Viskas apie natūralų ir ilgalaikį kūdikių maitinimą motinos pienu
Laukiantis kyla natūralus poreikis domėtis besikeičiančiu savo kūnu, vaisiaus augimu ir vystimusi, taip pat ieškoti informacijos apie gimdymą ir laikotarpį po gimdymo. Įvairių kursų, seminarų ir literatūros tiek daug, kad neretai sunku įvertinti tikruosius poreikius, kokios temos iš tikrųjų yra reikalingos besilaukiančiai šeimai ir ar apskritai reikia ruoštis šiam virsmui, o gal pasitikėti savo kūnu? Mes negimstame mokėdamos žindyti. Visko būna - ir nesiseka, ir stebina, ir šimtai klausimų kyla. Kūnas žino, kaip išnešioti ir kada bei kaip pagimdyti kūdikį, lygiai taip pat žino, ką reikia daryti, kad kūnas, užauginęs kūdikį, turėtų maisto jam išmaitinti. Tačiau mūsų protas neretai viską sujaukia, o informacijos - naujos ir jau pasenusios - gausa gali supainioti ir paklaidinti ne vieną mamą ar net tėtį.
Naujagimio pieno poreikis ir jo mamos gebėjimas pagaminti pieno būtent tiek, kiek reikia, yra puikus paklausos ir pasiūlos dėsnio pavyzdis iš gamtos. Žindyti reikia pradėti kuo anksčiau, padėtas mamai ant krūtinės naujagimis pats ima ieškoti spenelio.
Mamai, kuri pradeda žindyti nepraėjus ilgiau nei valandai po naujagimio gimimo ir žindo dažnai, tarp maitinimų nenustatydama griežtų pertraukų, yra paprasta užtikrinti pakankamą pieno gamybą. Maitinimas krūtimi bus lengvesnis, jeigu reaguosite į kūdikio alkio požymius. Nelaukite reikalavimų ar verksmo, krūtį galima pasiūlyti kada tik norite, taip pat pažadinkite naujagimį ir pamaitinkite, jeigu pajutote, kad krūtys prisipildė pieno. Taip užtikrinsite ir savo mažylio sotumą, ir pieno gamybos procesą.
Naujagimiai dažniausiai žinda kas vieną dvi valandas arba ne mažiau kaip 10-12 kartų per parą. Žinoma, žiūrėkite ne į laikrodį, o į kūdikį.
Skaičiuokite sauskelnes ir žinosite, ar kūdikis valgo pakankamai. Jeigu kūdikis prišlapina 6-8 sauskelnes ir pasituština 2-5 kartus per parą (pradedant skaičiuoti nuo trečios paros po gimimo), galite būti tikra, kad maisto jam pakanka.
Atsiminkite, kad naujagimiai žinda dėl įvairių priežasčių, ne vien dėl to, kad nori valgyti. Jeigu naujagimis tarp maitinimų miega ilgiau nei tris valandas, pažadinkite jį kas dvi valandas, kol susireguliuos pieno gamyba.
Po gimdymo paprašykite akušerės ar žindymo konsultantės pagalbos ir mokykitės taisyklingų žindymo padėčių. Pirmoji žindymo padėtis bus pusiau gulomis gimdykloje, kai kūdikis šliauš prie krūties ir pats susiradęs ją apžios. Taip galima žindyti ir toliau, palatoje, laikant kūdikį oda prie odos ir leidžiant dirbti pačiam.
Jeigu gimdymo metu buvote kirpta ar plyšote, įsitikinkite, ar jums tikrai negalima sėdėti, nes gydytojai dažnai teigia, kad sėdėti negalima dvi savaites, tačiau visai gali būti, kad galite sėdėti iš karto. O sėdimos žindymo padėtys yra daug paprastesnės nei gulimos. Taigi, mokykitės, kaip pasiimti ir pasidėti kūdikį prie krūties. Ir nenusiminkite, jeigu iš pradžių nepavyksta pačiai. Pirmą parą pusei naujagimių pavyksta įvaldyti gerą krūties apžiojimą. Antrą parą keturi iš penkių jau moka taisyklingai apžioti krūtį. Jeigu jums nepavyko iki 7-os paros, ieškokite specialistų pagalbos.
Atsiminkite, kad čiulptukas žindomam kūdikiui nėra pats geriausias draugas. Jis apgauna kūdikį, suteikia nusiraminimą, bet nenumalšina alkio, nesuteikia žmogiško prisilietimo ir neskatina pieno gamybos. Jeigu prisireikia maitinti kūdikį ne krūtimi, turi būti naudojamas šaukštelis, taurelė ar kitos pagalbinės žindymui palankesnės nei buteliukas priemonės.
Sugrįžus namo taip pat ieškokite pagalbos, jei iškils klausimų. Taip pat skaitykite „TAISYKLINGA ŽINDYMO TECHNIKA. Video pokalbis su laktacijos konsultante Ieva Girdvainiene. Akušerė - laktacijos konsultantė Ieva Gidrvainienė. Žindymas, taisyklingas kūdikio maitinimas krūtimi - tai yra tie dalykai, kuriuos mes turime išmokti, nes gimstame to nemokėdamos.
Žindymo svarba ir nauda
Įvairiuose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad kūdikių ir mažų vaikų sveikata tiesiogiai priklauso nuo motinų sveikatos, mitybos, elgesio bei visuomeninės-socialinės padėties, medikų praktikos, o žindymas yra vienintelis teisingas kūdikių maitinimo būdas, nulemiantis normalų jų augimą ir vystymąsi.
1. Žindymas prisideda prie Jūsų vaiko mitybos
Atlikti tyrimai rodo, kad ilgalaikis žindymas yra vertingas mitybos šaltinis ir saugo nuo ligų tol, kol žindote savo vaiką.
2. Ilgalaikis žindymas prisideda prie Jūsų vaiko sveikatos
Amerikos šeimos gydytojų akademija (2001) pabrėžia, kad vaikai, kurie buvo atjunkyti iki 2 m. amžiaus, turi padidintą riziką ligoms. Tyrimai parodė, kad 16 mėn - 30 mėn. žindyti vaikai serga mažiau, o sergantys greičiau pasveiksta, nei nežindyti vaikai (Gulick 1986). „Antikūnių yra gausu mamos piene ir jų daugėja žindymo metu“ (Hamosh 1991; p. 134). Tiesa sakant, kai kurių imuninių veiksnių koncentracijos mamos piene padidėja antraisiais vaiko gyvenimo metais ir taip pat atjunkymo proceso metu (Goldman 1983, Goldman ir Goldblum 1983, Hamosh 1991). Pasak Pasaulinės sveikatos organizacijos, „nedidelis žindančiųjų mamų skaičiaus padidėjimas gali užkirsti kelią iki 10 proc.
3. Ilgalaikis žindymas prisideda prie Jūsų vaiko intelektinio vystymosi.
4. Ilgalaikis žindymas prisideda prie Jūsų vaiko psichinės ir socialinės raidos.
Keletas tyrimų parodė teigiamą ryšį tarp ilgalaikio žindymo ir socialinės raidos (Duazo 2010, Baumgartner 1984). Pasak Elizabeth N. Baldwin, „Žindymas yra šiltas ir mylintis būdas patenkinti vaiko poreikius. Tai ne tik juos pralinksmina ir suteikia energijos, bet ir ramina jų nusivylimą, užsigavimus ir kasdieninį stresą jų ankstyvojoje vaikystėje. Ilgalaikis žindymas padeda vaikams laipsniškai pereiti iš kūdikystės į vaikystę“. Anot Sally Kneidel (1990), „Tyrimai apie žindymo psichologinius aspektus yra labai menki.
5. Žindyti vaiką yra normalu.
Amerikos Pediatrijos Akademija (2005) rekomenduoja, kad „žindymas turėtų būti tęsiamas mažiausiai iki pirmųjų kūdikio gyvenimo metų ir tęstis iki kol to nori mama ir vaikas. Kuo ilgesnis žindymas, tuo didesnis teigiamas poveikis mamos ir vaiko sveikatai ir vystymuisi. Nėra jokio limito iki kada turėtų tęstis žindymas ir nėra jokios psichologinės ar vystymosi žalos žindant vaiką iki 3 m. Žindymo medicininė akademija (2012) ilgalaikį žindymą laiko biologiniu standartu, norma. „Vidutinis atjunkymo amžius yra nuo 6 mėnesių iki 5 metų. Kaltinimai, kad ilgalaikis žindymas yra žalingas mamai ar vaikui visiškai neturi medicininio ar mokslinio pagrindo“ - sako A. Eidelman, Žindymo medicininės akademijos prezidentas. „Iš tikrųjų svarbesnis klausimas yra kokia padaryta žala šiuolaikinės praktikos atjunkyti kuo anksčiau?“. Pasaulinė gydytojų organizacija pabrėžia, kad „mamos piene yra maistinių medžiagų, antikūnių ir vitaminų, kurių nėra mišiniuose ar karvės piene.
6. Ilgalaikio žindymo nauda mamai.
Mažina krūties vėžio riziką. Taigi, kaip ilgai žindyti vaiką, yra kiekvienos šeimos savarankiškas sprendimas. Jei mama nusprendžia žindyti ilgiau nei metus, ji gali būti tikra, jog mokslinė bendruomenė ir didžioji dauguma pasaulio palaiko jos sprendimą. Žindydama vyresnį vaiką, nors ir vieną kartą per dieną, mama užtikrina ne tik tiesioginę naudą jam, bet ir svarbaus ryšio formavimąsi.
Daugiau naudingos informacijos galima rasti knygoje Vitkauskas K. 2019 "Kūdikio žindymas.
Žindymo procesas ir fiziologija
Dar 1979 m. Ženevoje, Šveicarijoje, vykusiame Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ir Jungtinių Tautų Vaikų Fondo (UNICEF) organizuotame pasitarime buvo įvardinta, jog „žindymas - tai dauginimosi proceso dalis, natūralus ir geriausias būdas pamaitinti kūdikį, unikalus biologinis ir emocinis pagrindas vaiko vystymuisi“. Taigi remdamasi vis gausėjančiais mokslo įrodymais, PSO rekomenduoja kūdikius išimtinai žindyti (maitinti vien tik motinos pienu) iki 6 mėn.
Įrodyta, jog dirbtinai maitinami kūdikiai dažniau serga žarnyno, kvėpavimo organų, vidurinės ausies, šlapimo takų infekcijomis, o neišnešioti naujagimiai patiria didesnę nekrotizuojančio enterokolito ir vėlyvojo sepsio riziką. Mažylių maitinimas motinos pienu padeda sumažinti nutukimo, pirmo ir antro tipo cukrinio diabeto, leukemijos, staigios kūdikio mirties sindromo riziką. Pastebėta, jog žindyti vaikai greičiau vystosi, būna atkaklesni, jaučiasi saugesni.
Žindymas ne mažiau svarbus ir moters sveikatai. Žindant organizmas greičiau sugrįžta į būklę, buvusią iki gimdymo: greičiau susitraukia gimda, moteris numeta svorio. Ilgalaikis žindymas ženkliai sumažina kiaušidžių ir krūties vėžio riziką.
Kai kūdikis žinda krūtį, hipofizė smegenyse išskiria oksitociną, kuris sukelia pieno tekėjimą arba pieno atleidimo refleksą. Oksitocinas priverčia susitraukti mažas raumenų ląsteles, esančias apie alveoles, pieną gaminančius maišelius. Dėl šios priežasties pienas gali tekėti iš krūties. Oksitocinas skiriamas į kraują pulsuojančiu ritmu, su krauju keliauja per kūną ir pasiekęs krūtį joje sužadina pieno tekėjimą. Pienas, susikaupęs alveolėse, suspaudžiamas ir stumiamas į latakus, latakais keliauja iki spenelio ir iš spenelio teka į valgančio kūdikio burnytę. Daugelis moterų jaučia spaudimą, dilgčiojimą ar šilumą kai pienas ima tekėti iš krūties. Ultragarso tyrimo metu matyti, kad pienui pradėjus tekėti, šių pojūčių metu, latakų skersmuo padidėja.
Ilgalaikio žindymo mitai ir realybė
Sirgti yra nesmagu, ypatingai, jeigu esi naujagimio, kūdikio ar mažo vaiko mama. O jei augini kelis mažus vaikus, sirgti yra ypatingai sunku. Labai džiaugiuosi, kad Katalikų pasaulio leidiniai išvertė ir išleido Šeilos Kippli knygą "Maitinimas krūtimi ir katalikiška motinystė". Naujoje knygoje autorė apžvelgia Katalikų bažnyčios požiūrį į žindymą - kuo Bažnyčiai yra svarbus žindymas.
Kiekviename numeryje skiriame vietos žindymo propagavimui. Rubrikoje „Ilgo žindymo istorija“ skaitote, kaip moterys vieną vaiką žindo 3-4 metus, o kai gimsta kiti vaikai, tai be pertraukos žindo ir dešimtmečius. Ilgas žindymas turi daugybę šalininkų, tačiau yra ir priešininkų. Pasigirsta nuomonių, kad ilgai maitintas krūtimi vaikas vėliau gali turėti įvairių oralinių priklausomybių: rūkyti, gerti, vartoti narkotikus, be saiko valgyti. Kad ilgas žindymas sutrikdo vaiko lytiškumo raidą, nes „apie trečiuosius metus mažylis pradeda suvokti savo lytiškumą, ima domėtis lytiniais skirtumais ir supranta, kad mamos krūtis yra lyties požymis. Vaiko galvelėje gimsta dviprasmiška informacija: žįsdamas jis turi santykį su motina, kaip su maitintoja, ir tuo pačiu metu kaip su moterimi. Psichologiškai jam tai didžiulė našta“. Pasigirsta kaltinimų, kad ilgai berniukus žindančios mamos juos… nesąmoningai tvirkina.
Pakalbinome keletą žindymo specialisčių. Ilgalaikis kūdikių žindymas visais laikais sulaukia didelių visuomenės aptarimų. Dar 1993 metais psichologė, PSO konsultantė, IBCLC Elizabeth Hormann rašė: „Kai aš pirmą kartą žindžiau vaiką, šešiasdešimtųjų pabaigoje, komentarai dažniausiai būdavo neigiami - kada tu jai duosi normalaus maisto? (žindoma dukra valgydavo beveik viską), tu niekada nuo jos neatsiskirsi (tuo metu aš tris kartus per savaitę vedžiau pamokas), jei tu ją žindysi jos nenuprausus, iš oralinės fazės ji niekada nepereis į analinę fazę (buvo per vėlu, nes mergaitė senokai nenaudojo sauskelnių ir visus dvidešimt penkerius metus aš vis laukiu neigiamų pasekmių)“. Nepaisant ilgalaikio žindymo kritikos, pasaulis turi 1990 metais pasirašytą „Innocenti“ deklaraciją, kuria remiantis kūdikių žindymas yra skatinamas, apsaugomas ir tiriamas. Grupė žinomų mokslo lyderių iš viso pasaulio teigia, kad kūdikis iki 6 gyvenimo mėnesio turi būti tik žindomas, ir vėliau, derinant papildomą maistą, mažas vaikas turi būti žindomas iki 2 metų ir ilgiau. Tokias rekomendacijas remia ne tik PSO, Jungtinių tautų vaikų fondas (UNICEF), bet ir USAID (Amerikos vystymosi pagalbos organizacija), SIDA (Vystymosi pagalbos organizacija Švedijoje) ir Pasaulio bankas. Šios rekomendacijos tinka visoms pasaulio šalims ir visų pasaulio šalių moterims su kūdikiais - ir skurdžioms, ir išsivysčiusioms valstybėms.
Kodėl? Ilgalaikis žindymas turi daug privalumų. Taip, kaip suaugę vyras ir moteris apsikabina, liečia vienas kitą, būna šalia ir tokiu būdu puoselėja savo emocinį ryšį, taip ir žindomas vaikas su mama per prisilietimus stiprina įvairiapusį mamos ir vaiko ryšį. Mamos ir vaiko prisilietimai nereiškia seksualinio kontakto, nors panašių priekaištų pasaulyje yra pasitaikę. Itin dažnas mūsų laikų klausimas: „Ar ilgai žindomas vaikas bus savarankiškas?“ - tai tiesiog nesusipratimas. Maži vaikai yra priklausomi. Savarankiškumą jie įgyja tam tikru laiku.
Moteris, kuri nesimėgauja ilgalaikiu žindymu, turi gerą priežastį žindymą nutraukti. Ir unikalią galimybę savęs paklausti - kodėl ji nesimėgauja ta ilgalaike patirtimi, kuri yra jai gamtos skirta? Kodėl kai kurios moterys nesimėgauja veikla, kuri per amžių amžius buvo įvardinama kaip buvimo moterimi viršūnė? Iš dalies tai vyksta todėl, kad daug veiklų buvo priskiriamos moterims, nes taip buvo patogu. Namų ruoša ir vaikų priežiūra taip dažnai atiduodami moterims, kad tikriausia moteriška veikla - gimdyti ir žindyti - įvardinama kaip didelė našta. Pastebime, kad XX amžiaus pabaigoje žindanti moteris įvardinama kaip neseksuali. Mat kūdikis prie krūties nustūmė vyro - partnerio ar meilužio --poziciją. Tačiau pamirštame, kad moters krūtys visais laikais pirmiausia buvo maisto šaltinis kūdikiui (jos tam ir skirtos). Visai neseniai vidutinė žindymo trukmė pasaulyje buvo 4 metai. Vadinasi, tai, kas mums atrodo kad nevyksta, vyksta. Tik ne viešai. PSO teigia, kad dažniausiai vaikai atjunkomi tarp 2 ir 4 gimtadienio. Remiantis tokia patikima statistika, net ir žindomas 3,5 metų vaikas bei jo mama -du normalūs žmonės.
Reklamos industrija daro savo darbelius. Ir šiais vartotojiškais laikais tai viena dažniausių priežasčių, kuri skatina mamas maitinti kūdikius mišiniais. Dar blogiau, kai užsakomi straipsniai, kuriuose autoritetingi specialistai cituoja Zigmundo Froido teoriją ir ją taiko visiškai tyriems mamos ir kūdikio santykiams aprašyti. Kūdikiai, ateidami į šį pasaulį, turi daug kilnesnių tikslų, nei įsimylėti mamas ir nuversti tėčius nuo sostų bei lytiškai jaudintis besimaitindami. Atminkime, kad Froido teorija, kurią žino beveik kiekvienas suaugęs žmogus - tai tik vienas iš būdų paaiškinti asmenybės raidą, elgesį. Labai liūdna skaityti mintis, kad ilgai žindomi berniukai yra nesąmoningai tvirkinami, kad jie įsimyli mamas ir seksualiai susijaudina matydami krūtis.
Trečia - amerikiečių antropologė K. Dettwyler su kolegomis nustatė, jog dauguma vaikų, kuriems patiems leidžiama nuspręsti, kada liautis žindžius, tai padaro vidutiniškai trejų-ketverių metų. Ko gero, niekam nekyla nesusipratimų aiškinant pirmojo teiginio ir žindymo naudos ryšį. Kalbant apie psichologinį vystymąsi trečiaisiais metais, tai reiškinys, kai „geidžiamas“ vienas iš tėvų yra neišvengiama psichologinės raidos dalis - taip kiekvienas iš mūsų suformuoja suvokimą apie tai, kuriai lyčiai priklausau. Trumpai priminsiu šio komplekso esmę: berniukas, „geisdamas“ mamos kaip moters, bando „konkuruoti“ su tėvu (tai galima pastebėti iš regis „nekaltų“, rūpesčiu persmelktų tokio amžiaus vaikų pasisakymų, pvz., „tėti išmokyk mane vairuoti, juk kas mamą vežios į darbą, kai tu numirsi“ ir pan.). Tačiau berniukas mato sveikus santykius tarp savo tėvų kaip poros, suvokia, kad yra silpnesnis nei tėtis, žino, kad už tokius troškimus gali būti tėvo nubaustas, todėl susitapatina su tėčiu, tampa jo draugu, nes priešu būti jam fiziškai ir emociškai per sunku. Taigi, kad ir ką sakytų „protingieji“ - tokia situacija net suaugusiajam būtų emociškai traumuojanti, o ką jau kalbėti apie vaiką. Tiesa, liko dar neaptarta „oralinių priklausomybių“ tema. Šios priklausomybės atsiranda, kai vaikui toks problemų sprendimo būdas tam tikru jo raidos etapu užfiksuojamas.
Įsivaizduokime labai paprastą situaciją - kūdikis verkia. Kodėl? Gal alkanas? Gal šlapias? Gal nerimauja? Gal išsigando? Ką šiuo atveju gauna dirbtinai maitinamas kūdikėlis? Buteliuką arba čiulptuką. Ar esate visiškai tikri, kad būtent šiuo metu jam tereikia maisto? Žindomas kūdikis gauna mažiausiai 2 viename - maistą, kuris jam, be abejo, reikalingas, ir visą reikalingą tuo metu mamos dėmesį, laiką ir mintis. Klausimas pamąstymui: kuris vaikas užaugęs rūkys ar turės valgymo sutrikimų? Šioje vietoje norėčiau pacituoti keleto tyrimų išvadas apie vaiko raidą, socialines problemas bei ilgalaikį žindymą. Nustatyta, jog daugiau ilgai žindytų vaikų, sulaukusių 15-18 m., jautėsi artimesni savo tėvams, o savo motinas dažniau apibūdino kaip rūpestingas, lyginant su maitintais dirtinai. Pastarieji savo motinas dažniau laikė pernelyg globėjiškomis (over protective). Atlikta ne viena mokslinė studija, kurių apimtys stulbinamos (nuo 10 000 iki 200 000 tiriamųjų). Sukrečiantys vieno socialinio tyrimo duomenys - žindymo stoka susijusi tiek su seksualine, tiek su fizine motinos prievarta prieš savo mažamečius vaikus (Acheson, L., „Family violence and breast-feeding“, Arch Farm Med, July 1995; vol.4, p.650-652). Na, o kalbant apie žindymą apskritai, moksliniai tyrimai su Tailando moterimis atskleidė, kad dėl ankstyvos žindymo pradžios sumažėjo „pamestinukų“. Žinoma, jog esant mažiems laiko arpams tarp vaikų gimimo didėja jaunėlių mirtingumo rizika.
Baigiant dar keletas retorinių klausimų - nejau šeimoje augantis trimetis berniukas nuogą motiną ar intymias jos kūno vietas gali pamatyti tik žįsdamas? Mažų vaikų raidos vienpusis vertinimas atrodo labai nekompetentingai. Jei kalbame apie žindomų vaikų oralinę priklausomybę, turime kalbėti ir apie vaikus, kurie čiulpia čiulptukus iki 3-4-5 metų. Su kuo jie identifikuoja čiulptuką? Su cigarete? Su buteliu? Įgimtas natūralus poreikis čiulpti yra patenkinamas, kai vaikas maitinamas gamtos skirtu būdu - žinda iš krūties dažnai ir ilgai, taip patenkindamas ir valgio, ir čiulpimo poreikį. Kiekvienam jis skirtingas ir trunka skirtingą laiką. Kai vaikas pripranta prie čiulptuko, kuris nesieja jo su kitu asmeniu, jis gali tyrinėti aplinką neišsiskirdamas su juo, laikydamas nuolat burnoje. Norisi nuraminti žindančias mamas ir paraginti įsiklausyti į savo vaikus. PSO rekomenduoja žindyti vaikus iki 2 metų ir ilgiau, jei vaikas nori. Atjunkymas turi kilti iš vaiko pusės, ne iš tėvų. Anksčiau yra tekę skaityti, jog tiriant ilgiau žindančius vaikus buvo pastebėta, jog dauguma iš jų nuo pat gimimo turi sveikatos problemų. Skleidžiant informaciją apie vaikų raidos ypatumus, negalima remtis viena teorija ar specialisto pamąstymais. Būtent mažų vaikų augimo, brandos ir raidos skirtingi laikotarpiai parodo, kada mažyliui reikia papildomo maisto kartu tęsiant žindymą ir kada natūralu tikėtis, jog mažylis ūgtelėjęs pats atsisakys krūties. Taip, žindyti reikia ir išmokti, ir įprasti. Visko bus - ir nesiseks, ir stebins, ir šimtai klausimų kils. Tačiau jei mama ieško, visus atsakymus randa.
Pogimdyminis laikotarpis moteriai yra ypatingas, bet kartu - kupinas iššūkių. Pasikeitęs gyvenimo ritmas, hormonų svyravimai, emocinis jautrumas bei žinių apie žindymą stoka gali apsunkinti pirmąsias savaites po gimdymo. Pirmosios dienos ir savaitės dažnai būna sudėtingiausios - gali pasitaikyti mažesnis pieno kiekis, skausmas žindant, kūdikio nenoras imti krūties ar nepatogios žindymo pozos. Visa tai gali lemti sprendimą atsisakyti žindymo. Žindymas suteikia kūdikiui nepakeičiamą maistinių medžiagų, vitaminų, mineralų bei apsauginių veiksnių derinį. Nauda neapsiriboja kūdikio sveikata - žindančios motinos taip pat gauna ilgalaikę apsaugą. Sėkmingo žindymo paslaptis - teisingas kūdikio prigludimas prie krūties, žindymo dažnumas pagal poreikį, pozityvus motinos nusiteikimas ir palanki emocinė aplinka.
Jums tereikia pasitikėti savo kūnu, naujagimiu, ir, pamatysite, kaip greitai įvaldysite šį naują, bet ypatingą procesą.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
