Dzeuso meilužė Lamija: tragedija ir transformacija graikų mitologijoje
Kalbėti apie mitus - nelengvas, painus uždavinys. Žodį „mitas“ dažnai aptinkame kasdienėje kalboje, kur jis suprantamas kaip „nepatikimas ar melagingas pasakojimas“, tačiau graikiškos kilmės žodis mitas (gr. μύθος) visų pirma reiškia žodį, pasakojimą apie tikrus dalykus: apie polio dievus, senuosius didvyrius, pirmuosius miestus ir jų įkūrimą. Greta vartojamas terminas mitologija (mythos + logos „mokslas, mąstymas, žodis“) reiškia mito kaip savito pasakojimo tyrinėjimą. Mitas tampa žmogaus savivokos, santykio su pasauliu išraiška, jo paaiškinimo įrankiu.
Ir nors mite pasakojama apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius, tarpusavio santykius, geras ir piktas dvasias, jis byloja ir apie pirmapradę istoriją, aiškinamas pasaulio ir žmogaus atsiradimas, užgimimo ir mirties paslaptys, nusakomos moralinės vertybės ir dorybės. Graikų dievai - senovės graikų garbinti dievai. Jie buvo vaizduojami kaip turintys ypatingų galių ir esantys nemirtingi. Graikų dievai buvo nemirtingi laiko atžvilgiu, nors tarpusavio kovose galėjo būti sužeidžiami ir nužudomi.
Pats Dzeusas - labai indoeuropietiškas: žemės ir dangaus vyriausiasis dievas, pasaulio valdovas, svarbiausias kosmo harmonijos saugotojas. Pasaulį valdančių dievų elitą sudarė trys dievų generacijos. Trečioji karta - tai olimpiečiai Dzeusas, Hera, Atėnė, Apolonas, Demetra, Hestija, Afroditė, Artemidė ir kt. Svarbiausi antikinės mitologijos šaltiniai yra Homero Odisėja ir Iliada, Hesiodo poemos, ypač Teogonija, taip pat homeriniai himnai. Graikų mitai menininkų fantaziją kurstė nuo senų senovės, kai skulptoriai pradėjo kalti dievus ir deives iš marmuro.
Lamija Graikų Mitologijoje: Karalienė, Meilužė, Pabaisa
Graikų mitologijoje, kur dievų meilės nuotykiai dažnai baigdavosi tragiškai, išskirtinę vietą užima ir Lamijos istorija. Graikų mitologijoje Lamija - pabaisa, Poseidono ir Libijos dukra. Lamija buvo Libijos karalienė, kurią įsimylėjo Dzeusas. Deja, ši dieviška aistra iššaukė pavydžios Dzeuso žmonos Heros įtūžį ir žiaurų kerštą.
Hera, siekdama nubausti Lamiją už romaną su Dzeusu, pavertė ją į pabaisą. Kai kuriose mito versijose Hera užmušė Lamijos vaikus, o sielvarto apimta motina pasislėpė tarpeklyje ir pavirto siaubinga būtybe. Tapusi pabaisa, Lamija grobė ir rijo svetimus vaikus, taip išliedama savo skausmą ir neapykantą. Hera buvo atėmusi jai miegą - prakeikusi ją, kad negalėtų sumerkti akių, todėl Lamija buvo apsėsta matyti savo mirusių vaikų vaizdus. Naktimis ji klajodavo, negalėdama rasti ramybės.
The Missing Hero - Alamat ng Army
Dzeusas, pasigailėjęs Lamijos kančių, apdovanojo ją sugebėjimu išsiimti akis ir pamiegoti, o vėliau akis įsidėti atgal. Tačiau net ir ši Dzeuso malonė nepakeitė Lamijos likimo - ji liko pabaisa. Jos kūną sudarė gyvatės kūnas ir moters krūtinė bei galva. Nuo to laiko Lamija tapo baisia nakties būtybe, siaubiančia žmones ir ypač vaikus, atspindinčia keršto ir motiniško skausmo tematiką Graikijos mitologijoje.
Lamijos paveikslas kitose kultūrose
Nors Lamija geriausiai žinoma iš graikų mitologijos, jos paveikslas bėgant amžiams ir įvairiose kultūrose įgijo skirtingų bruožų ir interpretacijų. Jos vardas ir siaubingos savybės atsispindi ir kitų šalių tautosakoje, kur ji transformavosi į įvairias mistines būtybes.
Lamija bulgarų tautosakoje
Bulgarijos tautosakoje Lamija - paslaptinga būtybė su keliomis galvomis, kurios nukirstos vėl atauga. Ji maitinosi merginų krauju. Pabaisa kankindavo kaimiečius. Randama olose ir požemyje. Kai kuriose istorijoje, ji turi sparnus; dar kitose ji alsuoja ugnimi. Šis paveikslas ryškiai skiriasi nuo graikiškosios versijos, tačiau išlaiko pabaisos, keliančios pavojų žmonėms, esmę.
Lamija baskų legendose
Baskų legendoje Lamija - vandens fėja, gyvenanti olose. Baskų krašte daug vietovių pavadintų šios būtybės vardu. Baskų Lamija įgaudavo gražios moters išvaizdą, kad suviliotų vyrus. Pagal vienintelį požymį galima buvo nuspręsti, kad ji nebuvo normali moteris - reikėjo pažiūrėti į pėdas, kurios buvo anties. Kitose legendose ji apibūdinama kaip pusiau žmogus pusiau žuvis. Dažniausia jos buvo matomos šukuojančios savo auksines sruogas. Vienintelis būdas jas supykdyti yra pavogti jų plaukų sruogą. Priešingai nei graikų ar bulgarų versijose, baskų Lamijos yra geros didžiąją laiko dalį, o tai rodo mitų adaptacijos ir evoliucijos įvairovę įvairiose kultūrose.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
