Kaip užauginti sėkmingus ir laimingus vaikus: išsamus gidas tėvams

Devynios vaikų auginimo gairės padės jums susigaudyti auginant vaikus. Tai tarsi ta instrukcija, kurios nepridėjo prie vaiko, kai šis gimė. Į jas sudėjom svarbiausius dalykus, į ką turėtų atsižvelgti kiekviena mama ir tėtis. Šias gaires vis pasikartokite, kad kilus sunkumams žinotumėte, ko imtis.

Tai nieko ypač sudėtingo, tiesiog priminimas, kas svarbiausia auginant vaikus. Kai tai prisimenam - lengva ir su vaikais sutarti. Kas svarbiausia? Kurti ryšį, kuris įgalins įveikti sunkumus, džiaugtis tėvyste, ramiai priimti atskirus sprendimus. Šypsena, apkabinimas ir geras žodis - veiksmingiausi vaikų auklėjimo metodai, gelbstintys visais amžiaus tarpsniais net ir sunkiausiose situacijose.

Tėvų Pasirengimas ir Santykių Pagrindai

Vaikų auginimas ir auklėjimas yra viena sudėtingiausių, bet ir labiausiai apdovanojančių užduočių, reikalaujanti nuolatinio mokymosi ir supratimo. Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad auklė galėtų prižiūrėti ir auklėti mūsų vaikus darželyje, ji mokosi 2 metus. Kiek laiko mes mokėmės auklėti vaikus? Greičiausiai nesimokėme, o auklėjame vaikus taip, kaip tėvai auklėjo mus. Deja, mūsų tėvai tikrai nesimokė auklėti vaikų ir jų auklėjimo pavyzdys greičiausiai nėra tinkamas. Taigi, mes auklėjame vaikus neturėdami specialaus pasirengimo, todėl, patys to nenorėdami, galime traumuoti vaikus.

Vaikai, patyrę psichologines, emocines ar fizines traumas pradeda elgtis neadekvačiai. Tada mes kreipiamės į vaikų psichologus, kad šie „sutaisytų“ mūsų vaiką. Tačiau kiek nori „taisyk“ tą vaiką, jei mes ir toliau elgsimės, kaip elgėmės, nesikeisdami patys.

Sutuoktiniai (tėvai) nepakankamai suvokia kaip stipriai įtakoja savo vaiką, deramai neįvertina vaikų ugdymo svarbos, neturi reikiamų žinių ir gebėjimų, kurie pas juos yra skirtingi (ir dažnu atveju - neteisingi), nemoka suderinti tų skirtumų bei neskiria pakankamai laiko vaikams.

Aktualūs Lietuvos rodikliai, susiję su vaikų gerove

Šie duomenys rodo, kokių iššūkių kyla mūsų visuomenėje ir kaip svarbu ugdyti atsakingas, savimi pasitikinčias asmenybes, gebančias įveikti gyvenimo sunkumus.

Daugelis tėvų patys turi neigiamas Nuostatas (Įsitikinimus), todėl ir patys kenčia nuo prastų santykių šeimoje ar finansinio nepritekliaus. Tėvai neįvertina Nuostatų įtakos vaiko sprendimams, todėl neskiria specialaus dėmesio suformuoti teigiamas vaiko Nuostatas. Ypatingai vaiko likimą gali paveikti jo neigiamos nuostatos į pinigus, turtą, turtuolius, darbą, priešingą lytį ar gyvenimą.

Viena Absalomo blogo charakterio priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo - esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime.

Gimus vaikui kardinaliai pasikeičia sutuoktinių, tapusių tėvais, dėmesio centras. Jei pradžioje jų dėmesys buvo vienas į kitą, tai gimus vaikui žmonos (motinos) visas dėmesys nukrypsta į vaiką. Vyras (tėvas) lieka be dėmesio jam (arba su labai mažu dėmesiu). Dėl to vyras (tėvas) būna nepatenkintas, irzlus, priekabus, konfliktuojantis. Toks vyro santykis į žmoną ją paveikia neigiamai ir ji pati tampa nepatenkinta, irzli, priekabi, konfliktuojanti.

Kiekvienas iš sutuoktinių (tėvų) turi skirtingą įsivaizdavimą, koks turi būti vaikas užaugęs. Dažniausiai tas įsivaizdavimas yra paimtas iš savo šeimos ir beveik visais atvejais jis yra ne visiškai teisingas. Nemokėjimas spręsti tarpusavio konfliktų dėl to, koks vaikas turi būti užaugęs, dėl to, kaip auklėti vaiką, veda į sutuoktinių (tėvų) tarpusavio santykių blogėjimą.

Pirmiausia ką reikėtų padaryti, kai vaikas tampa paaugliu, tai susėsti su juo ir iš naujo aptarti taisykles, nes tai kas tinka trimečiui ar septynmečiui nebetinka keturiolikos ar šešiolikos metų paaugliui. Vaikui augant taisyklės turi keistis, o ribos platėti. Turime paaugliui suteikti daugiau laisvės ir atsakomybės už savo elgesį, o tėvai dažnai tą pamiršta padaryti, kas paskatina paauglių maištavimą.

Vaikams nuo pat gimimo svarbu, kad tėvai būtų kartu su jais. Iš pradžių - fiziškai kartu, arti - gerai yra daug glausti vaiką prie savęs, nešioti, miegoti greta, dažnai apkabinti. Vaikui paaugus tampa svarbiau būti kartu veikiant, būti šalia taip, kad vaikas matytų. Buvimas šalia suteikia saugumo, kuris nulemia normalią vaiko fizinę, emocinę, protinę raidą, įgalina augti, stiprėti, pažinti pasaulį. Kai tėvai yra šalia, pasiekiami, vaikai jaučiasi mylimi.

Emocijų Supratimas ir Teigiamas Auklėjimas

Skirkite laiko ir išmokite palaikyti savo vidinę ramybę net ir sunkiose situacijose. Į šią vidinę ramybę atsiremia jūsų šeimos gerovė, jūsų pačių laimė, jūsų vaiko vidinė būsena ir sveika raida. Kilus sunkumams pirmiausia siekite nusiraminti patys, tuomet raminkite vaiką. Jausmai turi daug galios - neigiami - griaunančios, teigiami - kuriančios. Atraskite, kas jums padeda - ritualai, meditacija, muzika, gamta, bendravimas. Siekite artimųjų palaikymo ir paramos.

Vaiko gimimas ir auginimas sukelia daug jausmų - pasididžiavimo, džiaugsmo, kartu ir liūdesio, pykčio, baimės. Išmokit priimti savo jausmus, jie padeda suprasti, kaip elgtis, padės vėliau priimti vaiko jausmus. Visi jausmai yra reikalingi, tačiau ne visas iš jausmų kilęs elgesys yra tinkamas.

Nemeluokite vaikams. Mes galime juos apgauti, tačiau už tai teks brangiai sumokėti prarastu pasitikėjimu arba bauginančio pasaulio paveikslo sukūrimu. Nepamirškite pažadų. Užmaršumas - tai apgaulės atmaina. Vaikas prisimins ir įsižeis. Jei žadate - laikykitės savo žodžio. Jei nežinote, ką atsakyti, geriau patylėkite ir pamąstykite. Nieko baisaus, jei atsakymą vaikui duosite ne tą pačią, o kitą dieną. Jei nenorite atsakyti, pagalvokite, kodėl: ar jūs bijote dėl vaiko, ar baiminatės, kad tiesa sugriaus jūsų pačių gyvenimą? Atminkite, kad vaikai gali priimti bet kurią tiesą, jei ją normaliai priima suaugusysis.

Geriau pažinti ir suprasti savo vaiką paprasta, tereikia stebėti, klausyti, klausti. Palikite vaikui pakankamai erdvės užsiimti pačiam, taip paskatinsite vaiko savarankiškumą. Nėra būtina vaiko linksminti, prigalvoti veiklos, daug svarbiau netrikdyti jau esamos veiklos. Kai pastebite, kad vaikas ieško jūsų - pakalbinkite. Stebėjimas, išklausymas, atidumas, jautrumas padeda suprasti vaiko jausmus, pastebėti poreikius ir juos laiku patenkinti, žinoti norus ir į juos atsižvelgti.

Kalbėkite su vaikais daug ir ne tik apie aplinką. Labai įdomu kalbėti apie savo ir vaiko jausmus, mintis, norus, ketinimus, patirtis. Kai daugiau kalbama, vaikai vėliau geriau mokosi mokykloje, patys noriau pasakoja apie save. Jei vaikams mažiau nurodinėsite, ką daryti, o daugiau klausysite, ką jie mąsto, jaučia - vėliau bus lengviau susitarti ir išsiaiškinti, kai nesutaps nuomonės.

Vaikų šypsenos (jie šypsosi iki 400 kartų per dieną) paskatina mus jais rūpintis. Mūsų šypsenos (mes šypsomės apie 20 kartų per dieną) parodo vaikams, kad jie mums patinka, rūpi, juos mylim. Šypsena, sava ar kito žmogaus, mums sukelia daugiau laimės hormonų nei laimėta loterija. Vaikai ima vengti suaugusiųjų, kurie nesišypso. Šypsena ir žaismingumas - raktas į vaiko širdį. Jei sugebėsite prajuokinti vaiką, būsite geriausias suaugęs vaiko gyvenime - ir jūsų klausys. Paprasta.

Pasižadėkite ir stenkitės auginti vaikus taikiais būdais, be prievartos. Jei suklydot - atleiskit sau ir apgalvokit, kaip kitą kartą pasielgti geriau. Vaikai mokosi atleisti iš mūsų - kaip mes atleidžiame sau ir jiems už klaidas.

Skirkite veiksmą nuo veikėjo. Niekada nesakykite vaikui, kad jis blogas. Tai neigiamai veikia jo savigarbą. Leiskite jam suprasti, kad netoleruojate jo elgesio, o ne jo paties. Kad vaikas išsiugdytų sveiką savigarbą, jis turi žinoti, kad mylite jį besąlygiškai, nesvarbu, kaip jis bepasielgtų. Nebauskite vaiko atimdami meilę. Kai abejojate, paklauskite savęs: „Ar mano auklėjimas ugdo vaiko savigarbą?“

Kur kas veiksmingesnis būdas nei kritikuoti - pastebėti, kai vaikai kažką daro gerai ir tai pasakyti: „Paklojai lovą neprašytas - nuostabu!“ arba „Stebėjau, kaip žaidi su seserimi, ir pastebėjau, kad buvai labai kantri“. Kiekvieną dieną pastebėkite situacijų, už kurias galėtumėte vaiką pagirti. Būkite dosnus „apdovanojimų“ - jūsų meilė, apkabinimai ir komplimentai gali daryti stebuklus ir dažnai tokio paskatinimo visiškai pakanka.

Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo.

Atsakingos Drausmės ir Ribų Nustatymas

Vaikai atėję į šį pasaulį nežino jame galiojančių taisyklių, kas yra saugu, kas nesaugu, ką galima daryti, o koks jo elgesys bus nepriimtinas ar net pavojingas, todėl tėvai privalo vaikams nubrėžti tinkamas ribas ir nustatyti taisykles. Visi kūdikiai tik atėję į šį pasaulį yra egoistai ir antisocialai, t.y. natūraliai pirmiausia galvoja apie savo poreikių patenkinimą, pvz.: noriu valgyti rėkiu, šlapia rėkiu, skauda pilvą rėkiu ir man visai nerūpi ar mama pavargus, ar pati nori valgyti. Ir jei tėvai negeba ar nenori nubrėžti tam tikrų taisyklių ar ribų vaikai gali visą gyvenimą likti sutrikusio elgesio, negebėti prisitaikyti prie visuomenėje galiojančių normų. Ribos ir taisyklės vaikui padeda orientuotis šiame gyvenime, sukuria saugumą.

Vaikams, kurie augo be taisyklių arba taisyklės buvo neaiškios, per dažnai kintančios dažniausiai yra sunku pritapti ugdymo įstaigose, susirasti draugų, mokytis. Tarkim, jei vaikui namuose buvo leidžiama eiti miegoti kada jis nori, valgyti ką nori ir kada nori, tokiam vaikui bus sunku adaptuotis prie darželyje galiojančių taisyklių.

Nuo penkerių metų vaikai jau geba tiesiogiai suprasti kokios elgesio taisyklės kokioje vietoje galioja ir kad jų laikytis reikia. Nuo tokio amžiaus vaikas labai jautriai reaguoja, jei jis pats ar kažkas kitas pažeidinėja taisykles, skundžia vieni kitus tėvams ir darželio auklėtojoms. Iki penkerių metų vaikai taisyklių nesupranta tiesiogiai ir savo elgesį reguliuoja pagal tai, kaip reaguoja arba seniau į tokį elgesį reaguodavo suaugęs žmogus, pvz.: vaikas ima pilną saują saldainių ir tuo pačiu metu stebi mamos veidą, kad galėtų nuspėti jos reakciją. Tačiau jei iki penkerių metų mes vaikui nebrėšime jokių ribų ir auginsime be taisyklių, tada paaugęs jis greičiausiai negebės tų taisyklių laikytis. Tik pirmaisiais kūdikio gyvenimo metais elgesio taisyklės nėra reikalingos, nes tuo periodu svarbiausia yra kuo greičiau patenkinti vaiko poreikius, taip užtikrinant jam fizinį ir psichologinį saugumą, o kai vaikas tampa vis labiau savarankiškas elgesio taisyklės turi atsirasti. Žinoma jos turi atitikti vaiko amžių.

Pirmiausia reikia atsiminti, kad ribos ir taisyklės turi atitikti vaiko amžių ir prigimtį. Tarkim, jei dviejų ar trejų metų vaiką atsivesime kartu į jam neįdomią ir nepritaikytą vietą ir sakysime tu čia ramiai pasėdėk dvi valandas, natūralu, kad vaikas nepajėgs to padaryti, nes tai prieštarauja jo prigimčiai judėti, tyrinėti aplinką. Prieš nubrėžiant vaikui ribas, būtų gerai susėsti abiems tėvams ir apgalvoti tokius tris dalykus: kokio vaiko elgesio niekada negalėsite toleruoti (pvz.: toks elgesys, kuris yra pavojingas pačiam vaikui ar aplinkiniams - mušimasis, žaidimas su peiliais ir pan.), dėl kokio vaiko elgesio galima vaikui derėtis (pvz.: Jūsų vaiko apetitas yra geras ir Jūs galite kartais leisti jam prieš pietus suvalgyti saldumyną) ir kokių taisyklių ar ribų laikymasis Jums nėra svarbus (pvz.: Jums nėra labai svarbu, kad namuose būtų ideali tvarka ir Jūsų nelabai erzina vaiko išmėtyti daiktai).

Taigi pagal tokius pamąstymus ir nubrėžiate vaikui ribas: labai griežtas, kur nėra kompromisų, kur galima pasiderėti ir į ką nekreipsite dėmesio, nes jei augindami vaiką bandysime sukontroliuoti viską, greitai pavargsite ir Jūs ir vaikas. Be to, taisyklės vaikui turi būti paaiškinamos tada, kai ir tėvai, ir vaikas yra ramūs ir geros nuotaikos.

Kaip ir minėjau elgesio taisyklės ir ribos turi atitikti vaiko prigimtį, o vaikai priešingai nei suaugę žmonės pavargsta ramiai sėdėdami, o ne aktyviai judėdami. Todėl būtų efektyviau vaikui suteikti galimybę saugiai, tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku patenkinti savo poreikius, o ne tuos poreikius ignoruoti ir bandyti visaip tramdyti „neklaužadą“, pvz.: jei atėjo laikas miegoti pietų miego, bet vaikas dar nėra pakankamai fiziškai pavargęs, galime arba mėginti jį per prievartą migdyti, arba liepti dar pabėgioti, padaryti pritupimų, pašokinėti, taip vaikas greičiau fiziškai pavargs, „išsikraus“ ir lengviau užmigs.

Drausmės tikslas - padėti vaikams tinkamai elgtis ir išmokti susivaldyti. Jie gali bandyti jūsų kantrybės ribas, testuoti jus, tikrinti nustatytas namų taisykles, tačiau iš tiesų tėvai ribas apibrėžia ir siekia drausmės, norėdami, kad vaikai išaugtų atsakingais suaugusiaisiais. Namų taisyklių nustatymas padeda vaikams suprasti tėvų lūkesčius ir išsiugdyti savikontrolę. Reikėtų turėti ir poelgių sistemą: vieną įspėjimą, po kurio atsiras tokių pasekmių, kaip „laiko limitas“ ar privilegijų (naudų) praradimas. Dažna tėvų klaida yra nesugebėjimas paisyti pasekmių. Negalite vieną dieną drausminti vaikų už spyriojimąsi ar atsikalbinėjimą, o kitą dieną to nepaisyti.

Veiksmingi Auklėjimo Metodai ir Dažniausios Klaidos

Vaikai mokosi stebėdami ir mėgdžiodami nuo pat gimimo. Todėl nuo pat pradžios svarbu skirti laiko bendravimui su vaiku. Bendraujant labiausiai lavinamos naujagimių smegenys, formuojasi gebėjimas palaikyti pokalbį, kalbėti, nes vaikas tiesiogiai stebi jus, jūsų veidą, veido judesius. Vėliau vaikai mėgdžios visą jūsų elgesį, todėl siekdami pakeisti jų elgesį, pirmiausiai apgalvokite ir keiskite savąjį. Vaikai nebūtinai girdės, ką sakote, bet tikrai matys, kaip elgiatės, ir elgsis taip pat.

Auklėkite veiksmais, o ne žodžiais. Statistika rodo, kad per dieną vaikams duodame virš 2000 nurodymų! Nenuostabu, kad vaikai tarsi apkursta. Neburbėkite ir nešaukite, o paklauskite savęs: „Kokių veiksmų turėčiau imtis?“ Pavyzdžiui, jei liepėte vaikui nešvarias kojines sumesti į skalbinių krepšį, o jis to nepadarė, plaukite tik tas, kurios yra krepšyje. Veiksmai kalba garsiau nei žodžiai.

Leiskite vaikui pasijusti reikšmingam. Priešingu atveju jis susigalvos netinkamų būdų pademonstruoti savo galią. Kaip tai padaryti? Klauskite patarimų, leiskite pasirinkti, pasiūlykite padėti gaminti vakarienę ar apsipirkti. 2 metų vaikas gali išplauti plastikinius indus, nuplauti daržoves, sudėti į dėžutę išplautus įrankius. Dažnai nusprendžiame viską atlikti patys, nes taip greičiau, tačiau to rezultatas - vaikas jaučiasi nesvarbus.

Leiskite patirti padarinius. Paklauskite savęs, kas nutiktų, jei patylėtumėte, kai knieti įsiterpti? Leiskite vaikams patirti, kokie bus jų veiksmų padariniai. Kils mažiau pykčių, bus mažiau bereikalingų priekaištų ir raginimų. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršo pasiimti pietus, nepriminkite. Leiskite rasti sprendimą ir suteikite galimybę išmokti, kaip svarbu yra prisiminti.

Skirkite logiškas bausmes. Dažnai natūralūs veiksmų padariniai išryškėtų tik tolimoje ateityje. Tokiu atveju skirkite logiškas bausmes. Kad vaikas suprastų padarinius, jie turi būti logiškai susiję su elgesiu. Pavyzdžiui, jei vaikas pamiršta į nuomos punktą grąžinti filmuką, o jūs jam uždraudžiate savaitę išeiti iš namų, tokia bausmė tik sukels vaiko priešinimąsi. Tačiau jei grąžinsite kasetę už jį, bet išskaičiuosite delspinigius iš jo kišenpinigių ar leisite už juos atidirbti, vaikui tokia bausmė atrodys logiška.

Neaštrinkite konflikto. Jei vaikui prasidėjo įniršio priepuolis, jei jis pyksta ar nepagarbiai su jumis kalba, išeikite iš kambario ir pasakykite, kad būsite kitame kambaryje, jei jis norės „pabandyti iš naujo“. Neišeikite apimtas pykčio ar pralaimėjęs.

Būkite griežtas, bet švelnus. Tarkime, pasakėte savo penkiamečiui, kad jei jis neapsirengs iki tam tikro laiko, jūs turėsite išvažiuoti ir kad tokiu atveju jam teks apsirengti mašinoje arba darželyje. Pasibaigus laikui, daugiau neraginkite, bet tvirtai, tačiau švelniai nusiveskite ir pasodinkite į automobilį. Jei abejojate, paklauskite savęs: „Ar aš drausminu vaiką meile, ar baime?“

Auklėkite galvodami apie ateitį. Daugelis tėvų nori suvaldyti situaciją kaip galima greičiau. To rezultatas - vaikas jaučiasi per smarkiai kontroliuojamas. Tačiau jei auklėdami prisiminsime, kad nuo mūsų elgesio priklausys, koks vaikas bus suaugęs, protingiau apgalvosime savo veiksmus. Pavyzdžiui, diržu auklėjamam vaikui įstringa, kad gauti tai, ką nori, galima panaudojus agresiją. Taip jis mąstys ir suaugęs.

Būkite nuoseklūs, laikykitės žodžio. Jei sutarėte, kad nuėjęs į parduotuvę nepirksite saldainių, nenusileiskite vaiko ašaroms, maldavimams, reikalavimams. Vaikas jus labiau gerbs, jei jūs laikysitės savo žodžio.

Jei tėvai nustato pernelyg griežtas ribas, tada vaikas išgyvena bejėgiškumo ir suvaržymo jausmą. Gali netgi atsirasti baimė suklysti. Tačiau kai taisyklių ir ribų namuose visai nėra, tada vyrauja chaosas ir nesusipratimai. Taigi patarčiau tėvams įvesti protingas ribas ir taisykles tiek vaikams, tiek sau.

Kartais taisyklių sulaužymas nėra labai blogas dalykas, jei tai nevyksta nuolatos, kai tėvai pavargę. Tarkim, jei vaikas serga ar yra pervargęs, tai tėvai didelės žalos jam nepadarys už jį sutvarkydami žaislus ar leisdami ilgiau pažiūrėti filmuką. Neretai tėvai vaikams taisykles ir bausmes sugalvoja apimti emocijų, pykčio ar beviltiškumo, o taisyklės ir ribos kaip tik turi būti aptartos iš anksto ir gerai apgalvotos. Būna ir tokių dienų, kai dėl savo nuovargio neturime jėgų ir kantrybės iš vaiko kažko išreikalauti iki galo, tokiu atveju geriau iš vis nereikalauti, nei pareikalavus, nusileisti.

Jei vaikas nesilaiko taisyklių, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti priežastis: ar vaikas supranta taisykles ar jis yra pajėgus tų taisyklių laikytis, kas paskatina jį tų taisyklių nesilaikyti ir kokią naudą vaikas gauna iš to, kad sulaužo vieną ar kitą taisyklę, pvz.: gauna dėmesio iš tėvų. Kai žinome šią informaciją, tada galime veikti toliau: aiškinti vaikui taisykles, jas koreguoti pagal vaiko poreikius ir galimybes, užkirsti kelią taisyklės pažeidimui arba netinkamu elgesiu siekiamo vaiko tikslą patenkinti kitais būdais (pvz.: kasdien vaikui skirti dėmesio nelaukiant kol jis pasielgs netinkamai).

Tam, kad vaiką išmokytume laikytis nubrėžtų ribų yra svarbūs 3 dalykai. Pirma mes patys turime laikytis sutartų taisyklių ir ribų, t.y. rodyti vaikams tinkamą pavyzdį (pvz.: vaiką mokiname nemeluoti, o kai nusiperkame brangius batus, vaikui sakome: „tu tik tėčiui nieko nesakyk), antra - už tinkamą elgesį vaikai turi būti apdovanojami, o už netinkamą - sudrausminami. Vien skatinimas be drausminimo ar vien drausminimas be apdovanojimo nebus veiksmingas. Trečia - užsitarnauti apdovanojimai negali būti atimti dėl netinkamo elgesio, t.y. skatiname vienais dalykais, o drausminame kitais (pvz.: jei vaikui už tam tikrų taisyklių laikymąsi duodame saldainį, jo atimti negalime, kai jis padaro kokį prasižengimą. Už prasižengimus galime taikyti kitokias nuobodas, tarkim neleidžiame tą vakarą žiūrėti filmuko).

Maži prizai už taisyklių laikymąsi geriau, kad būtų nematerialūs daiktai, o smagus laiko leidimas su vaiku, pvz.: pasivaikščiojimas, apsilankymas baseine ir pan. Tačiau piktnaudžiauti prizais nereikėtų. Kai tėvai persistengia vaiką skatindami daiktais, dažnai sulaukia klausimo „O kas man už tai?“ arba „Nedarysiu tol, kol...“. Prizai reikalingi tada, kai įvedame vaikui naują taisyklę arba kai kažko vaikui laikytis yra labai sunku.

Tėvų Klaidos ir Šeimos Harmonija

Didžiausios tėvų daromos klaidos, susijusios su taisyklėmis ir ribomis vaikui: tėvas ir mama naudoja skirtingas taisykles, tai ką leidžia vienas tėvas, kitas draudžia. Tokiu atveju vaikui labai sunku susigaudyti, kaip jis turėtų elgtis. Būna ir taip, kada tėvai laikosi vienodų taisyklių, bet seneliai išreguliuoja ribas, pvz.: namuose galioja taisyklė pačiam susitvarkyti savo kambarį, vaikas to nedaro, tai močiutė gailėdama anūkėlio sutvarko kambarį už jį.

Pernelyg dažnai norime, kad mūsų vaikai atitiktų tokį gyvenimo būdą, kokį mes gyvenome prieš 25 metus. Laikai keičiasi, papročiai keičiasi, metodai keičiasi.

Kitas dalykas ką tėvai turi aptarti su paaugliu, tai kokios jo laukia drausminimo priemonės, jei jis nesilaikys nustatytų elgesio taisyklių. Drausminimo priemonės turi būti iš anksto aptartos ir gerai žinomos paaugliui. Skirtingam vaikui kaip ir paaugliui tinkamos yra skirtingos drausminimo priemonės, vienus labiau veikia dienpinigių sumažinimas, o kitus kompiuterio ar telefono apribojimas.

Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai irgi turi teises, kai jis surinkęs apie save vaikų būrį įspėjo apaštalus šiais žodžiais: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 10). Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises. Bažnyčios nuomonė visada buvo ta, kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai - iš Dievo. Jokia žmonių valdžia ir joks įstatymų leidėjas negali panaikinti, nusavinti ar pakeisti tėvų autoriteto savo vaikams bei viso to, kas būdinga šioms pareigoms. Šis vaikų teisių sąrašas aiškiai rodo, kad jas užtikrinti privalo tėvai.

Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai. Tėvai, kurie atstumia savo vaikus, gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra neapykanta savo vaikams. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas. Jie randa paguodos Šv. Rašto tekste: „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte“ (Pat 13, 24), bet neatsimena šv. Pauliaus žodžių: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1).

Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti.

Vaiko augimas yra nuolatinis kitimas. Viskas praeina - ir smagiausi, ir sunkiausi momentai, net ir pati vaikystė, palikdama tik prisiminimus. Kurkite „senus gerus laikus” vaikams per džiugias, smagias akimirkas, laisvą žaidimą kartu, pasakas, bendras patirtis - vaikai dėl jų bus dėkingi, su džiaugsmu augins savo vaikus ir užaugę mielai su jumis draugaus. Tegul vaikų auginimas būna jums teigiamas iššūkis, paskata augti, mokytis, tobulėti, daryti tai šiek tiek geriau.

Kai būna sunku, prisiminkite, kad ir kiti mamos ir tėčiai patiria panašių sunkumų - susisiekite su jais, tarkitės, ieškokite sprendimų kartu. Mamų ir tėčių patirtis, gebėjimai rasti kūrybiškus sprendimus įgalina, palaiko, vienija, sukuria draugystes. Tai didelė jėga. Jei nepavyksta pakeisti situacijos - keiskite požiūrį, galvokite, kaip jūsų vietoje pasielgtų kitas asmuo. Palaikykite save ir kitus - kartu mes galim daugiau. Jei neturite palaikančių artimų žmonių - kreipkitės į specialistus. Kartais reikia tiek nedaug.

Suprantama, vaikas - turbūt brangiausia, ką turite, tačiau jei viską atiduosite tik jam, jums neliks nieko. Jeigu vaiko priežiūra tampa labai sunkiu ir varginančiu darbu, o kantrybė pamažu senka ir jaučiatės vis irzlesni, skirkite šiek tiek laiko vien tik sau.

tags: #didziausios #sekmes #auginant #ir #auklejant #vaikus

• Daugiau informacijos apie Vilniaus lopšelį-darželį "Jovarėlis"
• Išsamus sąrašas į gimdymo namus
• Išsami informacija apie Druskininkų globos ir slaugos namus
• Ugdymai darželiuose
• Ryšys tarp skydliaukės veiklos ir persileidimo