Eglės Mirončikienės nuomonė apie naująjį Vaiko teisių apsaugos įstatymo projektą
Lietuvos visuomenėje kilo audringos diskusijos dėl naujo Vaiko teisių apsaugos įstatymo projekto. Šis projektas, kurio tikslas - apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą ir įvairias jo formas, sulaukė daug kritikos, ypač iš psichologų ir tėvų atstovų. Psichologė Eglė Mirončikienė dalijasi savo įžvalgomis apie šio įstatymo projekto trūkumus ir galimas pasekmes.
Kodėl apskritai iškilo būtinybė rengti naują vaiko teises saugantį įstatymą?
Dabartinis Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas draudžia vaiką kankinti, žaloti, žeminti jo garbę ir orumą, žiauriai su juo elgtis. Juo remiantis kasmet Lietuvoje iš girtaujančių, vaikais nesirūpinančių, smurtaujančių tėvų paimama beveik du tūkstančiai vaikų. Tačiau toks draudimas kai kam atrodo nepakankamas. Jis nesuteikia galių brautis į šeimyninį gyvenimą ir nurodinėti tėvams, kaip reikia auklėti vaikus. Naujojo įstatymo tikslas - apibrėžti smurto prieš vaikus sampratą ir įvairias smurto prieš vaiką formas.
Naujojo įstatymo projekto kritika: plati smurto samprata ir neaiškūs apibrėžimai
Siūlomas smurto apibrėžimas yra labai nekonkretus ir gali būti įvairiai aiškinamas. Emocinė sfera priklauso psichologijos sričiai, todėl nesuvokiama, kodėl siekiama išskirti psichologinę ir emocinę prievartą, kas tai yra ir kuo skiriasi. Jei smurtu vadiname visas fizinės prievartos formas, tuomet pavojingo daikto atėmimas, klykiančio vaiko išnešimas iš prekybos centro, „namų areštas“ už blogą elgesį taip pat gali būti suprantamas kaip smurtas, kaip veiksmas, užgaunantis jo orumą.
Kyla klausimas, kas yra vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, galinčios sukelti žalą ir užgauti orumą? Gal tai neplautas obuolys, laiku neišskalbti rūbai, nenukarpyti nagučiai? Jie padidina tikimybę susirgti infekcine liga, taigi gali sukelti žalą. O gal tai pasninkas per Gavėnią, kai kurių maisto produktų trūkumas šaldytuve, gal pernelyg uolus vaiko grūdinimas?
Apskritai bet koks pedagoginis poveikis gali būti pavadintas smurtu, nes ypatingai lakios fantazijos vaiko teisių gynėjams gali pasirodyti pavojingas. Bet kokia bausmė gali tapti prievarta. Kritiška pastaba, neigiamas įvertinimas gali lengvai virsti žeminimu, jau nekalbant apie supykus išsprūdusį griežtesnį žodį. Balkone rūkantis tėvas taip pat gali būti apkaltintas fiziniu smurtu, juk pasyvus rūkymas gali sukelti žalą.
Toks smurto apibrėžimas prieštarauja lietuvių kalbos logikai. Smurtas - tai grubi prievarta. Juo niekaip negali būti neveikimas - aplaidumas ar priežiūros stoka. Mūsų kalba yra konkreti, sąvokos, kuri apimtų ir viena, ir kita, neturime. Tačiau kai įstatymai aklai nusirašinėjami nuo kitų šalių, neverta stebėtis tokiais nesusipratimais.
Ar tai buvo emocinė prievarta vaikystėje?
Naujojo projekto pavojai: atsakomybės perkėlimas tėvams ir grėsmė nepasiturinčioms šeimoms
Naujo projekto patobulintu tikrai nepavadinsi. Jis, skirtingai nei dabar galiojantis, atsakomybę už vaiko apsaugą užkrauna tik tėvams ir todėl yra ypač grėsmingas nepasiturinčioms, žemiausio socialinio sluoksnio šeimoms. Valstybė pasilieka tik tėvų kontrolės ir perauklėjimo funkcijas, užtikrina biurokratų teisę brautis į asmeninį gyvenimą ir paimti vaikus iš tėvų. Nė žodžiu jame neužsimenama apie vaiko teisių pažeidimus valstybės, savivaldybės, juridinių asmenų įstaigose, nenumatyti jokie principai ir mechanizmai vaiko teisėms jose apginti. Tokį teisės aktą labiau tiktų pavadinti ne Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymu, o Vaiko paėmimo iš šeimos pagrindų įstatymu. Tai projektas, stumiamas ES struktūrų ir užsienio finansuojamų nevyriausybinių organizacijų, kurios neatstovauja mūsų valstybės ir jos piliečių interesų.
Vaiko pareigų ir atsakomybės ugdymo stoka
Šeima atlieka labai svarbų vaidmenį ugdant asmenybę. Ji formuoja pasaulėžiūrą, vertybines nuostatas, išmoko laikytis nustatytų taisyklių, bendradarbiauti, padėti kitiems šeimos nariams, mylėti, rūpintis artimaisiais ir daugybės kitų dalykų. Tai mažas visuomenės modelis, kuriame kiekvienas turi savo vaidmenį, teises, pareigas ir atsakomybę. Jei vaikas nebus auklėjamas kaip pilnavertis, atsakingas šeimos narys, jei tėvus paversime tik vaiko poreikių tenkintojais, tikrai neturėsime už savo tėviškę, šalį atsakingo aktyvaus piliečio. Dabar jau darosi akivaizdu, kad tokio piliečio niekam ir nereikia. Reikalinga apolitiška, atsakomybės už savo valstybę nejaučianti, laisvai paskui kapitalą judanti darbo jėga. Politikams ir valstybės biurokratams reikalingas aukštų vertybių neturintis vartotojas, gyvenimą suvokiantis kaip nenutrūkstamą malonumų, pramogų ir linksmybių šou.
Manipuliacija visuomenės nuomone ir nepagrįstas smurto statistikos pateikimas
Norint prastumti tėvų teises ribojantį įstatymą, būtina tai kažkaip pagrįsti, todėl ir skelbiami vadinamųjų kovotojų prieš smurtą užsakymu atlikti „tyrimai“ bei šokiruojantys prievartos prieš vaikus faktai. Kai pateikiami rezultatai, kad kone kas antroje Lietuvos šeimoje smurtaujama, niekam net į galvą neateina, kad smurtu tyrėjai vadina dažną kritiką, melą, draudimą bendrauti su kai kuriais žmonėmis, nenorą eiti kartu į viešumą, pinigų nedavimą ar net nesikalbėjimą. Tai manipuliacija, tikrovės neatitinkančios viešosios nuomonės formavimas, kurios tikslas - užtikrinti visuomenės palaikymą tokiam įstatymui.
Žinoma, yra šeimų, kuriose su vaikais elgiamasi žiauriai, tačiau, kaip taisyklė, tokios šeimos yra puikiai žinomos ir socialiniams darbuotojams, ir policijos pareigūnams. Niekam ne paslaptis, kad dažniausiai smurto šeimoje atvejai susiję su alkoholio vartojimu. Bet šios visuomenės skaudulio niekas neskuba šalinti. Degraduojanti šeima nesulaukia pagalbos metų metus, o kai atsitinka nelaimė, smurtautojų etiketė drąsiai lipinama visai tautai.
Užsienio patirtis ir vaiko paėmimo iš šeimos pasekmės
Net patys žiauriausi atvejai negali pateisinti įžūlaus brovimosi į bet kurią normalią šeimą ir elgesio su vaiku kaip su bejausmiu daiktu, kurį galima kilnoti iš vienos vietos į kitą. Iš tiesų šiuo įstatymu siekiama supaprastinti vaiko paėmimą iš šeimos - be teismo, savivaldybės biurokratų sprendimu. Tėvai, žinoma, galės bylinėtis, bet, žinant daugumos jų finansinę padėtį, didžiosios tėvų dalies sėkmė abejotina. Nors įstatymo rengėjai tvirtina, kad absurdiškų faktų tikrai nebus, užsienio praktika rodo ką kita. Šalyse, kur smurtas apibrėžiamas taip plačiai, tūkstančiai vaikų išplėšiami iš savo namų vien dėl įtarimų, prastesnės materialinės padėties, griežtesnio auklėjimo ir pan. Reikia turėti mintyje, kad vaikų likimą konkrečiais atvejais spręs ne Seimo nariai ar teismas, o Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai, kuriems keliami labai nedideli specialieji reikalavimai ir vienerių metų darbo patirtis vaiko teisių apsaugos srityje. Turėtume nerimauti ir dėl to, kad nėra jokios atsakomybės už neteisėtą, nepagrįstą vaiko paėmimą.
Nepakankama viešoji diskusija ir lobistinių grupių įtaka
Diskutuojama tuomet, kai norima rasti geriausią sprendimą. Turime pakankamai specialistų, galinčių ne tik išnagrinėti mūsų ir užsienio patyrimą, bet ir pasiūlyti naujus sprendimus. Kol kas jų nuomonė įstatymų rengėjams neįdomi. Pataisas labai aktyviai remia organizacijos, kurioms naudinga, kad kuo daugiau vaikų būtų paimta iš šeimos. Kiekvienas išplėštas vaikas joms - pinigų krepšelis. Vis blogėjant demografinei padėčiai Europoje, vaikas tampa vertinga preke, iš kurios galima gerai pasipelnyti organizuojant įvaikinimą. Atvirumas ir skaidrumas padėtų pradėti atvirą, sąžiningą diskusiją, tačiau kol kas mes jų nematome. Socialinės apsaugos ministerijos sudarytoje darbo grupėje buvo tik viena visuomeninė organizacija - Lietuvos tėvų forumas, kurią galima pavadinti nešališka ir tiesiogiai nesuinteresuota. Politikai nesigėdija įžūliai meluoti visai Lietuvai, neigdami tai, kas juodu ant balto parašyta jų pateiktuose projektuose. Dauguma televizijos laidų šia tema tesiekia susukti triukšmingą reginį, o ne rimtai išgvildenti problemą. Padėtis grėsminga ne tik atskirai problemų turinčiai šeimai, bet ir visai tautai. Šeima - tai pagrindinė tautinės, etninės kultūros nešėja. Nieko brangesnio už mūsų vaikus neturime. Todėl būtinas ne tik specialistų, bet ir piliečių aktyvus dalyvavimas. Jei sugebėsime apginti šeimą, išsaugosime ir tautą.
Alternatyvūs sprendimai: kompleksinė pagalba šeimai ir valstybės atsakomybė
Įstatymo iniciatorių noras apsaugoti vaikus nuo bet kokios neigiamos patirties ir sukurti šiltnamio sąlygas yra gražus, bet nerealus. Norint išspręsti problemą, būtina ilgalaikė, kompleksinė pagalba sunkumų turinčiai šeimai. Valstybė privalo prisiimti atsakomybę už nepalankią socialinę aplinką, kuri formuoja ir tam tikrus piliečius, o ne sukrauti visas kaltes ant tėvų. Ar galime sutramdyti smurtą šeimoje, jei grubią, neadekvačią prievartą prieš piliečius naudoja valstybės pareigūnai, jei kultūrinė, ideologinė, informacinė prievarta atakuoja mus per visus įmanomus kanalus, jei politikai aktyviai remia alkoholio pramonę ir nesugeba išspręsti opiausių socialinių problemų? Smurtas šeimoje - tai tik blyškus smurto visuomenėje atspindys.
Ar tai buvo emocinė prievarta vaikystėje?
Įstatymo pasekmės pedagogams ir medikams
Jokia įstatymo nuostata nepajėgi paversti paprastų žmonių idealiais. Jokie įstatymai ir apibrėžimai negali išspręsti šeimos narių psichologinių problemų ir atstatyti pašlijusių santykių. Gyvenimas neįmanomas be konfliktų, nusivylimų, nuoskaudų, neigiamos patirties. Dažnai visa tai žmogų net praturtina, padaro jautresnį kitų skriaudai, išgyvenimams. Pasaulis, kuriame gyvename, yra gan rūstus ir į jį anksčiau ar vėliau teks išeiti kiekvienam vaikui. Kaip jis sugebės jame gyventi, jei nemokės prisitaikyti, apsiginti, kovoti? Bandymas smurtu apsaugoti nuo smurto - tai mėginimas blogiu apsaugoti nuo blogio. Šis kelias negali duoti gerų rezultatų. Jis sudarys sąlygas biurokratams piktnaudžiauti, pelnytis laikinosios globos paslaugas teikiančioms organizacijoms. Jis griaus tėvų autoritetą, supriešins šeimos narius, atvers galimybes manipuliuoti tėvais, pedagogais, brautis į asmeninį gyvenimą ir apribos tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus.
Tokios įstatymo pataisos gali atsigręžti ir prieš pedagogus, medikus, kitus su vaikais dirbančius asmenis. Juk psichologine prievarta tampa ir pagrasinimas iškviesti tėvus, žeminimu - viešas sugėdinimas, griežtas sudrausminimas, o danties ištraukimas prieš vaiko norą ar vertimas gerti vaistus - fizine prievarta. Tėvai tampa tik vaikų poreikių tenkintojais ir išlaikytojais. Pagarba tėvams - atgyvena, vaikas skatinamas juos skųsti, o valstybės biurokratai prisiima teisę jį atstovauti ir bausti nepaklusnius tėvus. VO "Gelbėkit vaikus" platina skrajutę "Auklėti, o ne bausti". Taigi bausmė, iki šiol buvusi viena iš auklėjimo priemonių, jau prilyginama prievartai. Pedagogams vertėtų susimąstyti, ar remiantis tokiais principais bus įmanomas ugdymo procesas? Visa žmonijos istorija rodo, kad paskatinimų, draudimų ir bausmių sistema lydi žmogų ne tik vaikystėje, bet ir visą gyvenimą. Kiekvienam vaikui, kol jis nėra savarankiškas ir subrendęs vadovauja suaugęs šeimos narys, kuris priima už jį sprendimus svarbiais gyvenimo klausimais. Vaikas yra dar nesubrendusi asmenybė, nesugebanti suprasti sudėtingų gyvenimo reiškinių, todėl draudimai yra būtini, kaip ir būtini paskatinimai už gerą elgesį ir adekvačios bausmės už draudimų nepaisymą. Nauja sistema tėra pseudomokslinis eksperimentas, kurio pasekmės jau matomos: auga nepilnamečių alkoholizmo, narkomanijos mastai, didėja nusikalstamumas.
Vaikų atskyrimo nuo šeimos psichologinės pasekmės
Išsiskyrimas su artimu žmogumi yra vienas iš labiausiai traumuojančių įvykių ne tik vaikui, bet ir suaugusiam. Kol vaikas labai mažas, jis apskritai jaučia save neatskiriama motinos dalimi, todėl net trumpalaikis išsiskyrimas sukelia audringą reakciją. Po truputį jis ima atskirti savus ir svetimus, instinktyviai bijoti nepažįstamų žmonių. Šeima - tai mažas vaiko pasaulis, kurį jis gerai pažįsta ir todėl jaučiasi jame saugus. Mažo žmogaus izoliavimas nuo šeimos reiškia šio savo pasaulio praradimą. Iš dalies tai ir savęs praradimas, todėl beveik visada vaikai nenori palikti namų, kuriuose išaugo. Atskyrimą jie išgyvena kaip prievartą, o žmones, prieš jų valią paėmusius juos iš tėvų, laiko prievartautojais. Vaikai patiria didžiulį šoką, vėliau išgyvena skausmingą adaptacijos periodą, kuris gali trukti iki metų. Be šeimos tas nesaugumo jausmas lydi nuolat, kaupiasi, skatina gynybines reakcijas, kurios gali pasireikšti atsiribojimu, neigimu, priešiškumu ar net agresija. Sunkios psichologinės traumos pakeičia ne tik vaikų elgesį, mąstymą, bet sukelia ir įvairius organizmo veiklos sutrikimus. Dažnos psichosomatinės reakcijos - galvos, kūno skausmai. Gali sutrikti miegas, virškinimas, širdies darbas, paūmėti chroniškos ligos ir pan.
Biologinių tėvų paieškos: prigimtinis ryšys ir saugumo poreikis
Tarpusavio santykiai yra daug sudėtingesni, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Žmonės gali mylėti vienas kitą nuolat besibardami, net smurtaudami ar palikdami artimą. Klausimai - kodėl esu atstumtas, koks tas pasaulis, kuriame turėjau užaugti, negali neiškilti kiekvienam šeimą praradusiam vaikui. Žmogus gali jaustis saugus tik žmonių bendrijoje. Todėl kiekvienam iš mūsų būdingas poreikis turėti šeimą, palaikyti giminystės ryšius, būti bendruomenės nariu. Šeimoje ir giminių rate esi savas nuo pat gimimo, be jokių sąlygų, remiantis vien bendru prigimtiniu ryšiu. Mylimas vien todėl, kad esi sūnus, brolis, pusbrolis, anūkas, sūnėnas. Prarasti savo biologines šaknis - tai prarasti tą besąlygišką biologinį bendrumą, saugumą ir meilę. Tai labai didelė netektis, kurios negali užpildyti geri įtėviai ar šeima. Vienišumo, nepilnavertiškumo jausmas dažnai lydi visą gyvenimą ir anksčiau ar vėliau paskatina susirasti tą artimųjų bendruomenę, biologinius tėvus, brolius ir seseris, tetas ir dėdes.
tags: #egle #mironcikiene #gime
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
