Žemaitiški eilėraščiai vaikams: gimtosios kalbos lobiai ir kūrybos tradicijos
Gimtoji kalba yra neįkainojamas kiekvienos tautos turtas, kurį privalu branginti ir saugoti. Žemaičių kalbos atveju, ypač svarbu puoselėti jos kūrybą, kad ji nepradėtų minkšti. Kaip teigiama, „Al’ toram ė sava prigimta kalba, muotinas kalba, brongintė“. Eilėraščiai atlieka itin svarbų vaidmenį perduodant šią tradiciją iš kartos į kartą, ypač vaikams. „O jug žemaičiu kūrība īr dėdelē svarbi“. Juk kiekvienas norime būti geresnis, o kūryba prisideda prie dvasinio tobulėjimo.
Žemaitiškos poezijos reikšmė vaikams pasireiškia nuo pat mažens. „Mon dėdėlē iduomo, ka eilieraštis „Kūn nuori, tūn darīk“, katrūn dā vāks būdama gėrdiejau, kāp gėmėnės ė kaimīnā pri samanės dainiū, ī parašīts Serapėna Praniaus“. Šios eilės, girdėtos dar vaikystėje, išlieka atmintyje ir formuoja ryšį su gimtąja kalba bei kultūra. „Dar karta sakau: namėslėjau, ka dā tīk daug žmuoniū (ė dā jaunū!) raša, vėsokės mintis ded i eilieraščius, īška soskombiu, nuor pasakītė aplei savi, sava nomus“. Tai rodo, kad žemaičių poezijos laukas yra gyvas ir plečiasi, pritraukdamas vis naujų kūrėjų, tarp kurių yra ir jaunų žmonių, norinčių savo mintis išreikšti žemaitiškai.
Žemaičių poezijos rinkiniai ir kūrėjai
Žemaičių kultūros draugija aktyviai prisideda prie žemaitiškos poezijos rinkimo ir leidybos. „Dėdėlė dalės žemaitėškā rašontiū poetu eilieraštiu ī paskelbnta 1998 m. ėšleistuo žemaitėškas poezėjės rinktėnie „Sava muotinu kalbo…““. Ši knyga tapo svarbiu žemaičių literatūros paveldo išsaugojimo šaltiniu. „Kninguo ī ėšspausdintė ė prof. Daujotātės Vėktuorėjės ėr žornalistės, kningas leidiejės Mukienės Danutės tekstā (pratarmės)“. Leidybinė veikla padėjo plačiau paskleisti žemaičių kūrėjų darbus. „1993 m. Žemaitiu kultūras draugėjės redakcėjė i pėrmouji tās metās išejosi „Žemaitiu žemės“ žornala nūmeri, katrou pavadėnuom „Gimtėnės žėborio“, sodiejė vėsus lig tuol redakcėjū gautus, anuos patiuos sorinktus bėnt kėik daugiau diemesė vertus žemaitėškā parašītus eilieraštius. Leidėnīs ėšejė ėr ons greitā pasklėda puo vėsa Lietova. Vuo i redakcėjė ė tuoliau plaukė žemaitėškā parašītė eilieraštē“. Tai liudija apie didelį susidomėjimą ir poreikį žemaitiškai kūrybai.
Kūrybos sklaida negalima be kalbos norminimo. „Už tou, ka šėn leidėni galem vėsė skaitītė, ka eilieraštiu rašība īr patvarkīta, redakcėjė diekavuo pruof. Gėrdeniou Aleksėndrā. Daug kou redakcėjē padiejė ėr pruof. Daujuotātė Vėktuorėjė“. Šių profesorių darbas buvo esminis siekiant užtikrinti vieningą rašybą ir palengvinti žemaitiškų tekstų skaitymą. „Skaitītuojē, korėi īr sosėpažėnė so poezėjės rinkėnio „Gimtėnės žėburīs“, kuo gera, šemė leidėnie pasėzges vėina kėta autuoriaus, koriū eilieraštius spausdėnuom tėn“. Šie rinkiniai ir leidiniai yra tarsi durys, atveriančios žemaičių kūrybos pasaulį plačiajai visuomenei, įskaitant ir jaunuosius skaitytojus.
Poetai, kurių kūryba pasiekia vaikus
Daugelio žemaičių poetų kūryba tiesiogiai ar netiesiogiai yra susijusi su vaikais ir vaikystės patirtimis. Pavyzdžiui, Birutė Teresė Toleikytė-Lengvenienė prisimena: „Pėrma eilierašti parašiau dar 9 metu omžiaus - tumet muokiaus Buožienu pradžiuos muokīkluo (Telšiū rajuons). Vuo 1948 metās, bamuokīdamuos Telšiūsė, sokūriau eilierašti, katros lig pat šiuol īr dainioujems „so pasėkraipīmās“: „Vuo pasakīk, ar viel atėisi, soriekos pėmpē ont dėrvuona“… Tumet jau daug rašiau“. Tokia ankstyva kūryba rodo gilų ryšį su kalba ir polinkį dalintis ja nuo mažens.
Kasdienio gyvenimo poetai taip pat kuria kūrybą, kurią vėliau perduoda savo vaikams ir anūkams. „Vuonė jau šėik tėik daugiau akis prasėtrīnosi ėr anuos geruojie truobuo kningu pėlnas lėntīnas, ta ana, jau pėnsėjuo būdama, tonkē pri stala prisied. Ta ne tik sava patiuos, bet ėr mamas, tetės jaunīstės dėinū dainas īr sorinkosi ėr i sasvėnius sorašiusi. Rasi če ėr anuos patiuos eilieraštius. Kuol jauna bova, puo siedninko anus liuob kavuotė, vuo dabar, ka jau žėla plauka solaukė, tonkē tou sasvėnieli ėšsėtrauk ė sava vākams, vākū vākams paskaita“. Tai puikus pavyzdys, kaip eilėraščiai tampa šeimos paveldu, perduodamu iš kartos į kartą. „Gėrdiejė, ka anuos muokīklas draugė Teklė jau ėr sava poezėjės kningelė ėšleida, ka ėr Magdelena taisuos tou pati darītė…“ Tai rodo, kad moterų kūryba, dažnai susijusi su namų aplinka ir vaikų auklėjimu, yra svarbi žemaitiškos poezijos dalis.
Kūryba gimsta ir paprastų žmonių kasdienybėje. „Kazimiers tik do pradiuos muokīklas skīrius īr bėngės, vuo kuokės meliuodėjės ėšraita, kuokius kupletus če pat, lauka ardams, soded! Gimst tėi puosmā ėr stuoga taisont, ėr i torgo važioujint“. Tai patvirtina, kad poezija yra ne tik literatų privilegija, bet ir gyva liaudies meno forma, atspindinti kaimo gyvenimą ir tradicijas. „Eilieraštis nadaug vītas taožem, niekam ėškadas nadara, vuo ramoma, geroma gal’ dūtė“. Eilėraščiai padeda atrasti ramybę, ugdo gerumą ir palaiko ryšį su gimtine. „Atsėrada ėr naujū autuoriu: Kobėlios Justīns, Džervienė Teklė, Gėrdienis Alėksėndra, Juršienė Stefa…“. Tai naujos kartos kūrėjai, tęsiantys žemaitiškos poezijos tradicijas.
Žalias Žiogas 🦗 - Nauja lietuviška dainelė vaikams
Iššūkiai ir ateities perspektyvos
Nors žemaičių poezijos laukas yra gausus, susiduriama su iššūkiais, ypač kalbos grynumo ir kūrybos sklaidos srityje. „Svetėmū, ėš kėtū kalbū pajimtū žuodžiu pamažintė, rašība geriau sotvarkītė“. Tai pabrėžia būtinybę rūpintis žemaičių kalbos autentiškumu. „Jau toriejuom dr. Pabriežas Jūzapa ėr pruof. Gėrdenė Aleksėndra žemaitėškas rašības patarėmus, bet daug kas ėš tū, korėi miegėna žemaitėškā eilioutė, anū dar nie akies nebova matė“. Ši problema atspindi, kad ne visi kūrėjai yra susipažinę su kalbos normomis.
Ypač svarbu atkreipti dėmesį į vaikų atmintyje išsaugotas eiles. „Vuo kor dar tuos žemaitėškas eilės, katras atmintėnā muokiejuom dar vākā būdamė. Tonkē jau nieks nie anū autuoriu nebatmėn, nu pradiuos lig gala mažnė nie vėina tuo eilierštė nieks nebipasakotom, bet tuokėi eilieraštē gīvė, anėi - mūsa gīvenėma, mūsa kultūras dalės, ėr anus rēk tep pat, kap ėr tus mūsa pakeliū ėr suodību Rūpintuojelius, švėntūsius sauguotė, ožrašītė, anū autuorius ėšaiškintė ėr vėsėms paskelbtė“. Tai raginimas sisteminti ir išsaugoti šią nematerialią kultūros vertybę. „Je kalba nator sava literatūras, ana praded mėnktė. Svarbo dabā ronku nanuleistė“.
Kūrybinis procesas tęsiasi, nepaisant sunkumų. „Eilioutė žmuonis nuor. Ėr eilioun. Tonkē tēp, kāp anėms ėšeit“. Svarbu skatinti ir palaikyti tuos, kurie dar nedrįsta viešai dalintis savo kūryba. „Daug īr ėr tuokiū žemaitiu poetu, ė vėsā neprastū, korėi lig pat šiuol tik patis sau eilioun. Tuokem ne vėina ėr ne do laiškos parašīsi, pats anou aplonkīsi, nogluostīsi, pakuolīsi, tik tumet ons ėšdrīs tou sava eilieraštiu sasvėnieli i dėinuos švėisa ėštrauktė ėr doutė kėtam paskaitītė“. Tai pabrėžia kultūros darbuotojų ir visuomenės vaidmenį skatinant žemaičių poezijos gyvybingumą. „Redakcėjė dar netor žėniū aple vėsus žemaitiu poetus. Tėi puo plati pasauli paskleistė eilieraštē anus torietom padrousintė, paokatītė dar rimčiau tou darba dėrbtė“. Svarbiausia - nepamiršti, kad eilėraščiai žemaitiškai, ypač skirti vaikams, yra ne tik literatūra, bet ir gyvas gimtosios kalbos balsas.
tags: #zemaitiski #eilerasciai #vaikams
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
