Dirbtinis apvaisinimas: eiga, galimybės pastoti ir etiniai aspektai

Neretai pasitaiko atvejų, kai porai nepavyksta pastoti natūraliai. Susidūrimas su sunkumais norint susilaukti vaiko yra jautri ir neretai skaudi patirtis daugeliui porų. Pasaulyje statistiškai su vaisingumo problemomis susiduria reikšminga dalis porų. Svarbu suprasti, kad nevaisingumas yra poros, o ne vien moters ar vyro problema, o šiuolaikinė medicina gali pasiūlyti įvairių pagalbos būdų.

Kas yra pagalbinis apvaisinimas?

Pagalbinis apvaisinimas (visuomenėje dar vadinamas dirbtiniu apvaisinimu) yra medicininė procedūra, kuri padeda poroms susidurusioms su nevaisingumo problemomis - susilaukti vaikų. Tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų. Svarbu vartoti terminą „pagalbinis apvaisinimas“, o ne „dirbtinis“, nes procedūrų metu sujungiamos natūralios lytinės ląstelės.

Prieš rekomenduojant pagalbinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Tai gali būti lytinių santykių laiko parinkimas, atitinkami medikamentai, mikrochirurginė operacija.

Kada pora laikoma nevaisinga?

Pagal medicininį apibrėžimą, pora laikoma nevaisinga, jeigu gyvendama reguliarų lytinį gyvenimą ir nenaudodama kontracepcijos priemonių, nepastoja per vienerius metus. Jeigu moteris yra vyresnė nei 35 metų arba yra žinomų rizikos veiksnių (pvz., nereguliarios mėnesinės, buvusios ginekologinės operacijos ar uždegimai, taikytas onkologinis gydymas), į gydytojus rekomenduojama kreiptis nelaukiant vienerių metų, o maždaug po 6 mėnesių nesėkmingų bandymų pastoti.

Vizitas pas gydytoją: ko tikėtis?

Viskas prasideda nuo poros apsilankymo pas specialistą ir konsultacijos. Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus. Atvykus pas gydytoją vaisingumo specialistą (akušerį ginekologą, urologą ar reprodukcinės medicinos gydytoją), pirmiausia bus renkama išsami informacija:

• Bendra sveikatos būklė, persirgtos ligos, atliktos operacijos (abiejų partnerių).
• Ankstesni nėštumai, gimdymai, persileidimai.
• Menstruacinio ciklo ypatumai.
• Lytinio gyvenimo dažnumas ir ypatumai.
• Vartojami vaistai, žalingi įpročiai (rūkymas, alkoholis, narkotinės medžiagos).
• Darbo ir gyvenimo sąlygos (stresas, kenksmingi veiksniai).
• Šeiminė anamnezė (ar giminėje buvo vaisingumo problemų).

Ši informacija padeda gydytojui numatyti galimas nevaisingumo priežastis ir sudaryti kryptingą tyrimų planą. Tyrimai paprastai apima: vyro spermos tyrimą (spermogramą), moters ovuliacijos įvertinimą (hormonų tyrimai, ultragarsas), kiaušintakių pratekamumo patikrinimą, gimdos būklės įvertinimą, tyrimus dėl lytiniu keliu plintančių infekcijų ir kt.

Nevaisingumo priežastys

Pagalbinio apvaisinimo priežastys gali būti įvairios. Nevaisingumo priežastys yra labai įvairios ir dažnai kompleksinės. Poros nevaisingumą maždaug lygiomis dalimis gali lemti moters arba vyro nevaisingumas, rečiau - abiejų partnerių nevaisingumas. Ši technologija taikoma tais atvejais, kai pora susiduria su nevaisingumu dėl įvairių priežasčių, tokių kaip kiaušidžių funkcijos sutrikimai, kiaušintakių nepraeinamumas, vyro spermos kokybės problemos ar nepaaiškinamas nevaisingumas.

Pagrindinės priežastys:

• Moters veiksniai (apie 30-40% atvejų): Ovuliacijos sutrikimai (pvz., dėl policistinių kiaušidžių sindromo (PKS), hormonų disbalanso); kiaušintakių patologija (nepratekamumas ar pažeidimai dėl buvusių uždegimų, operacijų, endometriozės); gimdos problemos (miomos, polipai, sąaugos, įgimtos anomalijos); endometriozė; amžius (vaisingumas natūraliai mažėja, ypač virš 35 m.).
• Vyro veiksniai (apie 30-40% atvejų): Prasta spermos kokybė (maža spermatozoidų koncentracija, blogas judrumas, pakitusi morfologija); spermatozoidų transportavimo sutrikimai; hormonų sutrikimai; genetinės problemos.
• Abiejų partnerių veiksniai (apie 10-20% atvejų): Nustatomi sutrikimai abiem partneriams.
• Neaiškios kilmės nevaisingumas (apie 10-15% atvejų): Nepavyksta nustatyti aiškios priežasties net atlikus visus būtinus tyrimus.

Gydymo būdai

Nustačius nevaisingumo priežastį (jei tai pavyksta), parenkamas tinkamiausias gydymo būdas:

• Medikamentinis gydymas: Dažniausiai taikomas esant ovuliacijos sutrikimams (skiriami vaistai ovuliacijai stimuliuoti). Taip pat gali būti gydomos infekcijos ar hormonų disbalansas.
• Chirurginis gydymas: Gali būti atliekamas šalinant gimdos patologijas (miomas, polipus, sąaugas), kiaušintakių nepraeinamumą, endometriozės židinius ar tam tikras vyrų nevaisingumo priežastis (pvz., varikocelę).
• Pagalbinio apvaisinimo būdai (ART - Assisted Reproductive Technology): Taikomi, kai kiti metodai neefektyvūs arba yra aiškios indikacijos (pvz., nepratekami kiaušintakiai, sunkus vyro nevaisingumas).

Pagalbinio apvaisinimo metodai

Pagrindiniai pagalbinio apvaisinimo metodai yra du:

1. Intrauterininė inseminacija (IUI)
2. Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF - In Vitro Fertilization)

Intrauterininė inseminacija (IUI)

Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Tai apvaisinimas moters kūne metodas, kai paruoštos spermijų suspensijos kateteriu sušvirkščiama į gimdą, esant pratekantiems abiem ar vienam kiaušintakiams. IUI gali būti atliekamas natūraliame moters cikle ovuliacijos metu arba stimuliuojant ovuliaciją.

Procedūros eiga

1. Kiaušidžių stimuliacija (jei reikalinga): Dažniausiai stimuliacija pradedama 2, 3 arba 5 ciklo dieną (c.d.). Clostilbegyt, Gonal, Puregon gali būti skiriami vieni arba kombinuotai. Moteriai leidžiami vaistai, skatinantys folikulų augimą.
2. Folikulų stebėjimas: Apžiūrai echoskopu paskiriama 9, 10, 11 ar 12 c.d., kad pažiūrėti, kas užaugo kiaušidėse ir koks gimdos gleivinės storis. Vidury ciklo gali tekti echoskopuotis 1 - 3 kartus. Tinkamas ovuliuoti folikulas laikomas nuo 18 mm, o 26 mm jau gali būti peraugęs ir nebetinkamas. Gleivinės storis prieš pat ovuliaciją geriausias apie 10 mm ir šiek tiek daugiau. Tačiau būna, kad pakanka ir 8 mm, yra atvejų, kad pastojo net su 6 mm gleivine. Svarbu, kad ji būtų trisluoksnė.
3. Ovuliacijos sukėlimas: Kai folikulai pakankamai užaugę, paskiriami "sprogdukai" (pvz., hCG), kurie suveikia maždaug po 36 val. ir priverčia folikulus ovuliuoti tam tikru laiku. Ovuliacija gali įvykti ir šiek tiek vėliau, ypač jeigu folikulas ne vienas, tai jie gali sproginėti skirtingu laiku.
4. Spermos paruošimas: Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama - TESA metodika) vyro sperma. Sperma yra specialiai paruošiama, atskiriant progresyvaus judėjimo tiesiaeigius spermatozoidus nuo nejudrių ir negalinčių apvaisinti spermatozoidų ir sukoncentruoti juos labai mažame specialios terpės kiekyje.
5. Inseminacija: Sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Po IUI gali truputį „pateplioti“ - IUI metu su kateteriu gan dažnai užkliudomas kaklelis, iš įdrėskimo truputį pakraujuoja.
6. Vaistų vartojimas po IUI: Po IUI gali būti paskirti vaistai gleivinei auginti (pvz., Duphaston). Juos reikia gerti iki kol ateis mėnesinės, o jei jos neateina - tęsti kol gydytojas nelieps nutraukti.

IUI efektyvumas

IUI efektyvumas - 10-15% nėštumų per ciklą. Sėkmės tikimybė vienam ciklui yra palyginti nedidelė. Dažniausiai atliekami 3-6 IUI ciklai, ir jei jie nesėkmingi, pereinama prie IVF. Poroms, turinčioms problemų su gleivinės storiu, rekomenduojama greičiau pereiti prie leidžiamųjų stimuliuojančiųjų vaistų gonadotropinų (gonal, puregon), nes jie padeda auginti gleivinę, o ir folikulai būna geresnės kokybės.

Jeigu prasideda mėnesinės, ciklo pradžioje 2 - 3 c.d. būtina pasitikrinti echoskopu dėl galimų cistų, ir tik tada pradėti sekančią stimuliaciją. Būna, kad užsilieka nesprogęs folikulas, tuomet reikia mėnesio pertraukos su KT arba duphaston'u, kad išsivalytų kiaušidės ir vėl grįžtumėte prie stimuliacijos.

Apvaisinimas mėgintuvėlyje (IVF)

Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme. IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti.

Procedūros eiga

1. Kiaušidžių stimuliacija: Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais (pvz., Clostilbegyt, Gonal, Puregon), kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle. Folikulų augimas yra vertinamas atliekant echoskopiją maždaug ciklo viduryje.
2. Kiaušialąsčių išėmimas (aspiracija): Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su intravenine nejautra.
3. Spermos gavimas: Sperma surenkama masturbacijos būdu tik klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių (TESA).
4. Apvaisinimas laboratorijoje: Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes. Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis. Jei reikia, taikoma intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI), kai vienas spermatozoidas įšvirkščiamas tiesiai į kiaušialąstę, ypač esant prastai vyro spermos kokybei (mažesnei nei 5 mln. spermatozoidų). Naujoji IMSI sistema gali padėti sprendžiant komplikuotus vyrų nevaisingumo atvejus, nes ji turi 7200 kartų vaizdą didinantį mikroskopą, kuris leidžia pamatyti vidinę spermatozoidų struktūrą ir atrinkti geriausius.
5. Embrionų auginimas: Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę. Jie auginami 2, 3 arba 5, 6 dienas. Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
6. Embrionų perkėlimas: Gerai besidalijantys embrionai perkeliami į gimdą po 2-3 parų po kiaušialąsčių išėmimo. Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį. Perkeliami 2 arba 3 embrionai. Po embrionų perkėlimo vartojami medikamentai nėštumui gimdoje išlaikyti.
7. Pagalbinis apvalkalėlio praardymas (Assisted Hatching - AH): Ir taikant pagalbinį apvaisinimą, ir natūralaus pastojimo metu, embrionai, patekę į gimdą, išsilaisvina iš dangalo ir esant palankiom sąlygom, įsitvirtina gimdos sienelėje. Jei embrioną gaubiantis išorinis dangalas yra storas, taikomas AH metodas, siekiant padidinti nėštumo tikimybę.
8. Embrionų šaldymas: Lietuvoje pagal pagalbinio apvaisinimo įstatymą yra leidžiama užšaldyti embrionus.

IVF efektyvumas

IVF sėkmės rodikliai yra labai individualūs ir priklauso nuo daugelio veiksnių, ypač nuo moters amžiaus. Vidutinė sėkmės tikimybė (gyvo naujagimio gimimas po vieno embriono perkėlimo) gali svyruoti nuo 30-40% jaunesnėms moterims iki kelių procentų ar nulio vyresnėms nei 42-43 metų moterims. PAB procedūra yra skaičiuojama kaip sėkminga tada, kai gimsta sveikas naujagimis. Kiekvieną kartą pradedant IVF ciklą yra 30% tikimybė, kad jis pasiseks. Bet tai nereiškia, kad 3 ciklai duoda beveik 100%. Tai yra įskaičiuojant ir pastojusias jau per pirmą ciklą, ir per antrą.

Tiek IUI, tiek IVF procedūrų sėkmė priklauso nuo daugybės faktorių:

• poros fizinės sveikatos ir psichologinės būsenos,
• patiriamo streso ir įtampos neigiamo poveikio,
• gyvenimo būdo,
• vyro ir moters anksčiau persirgtų ligų,
• partnerių amžiaus,
• moters svorio, kuris lemia hormonų apykaitą.

Teisiniai ir etiniai aspektai

Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Jūsų teisė susilaukti vaiko dirbtinio apvaisinimo būdu yra saugoma teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą. Tačiau darbas su žmogaus ląstelėmis yra susijęs su tam tikrais teisiniais ir etikos klausimais, todėl šios teisės įgyvendinimui gali būti taikomos tam tikros sąlygos ir apribojimai.

Lietuvoje nuo 2017 m. galioja Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, kuris reglamentuoja ir leidžia lytinių ląstelių (kiaušialąsčių ir spermos) donorystę bei embrionų donorystę ir šaldymą pagal nustatytas sąlygas. Tai suteikia papildomų galimybių poroms, negalinčioms panaudoti savo lytinių ląstelių.

Egzistuoja tam tikri etinio pobūdžio apribojimai, pavyzdžiui, dirbtinio apvaisinimo procedūra negali būti naudojama žmogaus klonavimui. Neleidžiama pasirinkti vaiko lyties, išskyrus atvejus, kai konkrečios lyties vaikas gali paveldėti genetinę ligą.

Jums reikės sudaryti specialų susitarimą su medicinos įstaiga, kad būtų atlikta dirbtinio apvaisinimo procedūra. Jei atitinkate įstatyme nustatytus reikalavimus, valstybė finansuoja pagalbinį apvaisinimą. Priešingu atveju, valstybė nefinansuos Jūsų dirbtinio apvaisinimo procedūros. Informacija apie konkretų dirbtinį apvaisinimą atvejį ir donorystę yra paslaptis. Jei naudojote donoro ląstelę, Jūsų tapatybė negali būti atskleista donorui. Jūsų asmeniniai duomenys bus įtraukti ir saugomi nevaisingų šeimų ir dirbtinės reprodukcijos registre, kurį naudoja Jūsų pasirinkta medicinos institucija. Šie registrai nėra viešai prieinami.

Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos.

Galimos komplikacijos

Dažniausia IVF komplikacija yra kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromas (KHSS). Dėl stimuliuojančių vaistų poveikio kiaušidės gali per daug padidėti, pilvo ertmėje pradėti kauptis skystis. Lengvos formos pasitaiko dažniau, sunkesnės - rečiau (keli procentai ciklų). Simptomai - pilvo pūtimas, skausmas, pykinimas, sunkesniais atvejais - dusulys, didelis pilvo apimties padidėjimas. Sunkus KHSS reikalauja gydymo ligoninėje. Šiuolaikiniai stimuliacijos protokolai ir atidus stebėjimas leidžia sumažinti šio sindromo riziką. Kita galima rizika - daugiavaisis nėštumas (jei perkeliama daugiau nei vienas embrionas), negimdinis nėštumas, persileidimas.

tags: #dirbtinis #apvaisinimas #pastojau

• Kaip pateikti prašymą į ikimokyklinio ugdymo įstaigą
• Išsamus tyrimas: sauskelnių kainos Norvegijoje
• Lavinimo priemonės naujagimiams
• Saugus kūdikio maudymas
• Pirkinių vadovas: vaikiški drabužiai Norvegijoje