Smalsumo ugdymas vaiko kambaryje: kaip sukurti įkvepiančią aplinką?

Edukologė Jovita Ponomariovienė pabrėžia, kad didžiausia tėvų klaida yra vaiko smalsumo slopinimas. Vaikas nuo pat mažens yra smalsus, ir jau nuo kelių mėnesių jis stebi aplinką, daiktus, jų formas, spalvas, bando siekti ir paliesti įvairius daiktus. Augantis vaikas dar labiau smalsauja ir nori pažinti supantį pasaulį, suvokti skleidžiamus garsus, glamžyti, mėtyti, ardyti ir išimti tai, kas yra žaislo viduje. Dar labiau augant vaikui atsiranda poreikis klausti kas, kaip, kodėl?

Pasak šeimos psichologės A. Kašinskos, smalsumas yra savybė, kurios pagrindinė funkcija - pažinti pasaulį. Būtent smalsumas stumia vaiką paliesti karštą daiktą arba panirti po vandeniu. Smalsumo dėka mes mokomės nustatyti ribas ir suprasti, kas mums leidžiama, o kas ne. Vis dėlto, kiekvienam žmogui, turinčiam ar dirbančiam su vaikais, reikėtų žinoti, kodėl dingsta vaiko smalsumas ir kaip jį vėl sužadinti.

Kodėl svarbu skatinti vaiko smalsumą?

Visi žmonės gimsta smalsūs, bet aplinkos draudimai užslopina jų smalsumą. Tik smalsus žmogus domisi reiškiniais, kurie vyksta aplink jį, užduoda klausimų, tyrinėja, ieško atsakymų ir nori užsiimti kūryba bei tyrinėjimu, vis nori pažinti daugiau ir tai, kas nepažinta. Smalsaudami vaikai natūraliai lengviau įsitraukia į savarankiškas veiklas, lavina savo kritinį mąstymą bei problemų sprendimo įgūdžius. Smalsaudami jie mokosi pasitikėti savimi, įsivertinti savo galimybes bei rizikuoti. Smalsaudami jie mokosi, tobulėja ir atranda.

Nuo mažų dienų būtina skatinti ir ugdyti vaiko smalsumą, padėti jam patenkinti savo domėjimosi poreikius. Suaugusieji turėtų leisti vaikui užsiimti tuo, kas jam patinka, padėti jam išsirinkti įdomią ir reikšmingą veiklą, tai suteiks vaikui pasitikėjimo savimi, atradimo džiaugsmą. Palaikymas ir skatinimas motyvuos vaiką domėtis aplinka, kuri jį supa. Platesnis akiratis ir daugiau klausimų - tai kelias į atsakingą, kūrybingą ir savarankišką asmenybę.

Kur dingsta vaiko smalsumas?

Smalsumas, noras tyrinėti pasaulį, atrasti naujus dalykus ir išbandyti įvairias veiklas - įgimtas dalykas. Susidomėjimą vaikas greičiausiai praranda tuomet, kai susilaukia apribojimų, nepamatuotos kritikos. Didelę klaidą daro tie tėvai, kurie bando apsaugoti vaiką nuo tyrinėjimų, pavyzdžiui, bijodami, kad jis sušlaps, neleidžia lipti į balą, užlipus vaikui kur nors aukščiau, tuoj pat liepia lipti žemyn, nes jis gali susižeisti. Dar blogiau, jei tėvai nusprendžia, kokia neformalaus ugdymo veikla užsiims jų vaikas, norėdami realizuoti savo neišsipildžiusias svajones per atžalas. Naivu tikėtis, kad vaikas, sulaukęs pasipriešinimo savo norams, stačia galva pasiners į veiklą, kuri jam nepatinka.

Slopinama vaiko motyvacija užsiimti vienokia ar kitokia veikla ateityje gali pasireikšti įvairiomis problemomis - varžomas vaikas neretai užsidaro savyje, nebenori bendrauti su kitais, dingsta jo noras mokytis. Jei darželio auklėtojas ar mokytojas slopina vaiko smalsumą ir neleidžia jam atsakinėti, kai jis to nori, vaikas gali prarasti susidomėjimą mokomomis disciplinomis. Slopintas vaikas paprasčiausiai nebenorės eiti į mokyklą, įsitraukti į bendraklasių atliekamą veiklą, neatsakinės į mokytojo pateiktus klausimus ir liks tiesiog pasyviu veiksmo stebėtoju. Užgožus smalsumą, vaikas tampa pasyvus, krenta jo savivertė, stiprėja depresinės nuotaikos. Dažniausiai šios problemos atsiskleidžia paauglystėje.

Probleminis elgesys ir nepatenkinti poreikiai

Problemiškai elgdamasis vaikas ir paauglys nesąmoningai praneša „Aš augu“. Vaikui augant, keičiasi jo poreikiai ir jeigu jie nėra patenkinami, niekur nedingsta - vaikas siekia jam svarbių poreikių patenkinimo bet kokiais būdais. Pavyzdžiui, dvimečiams-trimečiams, kai saugumo poreikis pasitraukia į antrą planą, atsiranda savarankiškumo, nepriklausomybės, tyrinėjimo poreikiai. Keturmečiui-šešiamečiui svarbūs ir iniciatyvumo, savo gebėjimų ir galių atradimo poreikiai. Kuo labiau bus ignoruojami vaiko ar paauglio amžiui svarbūs poreikiai, tuo atkakliau bus siekiama jų patenkinimo.

Todėl, vaikams augant ir žengiant į kitą etapą, labai svarbu peržiūrėti savo elgesį su jais: praplėsti ribas, keisti taisykles, suteikti vis daugiau savarankiškumo. Nereikėtų užliūliuoti mažumu, nuo visko saugoti ir daryti tai, ką vaikas jau pats tikrai gali. Kita vertus, nereikėtų ir per aktyviai raginti eiti ir tik pačiam viską pasidaryti, nes jau yra didelis. Tinkamiausias reagavimas būtų kažkur per vidurį: „Suprantu, kaip jautiesi, bet tu gali pats, pabandyk“. Toks vaiko jausmų priėmimas ir parodytas pasitikėjimas įkvepia vaikus.

Kaip ugdyti ir skatinti vaiko smalsumą?

Jei įgimtas vaiko smalsumas prislopsta, būtina jį sužadinti. Lengviausia to ugdymo forma - žaidimai. Būtent įvairių žaidimų pagalba vystosi įgūdžiai, kurie ateityje bus labai svarbūs atliekant paskirtas užduotis tiek mokantis, tiek dirbant. Norint patenkinti vaiko smalsumo poreikį reikia su juo kalbėtis, sudaryti palankią pokalbiui erdvę ir leisti jam užduoti klausimus, į kuriuos kartu ieškosite atsakymų. Įsitraukę į bendrą veiklą parodysite vaikui, kad jo klausimas svarbus. Taip skatinsite klausti vis kitų jam rūpimų dalykų.

Plėskite vaiko smalsumo sritis ir akiratį

Priemonės smalsumui skatinti priklauso nuo amžiaus tarpsnių ir domėjimosi srities. Tad pirmiausia su vaikais kartu turime žaisti ir per žaidimą atsakyti į iškilusius klausimus. Tyrinėti gamtą ir ieškoti atsakymų. Vėliau pasirenkame atitinkamus žaislus - kaladėles, raides, paveikslėlius, vėliau - knygas. Plečiantis akiračiui, plečiasi ir priemonės. Vėliau smalsumą skatinti gali padėti enciklopedijos ar išmaniosios technologijos. Jei vaiką riboja erdvė ir daiktai, nereikėtų tikėtis, kad jis bus labai žingeidus. Kad vaikas neprarastų susidomėjimo išoriniu pasauliu, būtina plėsti jo akiratį. Parodykite savo atžalai kuo įvairesnių veiklų spektrą ir jis tikrai supras, kas jam šiuo metu įdomiausia. Pagal galimybes kartu lankykitės parodose, spektakliuose, koncertuose, sporto renginiuose. Kuo daugiau vaikas žinos apie jį supantį pasaulį, tuo daugiau klausimų jam kils.

Skatinkite vaiką samprotauti ir atrasti pačiam

Rekomenduojama vengti klausimų, į kuriuos vaikas gali atsakyti žodžiais „taip“ ir „ne“. Svarbu užduoti vaikui atvirus klausimus: kaip manai..., dėl kokių priežasčių..., kas turi įtakos... ir pan., kurie skatina vaiką samprotauti, kelti hipotezes, o tada jas tikrinti ir išbandyti. Jeigu vaikams patinka konstruoti, tačiau dažnai jie tai daro paėmę įvairias instrukcijas arba pavyzdžius, rekomenduojama vaikui pasiūlyti pačiam tapti kūrėju ir išradėju. Konstruoti, meistrauti taip, kaip jis pats įsivaizduoja.

Kai leidžiame vaikams patiems kurti, jie, sukonstravę, pastatę, sukūrę savo kūrinį, tuo labai džiaugiasi, didžiuojasi savo pasiektu rezultatu. Taip pasitvirtina jų keliamos hipotezės, jie tai padarė patys savarankiškai. Kai vaikai tampa kūrėjais - jie užduoda klausimus, bando pritaikyti savo patirtį, matytus dalykus. Tai ugdo vaikų kūrybiškumą ir mąstymą, jie savo atradimais ir surastais atsakymais pasidalija su draugais. Taip pat veiksmingas yra pasiekto rezultato pristatymas grupės draugams, kas pakelia vaiko savivertę ir skatina jį toliau atlikti tyrinėjimus.

Suaugusiųjų vaidmuo ir pavyzdys

Suaugusieji turi stengtis, kad vaiko smalsumo sritys plėstųsi. Palaikykite ir sudarykite sąlygas vaikams tyrinėti, pasirūpinkite saugia tyrinėjimų aplinka. Suaugusieji vaikui turi ne tik parodyti kuo įvairesnius pasirinkimo variantus, bet ir įkvėpti juos savo pavyzdžiu. Vaikai kopijuoja ir imituoja suaugusiuosius. Žinoma, ir polinkį viskuo domėtis vaikai perima iš tėvų. Jeigu tėvai po darbo nuolat žiūri televizorių ar kiekvieną vakarą atlieka tą pačią veiklą, vaikui formuojasi supratimas, kad normalu nuolat užsiimti ta pačia veikla ir neieškoti iššūkių. Tėvų ir kitų ugdytojų pareiga - parodyti vaikui kuo įvairesnius pasaulio pažinimo pasirinkimo variantus.

Smalsumą skatinanti aplinka vaiko kambaryje ir namuose

Vos gimęs kūdikis patenka į aplinką, kuri skatina smalsumą arba jį slopina. Pagrindinis veiksnys, kuris lemia vaikų smalsumą skatinančios aplinkos sukūrimą, - tėvų ar kitų ugdytojų požiūris į vaiką, jo raidą ir smalsumo skatinimą. Sumanaus tėčio, mamos, močiutės, senelio ar kito ugdytojo edukatoriaus kompetencijos yra svarbios, padedant sukurti aplinką, kurioje ugdosi vaikų vidinė pasaulio pažinimo motyvacija.

Fizinė ir emocinė aplinka

Vieniems lengvai sekasi sukurti vaikams saugią ir visapusišką pasaulio tyrinėjimo aplinką, kurioje jie priima informaciją visais penkiais receptoriais: rega, uosle, skoniu, klausa, oda. Ir jeigu tėvai savo vaikams nuo pat kūdikystės suteikia galimybę patirti įvairių potyrių per penkis receptorius, smegenyse gali formuotis jungtys, kurios vėliau taps informacijos apdorojimo pagrindu. Aplinka, kurioje leidžiama kūdikiui viskas, kas pasitaiko jų kelyje, liesti, ragauti, uostyti, girdėti, matyti, suteikia galimybę potyrių pagalba kaupti informaciją apie naujus daiktus ir žmones, yra kūdikio pasaulio pažinimo smalsumą skatinanti aplinka. Nauji objektai, patekę į kūdikio akiratį, kelia jo susidomėjimą, viskas jam yra įdomu, kol nepažinta.

2-3 metų vaikai dar nepajėgia numatyti savo elgesio pasekmių, tad pirmiausia ugdytojai yra atsakingi už saugios aplinkos sukūrimą, kuri nėra perkrauta žaislų. Tam reikia sistemingai leisti laiką gamtoje, nes miške tų pačių garsų nebūna, kvapų įvairovė didelė, liečiamų daiktų formos įvairios. Gamtoje net tik garsų, bet ir kvapų, vaizdų, skonių ir liečiamų objektų įvairovė - begalinė, ir tai būtina vaikų smalsumo ugdymui skatinti. 4-5 žmogaus gyvenimo metais buvimo gamtoje aktualumas išlieka, bet atsiranda tėvų pasitikėjimo savo vaikais svarba. Tėvai turi pasitikėti vaikais, kad jie priims teisingus sprendimus ir patys mokysis prisiimti atsakomybę už savo saugų pasaulio tyrinėjimą. Vaikams reikalingi tėvų pagyrimai už jų kūrybišką tyrinėjimą. Tik patyrę natūralias savo elgesio pasekmes vaikai išmoks saugiai tyrinėti supantį pasaulį.

Struktūra ir tvarka

Tvarka namuose suteikia pastovumo, aiškumo, o tai leidžia sukurti vaikui saugumo jausmą. Namuose tikrai nereikia sterilios, laboratoriją primenančios atmosferos, vaikui reikėtų leisti būti vaiku. Vis tik svarbu atkreipti dėmesį, kaip jis jaučiasi toje aplinkoje bei apie tai pasiteirauti ir jo paties. Psichologė taip pat pataria nevengti mažiesiems šeimos nariams priskirti tvarkymosi atsakomybių. Vaikams svarbu brėžti ribas, mat jos suteikia saugumo jausmą. To, ką vaikas sugeba padaryti pats, nereikėtų daryti už jį, todėl savarankiškumo palaikant tvarką verta mokyti jau nuo mažumės. Vis tik iš karto verta atsisakyti lūkesčio, kad jis gebės palaikyti suaugusio asmens lygio organizuotumą.

Įsisąmoninti ir integruoti tvarkymąsi į savo kasdienybę mažiesiems itin padeda vizualios užduotėlės, kurių pagalba jie gali susidėlioti rutiną. Kuo mažiau erdvės neaiškumui bei interpretacijoms šeimoje, tuo daugiau tvarkos. Todėl tikrai verta skirti laiko susėsti, aiškiai apsitarti darbus bei juos susirašyti tiek suaugusiems, tiek vaikams. Visa tai padeda turėti realistiškus lūkesčius vieni kitiems ir rutiną. Tokį tvarkaraštį galima pasikabinti matomoje vietoje namuose.

Interjero dizainerė teigia, kad dedikavus konkretiems daiktams konkrečias vietas - lengviau palaikyti tvarką ne tik tėvams, bet ir tvarkytis patiems vaikams. Vaikams reikalingi gerai apgalvoti daiktų laikymo sprendimai - ne tik didesniems daiktams kaip drabužiai ar žaislai, bet ir smulkioms rašymo, piešimo, rankdarbių priemonėms. Net ir esant spintai ar pakankamai lentynų, derėtų pritaikyti tinkamus priedus, vidines detales, dėžutes, leidžiančius rūšiuoti smulkius daiktus. Mokiniui suprantama tvarka gali būti sukurta pasitelkiant pieštukines, žurnalų dėklus sąsiuviniams laikyti, stalinius daiktų laikymo reikmenis. Nepakeičiamas sprendimas mokinukų kambaryje yra perforuotosios lentos su priedais, tokiais kaip indeliai, kabliukai, lentynėlės ir spaustukai, kuriuos galima pasirinkti pagal save. Be to, toks sprendimas išnaudoja laisvą vietą ant sienos, stalą palikdamas tik kūrybinei veiklai ar mokymuisi. Siekiant palaikyti tvarką mokymosi vietoje, ne mažiau svarbu ir papildomos stalčių spintelės, kuriomis galima papildyti bet kurią darbo vietą, jeigu darbo stalas yra be stalčių. Tam puikiai tinka ir vežimėliais su lentynomis, kuriuose galima nustumti bet kur namuose, kartu išlaikant tvarką.

Duokite laiko ir pasitikėkite vaiku

Kaip galime skatinti vaikų smalsumą? Duokime jiems laiko - nestruktūruoto, neprigrūsto veiklų, darbų bei išvykų. Tiesiog laiko būti, nuobodžiauti, plepėti, veikti tai, kas šaus į galvą. Dažniausiai būtent tokiuose ramiuose, lėtuose momentuose ir nubunda mažųjų smalsumas. Šiek tiek sulėtėję jie pastebi skruzdžių taką prie terasos ar vis kartodami ir kartodami tą pačią veiklą, atranda, kad jų šešėlis po truputį sukasi ir pan. Jei matome, kad vaikas paniręs į veiklą, pasistenkime (jei tik įmanoma) jo neblaškyti ir neatitraukti nuo veiklos tol, kol pačiam bus įdomu. Taip ir dėmesio koncentracijos raumenį paauginsite!

Pasitikėkime savo vaikais - net jei mums atrodo, kad jie veikia nesąmones arba žiūrim ir išvis nesuprantam kodėl turėtų būti įdomu ir naudinga vis nešti ir pilti smėlį į vieną krūvą po medžiu. Vaikai patys žino ir natūraliai siekia mokytis bei tobulėti, pasirinkdami vienas ar kitas veiklas bei atliepdami savo savalaikius raidos poreikius. Kiekvienas vaikas auga ir lavėja savo unikaliu tempu, o mūsų rolė - padėti ir palaikyti.

Suteikime jiems saugumą - vaikai (ir suaugę) naują informaciją įsisavina greitai ir kokybiškai, kai gali pilnai įsitraukti į mokymosi procesą. T.y. nesukti galvos apie nieką kitą, būti visiškai ramūs, atsipalaidavę ir susikoncentravę į vieną užduotį. Mažieji jaučiasi saugūs emociškai, kai gyvena savo ritmu bei rutinoje, žino kas toliau jų laukia dienoje, kur dabar yra mama ar tėtis bei jaučia tvirtą ryšį su tėvais. Apie fizinį saugumą turbūt net neverta plėstis, paleisdami savo mažuosius tyrinėti tikrai pasidairome ir pasitikriname ar nepalikome kokių laidų, dūžtančių daiktų netoliese, o žaidimų aikštelėje nesimėto stiklo šukės ar pan.

Atsakymai į vaikų klausimus: giliau nei „taip“ ar „ne“

Vaikų smalsumas - beribis. Jie nuolat klausinėja apie pasaulį, jo reiškinius, gyvūnus, žmones ir dar daugybę dalykų. Atsakyti į visus jų klausimus gali būti iššūkis, tačiau tai puiki galimybė lavinti jų mąstymą, skatinti domėjimąsi aplinka ir, žinoma, smagiai praleisti laiką kartu. Atsakyti į vaikų klausimus yra nepaprastai svarbu dėl kelių priežasčių: smalsumo skatinimas, mąstymo lavinimas, žinių plėtimas, ryšio stiprinimas ir kalbos lavinimas.

Kaip atsakyti į sudėtingus ir jautrius klausimus?

Klausykite atidžiai ir supraskite klausimą. Prieš atsakydami, įsitikinkite, kad suprantate, ko vaikas iš tikrųjų klausia. Kartais klausimas gali būti užduotas netiesiogiai arba vaikas gali neturėti tinkamų žodžių išreikšti savo mintims. Pabandykite užduoti patikslinančių klausimų, pavyzdžiui: „Ar gali paaiškinti, ką turi omenyje?“ arba „Kodėl tau tai įdomu?“. Tai padės jums suprasti vaiko perspektyvą ir pateikti atsakymą, kuris atitiktų jo poreikius. Atsižvelkite į vaiko amžių ir suvokimo lygį. Atsakymo kalba ir sudėtingumas turėtų atitikti vaiko amžių ir suvokimo lygį. Mažesniems vaikams reikės paprastesnių paaiškinimų su konkrečiais pavyzdžiais, o vyresni vaikai gali suprasti abstraktesnes sąvokas. Venkite naudoti per daug techninių terminų ar sudėtingų sakinių, kurie gali sukelti sumaištį.

Būkite sąžiningi ir atviri. Jei nežinote atsakymo į klausimą, geriau pripažinti tai, nei bandyti išsisukti ar pateikti neteisingą informaciją. Galite pasakyti: „Tai puikus klausimas! Aš nežinau atsakymo, bet galime jį kartu paieškoti.“ Tai parodo vaikui, kad gerbiate jo smalsumą ir esate pasiruošęs mokytis kartu. Jei klausimas yra per daug sudėtingas arba jautrus, galite pasakyti: „Tai sudėtingas klausimas, apie kurį galėsime pakalbėti vėliau, kai būsi vyresnis.“ Naudokite pavyzdžius ir palyginimus. Konkrečios pavyzdžiai ir palyginimai padeda vaikams suprasti abstrakčias sąvokas. Pavyzdžiui, jei vaikas klausia, kas yra gravitacija, galite paaiškinti, kad tai jėga, kuri traukia viską žemyn, panašiai kaip magnetas traukia metalą. Naudokite kasdienius objektus ir situacijas, kad paaiškintumėte sudėtingas idėjas.

Skatinkite diskutuoti ir užduoti daugiau klausimų. Atsakymas į klausimą neturėtų būti pokalbio pabaiga. Skatinkite vaiką užduoti daugiau klausimų ir išreikšti savo mintis. Tai padeda jam giliau suprasti temą ir ugdo kritinį mąstymą. Galite užduoti klausimus, pavyzdžiui: „Ką tu apie tai galvoji?“ arba „Ar tai tau ką nors primena?“. Būkite kantrūs ir empatiški. Vaikai gali užduoti tą patį klausimą kelis kartus, arba jų klausimai gali atrodyti naivūs ar netgi erzinantys. Svarbu būti kantriems ir supratingiems, prisimenant, kad vaikas tik mokosi ir bando suprasti pasaulį. Atsakykite į klausimus su meile ir entuziazmu, parodydami, kad vertinate jo smalsumą. Kartais, norint atsakyti į klausimą, reikia pasitelkti kūrybiškumą. Galima naudoti istorijas, piešti paveikslus, žaisti vaidmenų žaidimus, atlikti eksperimentus ar apsilankyti muziejuose bei parodose.

Pokalbis - esminis instrumentas

Būtent įvairių žaidimų metu vystosi įgūdžiai, kurie ateityje bus labai svarbūs atliekant skirtingas užduotis tiek mokantis naujų dalykų, tiek dirbant. Ir čia vienas stipriausių ir paveikiausių instrumentų - pokalbis su vaiku. Tai turi vykti, kai santykiai yra geri, leidžiant jam užduoti klausimus, į kuriuos atsakymų galėtumėte ieškoti kartu. Taip tėvai ir kiti ugdytojai parodo, kad vaiko klausimas jiems yra svarbus. Vaikas mokosi klausti jam svarbių dalykų bei savarankiškai formuluoti pačius klausimus. Mūsų gi tikslas, kad vaikas savarankiškai rodytų smalsumą, o mes tik galime padėti jam parodydami būdus, kaip tai galima padaryti: savarankiškai ieškoti informacijos knygose ar internete, kaip kritiškai atsirinkti informaciją remiantis faktais ir pagal tuos kriterijus, kokia informacija mums reikalinga siekiant savo tikslo. Tai gera galimybė padėti vaikams išsiugdyti savarankiškus informacijos rinkimo įgūdžius. Jei tėvai neleis vaikui daugiau klausinėti ir pasakys, kad kalbėti su juo nenori, vaiką tai gali užgožti, jis gali pradėti abejoti, ar apskritai savo klausimais gali kreiptis į tėvus. O kai pasidaro baisu klausti tėvų, jie ima ieškoti atsakymų internete ar kalbėdami su draugais.

Praktinės idėjos smalsumui lavinti namuose

• Balionas su makaronais: Pripūskite balioną, apklijuokite jį dvipuse lipnia juosta ir leiskite vaikui klijuoti įvairiausius makaronus, pabarstukus ir visa kita, ką tik sugalvojate. Nors šis užsiėmimas palieka nemažai netvarkos, įprastai yra itin įdomus vaikams.
• Kinetinio smėlio dėžė: Į dubenėlį arba skardą suberkite miltus, dažus ir aliejų. Maišykite juos rankomis tol, kol masė taps švelni, nelimpanti prie rankų, trapi, bet ir susispaudžianti į formą. Tuomet pridėkite įvairiausių formelių, su kuriomis vaikas galėtų lipdyti keksiukus, ledus, pilti, semti ir kt.
• Makaronų vėrimas: Šis žaidimas skirtas pažadinti ne tik smalsumą, bet ir atidumą. Jis lavina pirštų, rankų judesius bei akių koordinaciją. Didelio pasiruošimo jam nereikia, tad viską rasite namuose. Prieš žaisdami, makaronus galite nudažyti maistiniais dažais - taip vaikui labiau patiks juos verti ant virvelės, o kartu jis mokysis pažinti spalvas.

tags: #curiosity #vaiku #kambarys

• Kaip mokyti vaikus saugaus eismo taisyklių
• Atraskite Valinskų šeimos vertybes
• Batakių darželio ugdymo ypatumai
• Naujagimio paso reikalavimai ir dokumentai
• Negimdininio nėštumo simptomai