Džiuljetos Maskuliūnienės įžvalgos: kaip atpažinti geras vaikų knygas ir ugdyti skaitančią asmenybę

Šiandieniniame informacijos sraute tėvams kyla daugybė klausimų, kokias knygas reikėtų rekomenduoti savo atžaloms, kurios iš jų tikrai yra dėmesio vertos, kokie autoriai laikomi vaikų literatūros grandais? Mat gražūs knygų viršeliai ar užsienio autorių pavardės nebūtinai yra kokybiško turinio garantas. Susigaudyti vaikų literatūros platybėse padeda vaikų literatūros tyrėja ir knygų autorė, Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus narė, Šiaulių universiteto profesorė dr. Džiuljeta Maskuliūnienė. Ji pabrėžia, kad pomėgį skaityti geriausia mažiesiems skiepyti tiesiog savo pavyzdžiu. Laiko skaitymui turi atsirasti kiekvienoje šeimoje, o ypač toje, kurioje auga jaunieji skaitytojai.

Skaitymo įpročių formavimas: tėvų ir mokytojų vaidmuo

Nors sunku teigti kategoriškai, nes yra nemažai tarp vaikų prisiekusių skaitytojų, nuolat besilankančių bibliotekose, turinčių savo nuomonę ir tiesiog „ryjančių“ vieną knygą po kitos, tiesa, kad daugėja vaikų, kurie mažiau skaito arba vengia skaityti dėl juos supančių technologijų įtakos. Yra daugybė alternatyvų: kompiuteris, interaktyvūs žaidimai, sportas ir kt. Judriam vaikui sunku ramiai išsėdėti su knyga. Įdomu tai, kad skaitymas tyliai sau nėra toks jau paprastas dalykas, to reikia mokytis. Juk pradinėse klasėse iš pradžių visi mokiniai skaito garsiai kartu su mokytoja. Tik vėliau pradeda skaityti tyliai.

Džiuljeta Maskuliūnienė nuolat sako savo studentams, kad susipažinti su vaikų literatūra yra pirmiausia jų, kaip būsimų tėvų ir mamų, pareiga. Jie turės skaityti savo vaikams. Juk jau ankstyvojoje vaikystėje formuojami vaiko vertybiniai kriterijai. Klausydamasis skaitančiojo intonacijų jis pajunta malonumą ir išsiugdo poreikį klausytis naratyvo, išgyvena įvairias emocijas kartu su personažu. Skaitymas turi ir daugiau pliusų. Šiuo klausimu, manau, turėtų daug dirbti ir tėveliai, ir mokytojai. Taip pat vertinamos visokios skaitymui populiarinti skirtos akcijos, organizuojamos žymių žmonių, aktorių.

Vaikui svarbu matyti skaitančius autoritetus. Anot Dž. Maskuliūnienės, skaitymas yra užkrečiamas dalykas, todėl nemažiau svarbu ir tai, ką skaito draugai, mokytojai. Mokslininkė sako, kad yra tik vienas būdas užkrėsti juos skaitymo įpročiu: vaikas turi matyti savo tėvus skaitančius ir net nesvarbu, kokią literatūrą. Ne vienas pedagogas yra kalbėjęs, kad tėvai turi rasti laiko pasikalbėti su vaikais apie knygas. Nebūtina detaliai analizuoti, bet viena kita fraze, replika pasidalinti apie tai, kas ką skaito, kaip vertina - tai ir yra tas nematomas, bet neįkainojamas vaiko ugdymas, lavinimas. Skaitančių tėvų pavyzdys, skaitančios šeimos atmosfera yra labai dideli dalykai.

Deja, pasitaiko, kad mokytojai, nors ir turėtų būti skaitančio vaiko autoritetu, nėra įkvepiantys skaitytojai. Ji pastebi, kad kartais gimnazijų mokytojai labai atsilieka nuo gerų gimnazistų kaip jaunimo literatūros skaitytojai. „Būna, kad mokiniai paskaito naujausias knygas, o mokytojas dažnai lieka įkalintas beveik vien programinėje literatūroje. Sunku mokytojui, žinoma, viską suspėti, bet nepaisant šito, jis turi stengtis perskaityti bent jau geriausias, problemiškiausias paauglių, jaunimo knygas, kurios sukelia atgarsį, kurias visi skaito, dalijasi“, - patarė Dž. Maskuliūnienė ir pridūrė, - „Reikėtų nepamiršti, kad šalia Gėtės, Šekspyro, Donelaičio ir kitų kanoninių autorių vaikas turi paskaityti pasaulinės ir lietuvių vaikų literatūros klasikos. Juk vaikų ir jaunimo literatūra taip pat turi savo kanoną, kanoninius tekstus, kurie turėtų būti pamatomi laiku. Jeigu neperskaitei jų būdamas šešerių, dešimties ar penkiolikos metų, kuomet ta knyga ir yra skirta perskaityti, tai vėliau ta pati knyga prabils jau nebe taip. Vadinasi, laiko gerų knygų skaitymui nėra tiek daug. Svarbu suorientuoti mokinį laiku perskaityti pagal atitinkamą amžiaus tarpsnį knygas. Bet kaip specialistas - mokytojas, dėstytojas privalo skaityti visą gyvenimą. Deja, net tarp lituanistų pasitaiko mokytojų, kurių požiūris į literatūrinį lavinimą yra siauras ir nebeatitinkantis šių dienų filologijos specialisto sampratos. Be to, Dž. Maskuliūnienės įsitikinimu, gal net labiau už pratimus ir testus kalbos moko geras, talentingai parašytas literatūros tekstas.“

Ekranizacijos ir vaizduotės reikšmė

Užuot skaitę, vaikai dažnai pirmenybę teikia filmams ar - ankstyvesniame amžiuje - animacijai. Paklausta, ką mano apie literatūros kūrinių ekranizaciją, mokslininkė sako esanti knygų šalininkė. Jos nuomone, pirmiausia reikia perskaityti knygą, tik tada pažiūrėti filmą. „Visada esu už tai, kad pirmiausia vis dėlto būtų perskaityta knyga - todėl, kad ji išlaisvina vaizduotę. Žiūrėdamas filmą pamatai, koks yra tas Pinokis ar Buratinas, tokį jį jau matai net ir skaitydamas knygą, nes sąmonė jau yra užblokuota. O kai skaitai knygą, tada dirba vaizduotė ir pats mintyse susikuri personažą, peizažus, interjerus… Bet, žinoma, geriau jau tegu pirmiau pažiūri filmą, paskui paskaito, arba bent jau filmą pažiūri, negu visai būtų nieko neskaitęs ir nematęs“, - sakė profesorė. - „Juk daugelis nėra skaitęs, pavyzdžiui, Siuzanės Kolins (Suzanne Collins) „Bado žaidynių“ ar daugiatomių Hario Poterio istorijų. Jie pažįsta šiuos personažus, jų istorijas tik kaip režisieriaus interpretacijas. Bet knygas filmai realizuoja tik iš dalies. Tai kitokios logikos menas. Įdėmus knygos skaitytojas dažnai nusivilia filmu.“

Kaip atrasti knygas su kokybės ženklu?

Formuojant vaikų skaitymo įpročius, literatūra jiems turi būti parenkama pagal amžiaus tarpsnį. Dž. Maskuliūnienė pabrėžia, kad vienokios knygos skirtos ikimokyklinukui, kitokios - jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikui ar paaugliui. Žanrų yra įvairių, vieni labiau mažesniems (pavyzdžiui, didaktiniai eilėraštukai), kiti - vyresniems (pavyzdžiui, problemų proza, fakto literatūra). Kaip ir mes visi, vaikai labai skirtingi, todėl nebūtinai tai, kas patinka vienam, patiks ir kitam. „Augdamas vaikas turėtų paskaityti kuo įvairesnės literatūros. Paaugęs jis pats pajus, kas jam arčiau širdies: fantastinė literatūra, realistinė proza ar pažintinės knygos. Blogiausia būtų, jeigu vaikas visai neskaitytų“ - pokalbį apie vaikų literatūrą pradeda Dž. Maskuliūnienė.

Anot profesorės, kaip ir visur kitur, taip ir vaikų literatūroje yra visko: ir vadinamosios elitinės, ir populiariosios lektūros. Pasitaiko, kad išleidžiama ir grafomanijos. Dž. Maskuliūnienės nuomone, populiarioji literatūra nėra bloga, jeigu vaikas joje randa sau kažką gero, smagaus ir įdomaus. Elitinė vaikų literatūra moko mąstyti, tai nėra vien pramoga. Kita vertus, teigė mokslininkė, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek iš teksto galima paimti. „Paprastai žiūrint, juk ir pasakos - kas, atrodo, jos yra? Mes jas galime perskaityti kaip kažkokį lengvą skaitinį, bet visai kitaip lietuvių liaudies stebuklines pasakas skaito mitologai, folkloristai, literatūrologai - mokslininkai, kurie ten įžvelgia giliąsias prasmių struktūras, tyrinėja, pavyzdžiui, semiotiškai ir atranda pamatinius kultūros dalykus. Vadinasi, tik nuo skaitytojo kompetencijos priklauso, kiek jis iš teksto gali paimti. Kiek aš pats esu vertas, tiek iš teksto ir gaunu“, - įsitikinusi Dž. Maskuliūnienė. - „Tiesa yra žiauri ir paradoksali - literatūra kalba ne kiekvienam, o tik tiems, kurie to nori, ir kurie gali, yra pasirengę suprasti. Be sąmoningų pastangų negali užaugti Skaitytojas.“

Rekomenduojami autoriai ir leidyklos

Vaikams patinka J. K. Rowling ir jos Hario Poterio knygų serija, išsiskirianti pasakojimo dinamika, intriga, nenuspėjamais siužeto posūkiais, S. Korman „Ledynmetis“. Paauglius žavi V. Roth „Divergentė“, varžovų Ketnės ir Pito draugystė „Bado žaidynėse“ (aut. S. Collins). Jau mažiau, bet vis dar skaitoma „Saulėlydžio“ (aut. S. Meyer) knygų serija apie vampyro ir merginos meilę. Beje, fantastikos literatūra labai populiari visame pasaulyje. Kritikų yra reiklesni, bet pasitaiko, kad nuomonės sutampa. Toks sutapimo variantas yra Roaldas Dahlas, kurio knygos, iliustruotos Kventino Bleiko (Quentin Blake), laimėjo ne vieną vaikų literatūros premiją, keliolika jų yra išversta į lietuvių kalbą. Vaikai mėgsta šį autorių dėl jo tekstuose slypinčios paslapties, patiriamo siaubo, fantazijos. Šis rašytojas laužo įprastas normas, palieka stiprų literatūrinį įspūdį, nes negaili savo skaitytojo, verčia jį kartu su personažu išgyventi baimę. Žinoma, kai kurie vaizduojami įvykiai prasilenkia su auklėjimu. Štai knygoje „Džeimsas ir milžiniškas persikas“ pasakojama apie berniuką, kuris su savo tėvu eina vogti fazanų. Pedagoginiu požiūriu, tai smerktinas dalykas ir toli gražu ne sektinas poelgis, bet situaciją gelbsti rašytojo gebėjimas labai natūraliai, tikroviškai atskleisti berniuko ir jo tėvo elgesio motyvus.

Gera vaikų literatūra turi antrą planą, arba potekstę, kuri įdomi ir vyresniam skaitytojui. Dėl to kai kurie kūriniai, tokie kaip „Mikė Pūkuotukas“ (aut. A. A. Milne), „Troliai Mumiai“ (aut. T. Janson), „Mažasis princas“ (aut. A. de Sent Egziuperi), pelnė pasaulinę šlovę ir yra skaitomi įvairaus amžiaus skaitytojų. Šie kūriniai, manau, yra populiarūs būtent dėl skaidraus, paprasto (bet ne prasto!) siužeto, po kuriuo slypi jaudinanti potekstė.

Iš lietuvių autorių Dž. Maskuliūnienė norėtų išskirti Gendrutį Morkūną - ryškiausią XXI a. autorių, kritikų nuomone. Tikima, kad ir vaikai G. Morkūno kūrybai neabejingi. Recenzuodama pirmąją rašytojo knygą „Vasara su Katšuniu“ Dž. Maskuliūnienė matė, kad tai sudvejinto adresato knyga - ji skiriama tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. G. Morkūno pasakojimo stilistika, rašytojo kalbos grožis, temų aktualumas tiesiog prikausto ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius.

Kiti verti dėmesio autoriai: G. Adomaitytė („Laumžirgių namus“ - kaip įdomią mergaičių prozą) ar R. Šerelytė, B. Vilimaitė („Mergaitės romaną“ - kaip jaudinančią problemų prozos knygą), S. Zobarskas, V. V. Landsbergis. Niekada nesensta klasika, tokia kaip P. Cvirkos „Paslaptis“, „Šyvio gyvenimas“, „Varno mirtis“, „Mikučio vargai“. Arba Salomėjos Nėries eiliuota pasaka „Eglė Žalčių karalienė“, jos eilėraščiai. Tai aukso raidėmis įrašyta lietuvių vaikų literatūros istorijos klasika. Yra knygų, kurios turėtų būti ištrauktos iš užmaršties ar tiesiog nepamirštamos akcentuoti vėl ir vėl. Tai K. Borutos „Dangus griūva“, M. Vainilaičio „Bruknelė“, S. Gedos rinktinė „Baltoji varnelė“, J. Degutytės eil. rinktinė „Baltas gulbių sostas“, ypač jos eilėraščių ciklas „Piemenaitė karalaitė“. Vertos dėmesio ir skaitytojų išrinktos ar premijuotos knygos (tai taip pat vertinga nuoroda), pvz., K. Sajos „Ei, slėpkitės!“, V. Palčinskaitės apysaka „Muzika troliui“, V. Vėl „Parašyk man iš Afrikos“.

Labai gausūs pasaulinės literatūros aruodai. Rinktis galima nuo Anderseno pasakų, kurias visi tebeskaitome, iki šiuolaikinės problemų prozos vertimų, pvz.: Sh. Tano „Atokaus priemiesčio istorijos“ - klasikinė paveikslų knyga ne tik vaikams, R. Swindellso „Sustiręs“, „Bjaurius“ - sukrės ir paauglį, ir suaugėlį. Neabejojama, kad patiks ir A. Lobel „Varlė ir Kvakvarabė“. Gaila, vaikai dabar mažiau skaito poezijos, lyrinio turinio knygų, kuriose dominuoja lėtesnis pasakojimas, aprašymas, nes juos labiau traukia tokios istorijos, kuriose įvykiai keičiasi žaibiškai, apstu nuotykių, dinamiško veiksmo, netrūksta dramatizmo. Bet yra tokių poezijos knygų, kurias reikėtų vaikams rekomenduoti. Pavyzdžiui, C. B. Mazetti „Bandykim nekalbėti apie Dievą“.

Petro Cvirkos kūrybos reikšmė vaikų literatūroje

Petras Cvirka (1909. III. 25-1947. V. 2) yra labai ryškus, etapinis lietuvių vaikų prozininkas. Su apsakymų rinkiniais „Rainiukai“ (1934) ir „Cukriniai avinėliai“ (1935) jis (labai aukštai iškeldamas estetinius literatūros kriterijus) ateina į lietuvių vaikų literatūrą. Nuo tada jau neįsivaizduojama kalbėti apie lietuvių vaikų novelistiką, neminint P. Cvirkos vardo. Dž. Maskuliūnienė, kartu su kitais literatūros tyrinėtojais, nagrinėjo P. Cvirkos kūrybos aspektus. Vaikams P. Cvirka rašė visą kūrybinio kelio laiką: ir prieš karą, ir vėliau. Be to, vaiko tema kalbama ir kūriniuose, skirtuose suaugusiam skaitytojui (novelės „Mažasis ir didysis“, „Tėvas“ ir kt.). Vaiko, vaikystės tema P. Cvirkai buvo aktuali, tai rodo net įvairūs ekstraliteratūriniai dokumentai, - antai net vaikų buvimas kur nors netoliese rašytoją nuteikdavo palankiai, skatindavo rašyti.

Vaiko pasaulis P. Cvirkos prozoje dažnai rodomas iš suaugusio žmogaus, jau turinčio gyvenimiškos patirties, perspektyvos, pasakotojo retrospektyvus žvilgsnis yra mąslus, kartais nostalgiškas, neretai liūdnas. Lietuvių prozoje ši vaikystės prisiminimų tematika turi ryškią tradiciją. Vaikystės atsiminimų prozoje dažniausiai kuriamas šviesus, emocingas pasakotojo santykis su negrįžtamai prabėgusiomis vaiko dienomis. Apsakymai „Cukriniai avinėliai“, „Jurgiukas pirmąkart gano“ vaizdžiai atskleidžia šiltą suaugusio pasakotojo žvilgsnį. Tačiau kartais retrospekcijos gaida nėra džiugi, maloni. Šalia žavėjimosi vaikystės išgyvenimų gaivumu ir tyrumu įsipina daugybė kitokių, dažniausiai negatyvių, pasakotojo emocijų.

Viena iš svarbių P. Cvirkos kūrybos temų - vaiko ir suaugusiojo santykiai. Kai kada tie santykiai, net tarp pačių artimiausių žmonių, vaizduojami negailint aštrios ironijos. Puikus pavyzdys - novelė „Mažasis ir didysis“. Be abejo, dažniau P. Cvirkos vaikiškos tematikos novelėse vaizduojami šilti, gražūs vaiko ir suaugusių, artimųjų, šeimos narių santykiai. Aptinkama ir tradicinė senelio figūra, kuri moko vaikus ir pasakoja įdomias istorijas, pavyzdžiui, novelėje „Paukštelis devynialiežuvis“.

Vaikų literatūra neįsivaizduojama be gyvūnijos tematikos. P. Cvirkos apsakymai pratęsia turtingas J. Biliūno gyvūno vaizdavimo tradicijas. Šalia klasikinių novelių „Kliudžiau“ ir „Brisiaus galas“ galime įrašyti ir P. Cvirkos „Varno mirtį“ bei „Šyvio gyvenimą“. Čia sukurti įtaigūs seno varno, seno šuns bei seno arklio paveikslai. Moralinė senatvės, nereikalingo žmogaus (ir gyvūno) tema labai rūpėjo ir J. Biliūnui, ir jo įpėdiniui P. Cvirkai. Savaime suprantama, kad P. Cvirka dažniausiai vaizduoja kaimo vaiką, todėl natūralu, kad jį nuolat supa gamta, pati įvairiausia gyvūnija. Vaikui skaitytojui tokia forma yra suprantama, priimtina. Vaizduodamas vaiko ir gyvūno santykius, P. Cvirka atskleidė svarbių etinių ir moralinių dalykų.

Didaktika ir estetika vaikų literatūroje

Skirtingai nei suaugusiųjų literatūra, vaikams skirtos knygos turi specifinių bruožų. Visų pirma, jų semantika ir poetika priklauso nuo vaiko amžiaus tarpsnio. Kelių mėnesių vaikas tik pradeda domėtis aplinka, jam skirtos knygos storais puslapiais, margintos ryškiaspalviais paveikslėliais, skirtos pirmiesiems bandymams versti knygos puslapius. Ikimokyklinio amžiaus vaikų knygelėse jau randami trumpi tekstai, o štai paskutiniųjų klasių moksleivių lektūra jau nebesiskiria nuo suaugusio žmogaus lektūros. „Vadinasi, adresatas čia labai svarbus. Reikia išmanyti, koks jo amžius, kokios jo galios perskaityti kūrinį, ko jam reikia.“

Be jokios abejonės, vaikų literatūra turi specifinių bruožų ir, sakytina, labai reikšminga čia yra tai, kad vaikų literatūra visada sprendžia jai lemtingą klausimą: koks yra santykis tarp estetinio kūrinio lauko, tai yra jo meninės vertės, ir didaktinio aspekto - ko ta literatūra turi mokyti, ką atskleisti. Vertybinis kriterijus yra labai svarbus. Todėl ir literatūros pamokos mokykloje - niekuo nepakeičiamas dalykas, kuriam privaloma skirti deramą dėmesį. Tas pat pasakytina ir apie aukštųjų mokyklų filologines-pedagogines programas, kur neretai kalbos studijoms skiriama daugiau dėmesio, o literatūra atsiduria podukros vietoje. Tai trumparegiškas požiūris, ypač dabar, globalizacijos ir vertybinės sumaišties fone.

Vaikų literatūroje didaktinis pradas susipina su estetiškumu, verbalinė informacija papildoma vizualumu, iliustracija. Nors didaktika, anot Dž. Maskuliūnienės pacituotais Liongino Šepkos žodžiais, neretai „apmėtoma akmenimis“, tačiau vaikų literatūroje didaktinis, moralinis kriterijus yra būtinas. Kuo vaikas mažesnis, tuo didaktika knygoje gali būti atviresnė. Žinoma, menininkai turi sugebėti ją gražiai užtušuoti, paslėpti ir, jei pamokymai yra kokybiškai pateikti, vaikų literatūra nenukenčia. „Bet pagrindinė vaikų literatūros funkcija yra estetinė. Be jokios abejonės. Meno kūrinys turi jaudinti. Skaitydami Astridos Lindgren knygą „Broliai Liūtaširdžiai“ nubraukiame ašarą, nes apysaka sujaudina. Skaitydami Ericho Kestnerio knygą-autobiografinį pasakojimą „Kenigsbruko gatvė ir aš“ ieškome jau visai kitų dalykų. Lietuvių autorės Bronės Buivydaitės knygoje „Pro vaikystės langą“ net matai tarpukario Anykščių gatves, namus, platesnę aplinką - taip įtikinamai visa pavaizduota. Estetinis matmuo čia labai svarbus: jei knyga parašyta meniškai, ji suvirpina širdį. Žinoma, kiekvieno amžiaus tarpsniui, kiekvienam žanrui rašytojas turi surasti kitokį suvirpinimo mechanizmą“, - pasakojo mokslininkė.

Didaktika neatsiejama ir nuo vertybinių nuostatų formavimo, todėl labai svarbu, apie ką vaikas skaito, kokiomis temomis, kokios problemos kūrinyje analizuojamos. „Labai svarbu, ar nėra vulgarizuojama, ar nėra kokių be tabu elementų, skirtų tik sąmonės dirginimui, perkamumo didinimui. Ar iš tikrųjų kalbama apie sunkias vaikystės patirtis meniškai, įtaigiai, neprarandant didaktinio jautrumo? Juk tik tai, kas moralu, tas auklėja skaitytoją“, - sakė Dž. Maskuliūnienė.

Tabu vaikų literatūroje

Dž. Maskuliūnienė kelia klausimą: „Kas yra tabu vaikų literatūroje?“ Ir atsako: „Visada sakau, kad svarbu, ne kas vaizduojama, o kaip vaizduojama, kokiu tikslu. Ar tinka paaugliui skirtoje knygoje vaizduoti atviras sekso scenas? Ar reikia rašyti apie svingerių klubus penktokui skirtose knygose? Turime tokių pavyzdžių. Gal tai pigaus populiarumo siekimas bet kokia kaina? O gal noras sudirginti vaiko sąmonę? Bet kokiu atveju tai neturi nieko bendra su vaikų literatūra, kuri visų pirma turi būti estetiška. Manau, apie viską galima kalbėti, jeigu pasirenkamas tinkamas kalbėjimo būdas.“ Pavyzdžiui, švedų rašytoja K. Mazetti knygoje „Bandykim nekalbėti apie Dievą“ pasakoja penkiolikmetės savižudybės istoriją. Reikia ar nereikia vaikui, turinčiam slaptų ketinimų, skaityti tokią knygą? Juk jaunų savižudžių ir taip šalyje per daug. Tačiau ši knyga yra tauri, rašytoja neskatina vaiko agresijos. Kita diskutuotina tema - ligos, pasibaigiančios mirtimi. Iš tikrųjų tai labai svarbios vaikų literatūros temos. Jos aktualios jauniems skaitytojams, susiduriantiems su panašiomis problemomis šeimose, todėl, manytina, literatūra turi apie tai kalbėti. Prisiminkime J. Biliūno apsakymus „Kliudžiau“, „Brisiaus galas“, A. Nanetti „Mano senelis buvo vyšnia“. Šios istorijos stipriai veikia skaitytojo jausmus ir emocijas, brandina asmenybę, ugdo pagarbą savo artimui. Gali būti ir mirties, ir kančios vaizdų vaikų literatūroje.

Tam, kas gyva, lemta mirti. Ši tiesa šiuolaikinėje vaikų literatūroje nebėra tabu. Tačiau P. Cvirka rašė vaikams tuo metu, kai vaikų literatūra dar nebuvo laikoma organiška literatūros proceso dalimi, kai vyravo nuomonė, kad tikrasis menas vaikams neprieinamas dėl jų neišlavinto estetinio skonio. Čia ir vėl tikslinga P. Cvirką sieti su J. Biliūnu. P. Mašiotas, pavyzdžiui, rinkosi kitą kelią, savo prozos kūrinėliuose vengė vaizduoti mirtį, „pasigailėdavo“ mažojo skaitytojo. Pedagoginės nuostatos, žinoma, menkino estetinę P. Mašioto kūrinėlių vertę. P. Cvirkos ir J. Biliūno sprendimas subtilus (jei mąstome apie adresatą vaiką): mirtis vaikams lengviau ir gal net įtikinamiau, įtaigiau parodoma vaizduojant gyvūno, o ne žmogaus mirtį ar ligą.

Komercija vaikų literatūroje

Kalbant apie vaikų literatūrą, neišvengiama tema - komercija. Vaikų literatūros herojų atvaizdus galime matyti ne tik reklamose, bet ir pateiktus įvairiomis kitomis formomis: nuo pliušinių žaislų iki atvaizdų ant maisto produktų pakuočių. Vis dėlto, sako Dž. Maskuliūnienė, vaikų literatūra turėtų būti kuo mažiau sukomercinta, o knygos rašomos ir leidžiamos ne vien dėl rašytojo ar leidyklos geresnio gyvenimo, didesnio pelno, bet vadovaujantis vertybinėmis nuostatomis.

„Visiems puikiai žinomas personažas - Kakė Makė - ryškiausias sukomercinimo pavyzdys Lietuvos padangėje. Kūrinių apie ją autorė yra labai talentinga, tiesiog man kartais kyla abejonių, kai pamatau Kakės Makės dantų pastą ar kokias dešreles. Kai kur tai taip naudoti vaikų literatūros herojų yra uždrausta. Tarkime, Prancūzijoje ant maisto produktų pakuočių negali būti populiarių herojų, nes jie skatina pirkimą, vartojimą. Juk galbūt tose dešrelėse pridėta daugybė sveikatai nenaudingų medžiagų… Vadinasi, rašytojas, duodamas savo vardą ir personažą kartais abejotiniems dalykams, turi gerai pagalvoti, kur ta riba, kur čia sustoti. Taip, pasaulyje dabar tokios tendencijos akivaizdžios, taip daug kur yra, bet ar taip turi būti?“, - retoriškai klausė profesorė.

Dž. Maskuliūnienės teigimu, ne veltui įstatymuose griežčiau reglamentuojamos reklamos, skirtos jauniausiems visuomenės nariams, taisyklės. Dar tik bręstančiai vaiko sąmonei tiek rašytinio žodžio, tiek vaizdų pateikimas turi būti atsakingai apmąstytas, būtina pirmiausia atsižvelgti į augančio žmogaus interesus. „Tai, ką rašytojas rašo knygoje, ir komerciniai leidybos aspektai turi būti labai gerai apgalvoti. Kiekvienas rašytojas turi atsistoti į akistatą su morale ir savęs paklausti: ar tai, ką aš darau, yra moralu, ar tai yra gera, ar tai yra dora? Ar tinkamą knygą rašau, siūlau skaityti, perku namų bibliotekai?“

Vaikų literatūros bruožai pagal amžiaus tarpsnius

Naudingi šaltiniai ir rekomendacijos

Norintiems daugiau informacijos, literatūros tyrėja siūlo atsiversti vaikų literatūros kritikai, vaikų ir paauglių skaitymo skatinimui skirtą žurnalą „Rubinaitis”, kuriame spausdinamos apžvalgos apie tai, kas išėjo per pastaruosius metus labai reikšmingo įvairaus amžiaus vaikams. „Čia mokytojas ar tėveliai randa knygas, kurias verta perskaityti: kokios naujausios tendencijos vaikų literatūroje, kokios knygos išskiriamos kaip vertingos, taip pat sukritikuojamos prastos knygos. Kitaip tariant, dalijami ir oskarai, ir avietės, bet, žinoma, visas dėmesys skiriamas geriausioms knygoms. Tai padeda iš arčiau ir kritiškai, kvalifikuotai pasižiūrėti, kas toje vaikų knygų lentynoje yra nauja. Taigi vaikų literatūros specialistai tėvams ir mokytojams padeda susiorientuoti naujų knygų jūroje, padeda iš naujo atrasti ir klasikos knygas, nupučia užmaršties dulkes nuo nepelnytai primirštų autorių“, - pasakojo Dž. Maskuliūnienė.

Vis dėlto populiariausia, Dž. Maskuliūnienės teigimu, yra klasika. Štai visai neseniai Lietuvos šimtmečio proga sudarytas reikšmingiausių 100 knygų vaikams ir Lietuvai sąrašas. Šiame kontekste prisimintina ir tai, kad lietuvių vaikų literatūra šiemet švenčia solidų jubiliejų, mat 1868 m. Motiejus Valančius išleido pirmąją Lietuvoje vaikišką knygą „Vaikų knygelė“ su penkiolika nežinomo autoriaus spalvotų litografijų. Būtent šiame 100 knygų sąraše galima aptikti knygas, kurios per 150 metų padarė įtaką lietuvių vaikų literatūrai. Anot mokslininkės, tai knygos su kokybės ženklu, užauginusios ne vieną skaitytojų kartą.

Vaikų ir jaunimo literatūra gausi pažintinių knygų, pradedant enciklopedijomis ir žinynais, baigiant dokumentiniais pasakojimais, pažintinio pobūdžio pasakomis su iliustracijomis. Šių knygų tikslas yra vaiką supažindinti su pasauliu, jam suprantama kalba paaiškinti kartais ir sudėtingus dalykus. „Kad ir ta žinoma Ričardo Skerio (Richard Scarry) knygelė „Ką žmonės dirba visą dieną“. Ne vienas iš mūsų dabartinių trisdešimtmečių kartos užaugo su šia knyga. Tokios knygos labai populiarios ir pasaulyje, ir Lietuvoje jų labai daug randasi. Paprastai jas rašo savo sričių specialistai: gamtininkai, mokslininkai. Jos mėgstamos tam tikrame amžiuje, pavyzdžiui, paauglystėje berniukai ypač mėgsta tokias populiarinimo knygas apie techniką, robotiką“, - pasakojo profesorė.

tags: #dziuljeta #maskuliuniene #apie #geras #vaiku #knygas

• Iššūkiai ir rekomendacijos dirbant su vaiko teisių apsaugos tarnyba
• registracija pas vaikų gydytojus Alytaus poliklinikoje
• Saugios kaladėlės vaiko raidai
• žvaigždžių evoliucijos procesas
• Daugiau informacijos apie neįprastą skrydį, kai motina oro uoste „paliko“ savo vaiką