Eilėraščiai vaikams: Dovana kūrybiškumui, atminčiai ir emociniam ryšiui

Kiek ten tų glaustymosi per dieną su vaiku turi būti? Kaip pasakė šeimos terapeutė Virginia Satir, „4-ių apkabinimų per dieną mums reikia norint išgyventi. 8-ių apkabinimų per dieną mums reikia norint išsilaikyti.“ O be to, eilėraščių ir dainelių mokinimasis treniruoja smegenis, lavina atmintį ne tik jūsų vaikų, bet ir jūsų pačių! Myluokimės ir mankštinkime smegenėles!

Su trimete nereikia prisiminti pasiglėbesčiuot, - pati pasiima meilę. O štai penkiamečio jau taip lengvai neapkabinsi, nepabučiuosi. Ne mažiau veiksminga meilę išreikšti per taktilinius eilėraščius. Deklamuoji, lieti eilėraštyje minimas akytes, kojeles, rankeles ir viskas smagiu žaidimu virsta. Pramokite mėgiamiausius.

Poezijos nauda vaiko raidai

Eilėraščiai vaikams - ne tik gražūs eiliuoti tekstai. Tai puikus būdas ugdyti vaikų kūrybiškumą, gerinti atmintį, turtinti vaiko žodyną. Poezija atskleidžia kalbos žodį ir turtingumą. Ketureiliai dažnai sukelia įvairių emocijų, sužadina tiek vaikų, tiek suaugusiųjų vaizduotę. Eilėraštis yra galinga emocinės išraiškos priemonė. Poezijoje slypi tiek jausmų ir išgyvenimų, suteikiančių vaikams galimybę geriau suvokti savo patiriamus jausmus, juos įvardinti, geriau suvokti aplinkinių žodžiais neišreikštas emocijas. Eilėraščių įsiminimas ir jų deklamavimas naudingi vaiko atminčiai ir pažinimo funkcijoms lavinti. Daugelyje eilėraščių slypi kur kas daugiau nei tik eiliuotas, skambus tekstas. Juose atskleidžiamas tam tikras kultūrinis ar istorinis kontekstas. Tai tikras kalbinio lavinimo lobynas atžaloms.

Poezija tinka net ir patiems mažiausiems vaikams. Dar nemokančiam skaityti mažyliui klausomas pasikartojantis rimas veikia raminančiai, padeda sužinoti naujų žodžių, palengvina mokymąsi skaityti savarankiškai. Jau gebantiems skaityti vaikams eilėraščiai ir eiliuotos dainelės padeda lavinti kalbą, atmintį, kūrybiškumą, vaizduotę bei rašymo įgūdžius. Vaikystėje išmokti eilėraščiai mus lydi visą gyvenimą - atraskite savo mėgstamiausią!

Kaip skatinti vaikus pamėgti poeziją?

Norint, kad eilėraščiai taptų vaiko literatūrinio pažinimo dalimi, svarbu laikytis kelių principų:

1. Parinkite eilėraščių, tinkamų vaiko amžiui ir raidos etapui. Paprastas eilėraščio rimas, patraukli, vaiko interesus atliepianti poezijos kūrinio tema paskatins vaiko susidomėjimą, o mokymosi procesas bus malonus ir efektyvus.
2. Mokymo procesą pradėkite garsiai skaitydami vaikui eilėraščius.
3. Sukurkite palankią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi patogiai ir galėtų išreikšti save. Skatinkite juos pasidalinti mintimis ir jausmais, aplankančiais išklausius eilėraštį.
4. Kartojimas - būtinas veiksmas siekiant įsiminti. Kartu su vaiku periodiškai deklamuokite eilėraštį.
5. Džiaukitės vaiko pastangomis ir pasiekimais mokantis ir deklamuojant eilėraščius.

Eilėraščių įtraukimas į vaiko literatūrinį pažinimą - neįkainojama dovana vaikui. Poezijos knygoje linksmai, šiltai ir lengvai žvelgiama į kasdienius nuotykius ir patirtis. Smagiai pašėlę eilėraščiai skirti ikimokyklinio ir jaunesnio mokyklinio amžiaus skaitytojams, tačiau pradžiugins ir jų tėvelius bei mokytojus.

Lietuvių vaikų poezijos lobynas

Lietuvių poezijoje gausu įdomių, pralinksminančių, priverčiančių susimąstyti, originalaus kalbos stiliaus, labai turiningų eilėraščių. Anzelmas Matutis, Justinas Marcinkevičius, Janina Degutytė, Violeta Palčinskaitė, Vytė Nemunėlis, Sigitas Geda, Martynas Vainilaitis, Kostas Kubilinskas ir kiti poetai sukūrė daug ypač gražių eilėraščių.

„Šimtas vėjo malūnėlių“ ir kiti rinkiniai

Knyga „Šimtas vėjo malūnėlių: gražieji eilėraščiai vaikams“, sudaryta Gražinos Skabeikytės-Kazlauskienės (Vilnius: Tyto alba, 2016). Viršelio dailininkė Lina Dūdaitė. Šioje knygelėje sudėti gražiausi Vytės Nemunėlio, Martyno Vainilaičio, Justino Marcinkevičiaus, Ramutės Skučaitės, Violetos Palčinskaitės, Sigito Gedos, Juozo Erlicko ir kitų lietuvių poetų eilėraščiai. Skambius, lengvai įsimenamus eilėraščius apie sraigę, nešiojančią paštą, baltąją varnelę, pasipūtėlius gaidžius ir išsvajotąjį šunelį, apie limonado upes ir šokolado kalnus Mėnulyje, senelio vėjinius malūnus ir senelės pasakas bus smagu skaityti ir deklamuoti.

Štai keletas pavyzdžių iš lietuvių vaikų poezijos:

Vytė Nemunėlis. „Mano namas“

Pastačiau aš gražų namą:
Nei per aukštą, nei per žemą.
Nei per siaurą, nei per platų -
Čia gyvensiu šimtą metų!
Kaminas iš tolo šviečia,
Durys eit į vidų kviečia.
O viduj koksai gražumas,
Kambarėlio koks didumas!
Prie staliuko matot kėdę,
Ant kėdės margiukas sėdi,
Netelpa tik uodegytė…
Kur ją dėti, kas daryti?..

Jurgis Kunčinas. „Labas, sraige!“

- Sraige, labas! Kur eini?
- Į pasaulio kraštą!
- Ką tu, sraige, gabeni?
- Aš nešioju paštą.
- Ar sunkus tavo krepšys?
- Oi, sunkus be galo!
- O iš kur žinias neši?
- Iš pasaulio galo…
- Kas girdėti už kalnų?
- Ten jau žydi gėlės.
- O už jūrų mėlynų?
- Gieda vieversėlis!
Bet dabar - gana kalbų -
Aš labai labai skubu!

Kur rasti eilėraščių vaikams internete?

Kai lentynoje esančios knygos jau perskaitytos ir visi eilėraščiai įsisėdę iki gyvo kaulo, dažniausiai ieškome naujų, negirdėtų arba girdėtų, bet pasiilgtų eilėraščių internete. Tokiomis paieškomis itin dažnai užsiima tėvai, auginantys ikimokyklinio ar mokyklinio amžiaus vaikus. Artėjant šventėms, minėjimams ar konkursams, ne vienas ruošiasi pasirodymams ir ieško originalių eilėraščių, kuriuos galėtų garsiai perskaityti ar padeklamuoti. Problema ta, kad internete tiek daug klaidinančios ir perteklinės informacijos, jog neretai tėvai pasiklysta ir neranda to, ko ieško. Eilėraščiai vaikams internete yra straipsnis, padėsiantis rasti reikalingą informaciją. Štai keletas svetainių, kuriose talpinami įvairių autorių eilėraščiai vaikams. Nors ne visomis svetainėmis patogu naudotis, tačiau poezijos jose gausu.

Žymūs autoriai ir jų kūryba vaikams

Daug nuostabių kūrinių parašė Violeta Palčinskaitė, Kostas Kubilinskas, Salomėja Nėris, Janina Degutytė, Ramutė Skučaitė, Juozas Nekrošius, Maironis, Justinas Marcinkevičius ir kiti žymūs autoriai. Poezijos klasika, su kuria užaugo daugybė vaikų kartų - nuotaikinga Kazio Binkio eiliuota pasaka „Kiškių sukilimas“. Kazys Binkis sudėjo šmaikščius ir intriguojančius eilėraštukus vaikams, pasakojančius istoriją apie narsius kiškius ir jų kovą su medžiotojais. „Pilkis ilgaausis“, „Šaulys ir skalikai“, „Kiškio gyvenimas“, „Žvairys - karys“ - knygelėje esančios didaktinės poemos turi savo atskirus pavadinimus ir moko vaikučius apie svarbias vertybes bei parodo, kad pasitelkus drąsą ir ryžtą galima nugalėti įvairiausias negandas. Dar viena vaikų poezijos klasika - nuo 1980 m. gyvuojanti, meistriškai parašyta Lietuvos literatūros ikonos, vieno reikšmingiausių šalies poetų - Justino Marcinkevičiaus eiliuota poema „Voro vestuvės“. Kūrinyje vaikams pasakojama apie vabalų planą pagrobti saulę. Jie prikalbino savo valdovą vorą vesti saulę, kad ji šviestų tik jiems vieniems. Žinoma, kad vaikus sužavės ir gerai žinoma dainelė „Du gaideliai“, kurią atmintinai moka kone kiekvienas lietuvis. Maironio pasaka „Jūratė ir Kastytis“ primins vieną nuostabiausių meilės istorijų, nenusileidžiančią garsiesiems Šekspyro Romeo ir Džiuljetai.

Šiuolaikinės poezijos kūriniuose paliečiamos jau šių laikų aktualijos. Lietuvių poetas ir poezijos konkursų laureatas Paulius Norvila tiki - kai būna taip liūdna, jog norisi atsigulti ant debesies ir pasikalbėti su žuvimis arba taip linksma, jog atrodo, įsilipsi į medį ir pražysi gražiausiais žiedais - abiem atvejais gali padėti eilėraščiai. O dar geriau, jeigu tie eilėraščiai - išprotėję. „Išprotėję eilėraščiai“ - tai itin žaismingas, džiugiai stryktelėti ir ne kartą linksmai nustebti kviečiantis eilėraščių rinkinys vaikams. Ukrainiečių poetas ir vaikų knygelių rašytojas Volodymyr Vakulenko-K. savo eilėraščiais skleidžia žmogišką šilumą, meilę, gyvenimo džiaugsmą ir šviesą. „Tėčio knyga“ - tai žaismingi eilėraščiai, kuriuos poetas parašė savo sūnui. Linksmos eilės pasakoja juokingas istorijas apie kurmį, kuris norėjo išsivirti giros, tačiau pridėjo per daug lapų ir išėjo sriuba, apie arbatinuką, kuris susirgo sloga ir pro užsikimšusią nosį negalėjo pilstyti arbatos, apie dramblį, kuris puikiai prižiūrėjo gėles, nes turėjo nosį-laistytuvą, apie berniuką, jojantį į darželį ant tėčio sprando, apie vorus, kurie voratinkliais gaudė juoką ir pardavinėjo jį kitiems gyvūnams.

Poezija geba nukelti į tolimiausius pasaulio kampelius, išgirsti garsus, išvysti spalvas, pajusti skonį ir užuosti kvapą. Kartu su lokiuku vaikai keliaus po skirtingus metus laikus, sutiks daugybę draugų, tyrinės įdomias vietas ir pakeliui ieškos įvairiausių atradimų. Tai magiška poezijos knyga mažiesiems, kuri atvers mielą, šviesų, gyvybe ir įdomybėmis knibždantį miško pasaulį, kuriame įvairūs gyvūnėliai labai smagiai leidžia laiką ir kviečia kartu leistis į nuotykius. Knygos iliustratorės Freya Hartas piešinių tonai - ramūs, pastelinių, žemiškų spalvų, tad skatina vaikus nurimti ir pasinerti į knygos pasaulį, ieškoti ir atrasti daugybę detalių bei knygos veikėjų.

Kūrybingi rašytojai ir jų reikšmė

Štai keletas žymių lietuvių autorių, kurių kūryba praturtina vaikų literatūros pasaulį:

• Gintarė Adomaitytė (1957 m.) - prozininkė, eseistė, vaikų literatūros kūrėja. Jos knygos, skirtos vyresniųjų klasių moksleiviams ir paaugliams, pasižymi įtraukiančiomis istorijomis, aktualia paauglių problematikos siužetais bei ryškiais charakteriais. Taip pat autorė kuria pasakas pirmųjų klasių mokiniams. Kūriniai: „Laumžirgių namai: apysaka“ (2000), „Vėjų miesto pasakos“ (2003), „Čiobrelių dvaras: Ryčio ir Vakarės nuotykiai“ (2013), „Upeivė: apysaka, novelės, esė“ (2014).
• Evelina Daciūtė (1977 m.) - vaikų rašytoja, didžiausią dėmesį skirianti mažiausiems skaitytojams. Jos paprastai ir žaismingai parašytose istorijose, kuriose veikia gyvūnai, siužetai smagūs, įtraukiantys ir pamokantys. Kūriniai: „Meškių istorijos. Lubinų labirintas“ (2014), „Meškių istorijos. Medaus mainai“ (2014), „Laimė yra Lapė“ (2016), „Drambliai ėjo į svečius“ (2018), „Duobė“ (2021).
• Janina Degutytė (1928-1990) - vėlyvosios lyrikos romantikė, eilėraščių ir pasakų vaikams autorė. Jos poezijoje gausu gamtos vaizdų ir muzikos, o kūriniuose kalbama apie didžiausią vertybę - gyvybę. Kūriniai: „Pelėdžiuko sapnas“ (1969), „Debesų pilis“ (1970), „Baltas gulbių sostas“ (1984), „Neužpūsk pienės pūko: eilėraščiai“ (1985), „Nepalik manęs: pasakojimai apie gyvulėlius“ (1986).
• Tomas Dirgėla (1989 m.) - vienas žymiausių šalies rašytojų vaikams, išsiskiriantis smagiu, nuotaikingu rašymo stiliumi. Jo knygos, daugiausia skirtos pradinių klasių mokiniams, tinka ir vyresniems. Kūriniai: „Mano tėtis rašo knygą“ (2019), „Užkeiktoji pono Kuko knyga“ (2020), „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“ (2020), „Lukas Šiaudelis šoka baletą“ (2021), „Akių obuolių pyragas“ (2021).
• Kristina Gudonytė (1949 m.) - scenaristė, režisierė, aktorė ir rašytoja, itin vertinama dėl savo kūrinių paaugliams. Jos knygos pasižymi intelektualiniu ir psichologiniu turiniu. Kūriniai: „Blogos mergaitės dienoraštis“ (2009), „Ida iš šešėlių sodo“ (2012).
• Kęstutis Kasparavičius (1954 m.) - knygų vaikams iliustruotojas ir rašytojas. Jo knygose dažnai veikia atgyjantys daiktai, personifikuoti gyvūnai, o istorijos žavi vaizdingomis, smulkmeniškomis ir smagiomis iliustracijomis. Kūriniai: „Kvailos istorijos“ (2005), „Dingęs paveikslas“ (2007), „Sodininkas Florencijus“ (2008), „Apie Daiktus: Trumpos istorijos: pasaka“ (2013), „Tinginių šalis: pasaka“ (2015).
• Nijolė Kliukaitė-Kepenienė (1957 m.) - vaikų literatūros prozininkė ir poetė. Jos kūriniai kupini džiaugsmo, šviesos, optimizmo, pasižymi žaisminga kalba ir netikėtais siužetais. Kūriniai: „Labanakt“ (1992), „Džiovintas debesėlis“ (1999), „Po riestainio saule“ (2001), „Pupytė ir jūra, ir sriuba“ (2007).
• Kostas Kubilinskas (1923-1962) - rašytojo vaikiškos eiliuotos pasakos - itin vaizdingos, kupinos pažintinio turinio. Pasakos pasižymi gražiu klasikiniu eiliavimu, darniu skambesiu. Gyvose, ryškaus siužeto kūriniuose gausu tautosakos, liaudiško humoro, komiškų ir dramatiškų situacijų. Kūriniai: „Varlė karalienė: eiliuotos pasakos“ (1962), „Ryklio rūmai: pasakos“ (1965), „Stovi pasakų namelis: pasakų rinktinė“ (1974), „Katinėlis ir gaidelis: eiliuota pasaka“ (1976), „Strakaliukas ir Makaliukas: pjesės“ (1986), „Kiškutis pilkutis: eiliuota pasakėlė“ (2006).
• Vytautas V. Landsbergis (1962 m.) - rašytojo knygose persipina absurdiškos istorijos ir dvasiniai personažų virsmai bei išgyvenimai. Kūriniuose, kuriuose veikia personifikuoti gyvūnai, augalai ir vaisiai, visada gilinamasi į gilias temas. Kūriniai: „Rudnosiuko istorijos“ (1994), „Obuolių pasakos“ (1999), „Angelų pasakos“ (2003), „Arklio Dominyko meilė“ (2004), „Pelytė Zita“ (2005), „Briedis Eugenijus“ (2007), „Arklio Dominyko kelionė į žvaigždes“ (2007), „Stebuklingas Dominyko brangakmenis“ (2011), „Pūkis ir kadagys, Oi, tas Pūkis ir kitos“ (2021).
• Justinas Marcinkevičius (1930-2011) - rašytojo kūryba - nesunkiai interpretuojama, žaisminga ir lengva. Mažųjų skaitytojų širdis poetas pasiekia naudodamasis trimis pagrindiniais literatūriniais raktais: teatrališkais ir ryškiais charakteriais, gyvais, dramatiškais ir komiškais siužetais bei vaizdinga, dailiai sueiliuota kalba. Kūriniai: „Grybų karas: poema ir eilėraščiai“ (1958), „U-ti-ti-ti, šalta: eilėraščiai vaikams“ (1969), „Voro vestuvės“ (2002), „Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė“ (2018).
• Marius Marcinkevičius (1966 m.) - gydytojas, keliautojas ir itin sėkmingas poezijos bei prozos vaikams rašytojas. Jo eilėraščiai pasižymi darniu ir dailiu klasikiniu rimu, nesudėtingais ir žaismingais siužetais. Kūriniai: „Draugystė ant dramblio galo“ (2017), „Maži eilėraščiai mažiems“ (2018), „Sivužas“ (2018), „Atvirkštukai“ (2018).
• Nomeda Marčėnaitė (1965 m.) - menininkė, rašytoja. Jos pirmoji knyga vaikams „Lėlė“ (2011) iliustruota pačios autorės. Tai istorija apie liūdną mergaitę, kuri gyvena močiutės kaime. Kūrinys: „Lėlė“ (2011).
• Pranas Mašiotas (1863-1940) - pedagogas, publicistas, vertėjas, vadovėlių autorius, taip pat visuomenės bei kultūros veikėjas, tituluojamas vaikų literatūros tėvu. Į lietuvių kalbą išvertė tokias pasaulyje garsias knygas, kaip Džonatano Svifto „Guliverio kelionės“, Danielio Defo „Robinzonas Kruzas“. Parašė apie trisdešimt grožinės literatūros knygelių vaikams. Kūriniai: „Augalų pasakos“ (1917), „Ir aš mažas buvau“ (1956), „Katinėlis Pilkutis: pasakos“ (1984), „Kai knygas draudė“ (1993), „Senelio pasakėlės“ (2005), „Pasakos (Mokinio skaitiniai)“ (2007).
• Anzelmas Matutis (1923-1985) - pedagogas, poetas, daugelio premijų laureatas, išleidęs daugiau kaip 30 eilėraščių, poemų, eiliuotų pasakų knygų vaikams. Jis laikomas trumpojo eilėraščio meistru. Kūriniai: „Grok, žiogeli smuikeliu: eilėraščiai“ (1948), „Drevinukas: eiliuota pasaka“ (1974), „Margaspalvė genio kalvė“ (1984), „Kas žmogiuko širdyje: eilėraščiai“ (1991).
• Eduardas Mieželaitis (1919-1997) - rašytojo kūriniai vaikams - muzikalūs, lengvi ir žaismingi. Autoriaus kūryba išsiskiria smagiais ir pamokančiais siužetais, gražiu kalbos skambesiu. Kūriniai: „Aš jau ne pipiras“ (1945), „Zuikis puikis“ (1949), „Ką sakė obelėlė“ (1951), „Čyru vyru: poemos“ (1980), „Miško pasaka“ (1981).
• Violeta Palčinskaitė (1943 m.) - dramaturgė, scenaristė, vertėja ir poetė. Poezijoje vaikams rašytoja atskleidžia vaikystės, buities motyvus. Eiliuotose istorijose mažiesiems skaitytojams suprantama forma kalbama apie gyvenimą ir jo reikšmę. Kūriniai: „Žemė kėlė žolę: eilėraščiai“ (1961), „Namai namučiai: eilėraščiai“ (1977), „Lietaus nykštukai: eilėraščiai“ (1980), „Visi ką nors turi: eilėraščiai“ (1988), „Sapnų taškuota sraigė: eilėraščiai“ (1997).
• Vytautas Račickas (1952 m.) - paprastai ir linksma gaida apie kasdienį vaiko gyvenimą rašantis autorius savo knygose kalba apie įvairių vaikų - gerų, neišauklėtų, pasiutėlių - kasdienybę ir išgyvenimus. Liečiamos jautrios temos: tėvų skyrybos, mokykla, įvairūs nesutarimai. Kūriniai: „Zuika Padūkėlis“ (1985), „Šlepetė“ (1996), „Zuika dar gyvas“ (1998), „Mikė ir Juozapėlis“ (2002), „Berniukai šoka breiką“ (2007), „Vaikų anekdotai“ (2011).
• Kazys Saja (1932 m.) - dramaturgas, prozininkas, į vaikų literatūrą įsiliejęs talentingomis apysakomis ir apysakomis-pasakomis. Kūriniuose, skirtuose vaikams, keliamos svarbios moralinės problemos, sudėtingi gyvenimiški klausimai. Kūriniai: „Pjesė Lažybos“ (1954), „Ei, slėpkitės“ (1971), „Būrimas obuolio sėklom: apysaka“ (1985).

Vaiko pasaulis ir tėvystės patirtys poezijoje

Kūdikystė mažučiais delniukais brėžia savo gyvenimo taką, šlepsi mažas dailus kamuoliukas ir vis šneka, ir šneka, ir šneka… Lango stiklas pirštukų padeliais lyg pėdutėmis nutapinėtas. Čia kiekvienas močiutės daiktelis žingeidžiu žvilgsneliu palydėtas. Knieti imti, paliesti, pažinti, palaižyti, pagriebus į saują, greitai jau nemokės apsiginti net žema senučiukė indauja. Į neramų sapnelį atklysta tik barškučiai, lėlytės lyg kruopos. Ant putnučių skruostukų pražysta šypsenėlės - beraustančios uogos.

Tavo vaikiškas, mažas pasaulis dar apgaubtas stebuklų skraiste, ir veidukas dar svyti kaip saulė, kai miegodamas šypsais sapne. Tu tyra ir trapi asmenybė, dar nei melo, klastos nežinai... Jis užaugs, ir stiprus, ir gražus... Laimingiausia jam bus ši diena.

Jūsų vaikai nėra jūsų. Jie sūnūs ir dukros Gyvenimo, paties savęs besiilginčio. Jie ateina per jus, bet ne iš jūsų. Ir nors jie su jumis, bet jie jums nepriklauso. Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis. Nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse. Jūs galit stengtis būti tokie kaip jie, bet nesistenkit jų padaryti panašių į save. Nes gyvenimas negrįžta atgalios ir negaišta su vakarykščia diena.

Aš trapus ir baltas popieriaus lapas, pats nusispalvinti negaliu. Tad jei piešite mane tamsiomis spalvomis - būsiu niūrus, jei piešite mane skaisčiomis spalvomis - būsiu šviesus ir linksmas. Aš paruoštas lipdymui molio gabalas, pats nusilipdyti negaliu. Tad jei lipdysite mane piktą - būsiu gąsdinantis, jei lipdysite mane mąstantį - būsiu paguodžiantis. Aš maža, gležna gyvybės sėkla, pati išdygti negaliu. Tad jei sėsite mane abejingai - užaugsiu menka, jei sėsite mane su meile - užaugsiu derlinga. Aš Jūsų sumanyta, bet neužbaigta daina, pati sau žodžių pasirašyti negaliu. Tad jei sudėsite į mane bet kokius žodžius - skambėsiu padrikai, jei sudėsite į mane išminties pilnus žodžius - skambėsiu gyvai. Globokite, mylėkite mane.

Tėvystės džiaugsmai ir iššūkiai

Kol dar nebuvau mama, darydavau ir valgydavau karštą maistą. Mano rūbai nebuvo dėmėti. Telefonu kalbėdavau ramiai. Kol dar nebuvau mama, miegodavau tiek, kiek norėdavau. Ir niekada nesijaudindavau dėl to, kad vėlai ėjau gulti. Šukuodavausi ir valydavausi dantis kasdien. Kol dar nebuvau mama, tvarkydavau namus kasdien. Ir niekada nesuklupdavau ant žaislų ir nepamiršdavau lopšinės žodžių. Kol dar nebuvau mama, net nesusimąstydavau, ar kambarinės gėlės nenuodingos. Ir niekada negalvodavau apie skiepus. Kol dar nebuvau mama, niekas nebuvo manęs apkakojęs, apvėmęs, apkramtęs, apsisiojęs, apžnaibęs savo mažais pirščiukais. Kol dar nebuvau mama, pilnai atsakiau už savo protą, savo mintis ir savo kūną. Miegodavau visą naktį. Kol dar nebuvau mama, niekada neverkiau matydama ašaras. Niekada nesikraustydavau iš proto iš laimės vien dėl paprasčiausios šypsenos. Niekada nesėdėdavau naktį žiūrėdama į miegantį vaiką. Kol dar nebuvau mama, niekada nelaikydavau rankose miegančio vaiko, nes gaila padėti. Niekada mano širdis nesubyrėdavo į tūkstančius dalelių, kad kažkam negalėjau palengvinti skausmo. Niekada nemaniau, kad kažkas toks mažas gali pakeisti mano gyvenimą taip stipriai. Aš nežinojau, kad galėjau kažką taip stipriai mylėti. Ir nežinojau, kad man patiks būti mama. Kol dar nebuvau mama, nežinojau ką reiškia jausti, tarsi širdis būtų išlipusi iš kūno. Ir nežinojau, koks ypatingas jausmas yra pamaitinti alkaną kūdikį. Nežinojau, kad vaiką ir mamą sieja tiek daug. Ir nežinojau, kad kažkas toks mažas galėtų paversti mane tokia svarbia. Kol dar nebuvau mama, aš niekada neatsikeldavau kas 10 minučių tiesiog įsitikinti, kad viskas... tvarkoje. Ir niekada nejutau tos šilumos, džiaugsmo, meilės, stebuklo, pasitenkinimo būti mama.

Aš jau esu. Matau, kaip tyliai mainosi diena už lango. Kaip supasi dangui geltona saulė ir tiesiai į mane rankas mama. Tik viena ją aš iš visų pažįstu... Aš jau esu. Dar nemoku juoktis. Todėl verkiu iš laimės, iš smagumo, nes man patinka būti... Priimk mane, pasauli. Gerumu, šviesa ir grožiu užliūliuk. Nepagailėk man šilumos ir laimės... Ateidamas prašau... Išsaugok mano tėvus, kad turėčiau kam nusisypsoti, prikelti bundančią saulutę. Jo dar nėra, bet mes abudu žinom, kad jis ateis mažytis ir švelnus. Mes jaučiame trečios širdies plakimą, ir kas bebūtų jis - dukrelė ar sūnus, - mes nesidžiaugt, nelaukti jo negalim, ir šis laukimas dvigubai džiugus - ateina naujas, laukiamas žmogus. Gal saulė švies, gal žvaigždės degs, mirgės? Ne, niekur, niekada žmogaus gimimas dar neturėjo taip gilios prasmės... Just. Tu dar nevaikštai, bet tu jau atėjai iš meilės ir manęs - ant mano rankų. Tu dar nesiglaudi, nes nieko nebijai, aš tik jaučiu kvėpavimą - lyg paukščio tankų. Tu dar juokingai mažas, bet tu tikrai esi. Jeigu ant šieno trys šešėliai artimi, žydri ir taikūs. Jeigu sekundės - mažojo šešėlio judesy, jos jau fiksuojamos. Ir nebeslinks pro šalį laikas. Tu dar neprabilai, o aš juk pirmutinė tavo atrama, kol kambarys dar supasi, kol grindys traška.

Koks mažutis, mažutis žmogus... Štai rankytė, kojytė. Matai? Išbučiuotum visus pirštukus, gal po tūkstantį kartų. Tikrai. Kalbėki, sūnau, kad pasaulis gražus, nors spalvas pats vėliau susirasi. Aš pasiūlyti baltą ir juodą galiu. Kalbėki, sūnau, kad pasaulis tau geras, kol suprasi, koks prieštaringas žmogus. Neraškyki žvaigždžių - jos gražios, bet šaltos. Akių ežeruose išpiltas dangus, - jei išmoksi įžvelgti žydrynės krisleliuose gelmę, tai aplink tyvuliuos nesibaigiantis spindesys. Nesistenki pasiekti kalno viršūnės - tik bedugnėms kalnai aukšti. Kilk iš sėklos gajos kaip ąžuolas kyla, atžalėlė tu mano, šviesi... Ramios upės nudilina uolų skeveldras, išsiplauna į krantą smėlio migla. Būk upe, kuri turi krantus, turi vardą, ir tavęs nenutrins užmarštis. /A. Kalėdos, Kalėdos! Juk kūdikio verksmas gražiausia daina, juk kūdikio džiaugsmas - mamos dovana. Išdykauja, žaidžia, liūdi, siaučia, nesvarstydami kodėl ir kam, jeigu šis pasaulis kam priklauso, tai pirmiausia, žinoma, vaikams. Mes gi esam tie, kurie jų laukia, laukdavo ir lauks visais laikais. Tik su jais mes jaučiamės suaugę, o vieni mes irgi kaip vaikai. /J.

tags: #eilerasti #apie #vaikus

• ugdymo iššūkiai ir perspektyvos vaikams su intelekto sutrikimais
• Išsami informacija apie rizikas ir pasekmes nutraukus nėštumą
• Kaip paruošti negalią turintį vaiką ir jo šeimą darželiui
• ugdymas Prienų lopšelyje-darželyje „Gintarėlis“
• Holivudo legendos Sylvesterio Stallone istorija