pasaką žr. Viršelio dail. Rašyti pasakas apie kitas gėles pastūmėjo puikios latvių dailininko Karlio Sūninio (Kārlis Sūniņš) akvarelės, kurias rašytojai pasiūlė leidykla. Iliustracijos buvo skirtos kinų poeto eilėraščių rinkiniui, tačiau dėl kultūros revoliucijos Kinijoje atsisakyta sumanytą rinkinį leisti ir Latvijoje. Kaip rašo menotyrininkė Inara Nefedova (Ināra Nefedova), Saksės ir Sūninio draugystę rengiant pasakų apie gėles leidinį nulėmė keistų aplinkybių sutapimas. Gėlės rašytojai tapo itin artimos ir svarbios, kai dėl ligos ji turėjo atsisakyti aktyvaus visuomeninio gyvenimo ir leisti laiką namuose Mežaparke, kur ją supo gėlės. O dailininkas turėjo sukaupęs nepanaudotų akvarelių, vaizduojančių gėles. Leidyklos „Liesma“ vyresnysis redaktorius parodė rašytojai šiuos piešinius, ir ji nutarė, jog būtinai reikia juos išspausdinti. Pati yra pripažinusi, kad dailininkas turėjo būti paminėtas kaip knygos bendraautoris11. Vėlesni pasakų leidiniai būdavo iliustruojami įvairiai arba leidžiami neiliustruoti. 2014 m. Viršelio dail. Rinkinį sudaro 33 pasakos. Vienos pavadintos tradicinių, gerai žinomų tiek Latvijoje, tiek Lietuvoje gėlių ar žydinčių krūmų ir medžių vardais („Pienė“, „Jazminas“, „Vyšnia“), nemažai esama pasakų apie egzotinius augalus („Kamelija“, „Lotosas“, „Orchidėjos“ ir kt.). Autorės akiratin patenka tiek laukiniai, tiek darželiuose žydintys augalai (plg. „Zuikio kopūstai“, „Kardeliai“). Yra ir išgalvotų augalų arba išgalvotais vardais pavadintų pasakų („Czi Czina“, „Raganiukė“, „Kvaputė“). Jau rinkinio pavadinimas akcentuoja gėlės vaizdinio svarbą. Nors juo ir pasakoma, kad tai pasakos apie gėles, iš tiesų tai pasakos apie žmones ir jų santykius, tačiau tuos santykius įprasmina būtent gėlės ar kito žydinčio augalo (medžio, krūmo) vaizdinys. Daugumos ciklo pasakų esminė mintis: niekas iš žmogaus gyvenimo nedingsta be pėdsako - nei laimė, nei kančia, nei geri, nei pikti darbai12. Ypač gausi meilės tematikos pasakų grupė („Raganiukė“, „Snieguolė“, „Erškėtrožė ir Ryto Vėjas“ ir kt.). Nedaugelyje pasakų iškyla vaiko tema („Kiaulausiukas“, „Žirniukas“), kur kas dažniau, pasitelkiant gėlių vaizdinius, perteikiamas vaikino, merginos likimas. Apibūdindama Anos Saksės literatūrines pasakas, ypač ciklą apie gėles, Ingryda Kiršentalė pabrėžia, kad tai stebuklinės pasakos, tačiau ne dėl to, kad jose veiktų antgamtiniai liaudies pasakoms būdingi personažai (tokių yra vos keli), o dėl jų pabaigose įvykstančio stebuklo - žmogaus mirties / žūties vietoje išaugančios gėlės ar augalo, dėl to, kad augalai turi savybę susikalbėti, įgyti žmogiškų savybių. Kodėl Ana Saksė vaizduoti renkasi gėles? Vienas iš galimų atsakymų - gėlės žmogui daro didelį poveikį. Stulbina jų grožis ir įvairovė. Autorė remiasi tiek savo krašto, tiek svetimų tolimų kraštų augalijos tradiciniais vaizdiniais, neprieštaraujančiais gyvenimiškai tikrovei14, o siužetus pasakoms neretai sukuria pats gyvenimas. Šie ypatingi, įstabūs gamtos objektai turi galią sužadinti visas žmogaus jusles - regą (žiūrintįjį veikia žiedų formos ir spalvos), uoslę, skonį - jaučiami visokiausi kvapai, skoniai. Gali veikti net ir klausą (girdimi garsai arba tyla).
Gėlių spalvų ir formų svarba pasakose
Dalis pasakų semantikai labai svarbi aprašomų gėlių spalva („Snieguolė“, „Vyšnia“, „Aguona“, „Jazminas“, „Pienė“ ir kt.). Pasakoje „Snieguolė“ sekama liūdna meilės istorija. Sniego Motei ir Sniego Tėvui gimsta dukrytė Snieguolytė, kuri „buvo skaisti baltaplaukė mergytė, gulėjo baltoj lovelėj, apsiklojusi baltais debesų patalėliais“ (p. 5). Užaugusi ji pamilsta vėją Pietį, bet Sniego Tėvas dukrą tekina už nemylimo vyriausio Vėjo sūnaus Šiaurio. Vaizdingai aprašomas baltosios nuotakos kraičio ruošimas: „Linksma Sniego Motė taisė dukrai kraitį. Patalus pripylė minkštų sniego pūkų, raižė ir siūlėjo baltas debesų marškas, vėrė ant siūlelių tviskančius ledo karolius“ (p. 6). Visame kūrinyje eina baltos spalvos leitmotyvas. Besikeičiančių sniego, šalčio, ledo pavidalų kulminacija - merginos Snieguolytės pavirtimas į rasos lašelį, o vėliau į baltą gėlę Snieguolę. Ją pavydus Šiaurys užvožia ledo dangčiu. Pavasarį, kai Snieguolė pajunta mylimojo Piečio artumą, „kvapu prasitirpdo ledo dangtyje mažą plyšelį ir kyšteli galvytę, norėdama pažvelgti į mėlynas mylimojo akis“ (p. 13). Žmonės apsidžiaugia pavasarį pamatę prasiskleidusią baltgalviukę, šį įvykį vieni kitiems praneša kaip didžiausią naujieną. Pasakos veikėjos vardas Pārsliņa - Pārsla18 deminutyvas - susijęs su žodžiu sniegpārsla ‘snaigė’, o augalo pavadinimas latviškai yra sniegpulkstenīte (taip ir pavadinta pasaka)19, liaudyje vadinamas ir kitokiomis formomis, tarp jų ir vyriškosios giminės sniegpulkstenītis (gali būti, kad tarminės formos). Lietuviškas mergaitės vardas Snieguolė - iš pasakos „Snieguolė ir septyni nykštukai“ herojės vardo, kuris yra priesagos -uolė vedinys iš liet. sniegas20 - sutampa su augalo pavadinimu.
Panašaus minorinio skambesio yra pasaka „Vyšnia“, kur įžeidus piktasis Šiaurys sušaldo Vyšnaitę. Tėvas sodininkas „liejo graudžias ašaras. Ten, kur tos ašaros nukrito, išdygo medelis“ (p. 33). Tačiau Šiaurys nesiliauja keršyti ir nori jauną medelį sušaldyti. Todėl tėvas slapsto Vyšnią ją aprengdamas vis kitokios spalvos apdarais: pilka, vėliau balta, žalia, vėliau žalia su raudonomis sagutėmis, tada geltona ir vėl pilka. Vyšnios medelio spalvų kaita kalba apie amžiną gamtos rato ciklą ir tėvo meilę dukrai. Tačiau originale kalbama apie tėvo meilę sūnui ir rūpestį juo, nes latviškai vyšnia vadinama vyriškosios giminės žodžiu ķirsis. Pasakodama apie darbą prie šio vertimo vertėja prisipažįsta, kad dėl to ji „parašė laišką autorei prašydama leisti vertime pakeisti keletą dalykėlių. Rašytoja maloniai sutiko. Pavyzdžiui, latvių kalbos žodis „ķirsis“ - vyriškosios giminės. O kadangi mūsų „vyšnia“ yra moteriškosios giminės, pasakoje „Vyšnia“ atsirado mergytė, sodininko dukrytė“21. Vis dėlto vertėjos pasirinkta transformacija - pasakoti apie mergaitę - neprisidėjo prie pasakos suvokimo, nes yra susiformavęs stereotipas, kad pasakoje aprašyti veiksmai būdingi berniukų elgesiui. Sunku sujungti lietuvišką personažą su šioje pasakoje aprašytais įvykiais. Turbūt būtų buvę geriau pasinaudoti lietuvių kalbos žodžių darybos išgalėmis ir iš pavadinimo vyšnia su deminutyvine priesaga -ukas padaryti vyriškosios giminės mažybinį daiktavardį Vyšniukas (tai atitiktų latvių formą ķirsītis). Negalima nepastebėti vertime vartojamų deminutyvų formų įvairovės - ji atspindi lietuvių kalbos žodžių darybos potencialą: Vyšnia - Vyšnelė - Vyšnaitė. Įdomu, kad deminutyvas nė karto nėra pavartotas originale, nors potenciali galimybė pavadinti medelį deminutyvu ķirsītis yra ir latvių kalboje. Tai galėtų būti susiję su neklaužados vaiko elgesio vertinimu. Skaitydami šią pasaką latvių ir lietuvių vaikai pažįsta skirtingų lyčių veikėjus ir jų elgesį. Čia reikėtų atsižvelgti į pasakų parašymo laikotarpiui, t. y. maždaug XX a.
Pasakoje „Aguona“ svarbi raudona spalva, perteikianti pikčiurnos viliokės Aguonos būdą. Besipykdama su vyru Vilkdalgiu, iš piktumo ji net parausta. Drignė Aguoną pamoko, kaip vyrą suvaldyti: „Apsisek skaisčiai raudoną sijoną, duok vyrui atsigerti šio gėrimo, pasistaipyk prieš jį, ir jis pasidarys švelnutėlis, nors prie žaizdos dėk!“ (p. 88). Vis dėlto Vilkdalgis pergudrauja žmoną, o nedoroji Aguona sprunka į krūmus: „Vilkdalgis įpykęs nusviedė jai iš paskos ir sijoną, bet šis užkliuvo už mieto ir liko ten plevėsuoti“ (p. 89). Akivaizdu, kad rašytoja čia aktualizuoja paplitusias raudonos spalvos reikšmes: meilę ir neapykantą, erotiką ir aistrą, netgi agresiją.
Itin svarbios spalvos ir pasakoje „Jazminas“. Kitąsyk visos gėlės buvusios baltos. Į sodą atklydus dailininkui su didele dažų dėže, vyksta tikra konkurencijos drama - visos gėlės svajoja būti nuspalvintos norima spalva. Arčiausiai dailininko stovėjęs Jazminas paprašo išsvajotos geltonos spalvos, tačiau pasipūtęs dailininkas už nekantrumą ir išdidumą Jazminą nubaudžia: „Įtūžo ir tėškė geltonais dažais apkibusiu teptuku tiesiai į Jazminą“ (p. 70). Todėl ir liko jazminas baltas, tik su užtėkštu geltonu žiedo viduriu22. Žmogaus akį traukia ne tik gėlės spalva, bet ir žiedo ar lapų forma. Pasakose „Kiaulausiukas“, „Lapių uodegos“, „Kurpelės“, „Širdelės“, „Kardeliai“ akcentuojama augalo forma - tai vykusiai integruota į pasakų meninį pasaulį.
Pasakoje „Kiaulausiukas“ aprašomas liūdnas našlaičio Janyčio likimas. Čia aptinkame archetipinį siužetą apie tėvą, parvedusį į namus blogąją pamotę, ir dėl jos piktadarybių pražudytą vaiką. Janytis praminamas Kiaulausiuku, nes sykį jis, bevarydamas kiaules iš purvyno, ir pats išsivoliojo purve: „Išlipus iš purvo, tiek kiaulei, tiek Janyčiui balta liko tik viena ausis“ (p. 39). Pamotė vaikui gaili net šilto vandens nusiprausti. Ilgainiui „vaikai nebepriėmė suskretusio, apsmurgusio kiauliaganio“ (ibid.) kartu žaisti. Atomazga tragiška - sykį paršeliui patekus į akivarą pamotė nutempia Janytį už ausies prie klastingos vietos ir liepia tą paršelį ištraukti. „Vargšas berniukas šoko akivaran ir stvėrė paršiuką už baltos ausies, kuri tik viena bekyšojo. Bet ir jis pats tuoj nugrimzdo šalton ežero gelmėn. Ant vandens liko tik kiaulės ausis ir jo kumštelis. (…) Kitą dieną jau buvo išdžiūvęs ir akivaras, tik toje vietoje žydėjo gėlė, panaši į kiaulės ausį ir vaiko kumštelį“ (p. 41). Pasakoje aprašomas augalas - pelkinis žinginys, žiedo forma panašus į kitą augalą - kaliją. Įdomų pastebėjimą apie šią pasaką pateikia rašytojas ir gamtininkas Selemonas Paltanavičius: „(…) pelkinį žinginį turi prisiminti visi, kam vaikystėje (o gal ir dabar) teko skaityti latvių rašytojos Anos Saksės knygą - Pasakos apie gėles. Viena pasaka skirta piemenukui, kurio ganoma kiaulė nuskendo liūne, o ją gelbėdamas žuvo ir vaikas. Virš pelkės liko tik piemenuko Kiaulausiuko kumštukas ir kiaulės ausis. Pažiūrėkite į pelkinio žinginio žiedą: ko gero, rašytoja Ana Saksė buvo teisi. Kūrinys „Lapių uodegos“ primena animalistinę pasaką. Kirstukų šeimyna džiaugiasi, kad jų sūnus Ilgauodegis ves Striukauodegę iš turtingesnių, pranašesnių naminių pelių giminės (gerai žinomos pasakos apie miesto ir kaimo pelę motyvas). Tik senoji naminė pelė pareikalauja Ilgauodegio buveinę vestuvėms išpuošti kačių uodegomis. Kirstukų motina sumano apgauti būsimus giminaičius ir pasiprašo, kad Lapė ant dilgėlių laikina pakabintų savo uodegą. Sužinojusi klastą Striukauodegė pririša lapių uodegas prie dilgėlių visam laikui: „Žmonės, eidami pro šalį, pas...“
Gėlės vaikų literatūroje ir ugdyme
Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis - galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas.
1. Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus. 2. Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius. 3. Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį. 4. 5. Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį. 6. Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius. Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui.
Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas.. ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.
Yes For Skills lavinamosios knygos su daugkartiniais lipdukais - vaiko smulkiajai motorikai, akies-rankos koordinacijai, pažinimo funkcijoms lavinti. Mėgstate klausytis deklamuojamų eilėraščių? Išmokus ilgą eilėraštį mintinai, atsipalaiduokite žaisdami! Mėgstate minti mįsles? Tai, kaip ir eilėraščių mokymasis, gali būti labai naudinga veikla. Mėgstate žiūrėti filmus? Jie gali būti išties naudingi. Rūpinatės visapusišku vaiko lavinimu?
tags: #eilerastis #apie #geles #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
