Eglė Telyčėnienė: Kūrybinio Kelio Pėdsakai
Leidyklos veikla prasidėjo 1993 metais, rengiant pirmąjį periodinį mokslo leidinį „Acta Academiae Artium Vilnensis“ (liet. Vilniaus dailės akademijos darbai), spausdinantį mokslinius straipsnius, dailėtyros darbų recenzijas ir kitą dailės tyrimams aktualią medžiagą.
2000-aisiais išsiplėtusi leidykla įsikūrė pačiame Vilniaus centre, buvusiuose Gardino regento Valentino Gureckio XVIII a. rūmuose, kur akį traukia atidengtos freskos.
VDA leidyklos "varikliai", kurių dėka rengiamos knygos išvysta dienos šviesą: redaktorė Teresė Valiuvienė, dailininkai Rasa Janulevičiūtė ir Martynas Gintalas, o už knygų platinimą bei reklamą atsakingos Eglė Telyčėnienė ir Stasė Butrimienė - dirba ne visu etatu.
VDA leidyklos naujos knygos skaitytojo dėmesį patraukia recenzijomis arba savo išvaizda.
Išskirtinio dizaino knygos dažnai pelno apdovanojimus konkursuose: kasmet yra bent jau paminimos gražiausiųjų rinkimuose Vilniaus knygų mugėje.
Marius Iršėnas, save įvardijantis kaip tarpininką tarp menotyrininkų ir dailininkų susitikimų knygose, yra baigęs istorijos studijas su archeologine pakraipa.
Kadangi domėjosi senąja, akmens amžiaus daile, tad ir disertaciją apie priešistorinį meną apsigynė VDA.
VDA leidykla yra glaudžiai susijusi su Dailėtyros institutu, tad Marių kaipmat įtraukė į savo veiklą.
Nedidelis kolektyvas per metus parengia apie 20 leidinių.
Nuo brošiūrėlių iki storiausių meno albumų išleidžiančios leidyklos tiražai svyruoja nuo 50-ies (akademijos vidiniam naudojimui skirtų leidinių) iki 300 ar 500 egzempliorių.
Tik keliasdešimt leidinių per įmonės gyvavimo istoriją buvo išleisti tūkstantiniu tiražu.
Pasitaiko, kad siauresnio profilio leidinių kasmet nuperkama vos po penkis ar dešimt vienetų.
Yra poetų, kurie iškyla, nes labai reikšminga jų kūryba, leidžiamos jų poezijos rinktinės.
Bet yra poetų, kurių kūryba kaip lengvas vėjelio dvelksmas sklaidosi, plazda tėviškės padangėje.
Laikau atverstą poetės lyrikos leidinį.
Gan storoka knyga, išleista 2014 metais.
Rinktinė pavadinta „Akimirkų lietus“, tarsi iš karto, nuo pirmų posmų orientuotų, kad tos lietaus akimirkos yra gimtinėje, brangiojoje Lietuvoje, nes čia lietus lyja gan dažnai.
Dangus nešykšti stebuklingo gyvybės eliksyro.
Jo, vandens, niekada nėra per daug.
Rinktinės autorė atvirauja, kad „gimė ir augo nepaprasto grožio gamtos kampelyje.
Autorės kelias nebuvo lengvas.
Užaugo gausioje šeimoje.
Motina buvo tikra kelrodė žvaigždė pulkui dukterų.
Eilėraščių rinktinė yra didelė apimtimi ir sudėtinga tematika.
Eilėraščiai suskirstyti į ciklus: „Vis tiek, Gimtine, tu graži“, „Sugrįš paukščiai“, „Visų pradžių pradžia“, „Pavasaris laišką parašė“ ir kt.
Rinktinės pradžioje yra patys naujausi eilėraščiai, parašyti 21-ojo amžiaus pradžioje.
Veik kiekviename cikle apdainuojama Lietuva, gimtinė.
Nagrinėja žmogaus gyvenimo prasmę, būties svarbą.
Eilėraščiai labai lengvai skaitomi, nes eiliavimas, ritmas liejasi sklandžiai.
Jaučiamas pomaironinis silabinės-toninės eilėdaros įtakojimas, sekimas.
Lengvos, gerai suprantamos metaforos, vaizdai, įspūdingi deminutyvai, patraukli gamtos personifikacija.
Kai kurie eilėraščiai turi filosofinės lyrikos bruožų - jų centre yra žmogaus gyvenimo dvasinis pasaulis, būtis, žemė, gamta, amžinos kaitos problemos.
Poetė nagrinėja vyksmą gamtoje bei žmogaus priklausomumą nuo materialaus pasaulio.
Tai kraštas, kur ir šiandien ošia šimtametė giria, kurioje gyvena išmintingas vilkas, gudruolė lapė, dievišku balsu sveikina pavasarį skardžiabalsis tetervinas, o jam pritaria nuostabiausias sparnuočių orkestras.
Poetė su nuoširdumu ir giliu jausmu dėkoja motulei už tai, kad išmokė mylėti gimtą sodžių, gyvenimą.
Pirmas eilėraštis yra lyg testamentas, orientuojantis, kas sudaro didžiausią vertybę: „Tai baltas kryžius prie gonko“.
Jis, tas kryžius, aukštai iškilęs, kaip angelas sargas saugo čia gyvenusius, dirbusius, išėjusius į amžinybę.
Poetė prisimena tėvelį, sunkiai dirbusį, bet pastačiusį namą, kad vaikams būtų kur glaustis nuo darganų ir šalčio.
Daug eilėraščių, kurie kaip maži peizažai.
Jie jaudina ir drumsčia poetės sielos ramybę.
Kūrėja supranta, kaip viskas trumpa ir laikina, kaip gamtoje daug momentų, kurie aitrina sielą ir sukelia širdies nerimą; rašo „baltų, šaltų snaigių prikris, geltoni lapai žemę nuklos, o vėjas kartos... baigias ruduo, skuba žiema“.
Eilėraščiuose-peizažuose išpažįsta, jog yra įsimylėjusi gimtą žemę, džiaugiasi ateinančiu pavasariu, nes jis gėlių žiedais žemėje sukurs pasakų pasaulį.
Prisipažįsta, jog stebisi laiko, to negailestingo ir uolaus darbininko, kūryba ir griuvėsiais.
Rašo „tik vakar vilnijo rugiai, visas kaimas duona kvepėjo - gyvenimas bėgti suspėja... Gili meilė, tamprus dvasinis ryšys su gimtine raudona gija riša poetę su tėviškės krašto vaizdais, su šeima, sesėm, broliukais.
Prisimena, jog su sese dviese sodino kaštonus ir laukė jų žavingų žiedų, kuriuose smuikuos žiogai, karaliaus lakštingala.
Nujausdama žmogaus gyvenimo trapumą, klausia, ar sulauks žiedų šventės, gamtos simfonijos garsų.
Su dideliu jauduliu aprašo gimtą trobą, kuri slepiasi pušų paunksmėje, žodžių pastelėm piešia sodą, kurio paveikslą įvairina šermukšnėlė, alyva, narcizai.
Beržas - mylimas poetės medis.
Prisimena medelį kai buvo lieknas, gražus, jaunas, lyg jauna mergelė ilgakasė.
Su dideliu ir aštriu širdies sopuliu rašo, kad beržas jau senas, storas, suskerdėjusiu liemeniu, gumbuotom šakom.
Tai savotiška paralelė žmogui, kurį senatvė daro nejudriu, ligotu, pavargusiu.
Skaitytojas lengvai supranta beržo vaizdą: gamta savo tvariniams negailestinga.
Nuo žaliuojančios ir nepaprastai gyvybingos augalijos krypsta akys vėl į vandenį - į Dumblės upelį, kuris vinguriuoja per pievas, alksnynus.
Tas upelis matė, kaip čia gyveno senoliai, kaip keitėsi kartos, kaip palaiminti Sutvėrėjo čia kūrėsi protėviai, palikdami žinią apie save numintais smėlio takeliais, namais, svirnais, pakelės smūtkeliais ir kryžiais.
Gimtinės vaizdų sodrumas, gyvumas užkrečia skaitytoją ir gražina į praeitį, kada Lietuvos kaimuose skambėjo dainos javapjūtės, šienapjūtės metu, kada gimtų laukų oras kvepėjo duona ir medumi.
Kraupi tyla, kapų ramuma pasitinka ir skelbia baisią tiesą: miršta Lietuvos kaimas.
Kaimas nyksta taip, kaip dingo gražios vaikystės dienos.
Gal jos grįš dar tuo saulėtu takeliu, kuriuo išėjo?
Gal suskambės daina ir atsiras žodžiai?
Širdis nustos raudojusi lietaus lašais.
Yra rinkinyje posmų, kuriuose jaučiama lyrinio herojaus dvasios kančia dėl to, kad „pražydus ievai - kvapniai ir baltai karalienei“ nėra to, kuriam prisiekė būti šalia.
Lyrinis herojus pasineria į neviltį, liūdesį, skausmą, kai kalba apie tuščius namus; prisimena seną bakūžę, nėra motulės.
Langai nebešvyti, todėl nėra ką aplankyti.
Liūdesys toks gilus, jį paaitrina išdžiūvę vandenys, sunykę meldai, net žaliaskarė eglė nuleidusi šakas.
Baisiausia tai, kad tiek daug metų praėjo, kai nėra tėvelių, o senatvė atsėlina nieko nelaukdama.
Skaitytoją jaudina eilėraščių ciklas „Sugrįš paukščiai“.
Poetė nagrinėja žmogaus gyvenimo ir būties problemą.
Labai santūriai kalba apie išėjimą į amžinybę, lygindama tą akimirką su paukščiais, kurie išskrenda rudeniui atėjus, o sugrįžta ne visi.
Meniški yra ciklo eilėraščiai apie Vėlinių rimtį ir liūdesį, apie baltų žiedų, baltų chrizantemų momentinį grožį, nes juos greitai pakanda šalna taip, kaip žmogui nurimsta mintys ir darbai, pasibaigia rūpesčiai.
Eilėraštyje „Grabnyčių žvakė“ kalba apie žmogaus laikinumą žemėje, nes mirtis nenugalima.
Mirtis triumfuoja.
Poetė klausia, ko mirtis po gatves klajoja, ko beldžiasi į duris, į langus?
Nejaugi ji beširdė, negirdi, kad verkia širdis, kad didis skausmas ir vargas įsėlino į namus.
Liūdna nuotaika nuspalvinti eilėraščiai „Prie brolio kapo“, „Laiko sparnai“, „Lemtingoji žvaigždė“, „Likimas“ ir kt.
Įspūdingas eilėraščių ciklas „Visų pradžių pradžia“, kurį pradeda eilėraščiu „Mamai“.
Daug šiltų, gerų jausmų Motinai - Moteriai - Deivei.
Motina dovanoja savo kūdikiui dangaus mėlynę, saulės spindesį, sielos džiaugsmą.
Prašo Dievą, kad saugotų mamą nuo skausmų, nelaimių, suteiktų jau dvasios ramybę, tikėjimą viltimi.
Motina savo kūdikiui aukoja visa, ką turi.
Kai mes ateiname į pasaulį, pirmiausia pamatome dangaus mėlynumą, saulės spindėjimą, motulės veidą, pajuntame jos rankų švelnumą.
Ji, motulė, įžiebia žvaigždelę, kad šviestų ir lydėtų mus gyvenimo keliu.
Ji saugo kiekvieną mūsų žingsnį nuo nelaimių, skausmo.
Koks skaudus motulės išėjimas į anapusinį pasaulį.
Eilėraščiuose „Kodėl?“, „Padovanok man, mama!“ tuos išgyvenimus išryškina taip, kad klausytojas virpa iš jaudulio: „Padovanok man ilgą kelią ir mažytį takelį.
Labai subtiliai atskleidžia motinos skausmą netekus sūnaus.
Eilėraštis „Žemei motinai“ yra duoklė toms motinoms, kurių sūnūs baisiu istorijos laikotarpiu buvo paaukoti Tėvynės laisvei ir atgulė žemelėn.
Rinktinės pabaigoje, eilėraščių cikle „Mintys apie Lietuvą“, šaukia Tėvynę atgimusiam naujam gyvenimui.
Rašo: „O, laisve!
Rinkinys „Akimirkų lietus“ - didelio darbo ir triūso rezultatas.
Kviečiu visus skaityti poezijos knygas.
Švenčionių kraštas turtingas kūrėjų.
Poezija taurina jausmus, moko džiaugtis gyvenimu, moko suprasti grožį, pajusti tikrą meilės palaimą.
Moko suprasti, koks pavojingas šiandien įsigalintis šiurkštumas, žiaurumas, kito niekinimas ir žeminimas.
Virtuali ekskursija „Apie virves. Nuo mazgo iki takelažo“
tags: #egle #telyceniene #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
