Švenčiausioji Mergelė Marija: Dievo Motina, Krikščionių Vadovė ir Kristaus Kentėjimų Liudininkė
Visos Dievo Motinos šventės yra didžios, nes taip Bažnyčia suteikia mums progą darbais įrodyti meilę Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Jei iš visų švenčių reikėtų pasirinkti vieną, būtų galima rinktis Švenčiausiosios Mergelės dieviškosios Motinystės šventę. Ši šventė skatina mus apmąstyti kai kurias pagrindines mūsų tikėjimo paslaptis: Žodžio Įsikūnijimą, kuris yra Trijų Švenčiausiosios Trejybės Asmenų veikimas. Marija, Dievo Tėvo duktė, per Viešpaties Prasidėjimą nekaltose savo įsčiose yra Dievo Šventosios Dvasios sužadėtinė ir Dievo Sūnaus Motina.
Dievo Motinos paslaptis ir Jėzaus Įsikūnijimas
Kai Švenčiausioji Mergelė savo valia pasakė „taip“ Kūrėjo Jai atskleistiems planams, Dieviškasis Žodis įgavo žmogaus pavidalą: protingą sielą ir kūną, susiformavusį tyriausiose Marijos įsčiose. Viename asmenyje susijungė dieviškoji ir žmogiškoji prigimtis: Jėzus Kristus, tikras Dievas, o nuo tada ir tikras Žmogus, amžinasis Viengimis Tėvo Sūnus, o nuo tol, kaip tikras Žmogus, - ir tikras Marijos sūnus. Todėl Švč. Mergelė Marija yra ir įsikūnijusio Žodžio, Švenčiausiosios Trejybės antrojo Asmens, kuris tada visiems laikams priėmė žmogiškąją prigimtį, Motina. Kaip geriausią pašlovinimą iš visos širdies galime tarti Švenčiausiajai Mergelei žodžius, nusakančius didžiausią Jos rangą, - Dievo Motina.
Toks visada buvo tikrasis krikščioniškos tautos tikėjimas. Tiems, kurie šitai neigė, Efezo Susirinkimas paskelbė: jei kas nors neišpažįsta, jog Emanuelis yra tikrasis Dievas, o Švenčiausioji Mergelė yra Dievo Motina, nes pagimdė įsikūnijusį Dievo Žodį, tas tebūnie atskirtas nuo Bažnyčios. Istorija liudija krikščionių džiaugsmą dėl tokių aiškių sprendimų, dar kartą patvirtinusių tai, kuo jie tikėjo. Šv. Kirilas rašė apie Efezo miesto gyventojų džiūgavimą, kai piktžodžiautojas buvo nuverstas, minėdamas, kad visas miestas džiūgavo nutviekstas šviesų. Nors mus skiria šešiolika šimtmečių, toks maldingumas atrodo labai įspūdingas.
Dieviškoji Marijos Motinystė - visokių Ją puošiančių ir Jai suteiktų privilegijų šaltinis. Dėl šio titulo Ji buvo nekalta nuo prasidėjimo ir pilna malonės, Ji yra visados mergelė, paimta į dangų su kūnu ir siela ir karūnuota visos kūrinijos Karaliene, pranokstanti angelus ir šventuosius. Aukščiau už Ją tėra vien Dievas. Švenčiausioji Mergelė, būdama Dievo Motina, turi tam tikro begalinio orumo, kilusio iš begalinio gėrio - Dievo. Nėra jokio pavojaus perdėti. Niekada galutinai nesuprasime šio didžiulio slėpinio, niekada neįstengsime deramai atsidėkoti savo Motinai už tai, kad priartino mus prie Švenčiausiosios Trejybės.
Buvome nusidėjėliai ir Dievo priešai. Atpirkimas ne tik išvadavo mus iš nuodėmės ir sutaikė su Viešpačiu, bet ir padarė mus Dievo vaikais, padovanojo Motiną, kuri pagimdė Žodį, ir Jis tapo kūnu. Kaip pirmasis Adomas negimė iš vyro ir moters, bet buvo sukurtas iš žemės, taip ir paskutinis Adomas, turėjęs išgydyti pirmojo žaizdą, įgavo kūną Švenčiausiosios Mergelės įsčiose, kad kūnu prilygtų tiems, kurie nusidėjo.
Motina Marija: Meilės ir Išganymo Kelias
Marija yra gražiosios Meilės Motina. Ji sako: „Kraunu dailius pumpurus kaip vynmedis, ir mano žiedai duoda garbingų ir gausių vaisių.“ Tegul šis švelnus dvelksmas - maldingumas mūsų Motinai - gausiai pasklinda mūsų ir visų krikščionių sielose ir skatina visiškai pasitikėti Ta, kuri nuolatos mus sergsti.
Marija yra „Motina gražios meilės ir baimės, pažinimo ir šventos vilties“. Štai pamokos, kurias mums šiandien primena Švenčiausioji Marija. Tai tyros, didingos meilės, skaistaus gyvenimo, jautrios ir karštai mylinčios širdies pamoka, kad ir mes išmoktume ištikimai tarnauti Bažnyčiai. Kalbame ne apie šiaip kokią nors meilę, o apie Meilę. Jai svetima išdavystė, egoizmas, užmaršumas. Tai nepaprasta meilė, nes jos pradžia ir pabaiga - Dievas, triskart Šventas Dievas, kuris yra Grožis, Gerumas, Didybė.
Viešpačiui Dievui mes nepatinkame, kai esame baikščiai susigūžę nepatiklūs, bijantys atsiverti. Jis nori, kad būtume narsūs, drąsūs, jautrūs. Marija yra mokslo Motina, nes iš Jos gauname svarbiausią pamoką: kad niekas neturi vertės, jei nesame šalia Viešpaties; kad visi žemės stebuklai, visos patenkintos ambicijos nieko vertos, jei mūsų širdyje nedega gyvosios meilės liepsna, šventos vilties šviesa, kuri yra išankstinis beribės meilės amžinojoje Tėvynėje išsipildymas.
Tylioje vidinėje maldoje dažnai apmąstykime tai, ką esame girdėję apie mūsų Motiną. Ta pamoka pamažu smelksis į mūsų sielą, ir mes nedvejodami bėgsime pas Ją, ypač kai neturėsime į ką atsiremti. Motinos puikiai supranta, ir šitai jų neskaudina: todėl jos ir yra motinos, o jų nesavanaudiška meilė mūsų akivaizdų egoizmą laiko sūnišku švelnumu ir nuoširdžiu pasitikėjimu. Jei šitaip elgiasi geros žemiškosios motinos, tai įsivaizduokite, ko galime tikėtis iš mūsų Motinos Šventosios Marijos.
Marijos Kankinimas ir Kančia su Kristumi
Mėgstama įsivaizduoti tuos metus, kai Jėzus gyveno su savo Motina, metus, kurie apima beveik visą mūsų Viešpaties gyvenimą šiame pasaulyje. Galime matyti Jį mažą, prižiūrimą Marijos, kuri Jį bučiuoja ir su Juo žaidžia. Regėti, kaip Jis auga mylinčiose Motinos ir Juozapo, Jo žemiškojo tėvo, akyse. Švelniai ir jautriai Marija ir šventasis Patriarchas rūpinosi Jėzumi vaikystėje ir tylomis nuolat daug iš Jo mokėsi. Jų sielos darėsi vis panašesnės į Sūnaus, Žmogaus ir Dievo sielą.
Evangelija priminė mums jaudinančią sceną, kai Jėzus pasilieka Jeruzalėje ir moko šventykloje. Marija su Juozapu nuėjo dienos kelią, paskui pradėjo ieškoti Jo tarp giminių bei pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę. Dievo Motina, kuri išgąstingai ieškojo savo Sūnaus, pasiklydusio ne dėl Jos kaltės, ir labai džiaugėsi Jį suradusi, padės mums pasukti atgal, ištaisyti, ką reikės, kai dėl savo lengvabūdiškumo ir nuodėmių nutolsime nuo Kristaus.
Jau Jėzaus paaukojimo šventykloje scenoje senasis Simeonas tarė motinai Marijai: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, - ir tavo pačios sielą pervers kalavijas,- kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys.“ Popiežiai ne veltui vadino Mariją Atpirkimo bendrininke: Ji kentėjo ir vos nenumirė drauge su kenčiančiu ir mirštančiu Sūnumi; kad žmonija būtų išgelbėta, Ji atsisakė motiniškų teisių į Sūnų, Jį paaukodama tiek, kiek nuo jos priklausė, kad numaldytų Dievo rūstybę, taigi pagrįstai galima sakyti, jog Ji atpirko žmonių giminę kartu su Kristumi. Šitaip geriau suprantame mūsų Viešpaties Kančią, kurią visada turėsime dažnai apmąstyti: stabat autem iuxta crucem Iesu mater eius, - prie Jėzaus kryžiaus stovėjo Jo Motina.
Marija - Bažnyčios Motina ir Dvasinė Vadovė
Viešpatie Dieve, tegu tokiu pat tikėjimu degtų ir mūsų širdys, o iš lūpų veržiasi padėkos giesmė, nes Švenčiausioji Trejybė, pasirinkusi Mariją Kristaus, Žmogaus, kaip ir mes, Motina, kiekvieną iš mūsų apgobė motiniška Jos skraiste. Ji yra Dievo Motina ir mūsų Motina. Jei susitapatiname su Marija, jei sekame Jos dorybėmis, galime pasiekti, kad Kristus per malonę gimtų daugelio sielose, daugelio tų, kurie susitapatinos su Juo Šventosios Dvasios veikimu. Jei seksime Marija, tam tikru būdu dalyvausime Jos dvasinėje motinystėje. Tyliai, kaip Dievo Motina, nepastebimai, beveik be žodžių, dorai ir nuosekliai liudydami krikščionišką elgesį, dosniai nuolatos kartodami fiat, kaip mūsų artumo su Dievu išraišką.
Marija savo meile prisidėjo prie to, kad Bažnyčioje gimtų tikinčiųjų. Jie yra nariai Galvos [Kristaus], kurios tikroji, kūniškoji motina Ji yra. Ji moko kaip Motina, ir kaip Motinos Jos pamokos tylios. Reikia turėti jautrią sielą, kad suprastume, ką Ji mums rodo veikiau savo darbais negu pažadais. Ji yra tikėjimo mokytoja. „Laiminga įtikėjusi“, - šitaip Ją pasveikino pusseserė Elzbieta, kai mūsų Motina nuėjo į kaimelį kalnuose jos aplankyti. Marijos tikėjimo išpažinimas buvo nuostabus: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei.“ Šventoji Evangelija padeda mums suprasti mūsų Motinos pavyzdį: „Marija dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje.“ Jei mūsų tikėjimas silpnas, šaukimės Marijos.
Ji yra vilties mokytoja. Marija skelbia, kad Ją palaiminta vadins visos kartos. Ji taip pat yra meilės mokytoja. Marijos meilė žmonijai tokia didelė, kad per Ją išsipildo Kristaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“
Vienas geras krikščionis, nors ir menkai teišmanantis teologiją, tačiau labai mylėjęs mūsų Motiną, kalbėjo: „Argi Dievo Motina ir dėl to esanti visų krikščionių Motina nebus Bažnyčios Motina, - Bažnyčios, subūrusios visus, kurie buvo pakrikštyti ir atgimė Kristuje, Marijos sūnuje? Nesuprantu, - tęsė jis, - iš kur atsirado tas apgailėtinas šykštumas, teikiant šį titulą mūsų Motinos garbei. Bažnyčios tikėjimas kitoks! Apie temą - ar schemą - diskutuoja tik pašaliniai, tie, kurie šaltai svarsto kokį nors klausimą.“ Tai to paprasto ir labai tauraus žmogaus žodžiai, tiesūs ir maldingi, nors ir ne visai teisingi.
Toliau apmąstykime Marijos dieviškosios Motinystės paslaptį tyliai melsdamiesi, iš sielos gelmių tardami: „O Švenčiausioji Mergele, o Dievo Motina! Tas, kurio negalėjo sulaikyti dangus, užsidarė tavo įsčiose ir įgavo žmogaus pavidalą.“ Įsiklausykite į žodžius, kuriuos liturgija kartoja: „tebūnie palaimintos Mergelės Marijos įsčios, kurios priėmė Amžinojo Tėvo Sūnų.“ Tai senas ir naujas, žmogiškas ir dieviškas šūksnis. Sakoma Viešpačiui, kaip kai kur yra paprotys sakyti, norint pagerbti kokį nors asmenį: „Tebūnie palaiminta motina, kuri tave pagimdė!“
Marijos dvasinės savybės ir mistinė reikšmė
Motina Marija yra penktojo spindulio archėja ir Arkangelo Rafaelio liepsna dvynė. Arkangelo Rafaelio ir Motinos Marijos šventykla yra eterinėje karalijoje virš Fatimos, Portugalijoje. Nors Marija yra archėja, ji taip pat buvo nusileidusi į fizinį įsikūnijimą. Ankstyvosiomis Atlantidos dienomis ji tarnavo Gydymo Šventykloje, saugodama ugnį ir studijuodama gydymo menus bei materializavimo disciplinas. Būtent jos sąmonė ir momentumas labiau nei kas kitas padėjo palaikyti ugnį šventykloje ir išplėsti jos įtaką per visą Atlantidą. Jos širdies liepsnos tyrumas ir pasišventimas švietė iš jos veido ir buvo matomi visiems, kurie lankėsi toje Šventykloje.
Pranašo Samuelio dienomis Marija buvo pašaukta būti Jesės žmona ir jo aštuonių sūnų motina. Pats Dovydas vėliau įsikūnijo Jėzumi, ir todėl Psalmėse izraelitai gali atrasti paguodą Kristaus meistriškumą pasiekusiojo duotuose mokymuose, kai tuo tarpu ne žydai gali mąstyti apie Išganytojo žodžius, ir visi gali siekti to paties tikslo, kurį parodė tasai, kuris buvo tiek Izraelio, tiek ir Naujosios Jeruzalės karaliumi. Paskutinės Vakarienės kambaryje, Jeruzalėje, kuriame Jėzus su savo mokiniais šventė Paskutinę Vakarienę, ir kuriame Kristus pasirodė po savo prisikėlimo bei įvyko Šventosios Dvasios išsiliejimas, šiandien meldžiasi krikščionys. O to paties namo žemesniame aukšte yra šventykla, kurioje žydai garbina Dovydo kapą. Motina Marija yra tiek žydiškosios, tiek ir krikščioniškosios dispensacijų motina.
Paskutiniame savo įsikūnijime Marija atėjo pasiųsta hierarchijos, pasirinkta Dievo išnešioti Jėzaus Kristaus kūdikį, turėjusio pademonstruoti alchemijos įstatymus ir pergalę, kurią gali pasiekti kiekvienas žmogus, nugalėdamas nuodėmę, ligą ir mirtį. Po savo pakylėjimo Marija buvo paskirta atstovauti Pasaulio Motiną, suteikiant jai Dangaus Karalienės titulą krikščioniškajai dispensacijai. Nors visos pakylėtosios ledi mokytojos saugo Pasaulio Motinos liepsną, Marija galima laikyti Motinystės archetipu, motinų Motina.
Vandenio amžius yra Motinos ir Šventosios Dvasios amžius. Tai yra amžius, kuriame mums yra skirta patirti ir išreikšti Dievo Motinos aspektą. Motina Marija yra viena iš didžiausių žmonijos mokytojų. Ji mus moko tyros vizijos mokslo, tyros sielos vizijos, laikomos Dievo prote. Marijos mėlyna spalva, kurią asocijuojame su Marijos meile, yra beveik žydra spalva - mėlyna su šiek tiek žalios spalvos atspalviu - ir per ją spinduliuoja jos pasišventimas gydyti visus, kurie šaukiasi jos pagalbos.
Įvairios Perspektyvos apie Marijos Vietą Tikėjime
Nepaisant plataus pripažinimo, krikščioniškame pasaulyje egzistuoja ir kitokios interpretacijos bei diskusijos dėl Švenčiausiosios Mergelės Marijos vaidmens ir statuso. Kai kurie teiginiai skelbia, kad Marija niekada neteigė esanti Dievo motina. Taip pat nurodoma, kad Jėzus Kristus niekada neteigė, kad Marija yra Dievo motina ar kad ją reikėtų aukštinti. Pirmieji krikščionys Marijos negarbino ir nesuteikė jai ypatingos garbės. Be to, pažymima, kad Biblijoje sakoma, jog Dievas egzistavo visada (Psalmyno 90:1, 2; 93:2), o kadangi jis neturi pradžios, negali turėti ir motinos. Kai kurių nuomone, Marija negalėjo nešioti Dievo savo įsčiose.
Vis dėlto, Biblija pabrėžia Marijos tikėjimą ir ypatingą Dievo pasirinkimą. Marija buvo žydė, tiesioginė karaliaus Dovydo palikuonė (Luko 3:23-31). Matydamas Marijos tikėjimą ir dievobaimingumą, Dievas suteikė jai ypatingą malonę - išsirinko ją būti Jėzaus motina (Luko 1:28, 31, 35). Skaitydami Bibliją dar sužinome, kad Marija tapo Jėzaus mokine (Apaštalų darbų 1:14). Šiaip ar taip, daugelis teologų linkę pabrėžti tik Jėzaus „motinystę“, taip silpnindamas pagrindines Biblijos mintis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
