Dievo vaikas: Herakleito mokymas apie nuolatinę kaitą ir mūsų vietą jame
Daugelis iš mūsų gyvename kasdieniškus, niekuo labai neišsiskiriančius gyvenimus. Bet širdies gilumoje aš jaučiu savo išskirtinumą - esu Dievo vaikas. Kiekvienas tai jaučiame, kai atsigręžiame į Dievą. Dievas kviečia mane Dievo vaiko vardu. Jo akyse aš visada išskirtinė, vienintelė, turinti atskirą vietą Dievo širdyje. Dievo širdis plati, todėl kiekvienas turime joje paskirtą tik mums Dievo vaiko vietą.
Būti Dievo vaiku - tai buvimas be rūpesčių, be nerimo dėl ateities - mano ateitis Dievas. Mano dabartis - Dievas. Mano visas gyvenimas - Dievas. Aš leidžiuosi Dievo vedama į Jo meilę, besąlygiškai pasitikiu ir mane pasitinka Jo apkabinimas.
Ar aš esu visiškai įsisąmoninusi, kad turiu tokį garbingą Dievo vaiko vardą? Ar kada nors apie tai susimąstau. Ar susimąstau, kad Jėzaus nukryžiavimas, Jo kryžius suteikė galimybę vadintis Dievo vaiko vardu. Viešpaties kryžius atidaro visus kelius. O aš prie to Viešpaties kryžiaus nešu ir nešu tai didesnes, tai mažesnes savo kančias ir sielvartus. Viešpats priima mano kančią, kad kartu išgyventų ją su manimi, didesnę kančios dalį prisiimdamas ant savo pečių. Prašau padėti prikalto Kristaus, nes ir mirdamas Jis gali man pagelbėti. Net savo mirtyje Viešpats yra galingas. Ir aš įgyju naujų jėgų stovėdama prie kryžiaus. Stovėdama prie Viešpaties kryžiaus aš pirmą kartą išgirstu savo naująjį vardą - Dievo vaikas. Pavadinta Dievo vaiko vardu aš nudžiungu ir garbinu Dievą už Jo dovanas. Už tai, kad Dievas apsireiškė. Už tą garbingą Dievo vaiko vardą. Garbinu kaip dera Dievo vaikui. Pokalbis su Dievu teprasideda nuo garbinimo.
Aš skiriu pirmąją vietą Dievui, nes už viską Jam dėkinga, nes Jis mane sukūrė, pakvietė iš nežinios. Pakvietė į savo bendrystę. Dievo garbinimas yra prasminga mano gyvenimo dalis. Ir suprantu, kad tik Dievo vaikas gali garbinti Dievą iš meilės, pasididžiavimo ir pripažinimo Jį pirmuoju Asmeniu savo gyvenime. Garbindama Dievą aš atveriu širdį tuo parodydama, kad kviečiu Jį pas save. Ir taip ilgai Jam ruošiau vietą savo širdyje. Širdis garbina Dievą, kai bent akimirkai užmirštu savo prašymus, užmirštu visa, kas blaško mane ir atitraukia dėmesį. Garbinu Dievą žodžiais, darbais, atiduodu į Jo rankas savo sumanymus.
Aš stengiuosi kuo giliau pažinti Dievą, Jo valią, kad ją išpildydama galėčiau vadintis Dievo vaiku. Ir tuo džiaugtis. Džiaugtis Dievo artumu, kuris apsupa mane nežiūrėdamas mano neištikimybės ir paklydimų. Kiekviena detalė man primena, kad esu Dievo vaikas. Kad garbinu. Kad meldžiuosi. Kad priimu Dievo valią. Kad sugebu grįžti. Kad sugebu mylėti. Kad tikiu, jog neviltis netars paskutinio žodžio. Kad randu Dievą smulkmenose. Kad pasilieku prie Viešpaties kryžiaus Jo kančios metu. Kad šlovinu Jo prisikėlimą.
Kai man gera - dėkoju Dievui su Dievo vaiko pasitikėjimu. Kai man liūdna - dėkoju Dievu su Dievo vaiko viltimi, kad viskas pasikeis į gera. Kai einu apgraibomis, ieškau nors mažytės švieselės tolumoje, kad rasčiau išeitį. Kai žvelgiu į pasaulį išsigandusi, girdžiu Dievo raminimą, kad tas laikinumas baigsis ir aš galų gale surasiu ramybę. Dievo vaiko ramybę su visais jo džiaugsmais. Kai pastebiu žmogaus akyse Dievo žvilgsnį - sustoju pasigėrėti. Mane džiugina Dievo artumas. Jo kalba. Dievas visą laiką džiaugiasi ir aš Juo seku. Seku norėdama būti panaši į Dievą. Norėdama pateisinti man suteiktą garbingą Dievo vaiko vardą.
Aš išmokstu liūdėti neliūdėdama - Dievo vaikui viskas turi kruopelytę džiaugsmo atšvaito. Kai aš meldžiuosi, viliuosi, kad žemėje atsiras bent viena siela, kuri ir už mane melsis. Tikiu, kad Dievo karalystėje esančios sielos užtaria mane prieš Dievą, prašydamos malonių. Tikiu sielų bendryste. Tikiu Dievo bendryste.
Nors mažytė Dievo vaiko užuomina painiuose mano minčių labirintuose lemia mano geruosius apsisprendimus ir atradimus. Savo kančioje ant kryžiaus Viešpats niekada nebuvo taip arti manęs. Viešpats kančią pasiima pats, o prisikėlimu dalinasi. Atsiveria man kaip Dievo vaikui. Nes Dievas kuria artimumą su Juo. Dievas atveria savo meilės slėpinį. Ir Dievo vaikas sugeba jį atpažinti. Ir Dievo vaikas randa viltį vis klūpančią po Viešpaties kryžiumi.
Dievo vaikas nieko nebijo - ji saugo Dievo meilė. Saugo Viešpaties kryžius. Saugo atpirkimas. Saugo išganymas. Saugo amžinybės nuojauta. O gal greičiau - amžinybės tikrovė. Dievo asmens stebuklas. Saugo santykis su Dievu. Dievas ir Dievo vaikas - jie eina apsikabinę. Stebuklas žemėje. Stebuklas amžinybėje. Ir aš esu viso to dalis. Nes man suteiktas Dievo vaiko vardas.
Beldžiančiam Dievo vaikui visos durys atvertos. Kai pasakau, kad priklausau Dievui. Kai priimu Dievo valią kaip geriausiąją savo dalį. Kai žvelgiu į Dievą, kaip savo Išgelbėtoją ir mirdama. Taip pakviečiu amžinybę, taip atrandu Dievo tikrovę. Dievo tikrovė kuria gyvenimą. Toje Dievo tikrovėje lengva garbinti Dievą. Lengva būti Dievo vaiku. Žvelgiu į Dangų ir laukiu - amžinybės laukimas. Dievo laukimas. Dievo vaikų žvilgsnis į savo Kūrėją. Savo Atpirkėją. Viską į tą žvilgsnį sudėjau. Čia atsispindi atsidavimas ir pasitikėjimas. Atsispindi visi mano slėpiniai, nes noriu būti surasta. Noriu, kad būtų atskleista mano širdis. Aš nebesislepiu, žvelgiu tiesiai išsakydama Dievui Dievo vaiko džiaugsmą. Kiekvienas Dievo vaikas jaučia Dievo palaiminimą, jaučiasi Jo lydimas. Dievo dovanota išmintis atveda prie Jo paties - Dievo vaiką išmoko žvelgti širdimi.
Herakleito mokymas apie nuolatinę kaitą
Apie Herakleito gyvenimą žinoma nedaug. Kilęs iš aristokratų giminės. Minią laikė neišmintinga, todėl priešinosi demokratinėms reformoms. Jo pažiūros perpasakotos vėlesnių graikų filosofų veikaluose. Nėra tiksliai žinoma, ar Herakleito mintys yra vientiso rašytinio veikalo Apie prigimtį fragmentai (lietuvišku pavadinimu Apie gamtą 1977), ar žodine tradicija perdavinėti posakiai.
Herakleitas teigė nuolatinę visų daiktų kaitą ir viską tvarkantį protingumą logą; ši sąvoka sutvirtino vakarietiško racionalumo tradiciją. Platonas dialoge Kratilas Herakleito filosofinę poziciją išreiškia žodžiais viskas teka. Aristotelis jį laikė vienu filosofų, keliančių pirminio prado (juo laikė ugnį) klausimą. Herakleitas teikė reikšmės minties kalbinei išraiškai - sąskambiams ir ritmui.
Mūsų pasaulis yra takus, vykstantis. Pagrindinė jį ap- rašanti sąvoka yra vyksmas. Būti, egzistuoti, kaip sako sąvokos existentia etimologija, yra iš-stoti į vyksmą. Tačiau pats iš-stojimo būdas paklūsta ugdymui(si), kuris formuo- ja iš-stojimo į vyksmą būdą. Jis vyksta pagal tai, kokią buvimo formą yra išsiugdęs bū-nantysis. Iš-stojimas gali būti pasaulio vykstančias atskirybes užlaikantis, mėginantis stabilizuoti pasaulio vyksmą ir kuriantis stabilumo ontologiją, tokia nuostata būdinga klasikiniam pasaulio mąstymui, o kitas santykis su vyksmu yra pasitikėjimas Visata ir leidimas(is) būti nešamam jos vyksmo, tai yra neklasikinė nuostata Visatos vyksmo atžvilgiu.
Mato evangelija, ana- logiškai Platono "Puotos" Erotui ir Vinco Mickevičiaus-Krėvės apysakos "Raganius" Kaziui Gugiui, kalba apie turtų ir gėrybių neužlaikantį buvimą, kada tiesiog dalyvauja-ma Visatos vyksme, nemėginant jo užlaikyti ir nusavinti. Jėzus Mato evangelijoje sakė: "Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite ar ką gersite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs nedaug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali Išvados savo rūpesčiu bent per sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi Jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: "Ką valgysime?" arba: "Ką gersime?", arba: "Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieš- kokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita jums bus pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo" (Mt 6, 25-34). Mato evangelija moko pasitikėti gyvenimu, pripažįstant, kad mes gyvename vykstančiame pasaulyje, tačiau jei pasitikime vyksmu ir esame atviri pasauliui, iš Die- vo gauname turtų, bet juos gauti yra jų neužlaikyti, nes pasaulio dalykų užlaikymas yra susvetimėjimas tikrovės atžvilgiu ir nutolimas nuo jos.
Anglų ir vokiečių kalbose žaismė įvardijama play ir Spiel. Šis žodis turi ir daugiau prasmių -tai žaidimas, vaidinimas, parašyta drama. Tad dalyvavimas Visatos žais- mėse drauge yra vaidinimas kosminėje dramoje, kurios autorius yra Didysis Visatos žaismininkas. Ir tarytum ugdytojai turėtų parengti jaunuolius drąsiai dalyvauti šioje kosminėje dramoje, kai gabumų atskleidimas -tai mėginimas suvokti, koks konkre-taus žmogaus vaidmuo šitoje kosminėje dramoje, kad žmogus galėtų suvaidinti savo vaidmenį joje, dorodamasis su atsitiktinumais. Natūralu, kad jaunas žmogus, žvelgda-mas į ateitį, negali tiksliai pasakyti, koks yra jo vaidmuo, tačiau pedagogo uždavinys yra nubrėžti jauno žmogaus formavimosi gaires. Vaidmuo pasaulio dramoje formuo- jamas atsižvelgus į prigimtinius gabumus, kuriuos užčiuopia ir su jais dirba ugdytojai, bei mėginant pasirinkti savo profesiją, kurios realizavimas yra vienas iš vaidmens at- likimo aspektų. Vaidmenį pasaulio dramoje galime detalizuoti išskirdami 1) profesio- nalą, 2) pilietį ir 3) žmogų. Profesionalui rūpi realizuoti save profesiškai, užsidirbant pragyvenimui. Pilietis prisiima politinę atsakomybę už savo bendriją, susiformavęs politines pažiūras ir balsuodamas. O žmogus bendriausia prasme siekia realizuotis emociškai ir bendražmogiškai, kurdamas šeimą. Tačiau galime pasakyti vieną daly- ką -žmogus atliks savo vaidmenį, kai stengsis spontaniškai dalyvauti čia ir dabar ir įsismelks į Visatos vyksmą. Taip žmogui atsivers žaismės, o jose reikia dalyvauti spon- taniškai, jų neslopinant. Tai yra pagrindinis dalykas, ko iš žmogaus kaip kosminio ak- toriaus reikalauja gyvenimas. Dėl to, kad mes gyvename vykstančiame pasaulyje, ugdymas(is) tampa labai svarbus ir kiekvienam žmogui reikia išsiugdyti save. Šitame vykstančiame pasaulyje Išvados ar greičiau ją pratęsia.
Šiame darbe mėginome konceptualizuoti keturis dalykus: 1) aprašyti, kaip patiriami tikrovės daiktai, 2) kurti vyksmo teoriją, 3) mąstyti asmens tapatybę Visatos vyksme ir 4) teigti ugdymąsi kaip pamatinę buvimo žmogumi sąlygą, formuluojant ugdymosi kaip pirmosios filosofijos projektą. Dabar apibendrindami norėtume pateikti ugdomą- jį vyksmo problemos sprendimą. Mūsų pasaulis yra takus, vykstantis. Pagrindinė jį ap- rašanti sąvoka yra vyksmas. Būti, egzistuoti, kaip sako sąvokos existentia etimologija, yra iš-stoti į vyksmą. Tačiau pats iš-stojimo būdas paklūsta ugdymui(si), kuris formuo- ja iš-stojimo į vyksmą būdą. Jis vyksta pagal tai, kokią buvimo formą yra išsiugdęs bū-nantysis. Iš-stojimas gali būti pasaulio vykstančias atskirybes užlaikantis, mėginantis stabilizuoti pasaulio vyksmą ir kuriantis stabilumo ontologiją, tokia nuostata būdinga klasikiniam pasaulio mąstymui, o kitas santykis su vyksmu yra pasitikėjimas Visata ir leidimas(is) būti nešamam jos vyksmo, tai yra neklasikinė nuostata Visatos vyksmo atžvilgiu.
Sodeikai filosofas, išėjęs iš olos ir pamatęs tikrus daiktus, kurių dėka gauna fenomenologinės patirties, vėliau grįžta į olą ir ima pasakoti filosofinius pasakojimus apie savo patirtį. Taip filosofas tampa filosofinių pasakojimų tradicijos steigėju (Sodeika, 2010: 90-94). Mums gi svarbu, kad šiais pasakojimais filosofas ugdo jaunuolius, vesdamas juos per paideia'os įgijimo vyksmą, to dėka sufokusuodamas jų žvilgsnį iš nuomonės į tiesą. Ketvirtos dalies dešimtame skyriuje įvedėme skulptoriaus, sodininko ir vedlio metaforas, kurios apibūdina ugdymo veiklą. Tačiau šitos metaforos gali būti išplės- tos visame filosofiniu darbu. Tarkim, racionalistinis mąstymas atstovauja skulptoriui kaip tam, kuris kartoja tas pačias procedūras, bandydamas stabilizuoti ar nusavinti esatį. Skulptorius yra stabilumo filosofas, jo procedūra yra kartotė. Sodininkas ati- tinka daugiau liberalųjį Vakarų filosofinį projektą, kai leidžiama iniciatyvai kilti iš apačios į viršų kaip, tarkim, sodininkas leidžia medžio šakoms augti į viršų, skleistis, krauti žiedus, po to brandinti vaisius ir t. t. Liberalusis Vakarų filosofijos flangas buvo įsitvirtinęs Britų salose, kai racionalistinis skulptoriaus proprancūziškasis flangas buvo įsitvirtinęs kontinentinėje Europoje. Neatsitiktinai sodininko ugdymo būdą "Emilyje" išplėtojęs Rousseau šiame veikale uoliai citavo britų emirizmo pradininko Johno Loc...
Tai pamatęs, Jėzus užsirūstino ir tarė jiems: „Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas. Ne vienam iš mūsų kyla klausimų, kaip apie Dievą kalbėtis su vaikais. Ką atsakyti mažyliui, sakančiam: „Aš nežinau, kas yra Dievulis, aš jo niekada nemačiau…“? Didesni vaikai užduoda dar įvairesnių klausimų, į kuriuos atsakyti dažnai nesugebame ir patys sau, tad knygelė „Kaip pradėti tikėti?“, kuri pasirodėjo rugsėjo pradžioje, taps rimta parama atsakymų ieškantiems tėvams ir globėjams. Šioje knygelėje sudėti 8-12 metų amžiaus vaikų klausimai apie Dievą ir žmones. Į juos atsako tėvas ANTANAS SAULAITIS SJ. Mums sunku suprasti, kad vaiko klausimai gali būti ne tokie kaip suaugusiojo. O vaikai seka pavyzdžiu. Į bažnyčią įeina močiutė su anūkėliu, atsiklaupia ir meldžiasi, o anūkėlis į ją žiūri žiūri ir irgi atsiklaupia. Juk neaiškinsi jam apie maldą, kad tai yra bendravimas su Dievu. Pradėjęs aiškinti apie tai, kaip atrodo Dievas, gali pakliūti į aklavietę. Labai svarbu nepradėti filosofinių diskusijų. Svarbu, kad tikiu Dievą ir kas vakarą dėkoju Jam ar prašau pagalbos. Reikėtų užmegzti ryšį su Aukščiausiuoju. Tada vaikas stebisi: močiutė tiki, o aš Jo nematau. Kai kiti žmonės meldžiasi, reikia iš pagarbos jiems netriukšmauti. Šv. Jonų bažnyčioje vaikai vaikštinėja, čiulba, žmonės jau pripratę prie to, tas čiauškėjimas jų neblaško. O kur griežtai močiutės žiūri, mamos su mažais vaikais jau bijo eiti. Pirma, turi būti smagu. Šviesaus atminimo monsinjoras K. Vasiliauskas Katedroje leisdavo vaikams sėdėti prie altoriaus. Kitos parapijos to nedaro. Yra parapijų, kuriose vaikai dalyvauja bent penkiose procesijose: prasidedant Mišioms vaikai kartu su kunigu eina prie altoriaus, po to grįžta pas senelius ir tėvus. Vėliau jie dalyvauja aukojime, priima Komuniją kartu su suaugusiaisiais. Šv. Jonų bažnyčioje vaikai piešia piešinėlius pagal tos dienos skaitinius ir neša juos kartu su procesija, einančia prie altoriaus. Ne tik bažnyčioje, bet ir kitur vaikai nori būti su suaugusiaisiais. Tarkim, mama ar močiutė verda, o vaikas irgi nori būti kartu. Sakai: „Atsargiai, neliesk, karšta, peilis aštrus, tad močiutė supjaustys…“ Bet vaikui reikia leisti padėti, ir tuomet galima su juo kalbėtis prabėgomis, kad, ačiū Dievui, turime ką valgyti, galime prisiminti kad ir šv. Augustiną, kuris gyveno labai seniai ir nelabai klausė savo mamos. Daug su vaikais esu kalbėjęs apie gamtą. Sakydavau: jei būčiau kūręs visus medžius ir paukščius, būčiau sukūręs tik kelias rūšis, nes negaliu atsiminti visų jų vardų ir rūšių. Filosofiškai žiūrint, siela yra gyvybės pradas. Mūsų protėviai manė, kad viskas yra gyva: ir žmonės, ir gyvūnai, ir augalai. Žmonės pastebi, kai močiutės labai meldžiasi, o po to kitus apšneka. Būtų gerai, jei galėtume vaikui sakyti tai, kuo tikime ir ką manome. „Gal Dievas nesuspėja pasirūpinti visu pasauliu, todėl nutinka daug blogų dalykų?“ -- klausia vienas vaikutis Jūsų knygoje. Buvo toks filmas apie Dievą, kurį įkūnijo senukas. Įvairūs teologai ir filosofai jo klausinėjo, kodėl jis leidžia, kad vyktų karai ir sirgtų vaikai. Jis atsakė: „O kodėl jūs tą leidžiate?“ Labai gaila, kad Jonukas ar Onutė serga sunkią liga ir nežino, ar pasveiks. Būna, kad žmonės sako, jog Dievas mus bando, siunčia kryželį… Čia netikslu. Suaugusieji dažnai nesupranta, kad yra tokių paslapčių ar slėpinių, kurių mes nežinome. O kaip kovoti su blogiu? Tu turi teisę būti gerbiamas. Bet jei kas nors pažemina vaiką, jis turi ieškoti pagalbos. Vaikai jaučia, kas yra neteisinga ir negera. Tą ir psichologai yra išaiškinę. Kartais nuodėme vadiname suklydimą, kartais kažką, ką sąmoningai padarėme blogai. Svarbu, kad vaikas matytų pasekmes - kad kitas žmogus liko apgautas ar suklydo dėl to, jog vaikas kažką ne taip pasakė. Dievas į mus žiūri su meile, o ne kaip policininkas, stovintis Šv. O kaip Dievas sukūrė pasaulį? Kur Jis dabar? Gal sėdi ant debesies? Dievas yra danguje, pasaulį Jis sukūrė iš meilės, ir dabar tas pasaulis vystosi. O kaip Dievas gali būti visiems, ne tik man? Pažįstu močiutę, kuri turi devyniolika anūkų ir atsimena ne tik visų jų vardus, bet ir gimimo dienas. Aš tikrai neatsiminčiau jų vardų. Yra tokių klausimų, kai reikia ir pačiam pasitikrinti. Buvo klausimas apie krikšto vardą: ar jis būtinai turi būti šventas? Aš išsiaiškinau, kad 1983 m. Kanonų teisėje atsirado nuostata, jog krikšto vardas nebūtinai turi būti kokio nors šventojo - svarbu, kad jis nebūtų priešiškas krikščioniškajai kultūrai. Krikšto vardas yra tas vardas, kuriuo tėvai vaiką vadina. Jau 36 metai praėjo, o žmonės to nežino. Dažnai, klausdamas vardo, išgirstu klausimą: „Ar tikras vardas, ar krikšto vardas?“ Aišku, galima turėti globėją, kas labai populiaru Pietų Amerikoje, kur žmonės turi net kelių globėjų vardus. O ką sakyti vaikams apie mirtį? Ėjau vieną kartą su berniuku, kuris pamatė negyvą paukščiuką. Sako, reikia palaidoti, tada pakišo jį po samanomis. Mes kartais sakome, kad nereikia vesti vaikų į šermenis ar laidotuves. Juk baisu, kai kas miršta… Bet kaip tik reikia juos ten nuvesti. Šimtus kartų mačiau, kai prie karsto mama ar močiutė kalbasi su vaikeliu. Bet vaikai užauga, kartais pradeda gėdytis draugų pašaipų iš jo tikėjimo. Taip nutinka ne tik mažiems vaikams, bet ir suaugusiesiems. Žmogus nori būti geras sportininkas, o kitas iš jo tyčiojasi. Juk tyčiojasi ir dėl išvaizdos ar kitų dalykų, ne tik dėl ėjimo į bažnyčią. Tyčiojasi kartais iš geriau besimokančiojo. Paauglys dar nebūtinai išgyvena tikrą tikėjimo krizę, kuri dažną ištinka 17-20 metų amžiaus sulaukus. O paauglys nori surasti savo kelią, dažnai jo pažiūros nesutampa su tėvų pažiūromis. Krikščionys žino, kad žmones suburia bendras valgis. Ir Jėzus taip pat darė. Yra šeimų, kuriose susitariama kiekvieną vakarą aštuntą valandą gerti arbatą, kartu kalbantis. Tai kaip aukso kasykla. Būna, kad visi šeimos nariai paeiliui nusprendžia, ką valgys ir gers, o ką veiks po vakarienės. O jei daug vaikų šeimoje, mama kartą per savaitę išeina su vienu vaiku praleisti popietę, kad parodytų jam asmenišką dėmesį. Knyga „Kaip pradėti tikėti?“ yra antroji kun. A. Saulaičio, SJ, atsakymų vaikams knyga. Rugsėjo 22 d. 12 val. (po 11 val. Šv. Mišių) Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios Senojoje zakristijoje. Spalio 5 d. 12 val. Spalio 13 d. 11 val. (po 10 val. Šv. Mišių) Šv. Spalio 13 d. 16 val. Spalio 27 d. 13 val. (po 12 val. Šv. Mišių) šv. Kazimiero bažnyčioje, Vilniuje.
Biblijos pamokėlė vaikams "DIEVO ŽMONĖS MYLI DIEVĄ"
Toliau norėtume savaip interpretuoti ontinę-ontologinę skirtį kaip skirtį tarp, viena vertus, šliogeriško daiktų mąstymo ir, kita vertus, juos grindžiančios Visatos muzikos, iš kurios daiktai išnyra atsirasdami ir į kurią panyra bei grįžta atgal išnykdami. Šio skirsnio pirmoje pusėje aptarsime filosofines diskusijas, susijusias su daiktų muzikalu- mu, o antroje pusėje išsakysime šio teksto autoriaus mintis apie Visatos muziką. Ankstyvajam Heideggeriui svarbu žmogaus egzistavimas -Dasein, ir jis kelia klau- simą, kaip būti autentiškam savimi, o po Kehres (posūkio) vėlyvuoju laikotarpiu šis mąstytojas pradeda kalbėti apie Būtį, kuri yra išgirstama, ir jau yra ne "mano" kaip bū- nančios būtybės, o pasaulio, Visatos būtis. Anot jo, į šią būtį reikia įsiklausyti mąstančia ausimi. Heideggeris skyrė esinį ir būtį. Būtis yra neesiniška ir nedaiktiška, ji, kaip sakė Hegelis, yra niekis, kuris grindžia daiktus, suteikdamas jiems egzistavimą. Heideggeris tvirtino, kad nuo Platono prasidėjo būties užmaršties epocha, ir visa poplatoniška Va- karų filosofijos tradicija mąstė esinį, o dabar reikia vėl mąstyti būtį. Paskaitos "Kas yra metafizika?" pradžioje jis cituoja Descarteso mintį, jog mokslai yra kaip medis: šaknys yra metafizika, kamienas -fizika, o šakos -visi kiti mokslai. Tad Heideggeris sako, kad reikia mąstyti fundamentaliau negu metafizika, kuri grindžia visus esinius, ir mąstyti Būtį kaip dirvą, į kurią įsišaknijusios metafizikos šaknys ir kuri išgirstama mąstančia ausimi. Toliau norėtume pakalbėti apie tikrovės muzikalumą, kuris išgirstamas. Heideggerio keltų problemų performuluotojas Derrida siekė įrodyti, kad raštas yra pirmesnis už šneką. Jis kūrė rašto filosofiją ir kritikavo Vakarų tradicijos fonocentriz- mą, tvirtindamas, jog raštas yra pirmesnis už šneką (balsą), ir taip mėgino paneigti Heideggerio mąstančia ausimi išgirstamos būties filosofiją. O tai drauge reiškia, kad Visatos muzika kaip pirminis fenomenas negali būti tapatinama su Dievu, nes Jis iš- sitenka rašte, todėl Dievą galima tik cituoti, o ne išgirsti. Toks argumentavimas yra žydiškas misticizmas, kai knyga (raštas) yra pirmesnė už tikrovę.
Toliau norėtume savaip interpretuoti ontinę-ontologinę skirtį kaip skirtį tarp, viena vertus, šliogeriško daiktų mąstymo ir, kita vertus, juos grindžiančios Visatos muzikos, iš kurios daiktai išnyra atsirasdami ir į kurią panyra bei grįžta atgal išnykdami. Šio skirsnio pirmoje pusėje aptarsime filosofines diskusijas, susijusias su daiktų muzikalu- mu, o antroje pusėje išsakysime šio teksto autoriaus mintis apie Visatos muziką. Ankstyvajam Heideggeriui svarbu žmogaus egzistavimas -Dasein, ir jis kelia klau- simą, kaip būti autentiškam savimi, o po Kehres (posūkio) vėlyvuoju laikotarpiu šis mąstytojas pradeda kalbėti apie Būtį, kuri yra išgirstama, ir jau yra ne "mano" kaip bū- nančios būtybės, o pasaulio, Visatos būtis. Anot jo, į šią būtį reikia įsiklausyti mąstančia ausimi. Heideggeris skyrė esinį ir būtį. Būtis yra neesiniška ir nedaiktiška, ji, kaip sakė Hegelis, yra niekis, kuris grindžia daiktus, suteikdamas jiems egzistavimą. Heideggeris tvirtino, kad nuo Platono prasidėjo būties užmaršties epocha, ir visa poplatoniška Va- karų filosofijos tradicija mąstė esinį, o dabar reikia vėl mąstyti būtį. Paskaitos "Kas yra metafizika?" pradžioje jis cituoja Descarteso mintį, jog mokslai yra kaip medis: šaknys yra metafizika, kamienas -fizika, o šakos -visi kiti mokslai. Tad Heideggeris sako, kad reikia mąstyti fundamentaliau negu metafizika, kuri grindžia visus esinius, ir mąstyti Būtį kaip dirvą, į kurią įsišaknijusios metafizikos šaknys ir kuri išgirstama mąstančia ausimi. Toliau norėtume pakalbėti apie tikrovės muzikalumą, kuris išgirstamas. Heideggerio keltų problemų performuluotojas Derrida siekė įrodyti, kad raštas yra pirmesnis už šneką. Jis kūrė rašto filosofiją ir kritikavo Vakarų tradicijos fonocentriz- mą, tvirtindamas, jog raštas yra pirmesnis už šneką (balsą), ir taip mėgino paneigti Heideggerio mąstančia ausimi išgirstamos būties filosofiją. O tai drauge reiškia, kad Visatos muzika kaip pirminis fenomenas negali būti tapatinama su Dievu, nes Jis iš- sitenka rašte, todėl Dievą galima tik cituoti, o ne išgirsti. Toks argumentavimas yra žydiškas misticizmas, kai knyga (raštas) yra pirmesnė už tikrovę.
tags: #dievas #vaikaujantis #vaikas #herakleitas
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
