Dirbtinis Apvaisinimas ir Tėvystės Samprata: Medicininiai, Teisiniai ir Etiniai Aspektai

Šiuolaikinė visuomenė ir teisė nuolatos revizuoja santuokos ir šeimos sampratą, kuria ir institucionalizuoja naujus, tradicinei šeimai alternatyvius šeimos kūrimo modelius, dažnai grindžiamus ne žmogaus prigimtimi, o išimtinai besiremiančiais asmeniniais suaugusiųjų interesais, paliekant nuošalyje vaikų teises ir teisėtus interesus. Šiuo aspektu reikšminga tai, jog greta biologinės tėvystės sampratos formuojasi psichologinė tėvystė, tolydžio įgaunanti svaresnę reikšmę tiek įstatymų leidybos procese, tiek teismų praktikoje. Psichologinės tėvystės problema savo ruožtu glaudžiai susijusi su dirbtiniu apvaisinimu, vienu iš faktorių, sąlygojančių tokios tėvystės sampratos formavimąsi. Šiame straipsnyje bus analizuojami dirbtinio apvaisinimo medicininiai, teisiniai ir etiniai aspektai, taip pat Konstitucinio Teismo nutarimų, susijusių su šia tema, problematika ir kritika.

Dirbtinio apvaisinimo esmė ir taikymo priežastys

Pagalbinis (dirbtinis) apvaisinimas - apvaisinimas, kuomet sėkla yra įvedama į moters makštį arba gimdą specialiais prietaisais, o natūraliam apvaisinimui užtenka tiesiog sueities. Pagalbinis apvaisinimas (visuomenėje dar vadinamas dirbtinis apvaisinimas) yra medicininė procedūra, kuri gali padėti poroms, susiduriančioms su nevaisingumo problemomis, susilaukti vaikų. Tai yra gana sudėtingas procesas, kuris apima keletą etapų.

Pagalbinio apvaisinimo priežastys gali būti įvairios. Pirmiausia - moters nevaisingumas, kuris gali būti susijęs su ovuliacijos sutrikimais, kiaušidžių problemomis, užsikimšimais kiaušintakiuose ir kt. Arba - vyro nevaisingumas, kuris susijęs su mažu spermos kiekiu, prasta spermos kokybe, sutrikusiu spermos judėjimu ir kt. Šis apvaisinimo metodas dažniausiai taikomas tuomet, jei vyras serga ligomis, trukdančiomis atlikti normalų lytinį aktą (sueitį) arba sutrikdančiomis jo dauginimosi funkciją (spermatogenezės patologija, lytinių organų anomalijos, lytinių liaukų nepakankamumas, varpos trauminiai pažeidimai, erekcijos ir ejakuliacijos sutrikimai, sėklidžių hidrocelė, kapšelio patinimai ir kt.).

Dažniausiai pagalbinis apvaisinimas taikomas ištekėjusioms moterims, kurių vyrai nevaisingi, retkarčiais - vienišoms moterims arba lesbietėms. Dažniau būna apvaisinama su donoro sėkla, rečiau - su sutuoktinio. Sėkla gali būti įvedama iškart po to, kai gaunamas ejakuliatas, arba paimant specialiomis sąlygomis užšaldytą spermą. Inseminacija (sėklos įvedimas) gali būti atliekama į makštį, į gimdos kaklelį arba į gimdą, priklausomai nuo to, koks būdas (atsižvelgiant į medicinę apžiūrą) tikėtina bus veiksmingiausias. Po inseminacijos lytinis gyvenimas turi būti sustabdomas 3 mėnesių laikotarpiui.

Pagrindiniai dirbtinio apvaisinimo metodai ir proceso eiga

Priklausomai nuo situacijos, parenkamas konkrečiai porai labiausiai tinkamas pagalbinio (dirbtinio) apvaisinimo metodas. Tarp dažniausiai taikomų metodų yra šie:

• In vitro fertilizacija (IVF): kai kiaušinėliai išimami iš moters kiaušidžių ir apvaisinami vyro spermatozoidais laboratorijoje. Vėliau perkeliami į moters gimdą.
• Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI): kai vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušinėlio vidų. Šis metodas taikomas, kai vyro spermos kokybė yra prasta.
• Intrauterininė inseminacija (IUI): kuomet vyro sperma specialiai paruošiama ir įšvirkščiama į moters gimdą.

Pagalbinio apvaisinimo procesas yra individualus ir priklauso nuo pasirinkto metodo bei poros situacijos. Paprastai jis apima diagnozės nustatymą, kurio metu atliekami išsamūs tyrimai. Kiek laiko trunka dirbtinis apvaisinimas? Tiksliau - jis gali trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Dirbtinio apvaisinimo trukmę koreguoja ir pasirinktinas metodas, todėl įvairių metodų (IVF, ICSI ir kt.) trukmė gali skirtis. Kiekviena pora yra unikali, todėl ir gydymo procesas gali skirtis. Apytiksliai etapai ir jų trukmė:

Dirbtinio apvaisinimo teisinis reguliavimas ir Konstitucinio Teismo nutarimai

Kaip žinia, Konstitucinis Teismas 2025 m. balandžio mėnesį priėmė du nutarimus, vienaip ar kitaip susijusius su šeimos konstitucine samprata: 2025 m. balandžio 10 d. nutarimą „Dėl dirbtinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ ir 2025 m. balandžio 17 d. nutarimą „Dėl bendro gyvenimo nesudarius santuokos (partnerystės) instituto“. Šiame kontekste svarbiausias yra 2025 m. balandžio 10 d. nutarimas, kuriame buvo konstatuota, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalis tiek, kiek pagal ją teisę gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas turi tik santuoką ar registruotos partnerystės sutartį sudarę asmenys, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui ir 53 straipsnio 1 daliai.

Reiktų priminti, jog Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 2 str. 2 dalyje teigiama, kad „pagalbinis apvaisinimas - procesas, atliekamas šio įstatymo nustatyta tvarka naudojant medicinos technologijas, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą“. Šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „pagalbinį apvaisinimą atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais arba juos taikant nėra realios sėkmės tikimybės […]“.

Kadangi įstatymo nuostatos atitikimą konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui galima vertinti tik tuo atveju, jei konstatuojamas konkrečios Konstitucijoje ar įstatyme numatytos žmogaus teisės ribojimas, todėl svarbu atkreipti dėmesį į ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą 53 str. 1 daliai, kurioje įtvirtinta valstybės pareiga rūpintis žmonių sveikata ir laiduoti medicinos paslaugas žmogui susirgus. Taigi, visų pirma, reikia nustatyti, ar moters teisė į pagalbinį apvaisinimą kyla iš Konstitucijos 53 str., kuris skelbia: „Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus.“

Kaip matome, moters teisė į pagalbinio apvaisinimo procedūros paslaugą tiesiogiai yra numatyta ne Konstitucijoje, o ordinarinėje teisėje, t.y. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme. Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog pagalbinis apvaisinimas yra „sveikatos priežiūros paslauga“, susijusi su iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies kylančiu reikalavimu užtikrinti visiems prieinamą sveikatos priežiūrą. Visgi, pats Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, skirtingai nei Konstitucinis Teismas, pagalbinio apvaisinimo paslaugos nevadina „sveikatos priežiūros paslauga“. Atvirkščiai, pagal šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, „pagalbinis apvaisinimas - procesas, kuriuo siekiama naudojant medicinos technologijas sukelti moters nėštumą, apimantis su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus“, kurie gali būti in vivo (moters kūne) ar in vitro (ne moters kūne). Kitaip tariant, pagal Įstatymą, pagalbiniu apvaisinimu nėra gydomas moters nevaisingumas, nes jį „atlikti leidžiama tik tais atvejais, kai nevaisingumo negalima išgydyti jokiais gydymo būdais“ (Įstatymo 5 str. 1 d.). Be to, dirbtinio apvaisinimo paslauga negali būti laikoma sveikatos priežiūros paslauga ne tik pagal šį įstatymą ar Konstitucijos 53 str. 1 dalį, bet ir remiantis kitais Konstitucijos straipsniais, kuriuose minima žmogaus sveikatos sąvoka. Taigi, dirbtinio apvaisinimo procedūra pagal minėtą įstatymą yra laikoma medicinos, o ne sveikatos priežiūros paslauga. Visgi, nežiūrint to, kad žmogaus teisės į dirbtinio apvaisinimo procedūrą negalima tiesiogiai kildinti iš Konstitucijos 53 straipsnio ar kitų jos nuostatų, ši procedūra yra numatyta Lietuvos ordinarinėje teisėje.

Šeimos ir tėvystės sampratos transformacija šiuolaikinėje visuomenėje

Straipsnyje plačiau diskutuojama apie tai, kaip tradicinio šeimos ir santuokos modelio, t. y., vyro ir moters sąjungos, keitimas alternatyviais šeimos kūrimo modeliais, pavyzdžiui, įteisinant dviejų tos pačios lyties asmenų santuokas, savo ruožtu turi įtakos tėvystės instituto turiniui. Pagrindinį publikacijos tikslą sudaro šių socialinių, o kartu ir teisinių reiškinių įtakos vaiko teisėms bei interesams analizė.

Konstitucijos 38 straipsnyje su šeimos samprata yra siejami du institutai: motinystės, tėvystės ir vaikystės institutas (2 d.) bei vyro ir moters santuokos institutas (3 d.). Konstitucijos leidėjas taip numatė greičiausiai todėl, kad būtent iš vyro ir moters gimsta vaikai ir kad būtent santuokos pagrindu sudarytoje šeimoje yra geriausia vieta augti vaikams. Kitaip tariant, Konstitucijoje ne tik šeima, bet ir santuoka yra įvardinta, kaip tam tikras konstitucinis gėris, išskiriant jį iš kitų bendro sugyvenimo formų šeimos konstitucinės sampratos kontekste.

Be to, dirbtinio moters apvaisinimo tikslas yra susilaukti vaikų, todėl pagal Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 3 straipsnį, „visi klausimai, susiję su pagalbiniu apvaisinimu, privalo būti sprendžiami atsižvelgiant į vaiko, kuris gims po pagalbinio apvaisinimo, interesus“. Taigi, čia galime konstatuoti būtinybę šioje byloje į konstitucingumo analizę įtraukti Konstitucijos 38 str. 2 dalies nuostatą, teigiančią, jog „valstybė saugo ir globoja“ vaikystę kartu su „motinyste ir tėvyste“. Analizuojant konstitucines vaiko teises, svarbu analizuoti ne tik 38 str. 2 dalies nuostatas, bet ir kitas Konstitucijos nuostatas: 26 str. 5 dalį, 38 str. 6 ir 7 dalis bei 39 straipsnį.

Skirtingai, nei šiame nutarime konstatavo Konstitucinis Teismas, ginčijama Pagalbinio įstatymo nuostata galėtų būti pripažinta privilegijuojanti susituokusias moteris (vienišų ir nesusituokusių moterų atžvilgiu) tik tuo atveju, jei pastaroji moters teisė šiuo atveju būtų pripažinta svarbesnė nei įstatymo leidėjo siekis geriausius vaiko interesus sieti su tokia šeimos aplinka, kurioje jis augtų su abiem tėvais ir kurie kyla iš Konstitucijos 38 str. 2 dalyje numatyto “motinystės, tėvystės ir vaikystės” instituto. Be to, teisės hierarchijos kontekste čia reikia priminti, jog jau anksčiau buvo pastebėta, jog moters teisė į dirbtinį apvaisinimą nėra įtvirtinta Konstitucijoje, skirtingai nei vyro ir moters teisė į santuoką bei „vaikystės“ instituto siejimas su „motinystės ir tėvystės“ institutu.

Konstitucinio Teismo sprendimų analizė ir kritika

Konstitucinis Teismas, nustatęs ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimą Konstitucijos 29 straipsniui, nurodė, jog „Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalis negali būti suprantama kaip įtvirtinanti baigtinį nediskriminavimo pagrindų sąrašą; priešingu atveju būtų sudarytos prielaidos paneigti Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje laiduojamą visų asmenų lygybę įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms, t. y. pačią konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo esmę“ (17). Visgi, reikia pastebėti, jog Konstitucinis Teismas neteisingai aiškina Konstitucijos 29 straipsnį. Visų pirma, su žmogaus teisėmis susijusių (o kartais ir kitų) Konstitucijos straipsnių nuostatos paprastai suformuluotos taip, kad 1 dalyje yra pateikiamas bendras su konkrečia žmogaus teise susijęs principas, o kitose straipsnio dalyse šio principo turinys detalizuojamas, kartais pateikiant ir šio principo išimtis. Pavyzdžiui, 20 straipsnio 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus laisvė neliečiama“, tuo tarpu 2 dalyje nurodoma, jog, visgi, įstatymas gali nustatyti laisvės atėmimo pagrindus ir procedūras, o 3 dalyje - kad asmenį galima sulaikyti nusikaltimo vietoje ir pristatyti į teismą. Panašiai sukonstruotas ir 22 straipsnis: jo 1 dalyje teigiama, jog „Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas“, tuo tarpu 3 dalyje teigiama, jog, visgi, „pagal įstatymą“ ir „motyvuotu teismo sprendimu“ galima rinkti informaciją apie privatų asmenį. Kitaip tariant, negalima interpretuoti šių Konstitucijos straipsnių teigiant, kad, pavyzdžiui, 20 straipsnio 2 dalies nuostata, leidžianti nusikaltimo vietoje sulaikyti asmenį, neva tai prieštarauja 1 dalyje numatytam asmens neliečiamumo principui. Taigi, analogiškai sukonstruotas ir Konstitucijos 29 straipsnis, kurio 1 dalyje yra suformuluotas bendras principas (“Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs”), o jo 2 dalyje šis principas detalizuojamas, teigiant, kad asmenų lygybės principas, be kita ko, reiškia draudimą žmonėms teikti privilegijas pagal 9 kriterijus, t.y. dėl asmens „lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu” (tiesa, paskutiniai trys kriterijai gali būti suprantami ir kaip vienas).

Kaip jau buvo minėta, Konstitucinis Teismas šiame nutarime konstatavo, jog „nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad vienas iš pagal Konstitucijos 29 straipsnį draudžiamo diskriminavimo pagrindų yra žmogaus teisių varžymas dėl jo šeiminės padėties“. Visgi, nors Konstitucinis Teismas neturi įgaliojimų pildyti Konstitucijos 29 str. 2 dalyje įvardintų kriterijų, draudžiančių teikti asmenims privilegijas (o ne „diskriminuoti“, kaip teigia Teismas) kriterijų, čia galima priminti, kad minėtoje Konstitucijos nuostatoje vienu iš draudžiamų kriterijų yra žmogaus „socialinė padėtis“, į kurios turinį iš principo gali įeiti ir asmens „šeiminė padėtis“, nes šeima, pagal Konstitucijos 38 straipsnį, yra visuomenės, kaip socialinio junginio, „pagrindas“. Taigi, Konstitucinis Teismas šiame nutarime turėjo ne „prikurti“ naujų kriterijų (nepaaiškinęs kokiu teisiniu pagrindu), o pateikti Konstitucijos 29 str. 2 dalies nuostatos atitinkamą išaiškinimą.

Svarbiausios kritikos Konstitucinio Teismo nutarimams tezės:

1. Pagalbinio apvaisinimo procedūra, kaip žmogaus lūkesčio susilaukti vaikų priemonė, nėra numatyta Konstitucijoje. Be to, ši procedūra yra ne sveikatos priežiūros paslauga, susijusi su ligos gydymu, o medicinos procedūra, apimanti su lytinėmis ląstelėmis ir (ar) embrionu atliekamus veiksmus, taikomus siekiant sukelti moters nėštumą.
2. Konstitucijos 29 str. 2 dalyje numatytas draudimo teikti žmogui privilegijas devynių kriterijų sąrašas yra baigtinis ir gali būti plečiamas tik Konstitucijos pataisos pagalba, tačiau šiame sąraše paminėtas draudimas teikti žmogui privilegijas dėl jo „socialinės padėties“ gali būti suprantamas, kaip apimantis ir jo „šeiminę padėtį“.
3. Reikia apgailestauti, kad Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje neatliko savo darbo iki galo, konstatavęs, jog ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo tyrime apsiribos tik jos atitikimo analize Konstitucijos 29 ir 53 straipsniams ir „netirs ginčijamo teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalims, 22 straipsnio 1, 4 dalims, 38 straipsnio 1, 2 dalims“, kurios, beje, buvo iškeltos pareiškėjo. Tačiau tokiu atveju reikia pripažinti, jog Konstitucinis Teismas taip ir neištyrė ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimo Konstitucijai klausimo, ką jis privalėjo padaryti pagal Konstitucijos 102 ir 105 straipsnius ir Konstitucinio Teismo įstatymą. Kitaip tariant, Konstitucinis Teismas, pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą, įgyvendindamas konstitucinį teisėtumą, privalo nuspręsti, ar ginčijama įstatymo nuostata neprieštarauja visai Konstitucijai, kaip svarbiausių teisinių nuostatų rinkiniui, sudarytam iš pusantro šimto straipsnių (ir dar keturių konstitucinių aktų), bet negali atlikti įstatymo konstitucingumo analizės tik keliems (savo nuožiūra pasirinktiems) Konstitucijos straipsniams.
4. Konstitucijos 7 straipsnyje teigiama, jog „negalioja joks įstatymas ar kitas aktas priešingas Konstitucijai“, o Konstitucijos 107 straipsnyje numatyta, jog įstatymo nuostata „negali būti taikoma nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Panašiai ir 110 straipsnyje numatyta, kad „teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai“. Tą faktą, kad Konstitucinio Teismo 2025 m. balandžio 10 d. nutarime „Dėl pagalbinio apvaisinimo paslaugų teikimo“ buvo atsisakyta tirti ginčijamos įstatymo nuostatos prieštaravimas visai Konstitucijai ir kad minėtas prieštaravimas Konstitucijai nėra konstatuotas šio nutarimo rezoliucinėje ir bet kurioje kitoje dalyje, galima vertinti dvejopai: arba tai yra „netikslumas“, kurį pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 58 straipsnį Konstitucinis Teismas turi kuo skubiau ištaisyti, arba reikia konstatuoti, jog Konstitucinis Teismas šiame nutarime atliko tik dalinę ginčijamos įstatymo nuostatos konstitucingumo analizę. Visgi, norisi tikėti, kad čia yra minėtas „netikslumas“, nes priešingu atveju šioje konstitucinės justicijos byloje ginčytos Pagalbinio apvaisinimo įstatymo 5 str. (1) Valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą bei paslaugas žmogui susirgus. 58 straipsnis. Konstitucinis Teismas, paskelbęs nutarimą, išvadą ar sprendimą, gali savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ištaisyti juose esančius netikslumus ir akivaizdžias redakcines klaidas, jeigu tai nekeičia nutarimo, išvados ar sprendimo esmės. Dėl to Konstitucinis Teismas priima sprendimą.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #tevystes #samprata

• Harmonija laukiantis vaikelio: sąmoningo gimdymo principai
• kaip žlugo „Vievio paukštynas“: teisiniai ginčai ir pasekmės
• patarimai tėvams ir krikštatėviams
• Kodėl vaikai patiria isterijos priepuolius?
• Kaip išsirinkti geriausią čiužinį kūdikiui?