Kristina Gudonytė (1949-2023) buvo itin spalvinga menininkė, daugelyje meno sričių atskleidusi vis kitą, nematytą savo asmenybės pusę. Nors visų pirma ji buvo teatro ir knygos žmogus, visuomenei ši kūrėja geriausiai žinoma iš savo režisuotų filmų bei scenaristinės veiklos.

Daug kas K. Gudonytę pažinojo iš filmų „Dvynukės“ ir „Dvynukės ir dvynukai“, kuriuos ji režisavo ir kuriems kūrė scenarijus. 1994 metais sukurtas televizijos filmas vaikams „Dvynukės“ buvo pastatytas pagal Ericho Kastnerio romaną, o 1996 metais pasirodė jo tęsinys „Dvynukės ir dvynukai“.
Apie 1994 metais kurtą naują televizijos filmą „Dvynukės“ režisierė tuomet kalbėjo kaip apie gyvenimišką istoriją apie vaikus, tėvus, jų džiaugsmus ir ašaras, šeimą bei skyrybas. Filme dvynukes vaidino Julija ir Beata Monkevič, tėtį - aktorius Gerardas Žalėnas, mamą - Neringa Bulotaitė.
K. Gudonytė taip pat buvo žinoma iš serialų „Moterys meluoja geriau“, „Neskubėk gyventi“ bei „Nemylimi“, kurių buvo scenarijų bendraautorė. Jos veikla televizijoje buvo itin įvairiapusė: ji kūrė scenarijus ir dainų tekstus spektakliams, videofilmams bei televizijos laidoms, o 1997-1998 metais dirbo Nacionaliniame radijuje ir televizijoje (LRT) prodiusere.
K. Gudonytė mums liks atmintyje kaip viena ryškiausių paaugliams kūrusių rašytojų. Jos pirmoji knyga, romanas vaikams „Gėlių dvaras“, pasirodė 2002-aisiais. Vėliau autorė parašė dar kelis didelio populiarumo sulaukusius ir kritikų puikiai įvertintus romanus.

Už savo kūrybą autorė buvo ne kartą įvertinta. 2009 metais romanas „Blogos mergaitės dienoraštis“, o 2012 metais romanas „Ida iš šešėlių sodo“ buvo išrinkti Metų knyga paauglių literatūros kategorijoje. 2015 metais K. Gudonytė pelnė LR švietimo ir mokslo ministerijos vaikų literatūros premiją už talentingą kūrybą vaikams ir paaugliams bei įtaigų intelektualinį ir psichologinį turinį.
K. Gudonytės kūrybos laukas neapsiribojo vien rašymu ar režisūra. Ji buvo ir dailininkė, surengusi per penkiolika personalinių savo tapybos parodų. Apie savo įvairialypę kūrybą pati menininkė yra sakiusi: „Kurdama viena išties jaučiuosi labai laiminga, atsipalaidavusi ir galiu žaisti. Ir nesvarbu, ar tai bus scenarijai mano filmams, kuriuos visada rašau pati, ar pjesės, inscenizacijos, tapyba, scenografijos eskizai, ar choreografijos užuomazgos - visuomet džiaugiausi, kai viena galiu fantazuoti, rašyti, tapyti, šokti, dainuoti ir klysti.“

Prieš pasinerdama į rašymą, ji dirbo aktore Nacionaliniame dramos teatre, vėliau - Moksleivių rūmų vyriausiąja režisiere ir meno vadove. Jos ilga ir turininga karjera, prasidėjusi dar 1973 metais, paliko ryškų pėdsaką Lietuvos kultūroje.