Kūdikių ropojimo svarba: ar visada būtina, kokios alternatyvos?

Pirmieji gyvenimo metai - vieni svarbiausių visame žmogaus gyvenime. Per šiuos metus augame ir vystomės bene sparčiausiai - formuojamasi judėjimo, kalbos, pažinimo socialiniai-emociniai įgūdžiai. Sekant kūdikio raidą ir stebint, ar ši neatsilieka nuo priimtų normų, jos etapai skirstomi pagal amžių. Fizinę mažylio raidą galima skirti į šiuos etapus:

Fizinės raidos etapai

• 1-2 mėnuo: Gulint ant pilvo mažėja fiziologinė fleksija, svorį išlaiko ant rankų ir krūtinės, geba trumpam pakelti galvytę, tačiau dar negeba išlaikyti vidurio linijoje. Gulint ant pilvo stebima daugiau liemens, rankų, kojų judesių. Mažylis geba sugriebti daiktą, įdėtą jam į ranką, bet dar negeba jo paleisti.
• 3 mėnuo: Šiame etape kūdikis geba išlaikyti galvą vidurio linijoje, pasukti į abi puses, stebima daugiau aktyvių galūnių judesių. Gulėdamas ant pilvo remiasi dilbiais. Suveda rankytes, deda jas į burną.
• 4-6 mėnuo: Apie 4 mėnesį gulėdamas ant nugaros mažylis pradeda siekti šone padėtų žaislų, formuojasi valingas griebimas. Apie 4,5 mėn. gulėdamas ant pilvo bando perkelti kūno svorį (viena rankyte remiasi, kita bando siekti žaislo). Gulėdamas ant nugaros bando siekti daiktų kirsdamas vidurio liniją, rankytėmis siekia kelių. 6 mėn. mažylis, gulėdamas ant pilvo, remiasi plaštakomis, visiškai atremtu delnu. Taip pat šiuo laikotarpiu, gulėdamas ant pilvo, mažylis pradeda suktis ratu aplink savo ašį į abi puses, geba vartytis nuo nugaros ant pilvo ir atgal.
• 7-9 mėnuo: Šiuo vystymosi etapu mažylis, gulėdamas ant nugaros, siekia pėdų, kiša jas į burną. Taip pat pradeda šliaužti. Gulėdamas ant pilvo kūdikis remiasi plaštakomis, geba sulenkti koją ir pakelti vieną ranką siekdamas žaislo. Apie 7,5 mėn. formuojasi įstrižas sėdėjimas. Sustiprėja ir smulkioji motorika - mažylis daiktus ima su smiliumi ir nykščiu. Kūdikis stojasi į keturpėsčią padėtį, pradeda siūbuoti, atkelia ranką siekdamas žaislo. Maždaug nuo 8 mėn. geba laisvai sėdėti, manipuliuoti žaislais, pradeda ropoti, bando stotis prisitraukdamas rankomis.
• 10-12 mėnuo: Šiuo laikotarpiu mažylis stovėdamas geba perkelti svorį, eina šonu palei baldus, vėliau - palei sieną, geba pereiti nuo vieno baldo prie kito, pasisukti, savarankiškai pastovėti. Taip pat mažylis geba atsitūpti, bando stotis iš keturpėsčios padėties. Apie 12 mėn. mažylis pradeda žengti pirmuosius žingsnius, eidamas plačiai stato kojas, eina mažais žingsneliais. Maždaug 14-16 mėn. vaikas geba savarankiškai vaikščioti, eidamas sustoti, keisti kryptį.

Ropojimas - tai viena iš daugelio, žmogaus motorinio vystymosi stadijų. Dažniausiai vaikai pradeda ropoti nuo 6 - 12 mėn. - tobulėja socialinis ir emocinis vystymas. Atsiranda savarankiškumo ir pasitikėjimo jausmas. Kūdikis pradeda ropoti maždaug nuo 8 mėnesių iki pusantrų metų. Kūdikiui augant, sparčiai lavėja ir stambiosios motorikos įgūdžiai, jis po truputį pradeda mokytis ropoti. Ši naujai atsivėrusi galimybė daug džiaugsmo suteikia ne tik kūdikiui, bet ir tėvams. Tiesa, viskas vyksta palaipsniui: pirmiausia turi sutvirtėti kūdikio raumenys, todėl labai svarbus guldymas ant pilvuko, po to kūdikis mokosi vartytis, išsikelti ant tiesių rankų, suktis aplink savo ašį, šliaužti, ropoti, stovėti ir vaikščioti.

Nors dauguma vaikų atitinka vadinamąsias fizinės raidos normas, svarbu atminti, kad kiekvienas yra individualus ir vystosi savo tempu. Vis dėlto kartais raida ima pastebimai vėluoti. Kaip žinoti, ar vaikas sveikas ir tinkamai vystosi? Reabilitacijos ir sporto medicinos centro specialistė sako, kad ieškoti pagalbos reikia tuomet, kai, atsižvelgiant į kūdikio amžių:

• naujagimio raumenų tonusas yra mažas (kūnelis suglebęs) arba didelis (kūnas įsitempęs);
• 1-2 mėn. kūdikis, gulėdamas ant nugaros, galvą laiko pasukęs tik į vieną pusę, o būdamas ant pilvo, negeba jos pasukti į šoną;
• 4 mėn. - nesuveda rankų į vidurį, gulėdamas ant pilvo nesiremia dilbiais, neišlaiko pakeltos galvos arba negali sulenkti kojų per klubo sąnarį;
• 5-6 mėn. - neguli ant šono, nesiverčia nuo nugaros ant pilvo arba gulėdamas ant pilvo nesiremia tiesiomis rankomis;
• 7-8 mėn. - gulėdamas ant pilvo negeba perkelti kūno svorio ant tiesių rankų, savarankiškai nesėdi;
• 9-10 mėn. - savarankiškai nesėdi, neatsistoja, yra išlikęs pėdų griebimo refleksas, sėdi raidės „W“ padėtyje;
• 11-12 mėn. - kokybiškai neropoja, neina įsikibęs, nenoriai keičia padėtis.

„Esant galimybei, pas kineziterapeutą rekomenduojama apsilankyti kas 6 savaites. Tokiomis laiko atkarpomis galima matyti perėjimą iš vieno raidos tarpsnio į kitą. Specialistas įvertins esamą situaciją ir naujai išmoktus judesius, jų kokybę, pakoreguos namų darbus ar pakeis, papildys kineziterapijos programą“, - sako G. Gudaitė.

Neskubinkite mažylio

Pasak G. Gudaitės, kiekvienas kūdikio raidos etapas yra itin reikšmingas ir atsiliepiantis ateityje. Itin svarbu nė vieno iš jų nepraleisti (ypač iki 6 mėn.) ir esant reikalui kartu prižiūrint specialistams leisti vaikui vystytis pagal jo amžių. Prieš pereinant į kitą raidos etapą, vertėtų įvertinti, ką kūdikis geba daryti dabartiniame etape. Viena iš dažnai daromų klaidų - kūdikio lyginimas su kitais. Dėl to dažnai per anksti pradedami skatinti tam tikri raidos etapai, nors mažylis būna dar nepasiruošęs. Pavyzdžiui, prieš pradėdamas apsiversti nuo nugaros ant pilvo, jis turėtų domėtis žaislais ir jų siekti, lenkti ir atkelti galvą, gulėti ant šono, gulėdamas ant nugaros suvesti priešingą ranką su priešinga koja, kelti kojas, rankomis siekti kelių.

„Prieš mokydami sėdėti įvertinkite, ar kūdikis jau geba vartytis, aktyviai pats bando sėstis per šoną, išlaiko šoninę padėtį, pasiremdamas dilbiu. Stebėkite, ar gulėdamas ant pilvo remiasi tiesiomis rankomis ir geba save išsistumti, išlaikyti padėtį, per abi puses sukasi aplink savo ašį. Atkreipkite dėmesį, ar susiformavusios atramos reakcijos: sėdėdamas palinkęs geba atsiremti rankomis ir grįžti į pradinę padėtį. Jeigu vaikas svyra į priekį, vadinasi, laiku nesiaktyvuojasi nugaros raumenys, jeigu atgal - pilvo“, - pasakoja kineziterapeutė.

Pradėdamas ropoti mažylis turėtų tvirtai išsilaikyti keturpėsčioje padėtyje ir būdamas joje, remdamasis tiesiomis rankomis, gebėti siūbuoti. Svarbu ir gebėti atkelti ranką, perkelti kūno svorį ir siekti žaislų ar daiktų. „Pamažu artėjant prie vaikščiojimo, kūdikis turėtų gebėti perkelti kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos, šonu eiti palei baldus, o vėliau ir palei sieną, stovėdamas pasisukti. Taip pat turėtų išnykti pėdų griebimo refleksas, vaikas turėtų gebėti be pagalbos atsistoti ir savarankiškai pastovėti.“

Kineziterapeutė atkreipia dėmesį, kad kuo anksčiau bus pastebėta problema, tuo lengviau bus galima padėti ir sumažinti jos neigiamą poveikį tolesniam vystymuisi.

Neretai pasitaiko atvejų, kai kūdikis praleidžia ropojimo etapą ir iškart pradeda sėstis, stotis ar vaikščioti. Tai gali lemti įvairios priežastys: individualus raidos tempas, stiprūs kojų raumenys, aplinkos veiksniai (ribota erdvė ar per daug laiko praleidžiama sėdimoje padėtyje), motyvacijos trūkumas. Retais atvejais ropojimo nebuvimas gali būti susijęs su medicininėmis problemomis, tokiomis kaip raumenų silpnumas ar koordinacijos sutrikimai.

Jei jums neramu dėl kūdikio raidos, pasikonsultuokite su gydytoju. Ypač svarbu kreiptis į gydytoją šiais atvejais: kūdikis nerodo jokių bandymų šliaužti ar ropoti iki 10 mėnesių, turi akivaizdžių raumenų silpnumo ar koordinacijos problemų, jo raida labai atsilieka nuo bendraamžių.

Nors ropojimas yra svarbus motorinis įgūdis, jis nėra būtinas raidos etapas. Kai kurie kūdikiai praleidžia ropojimą ir iškart pradeda vaikščioti. Tai nėra būtinai blogai, jei kūdikis vystosi normaliai kitais aspektais. Tačiau ropojimas turi daug privalumų:

• Stiprina raumenis: Ropojimas stiprina kaklo, nugaros, pečių, rankų ir kojų raumenis.
• Lavina koordinaciją: Ropojimas lavina koordinaciją ir pusiausvyrą.
• Gerina erdvinį suvokimą: Ropojimas padeda kūdikiui suprasti savo kūno padėtį erdvėje.
• Skatina smegenų vystymąsi: Ropojimas skatina smegenų vystymąsi ir mokymąsi.

Ropojimas leidžia kūdikėliui pasiekti norimą žaislą ar daiktą ir jį tyrinėti. Taigi svarbus pasaulio pažinimui. Treniruoti reikėtų ant kilimėlio ar čiužinuko. Turėkite įdomių įvairių kamuoliukų, kad mažylis norėtų juos pasiekti. Priliestas kamuoliukas rieda toliau, o mažylis ropoja paskui. Yra pirkti net specialių kamuoliukų ropojimui skatinti.

Nors ropojimas dažnai vystosi natūraliai, tėvai gali padėti paskatinti šį procesą:

• Leiskite kūdikiui pakankamai laiko praleisti ant pilvo. Tai padeda stiprinti raumenis ir lavinti koordinaciją.
• Sukurkite saugią ir erdvę aplinką. Pašalinkite pavojingus daiktus ir suteikite kūdikiui pakankamai vietos judėti.
• Padėkite žaislus šiek tiek atokiau. Tai paskatins kūdikį šliaužti ar ropoti, kad juos pasiektų.
• Palaikykite kūdikį. Pagirkite kūdikį už kiekvieną bandymą judėti, net jei jis atrodo neefektyvus.
• Žaiskite kartu. Rodykite kūdikiui, kaip ropoti, ir žaiskite žaidimus, kurie skatina judėjimą.
• Venkitė vaikštynių ir kitų įrenginių, kurie apriboja judėjimą. Šie įrenginiai gali trukdyti ropojimo įgūdžių vystymuisi.

Geriausia, kad kūdikis ropotų ant švarios ir saugios grindų dangos. Kilimas gali būti geras pasirinkimas, nes jis yra minkštas ir šiltas. Tačiau svarbu reguliariai valyti kilimą, kad išvengtumėte dulkių ir alergenų. Kietos grindys, tokios kaip parketas ar laminatas, taip pat yra tinkamos, tačiau gali būti slidžios. Galite naudoti specialius ropojimo kilimėlius, kurie yra minkšti, neslystantys ir lengvai valomi.

Kūdikių plukdymas - alternatyva?

Kiekvienas atvejis yra individualus, tad ir reikalingi užsiėmimai skiriasi. Neretai skiriamos mankštos baseine, kurių metu atliekami pratimai ir plukdymo būdai padeda lavinti motorinius įgūdžius. „Dėl vandens savybių mažiau jaučiamas gravitacijos poveikis, tad kūdikiai ir vaikai gali laisviau judėti bei atlikti tam tikrus judesius, kuriuos sudėtinga atlikti sausumoje. Užsiėmimų vandenyje metu gerėja ir pusiausvyra bei koordinacija, kurios svarbios vaiko motorinių įgūdžių formavimuisi, - apie baseino naudą pasakoja kineziterapeutė. - Įvairūs pratimai ir plukdymo būdai, kurių metu išnaudojamas vandens pasipriešinimas, padeda stiprinti silpnąsias raumenų grupes. O štai šiltas vanduo ir atpalaiduojantys plukdymo būdai veikia raminamai.“

Specialistė taip pat pastebi, kad vanduo teigiamai veikia kraujotakos, virškinimo ir kvėpavimo sistemas, gerina miego kokybę. Kūdikiai ir vaikai geba lengviau adaptuotis prie skirtingos aplinkos, lavinami socialiniai įgūdžiai, stiprėja vaiko ir tėvų ryšys. Be to, mažėja arba visai pranyksta vandens baimė. Visgi G. Gudaitė pirmajam užsiėmimui pataria rinktis salę. Joje kineziterapeutas galės įvertinti kūdikio atliekamus judesius ir jų kokybę, gebėjimą išlaikyti ir pereiti į skirtingas padėtis. Kiekvienas mažylis individualus, todėl specialistas pagal esamą situaciją ir išsikeltus tikslus parinks priemones, kurios bus tinkamiausios.

Būkite atidūs smulkmenoms

Svarbu ne tik stebėti mažylį, bet ir sukurti aplinką, kurioje jis galėtų laisvai judėti, domėtis jį supančiais daiktais ir žaislais. Leiskite jam pačiam tyrinėti ir atrasti pasaulį. „Verta kritiškai įvertinti, ar namai pritaikyti kūdikio poreikiams. Tėvams rekomenduočiau pasirūpinti ne tik mažylio žaislais ar jam reikalingais daiktais, bet ir atkreipti dėmesį į, pavyzdžiui, namų grindis. Pasitaiko, kad kūdikiams sunkiau pradėti šliaužti visai ne dėl raidos sutrikimo, o dėl to, kad grindų paviršius yra pernelyg slidus ir jie negali tinkamai atsispirti“, - aiškina kineziterapeutė.

Neretai tėvai, stengdamiesi, kad mažylis išliktų ramus, daro jam meškos paslaugą. Pavyzdžiui, kai kūdikis suirzta, kad negeba savarankiškai pasiekti tikslo arba negali išlaikyti norimos padėties, tėvai skuba jam padėti, atlikdami visą darbą už jį - paguldo ant pilvo, pasodina arba pastato. Mažyliui nebelieka motyvacijos stengtis pačiam. Kyla problema, kad kūdikis sugeba išlaikyti tam tikrą padėtį, pavyzdžiui, pasėdėti, remtis tiesiomis rankomis gulėdamas ant pilvo, tačiau nesugeba savarankiškai į ją pereiti.

„Dar viena problema yra baimė ar nenoras pripažinti, kad vaiko raida vėluoja. Tokiu atveju tėvai dažnai stengiasi pateisinti kūdikį sakydami, kad jis yra nesportiškas, tingus, arba mano, jog „išaugs“. Šiuo atveju mažylis, kuriam reikalinga papildoma pagalba formuojantis motoriniams įgūdžiams, jos negauna laiku“, - sako G. Gudaitė.

Kai kūdikis pradeda ropoti, svarbu užtikrinti jam saugią aplinką: uždenkite elektros lizdus, pašalinkite pavojingus daiktus, uždenkite aštrius kampus, apsaugokite laiptus. Niekada nepalikite kūdikio be priežiūros ant aukštų paviršių.

Ropojant kūdikiui nereikia avėti batų. Basos kojos leidžia geriau jausti paviršių ir lavinti pėdų raumenis. Jei norite apsaugoti kūdikio kojas, galite naudoti neslystančias kojines.

Ropojimo metu stiprėja ryšiai tarp kairiojo ir dešiniojo smegenų pusrutulio neuronų tinklų. Lavina kūdikio regėjimą ir propriorecepcijos (kūno padėties erdvėje suvokimo) įgūdžius. Pavyzdžiui, atstumas tarp kūdikio akių ir grindų yra panašus kaip tarp skaitomų knygelių. Savarankiškumo ugdymas. Jei jūsų vaikelis nebando ropoti, bet šliaužia, pirmas dalykas ką galite padaryti: skatinti šliaužti per kliūtis (pvz. pagalves, savo kojas), taip kūdikis savaime norės kelti pilvelį ir tiestis ant rankų. Jeigu 8 mėn. kūdikis dar neišsikelia ant keturių, o 11 mėn. Jei vis dėlto reikia skatinti kūdikį ropoti, naudinga pradėti nuo keturpėsčios padėties, o esant joje skatinti kūdikį atkelti vieną ranką (siekti žaisliuko). Taip pat naudinga pamokyti kūdikį ropoti atskirai kojomis bei atskirai rankomis, o paskui viską sujungti.

Ropojimas taip pat gali turėti teigiamos įtakos kalbos raidai. Judėjimas skatina smegenų veiklą, o tai gali padėti lavinti kalbos įgūdžius. Be to, ropojantis kūdikis patiria daugiau įvairių pojūčių, kurie gali praturtinti jo žodyną. Ropojimas taip pat svarbus regos raidai. Judėjimas padeda kūdikiui lavinti akių fokusavimą ir gylio suvokimą. Be to, ropojantis kūdikis patiria daugiau vizualinių stimulų, kurie gali padėti lavinti regos įgūdžius. Ropojimas taip pat gali teigiamai paveikti kognityvinę raidą. Judėjimas skatina smegenų veiklą, o tai gali padėti lavinti problemų sprendimo ir atminties įgūdžius. Be to, ropojantis kūdikis patiria daugiau įvairių patirčių, kurios gali praturtinti jo žinias apie pasaulį.

Taisyklingam kūdikio vystymuisi labai svarbus yra kūno simetriškumas. Naujagimis gimsta asimetriškas, jo galva būna pasukta į vieną arba kitą pusę. Nuo galvos pasukimo priklauso visa kūno padėtis bei liemens, galūnių judesiai. Jeigu kūdikis nuolat guli pasukęs galvą į vieną pusę, priešingos pusės galūnės taip pat visada būna sulenktos, tos pačios pusės ištiestos, tokiu atveju formuojasi kaklo, liemens asimetrijos, kaukolės deformacijos. Dėl to labai svarbu kiekvieno valgymo, miegojimo, budrumo, nešiojimo metu keisti padėtis. Naujagimius reikia guldyti įvairiai: ant nugaros, keičiant galvugalio puses; ant šono, fiksuojant atramas iš priekio ir nugaros. Trijų mėnesių neturintį kūdikį rekomenduojama nešioti tik horizontaliai, nes kaklo raumenys dar nėra aktyvūs. Vertikaliai nešiojamo kūdikio galva nusvyra į vieną ar kitą pusę, atsiranda asimetriška laikysena, kuri išryškėja kūdikiui pradėjus gulėti ant pilvo, o vėliau ir sėdėti. Vertikaliai nešiot kūdikį galima tada, kai jis jau sugeba išlaikyti galvą tiesiai, vidurio linijoje. Nešioti reikėtų atrėmus kūdikio nugarą į save, kad sunkioje padėtyje stuburas turėtų atramą, galva būtų ne pasukta, o laisvai judėtų, stebėtų aplinką. Kojas reikėtų prilaikyti, jos turėtų būti pakeltos link pilvo, kad nekabėtų.

Didelę įtaką kūdikio raidos sutrikdymui gali turėti pagalbinių priemonių naudojimas. Tai įvairūs gultukai, automobilinės kėdutės, netinkami vežimėliai, maitinimo kėdutės, nešioklės, šokliukai, vaikštynės as stumdukai. Svarbu paminėti, kad gultukai gali turėti įtakos dėmesio sutrikimams vėlesniame amžiuje, kalbant apie fizinę raidą - nesisupantys gultukai ribotą laiką nepakenks sveikam kūdikiui, kuris gulėdamas ant žemės jau sugeba taisyklingai apsiversti ant pilvo bei neturi kaukolės deformacijų.

Pirmus mėnesius vežant kūdikį automobilinėje kedutėje svarbu atsižvelgti į atramą galvai - kaklas turi būti išlaikomas tiesiai. Be to, automobilinėje kėdutėje kūdikis neturėtų praleisti pernelyg daug laiko, ji skirta tik kelionėms. Ilgas buvimas joje gali būti žalingas, nes išlaikoma „C“ formos stuburo padėtis.

Vežimėliai, lopšiukai pirmaisiais gyvenimo mėnesiais turėtų būti dideliais ratais su gera amortizacija, nes šiuo laikotarpiu kaukolė yra labai jautri bet kokiai aplinkos vibracijai. Sportinę vežimėlio dalį geriausia pradėti naudoti tada, kai kūdikis sugeba apsiversti ant pilvo, suktis apie savo ašį simetriškai į abi puses ir gulėdamas ant nugaros moka tiesiai pakelti galvą.

Taisyklingų nešioklių taip pat nebūna. Būnant vienose - kabo kūdikių klubų sąnariai, kitose - klubų atvedimo kampas, apsikabinus tėvus, taip pat yra per didelis. Klubo sąnarys nuo gimimo yra 180°, per abi kojas turi pasiekti 120°. Jeigu nešiojamas neropojantis kūdikis, tiek nešioklės, tiek netaisyklingas nešiojimas atsukus kūdikį į save, gali sutrikdyti vystymąsi. Dėl to paaugęs vaikas gali turėti stuburo problemų. Pavyzdžiui, jeigu kūdikystėje, pradėjus ropoti, per klubo sąnarius fiksuojamas 180° kampas, ateityje vaikas turės lordozę. Maitinimo kėdutėse, klubų principas taip pat turėtų būti toks pat, kojos turi turėti atramą, nekabėti.

Ydingiausia priemonė - šokliukas. Ypač jeigu jis pradedamas naudoti per anksti, kai vaikas dar nesugeba pats taisyklingai atsistoti iš keturpėsčių pozicijos. Žalojami čiurnų, kelių, klubų sąnariai, stuburas. Ilgiau pašokinėjus, dar esant žemam raumenų tonusui, būdingi ir šonkaulių lanko pakitimai net kaulų augimo zonos pažeidimai. Vaikštynės buvo atrastos Amerikoje, jos yra skirtos neįgaliems vaikams, kurie negali vaikščioti, bet turi poreikį vertikalizuotis ir judėti kaip moka. Daugelyje šalių vaikštynės jau yra uždraustos. Vaikai, kaip ir vedžiojami už abiejų rankų, taip ir vaikštynėje juda netaisyklingai, palinkę į priekį, nepakankamai naudodamiesi liemens raumenimis. Kūdikis turėtų atsistoti, eiti pristatomu žingsniu į abi puses, išmokti pasileidus viena ranka atlikti stuburo rotaciją, pasiimti daiktą ir pasileisti. Kūdikis turi mokėti kristi.

Taip, tiesa, ropojimas yra pakankamai sudėtingas kūdikiams, ypač tiems, kurie nemėgo gulėti ant pilvuko. Taip, žinau, kad labai smagu, kai jūsų vaikas pradeda vaikščioti greičiau negu draugės ar kaimynės. Bet jei žiūrime į sveiką vaiko vystymąsi, ši tema - ne vieta lenktynėms. Šiomis dienomis, kai daug kas, įskaitant ir kai kuriuos vaikų gydytojus, pamėgo sakyti, kad ropojimo etapas nėra svarbus ir būtinas, noriu, kad prisimintumėte: vaikui vystantis tokio etapo, kuris būtų nesvarbus ir nereikalingas, nėra. Tyrimai atskleidžia, kad nuo gimimo iki 2 metų kūdikių motorinė smegenų zona vystosi didžiuliu greičiu. Aktyvi veikla šiuo periodu - viso gyvenimo judėjimo įgūdžių pagrindas. Mažylis bandyti ropoti turėtų pradėti maždaug 7 mėnesių, o ropojimą naudoti kaip pagrindinį judėjimo būdą maždaug 9-11 mėnesiais. Žinoma, kiekvieno vystymasis yra individualus, ir kūdikis ropoti gali pradėti anksčiau, vėliau arba išvis praleisti. Tačiau tinkamai nesivysto dažniausiai tie mažyliai, kurie daug laiko praleidžia ant rankų, gultukuose, sūpynėse ar kitoje ribojančioje judėjimą įrangoje. Ropojimo metu svoris paskirstomas tiek ant rankų, tiek ant kelių bei yra pasipriešinama gravitacijai. Tai padeda vystytis ir stiprinti vidurinės kūno dalies raumenims - pilvo, nugaros, kaklo, klubų ir pečių. Kūdikiui gimus, sąnario duobė būna visai nedidelė, tačiau tampa tvirtesnė ir stipresnė pernešus svorį ant rankų ar kelių. Praleidus ropojimo etapą ir per greitai statant mažylį ant kojų bei skatinant vaikšiot, kol dar nėra tinkamai susiformavę sąnariai, padidėja tikimybė pasireikšti įvairioms sąnarių ligoms vyresniame amžiuje. Galimybė pereiti iš vienos padėties į kitą kūdikiui yra didelis laimėjimas, nes tai jam suteikia daug laisvės ir savarankiškumo tyrinėjant aplinką. Ropojant reikalinga rankų ir kojų jėga, pusiausvyra ir koordinacija, todėl vaikai, kurie ropojo, pradėję vaikščioti, daug greičiau tampa stabilesni ir vaikšto tvirčiau.

Stenkitės, kad kūdikis žaistų ne tik gulėdamas ant nugaros, bet taip pat ir ant vieno bei kito šono ir, ypač svarbu, ant pilvo. Kūdikį pradėti guldyti ant pilvuko reikėtų nuo pat pirmų dienų. Iš pradžių pradėkite nuo kelių minučių kelis kartus per dieną, mažyliui augant, rekomenduojama, kad ant pilvuko jis praleistų apie 1-1,5 valandos per dieną. Dauguma mažylių nemėgsta gulėti ant pilvo, bet tai neturėtų būti priežastis to vengti, stenkitės šį laiką paversti žaidimu. Skatinkite mažylį judėti. Nepratinkite visko, ko tik kūdikis užsinori, lengvai gauti tiesiai į rankas. Nedėkite žaisliukų tik priešais, keiskite padėtis, kartais žaisliukas tegul atsiranda šone, kartais - beveik už nugaros, tai skatins mažylį pasisukti, pakeisti kryptį ir padėtį. Pasistenkite rasti optimalų atstumą: jei žaislas bus padėtas per toli, mažylis gali pasiduoti, jei per arti, jam greitai gali tapti nuobodu, tačiau jei iššūkis bus tinkamas, mažyliai tai norės kartoti ir kartoti. Aktyvi veikla gali būti įtraukiama į vaiko kasdieninę rutiną. Sukurkite saugią erdvę, kurioje mažylis galėtų būti aktyvus ir judėti visomis kryptimis. Nuo pat mažens kūdikiai kuo daugiau laiko turėtų leisti ant žemės, kur turi pakankamai erdvės judėti ir praktikuoti motorinius įgūdžius. Atvira ir saugi erdvė suteikia kūdikiui laisvę judėti savo kūną įvairiais skirtingais būdais. Aktyviai veiklai skirta erdvė turėtų būti didelė ir minkšta (kilimas ar kilimėlis), kad kūdikis galėtų saugiai atlikti įvairius judesius. Kūdikiai viską mokosi kartodamas, kol tai tampa įgūdžiu. Efektyvi mokymosi erdvė suteikia kūdikiams daugybę galimybių pakartotinai praktikuoti besivystančius judėjimo įgūdžius. O jei dar priešais yra nedūžtantis veidrodis ar atsispindintis paviršius, kur kūdikis gali stebėti save, atsiranda dar didesnė motyvacija kartoti judesius, atlikti juos kitu būdu, tyrinėti savo galimybes. Jau ropojantiems kūdikiams reikėtų suteikti naujų iššūkių ir aktyvioje erdvėje sudaryti kliūčių iš pagalvėlių, leisti išbandyti kuo daugiau skirtingų paviršių.

Jei neropojo, nepanikuokite. Jei mažylis tikrai turėjo galimybę aktyviai leisti laiką ant grindų, daug judėjimo laisvės, bet vis tiek pats praleido ropojimo periodą ar judėjo kažkokiu kitu būdu, panikuoti nereikia. Retai, bet pasitaiko, kad kūdikiai „prašoka“ ropojimo etapą. Tokiu atveju jie išmoksta šliaužti, o tada po kiek laiko jau stojasi ant kojų ir mokosi vaikščioti. Tačiau tai išimtys. Visgi dažniausias scenarijus yra šis: šliaužimas, ropojimas ir vaikščiojimas.

7 faktai apie svarbų kūdikio raidos etapą - ropojimą:

1. „Ropoti moka“ ką tik gimęs kūdikis. Jeigu gulinčiam ant pilvo naujagimiui prie pėdų pridėsite savo delną ir jis pajus, kad gali atsispirti, atsispirs bei šiek tiek pašliauš pirmyn. Tačiau tai tik refleksas, kuris silpnėja ir išnyksta apie trečią gyvenimo mėnesį.
2. Ne veltui medikai pataria kuo dažniau kūdikius guldyti ant pilvo, o ne laikyti juos gultukuose ar kėdutėse. Guldymas ant pilvo ir ropojimas - susiję. Antrą gyvenimo mėnesį ant pilvo gulintis kūdikis jau sugeba pakelti galvą ir žiūrėdamas į priekį gali ją išlaikyti dešimt sekundžių. Taip stiprinami sprando, nugaros ir rankų raumenys. Kuo jie bus stipresni, geriau išlavinti, tuo greičiau ir vikriau mažylis ropos.
3. Jau penktą gyvenimo mėnesį kūdikis išmoksta gulėdamas ant pilvuko ištiesti vieną ranką pirmyn ir neparpulti. Tai žingsnelis ropojimo link. Šiam įgūdžiui lavinti padeda mėgstamas vaiko žaislas ar daiktas, kurį, gulėdamas ant pilvo, jis mato prieš save ir tai jį stimuliuoja siekti.
4. Septintą-aštuntą mėnesį tobulėja pusiausvyra ir judesiai. Mažylis išmoksta suktis aplink savo ašį.
5. Šliaužti ant pilvo išmoksta maždaug 9 mėn. kūdikis (kartais ir anksčiau). Dažna šeima pastebi, kad pirmiausia kūdikiui pavyksta šliaužti tik atbulom. Ilgainiui, daug treniruodamasis, šiaip taip mažylis išmoksta pakeisti judėjimo kryptį. Kai kuriais atvejais šliaužimo etapas yra praleidžiamas ir kūdikis iš karto ropoja. Arba, kai jau minėta, praleidžiamas ropojimo etapas ir kūdikis, išmokęs šliaužti, mokosi vaikščioti. Tačiau tai išimtys. Visgi dažniausias scenarijus yra šis: šliaužimas, ropojimas ir vaikščiojimas.
6. Dešimtą mėnesį kūdikis jau bando pasiremti ne tik rankomis, bet pakelti ir užpakaliuką. Netrukus išmoksta stovėti keturiom, bet ne iš karto pavyksta. Po kelių dienų pakėlęs užpakaliuką mokosi siūbuoti, „tikrina“, ar neparpuls. Jei gerai sekasi, bando perkelti ranką, pajudinti iš vietos koją. Tai yra starto pozicija, iš kurios jis ropos.
7. Vienuoliktą ir dvyliktą mėnesį kūdikis gerai ropoja, todėl jaučiasi gana savarankiškas, viskuo domisi. Svarbu pasirūpinti, kad būtų saugu ropoti, ir mažylis nepasiektų aštrių, smulkių, pavojingų daiktų.

tags: #ar #visi #kudikiai #ropoja

• kaip valdomas Mažeikių lopšelis-darželis „Buratinas“
• Kodėl rinktis saulės kremą su cinko oksidu jūsų vaikui?
• Išsamus gidas apie „Vermox“ vartojimą vaikams
• Orios ir rūpestingos aplinkos kūrimas
• Saugus smėlis vaikų žaidimams