Įgimta pėdų deformacija: šleivapėdystė ir jos gydymas
Šleivapėdystė - tai kompleksas įgimtų kaulų ir raumenų sistemos deformacijų, paliečiančių pėdą ir blauzdą. Tai viena iš dažniausių ir sunkiausių įgimtų pėdų deformacijų, reikalaujanti ankstyvo ir intensyvaus gydymo. Negydyta šleivapėdystė yra sunki fizinė, psichologinė ir socialinė negalia, labai apribojanti žmogaus judėjimą. Tačiau šiandien medikams žinomas pažangus ir veiksmingas šios patologijos gydymo būdas - Ponseti metodas.
Kasmet visame pasaulyje gimsta daugiau kaip 100 tūkst. naujagimių, kuriems nustatoma šleivapėdystė. Deformacijos dažnis Europoje, taip pat ir Lietuvoje, yra 1-2/1000 naujagimių.
„Svarbiausia, ką turi žinoti tiek šeimos gydytojai, pediatrai, tiek tėveliai, kad ligoniukus, kuriems yra ši patologija, galima išgydyti, tik reikia laiku ir labai tiksliai pradėti gydymą. Tokius pacientus geriausiai pradėti gydyti jau pirmomis gyvenimo savaitėmis, kad iki pirmųjų vaiko žingsnių deformacijos būtų pakoreguotos“, - pabrėžia specialistai.
Šios ligos atsiradimo priežastys ir sąlygos nežinomos. Šleivapėdystės etiologija yra daugialypė, ir nėra vieno veiksnio, nulemiančio šią patologiją. Manoma, kad didelę įtaką ligai vystytis daro paveldimumas: jeigu tėvai sirgo, tikimybė, kad sirgs vaikai, labai didelė. Taip pat šiandien jau žinomi ir už ligą atsakingi genai.
Ponseti metodas - pažangiausias šleivapėdystės gydymas
Šiuo metu visame pasaulyje pažangiausiu ir veiksmingiausiu šleivapėdystės gydymu laikoma Ponseti (prof. I. Ponseti iš JAV) metodika. Jau nuo 2004 m. šis metodas sėkmingai taikomas ir Lietuvoje.
Metodo esmė - specifinės manipuliacijos, apimančios gipsavimą, achilotomiją (Achilo sausgyslės nupjovimą) ir specialių įtvarų-batukų avėjimą.
- Vaiko kojytės be pertraukų pergipsuojamos kas savaitę, po truputį vis taisant pėdučių padėtį. Dažniausiai prireikia 5-7 gipsavimų.
- Po gipsavimo 80 proc. atvejų reikalinga achilotomija - nesudėtinga procedūra, dažniausiai atliekama taikant vietinę nejautrą.
- Šių manipuliacijų dėka ištiesinus pėdutes, pritaikomi specialūs įtvarai-batukai, kurie avimi naktį, iki kol vaikas sulauks 3-4 metų amžiaus.
Vaikų ortopedė-traumatologė J. Gintautienė kartu su kolegomis pirmieji Lietuvoje, Kauno klinikose, pradėjo taikyti šį veiksmingą gydymo metodą. Pradžioje, anot pašnekovės, pėdutes pavykdavo ištiesinti skiriant 8 gipsavimo procedūras, dabar, įgijus patirties, pakanka 5-6 gipsavimų. Taigi, taikant Ponseti metodą, pėdutes galima pakoreguoti per 2 mėnesius. Tai laikoma Ponseti metodo gydymo standartu.
Gydymą pagal Ponseti metodiką rekomenduojama pradėti pirmosiomis vaiko gimimo savaitėmis. Anksti pradėjus dėti gipsą, vaikelis lengviau perneša gipsavimo nepatogumus, greičiau prie jo pripranta.
Tėvų vaidmuo gydant šleivapėdystę
„Savo klinikoje taip ir dirbame. Pagrindinė gydymo problema, anot pašnekovės, - tėvai, kurie ignoruoja įtvarus, t. y. nededa jų savo vaikams nakčiai. Tėvų indėlis gydant šią patologiją išties didelis. Nuo jų atsakingumo, supratingumo priklauso, kaip sėkmingai vyks vaiko gydymo procesas. Deja, nemažai tėvelių mano, kad, jeigu gipsavimo procedūros jau baigtos, o pėdutė atrodo sveika ir tiesi, tai ir įtvarų-batukų avėti nereikia. Tai didžiausia jų klaida, nes, nenaudojant įtvarų, pėda ima suktis ir grįžta į savo pradinę netaisyklingą padėtį.
Kita tėvelių klaida, kad, pamatę teigiamus gipsavimo poslinkius, jie net nebaigia viso gydymo kurso ir dingsta iš gydytojo akiračio. Tiesa, neilgam, nes po kelių mėnesių vaiko pėdutė vėl tampa deformuota. Paaugęs vaikas gali nenorėti avėti naktį įtvarų-batukų, bet tėvų pareiga, kad taip neatsitiktų. Tėvai turi suprasti, kad, pataikaudami vaikui, jie tik apsunkins jo gyvenimą, nes, nevykdant visų gydytojo rekomendacijų, liga atsinaujins, pėdutė iškryps. Neavint įtvarų-batukų, apie 80 proc. pėdų grįžta į pradinę būklę.
Pabrėžiama, kad šleiva pėda niekada neprilygs ir neatrodys kaip sveika, tačiau, tinkamai ją gydant, didžioji dalis vaikų nei darželyje, nei mokykloje nesijaus kitokie, juolab luoši. Šie vaikai, kaip ir sveiki, galės sportuoti, lankyti įvairius būrelius. „Po šleivapėdystės gydymo gali likti plonesnė blauzda, šiek tiek trumpesnė, mažiau lanksti, palyginti su sveika, pėda, tačiau svarbiausias mūsų uždavinys, kad pėda būtų funkcionali, kad šie vaikai galėtų ir sportuoti, ir bėgioti. Džiugu, kad, taikant Ponseti metodą, to pasiekti pavyksta.
Šleivapėdystės atpažinimas ir skirtumai nuo kitų deformacijų
Šleivapėdystė - akivaizdi patologija, kuri vaikučiui gimus iš karto pastebima. Tačiau, medikės teigimu, tenka susidurti ir su šešių mėnesių ar net vyresniais kūdikėliais, kuriems ši patologija dar nebūna pradėta gydyti arba gydoma netinkamai, pvz., masažais.
„Kai kurie gydytojai rekomenduoja šleivapėdystę gydyti masažais arba išvis ramina tėvus, sakydami, kad vaikas išaugs. Tačiau tikrosios šleivapėdystės negalima nei išaugti, nei išmasažuoti. Jeigu girdite tėvus sakant, kad mano vaikui padėjo masažai, vadinasi, tai buvo ne šleivapėdystė“, - pabrėžia gydytoja.
Specialistas visuomet atskirs šleivapėdystę nuo dėl kitų priežasčių susiformavusios netaisyklingos pėdos. J. Gintautienės teigimu, kartais dėl tam tikros padėties gimdoje naujagimio kojytė užsispaudžia, o, jam gimus, gali atrodyti panašiai kaip šleiva. „Tačiau specialistai visuomet nustatys teisingą diagnozę, nes kitu, ne šleivapėdystės atveju vaiko pėdutė nesunkiai sukasi į visas puses, lankstosi, ji nėra rigidiška.
Šleivapėdystės sunkumo laipsnis matuojamas pagal specialią skalę, pagal kurią liga graduojama iki 6 balų.
Ankstesni gydymo metodai ir jų palyginimas su Ponseti metodu
Anksčiau Lietuvoje daugumai vaikų, kuriems buvo diagnozuojama įgimta šleivapėdystė, tekdavo atlaikyti ilgą korekcinę chirurginę operaciją. Anot J. Gintautienės, tuomet, kada mūsų šalyje dar nebuvo įdiegtas Ponseti metodas, apie 70-80 proc. visų šia patologija turinčių vaikų buvo operuojami. Pusei iš jų operaciją tekdavo kartoti. Tačiau, nepaisant to, kad pėda po tokių operacijų atrodydavo geriau, ji išlikdavo nelanksti, silpna ir dažnai skausminga.
„Pradėjus taikyti Ponseti metodą, didžiąsias operacijas skaičiuojame ant pirštų, jų liko vienetai. Šiuo metu Ponseti metodas - pats pažangiausias šleivapėdystės gydymo būdas pasaulyje, ko nors geresnio kol kas neatrasta. Šis gydymas prieinamas ir nemokamas visiems vaikams, kuriems jo reikia.“
Pasivaikščiojimo stebuklas - Ponseti metodas gydyti klubinėmis kojomis
Kaip tinkamai pasirinkti avalynę vaikams
Vis labiau populiarėjant internetiniam verslui, dėl laiko stokos, batus vaikams perkame nebe fizinėse parduotuvėse. Rodos, nieko sudėtingo juos nusipirkti, jei žinai tinkamą batų dydį ar turi galimybę pamatuoti.
Norėdami išsiaiškinti, kokio ilgio vidpadis turėtų tikti Jūsų vaikui, pirmiausia turėsite pamatuoti jo pėdą. Tai padaryti padės šie žingsniai:
- Paimkite A4 formato popieriaus lapą.
- Stačiu kampu atremkite lapą ant grindų prie sienos ir paprašykite, kad vaikas ant jo padėtų savo pėdutę, atremdamas kulną į sieną. Pasižymėkite ilgiausią jos vietą. Jei patogiau, ant lapo galite apsibrėžti ir visą vaiko pėdutę.
- Tą patį padarykite su antra pėdute.
Kadangi www.pirmibatai.lt komanda jau ne vienerius metus dirba avalynės srityje, remdamiesi sukaupta patirtimi galime pateikti keletą naudingų rekomendacijų tėvams, kurie ieško tinkamų batų savo vaikams:
- Renkantis batukus vaikams, verta atsižvelgti į tai, kad pėda turi pakankamai vietos augti, tačiau pernelyg dideli batai gali trukdyti vaikui laisvai judėti ir net sukelti pavojų pargriūti.
- Šiltuoju sezonu, renkantis basutes ar lengvus batelius, rekomenduojame pasirinkti apie 0,8 cm didesnius nei tikrasis vaiko pėdos ilgis - tai leis pėdai natūraliai judėti ir augti, tačiau per dideli batai neslidinės ir neprivers vaiko nuolat taikytis prie netinkamo dydžio.
- Žieminiams batams, kurie turi daugiau vietos šiltoms kojinėms, rekomenduojame šiek tiek didesnį laisvumą: apie 1 cm, bet ne daugiau nei 1,2 cm virš vaiko pėdos ilgio.
- Kūdikiams, kurių pėdutės itin greitai auga, geriausia rinktis batukus su maždaug 0,6 cm laisvumo - taip bus patogu ir tuo pat metu sumažės rizika, kad kūdikis klius ar suklups dėl per didelių batų.
Nestovinčiam ar judriam vaikui renkantis batukus, lengviausia pamatuoti pėdos ilgį taip: įdėti dešinę pėdutę į batų dėžutę ir kulniuką atrėmus į vieną iš stačių kraštinių bei prispaudus didįjį vaiko pėdos pirštą apibrėžti.
Taigi, kadangi jau ne pirmi metai dirba www.pirmibatai.lt, todėl galime iš patirties rekomenduoti batus vaikams, basutes pasirinkti 0.8 cm, žieminius batus vaikams rinktis 1 cm (max 1.2 cm) didesnius nei pėdos ilgis.
Vaikų pėdos reikalauja daug tėvų dėmesio - nuo to, kaip jos susiformuos, priklauso ir laikysena. Kaip atpažinti, ar pėdutės formuojasi taisyklingai, kaip jas mankštinti, tinkamai pasirinkti avalynę? Visa tiesa - iš specialistų lūpų.
Pėdos formavimasis ir priežiūra
Kineziterapeutas pažymi, kad pėdos itin svarbios jaunesniame amžiuje: „Pėdų būklė gali kisti visą gyvenimą, tačiau svarbiausia atkreipti dėmesį į pėdutes 5-6-aisiais gyvenimo metais - tokiame amžiuje vaiko pėdos skliautas turėtų galutinai susiformuoti, raiščiai sutvirtėti ir suformuoti išilginį ir skersinį pėdos skliautą.”
Batai - ne iš kartos į kartą perduodama relikvija
Anot specialisto, kiekvieno vaiko pėda yra individuali - visi vaikai auga skirtingai, tad skirtingu tempu vystosi ir jų pėdutės. Būtent todėl, pasak E. Žeimio, įpročio vyresniojo vaiko batus palikti jaunesniajam vertėtų atsisakyti. „Vyresniojo brolio ar sesers batai gali būti stipriai nudėvėti ir, svarbiausia, pritaikyti jo pėdai. Pavyzdžiui, jei vyresnėlis yra pilnapadis ar turi pernelyg aukštą pėdos skliautą, atitinkamai nudėvima ir avalynė. Tokius batukus apsiavęs jaunėlis jau gauna vyresnio brolio ar sesers suformuotą pėdos skliautą , nevienodai nudėvėtą kulno kraštą ir iš jo suformuotą padą - nebūtinai tokį, kokio reikėtų, kad jaunėlio pėdutės vystytųsi taisyklingai”, - teigia kineziterapeutas E. Žeimys.
Svarbiausia, kad bate kojytė nebūtų suspausta. Paspauskite bato viršų ties kojų pirštais - jie neturėtų liesti bato, kad galėtų laisvai judėti. Todėl labai svarbu mažiesiems parinkti tinkamą avalynę - tokią, kuri leistų pėdutei vystytis pačiai, o ne ją formuotų. Svarbiausia, kad bate kojytė nebūtų suspausta. Paspauskite bato viršų ties kojų pirštais - jie neturėtų liesti bato, kad galėtų laisvai judėti. Patikrinkite ir užkulnį - jūsų pirštas čia turėtų tilpti. Jei bato užkulnis nespaus kulniuko, išvengsite pūslių.
„Deichmann” vaikiškos avalynės ekspertai taip pat pažymi, kad vaikui batai turi būti patogūs iškart - jokie suaugusiųjų „prasinešios” čia negalioja!
Pirmoji diagnozė - namuose
Eimantas Žeimys primena, kad augančias pėdutes reikia stebėti bei lavinti. „Iki 5-6 metų, kol formuojasi skliautas, visi vaikai yra plokščiapadžiai. Tačiau jei ir po 6-ojo gimtadienio pėdutė vis ar plokščia, apsilankykite pas specialistą”, - pataria kineziterapeutas. Patikrinti, ar pėdutė plokščia, galite ir namuose - sudrėkinkite vaiko pėdas vandeniu ir padarykite pėdos atspaudą ant balto popieriaus lapo (būtinai atsistojus visu svoriu!). Tuomet gautą atspaudą apibrėžkite pieštuku ir išnagrinėkite: jei gautas pado atspaudas platus, beveik nematomas pėdos krašto linkis - pėdutė plokščia, o jei atspaudas labai siauras, krašto linkis itin didelis - ji per daug įgaubta.
„Dažniausiai pirmieji sutrikimų simptomai būna pėdų nuovargis ar skausmas ilgiau pavaikščiojus, kartais vaikai ir patys gali tiksliai nurodyti skaudamą pėdos vietą. Tėveliai neturėtų žiūrėti pro pirštus”, - sako E. Žeimys.
Pėdų mankšta
Tam, kad vaiko pėdos vystytųsi taisyklingai, būtina stiprinti jų raumenis. Lengviausia (ir vaikams smagiausia) tai daryti tiesiog vaikštant ar lakstant basomis - tiek lauke (smėliu, grublėtais paviršiais ar smulkiais, neaštriais akmenukais), tiek namie. Pasak E. Žeimio, net dėvint tik kojines padas dirginamas gerokai mažiau, tad mažėja poreikis pėdų raumenims intensyviai dirbti, jie gali aptingti.
Mankštinti pėdų raumenis galima ir namuose - gniaužyti kojos pirštukus, stengtis kojų pirštais nuo žemės suimti įvairius lengvus daiktus (servetėles, nosinaites, rankšluostukus) ar vaikščioti ant pirštų galų, pėdų, išorinio skliauto. „Paverskite mankštą žaidimu, dar geriau - darykite pratimus kartu. Ne per prievartą daroma mankšta kur kas veiksmingesnė”, - šypsosi E.
Dažniausiai pasitaikantys mitai apie vaiko pėdas ir jų priežiūrą
1 mitas. Pas vaikų ortopedus siunčiami tik vaikai „su problemomis“.
Pas vaikų ortopedus patenka vaikučiai, kurie turi rimtų problemų, tačiau didžioji dalis čia apsilankančių vaikų - sveiki, o vizitai - profilaktiniai. Kada jau reikia profilaktikos? Jeigu kalbame tik apie pėdutes, tai pirmą kartą pasirodyti gydytojui ortopedui rekomenduojama tada, kai vaikutis pradeda vaikščioti tvirtai ir be prilaikymo. Mes apžiūrime pėdutes, eiseną, patariame dėl batukų. Jau ir tokio amžiaus vaikų tėvai skundžiasi „plokščiomis pėdutėmis“, tuomet nuraminame, kas norma, o kas nebe.
2 mitas. Iki 3 metų dėl vaiko pėdučių nėra ko sukti galvos, nes jos dar tik formuojasi.
Tikrosios rimtos pėdų deformacijos pastebimos jau nuo gimimo. Tačiau tokių vaikučių nėra daug. Dauguma mūsų pacientų kreipiasi dėl plokščių pėdučių. Svarbiausia tėvams žinoti, kad iki tam tikro laiko pėdutės auga ir vystosi, o paskui ateina tokia riba, kai jos jau nebesikeičia. Iki 2-3 metų net 90 proc. vaikų yra pilnapadžiai, jų net eisena kitokia, vaikučiai eina išskėstomis kojytėmis, dėl balanso perkelia svorį ir kūną laikančią ašį į vidinę pusę, tad pėdutės atrodo plokščios ir sugriuvusios į vidų. Tai kelia nerimą tėvams. Iš tiesų dažniausia tai yra fiziologiniai dalykai, kurie laikomi norma, nes pėdos skliautas intensyviau pradeda formuotis nuo 3 metų. Tad nuo 3 metų turėtume matyti vis ryškiau besiformuojantį pėdos skliautą, kuris ryškėja vidinėje pėdos pusėje. Jeigu skliautas formuojasi, vaikučiui pas ortopedą pakaks pasirodyti kas kelerius metus. Tačiau jei skliautas nesiformuoja ir yra eisenos sutrikimų, reikėtų kreiptis į ortopedą greičiau. Pėdos skliautas turėtų susiformuoti iki pirmos klasės, o galutinė amžiaus riba - 10 metų.
3 mitas. Visus plokščiapadžius galima pagydyti, o jeigu žmogus užaugo plokščia pėda, tai yra tik tėvų darbo brokas.
Deja, apie 20 procentų žmonių pėdos skliautas nesusiformuoja, nors taikomos įvairios priemonės. Labai svarbus genetinis veiksnys. Matydamas 2-5 metų vaiko pėdutes niekados nežinai, ar jis bus vienas iš tų 20 procentų. Tai pamatome, tik artėjant 10 metų ribai. Kiltų klausimas, kam reikalinga profilaktika, jeigu vis tiek medicina nepadaro stebuklų? Pirmiausia reikia suprasti, kas suformuoja pėdos skliautą - tai kaulų, raiščių, sausgyslių aparatas, o raumenys stabilizuoja pėdą. Dažna plokščiapėdystės priežastis būna laisvi raiščiai. Mūsų tikslas - stiprinti pėdų raumenis ir raiščius. Tuomet siūlome kuo daugiau vaikui leisti vaikščioti basomis, ant pirštų galų, nelygiu paviršiumi, kad raiščių-raumenų aparatas tvirtėtų.
4 mitas. Tačiau vyresniam vaikui jau gali atsirasti nemalonių pojūčių - traukti mėšlungis, atsirasti greitesnis nuovargis nuo fizinio krūvio, pėdų skausmai. Tuomet vaiko patogumui skiriami supinatoriai.
5 mitas. Supinatoriai ir ortopedinė avalynė gali išgydyti plokščiapėdystę.
Reikia atminti, kad nei supinatorius, nei joks kitoks įdėklas nesuformuos pėdos skliauto, jis tiesiog saugos pėdą, neleis jai greitai pavargti. Tėvai sako - kaip keista, vaikas visą dieną avi ortopedinius batukus, tačiau jo pėda vis tiek plokščia. Ortopedinė avalynė kuriama ne šiaip sau, su ja vaikui patogiau ir saugiau, tačiau nereikia tikėtis, kad nuo jos vaiko pėdos skliautas susiformuos. Greičiau jau batas deformuosis, prisitaikęs prie pėdos, nei atvirkščiai. Ne batai, o fizinė veikla padeda formuotis skliautui. O juk pasyvių vaikų dabar labai labai daug. Nėra konkrečios sporto šakos, kuri būtų palankiausia pėdoms. Svarbu, kad vaikas sportuotų tai, kas jam patinka. Beje, viena iš dažnesnių rizikų plokščiai pėdai yra vaiko antsvoris.
6 mitas. Vaikas visą dieną turi būti su avalyne: lauke - su lauko, kambariuose - su namų.
Pamenu, kadaise net buvo tokia rekomendacija - vos vaikas pradėjo vaikščioti, reikia nupirkti batukus, kietus, aukštais aulais, kad apgaubtų ir įmobilizuotų pėdutę. Vėlesni tyrimai parodė, kad taip galima sulaukti atvirkštinio rezultato. Kai vaikas pradeda vaikščioti, žinoma, jam reikia batukų, nes jis bus vedamas į lauką ir rudenį ar žiemą ten basas nevaikščios. Pradėjus vaikščioti, vaiko kojytės labai nestabilios, ir mažylis stabiliau ir tvirčiau nužingsniuos su batukais. Bet kai vaikutis jau išmoksta vaikščioti, kai jau pusę metų vaikšto be atramų, namuose jam avalynė nereikalinga. Laikydami vaiko pėdutes visą dieną batuose, darome joms meškos paslaugą. Pagvokite, ką jaučia vaikas, kuriam ryte uždedami batukai, o vakare nuimami. Ar to patys norėtume? Kai vakare nusiimame visą dieną avėtus batus mes jaučiamės pavargę nuo avalynės. Vaiko nereikėtų auti šlepetėmis, šliurėmis, basutėmis, kurios fiksuojamos su dirželiais, ar per pirštą. Net kroksų tipo avalynė, kuri atrodo patogi, tinkama tik trumpam. Vaikui bent iki 3 metų rekomenduojami batukai su užkulniuku, lanksčiu padu ir gerai fiksuojama.
Esminiai dalykai, kurie lemia vaiko pėdutės skliautą: svoris, genetika, fizinis aktyvumas, vaikščiojimas basomis, laiku patikrinti raumenys.
Dar apie pirmuosius batukus
Pėdoms reikia erdvės. Ankšti batai priverčia nenatūraliai statyti pirštukus, ypač tai pavojinga didiesiems kojų pirštams. Gali susiformuoti ir netaisyklinga pėdos laikysena, kurios pasekmės vėliau gali būti įvairūs kelių ar klubų sąnarių pažeidimai. Net ir vėlesniame amžiuje atsirandančius stuburo skausmus iš dalies gali lemti vaikystėje suspausta pėda. Dėl to batuko vidus turėtų būti maždaug 2 cm ilgesnis už pėdutę, o batų padas - kuo lankstesnis. Užteks 2 porų gerų kasdienių batų. Jei parduotuvėje radote tinkamus, patogius, patinkančius batus, siūloma nusipirkti 2 poras, kad galėtumėte pakeisti.
Kaip greitai auga pėdutės
Vaikų pėdos auga ypač greitai. Vaikų, kurių amžius 3-6 metai, pėda per metus paauga 2-3 dydžiais (1 dydis - 6,6 mm). Moksleivių pėdos paauga kiek mažiau - 1-2 dydžiais. Galite patys pamatuoti 3-6 metukų vaiko pėdą kas 4-6 savaites, o 1-3 metukų vaikučių - kas 6-8 savaites.
Kaip rasti geriausius batus
Pirmųjų mažylio batukų padas turi būti plonas ir elastingas, ypač pirštų srityje. Bateliai turi turėti uždarą ir kietą užkulnį, kiek aukštesnes batų noseles, kad iš viršaus nespaustų pirštukų. Visai mažų vaikų avalynė turi būti be pakulnės, o vėliau - su 0,5-2 cm aukščio pakulne. (Suaugusiems žmonėms rekomenduojamas pakulnės aukštis 2-2,5 cm, aukščiausias - iki 4 cm). Geri batai nebūtinai turi būti pagaminti iš natūralios odos. Dabar gaminami sportiniai batukai atitinka kokybės standartus, reikia tik mokėti teisingai pasirinkti. Vidinė bato pusė turėtų gerai sugerti drėgmę ir „ištransportuoti“ ją lauk.
Daugiau informacijos www.sleivapedyste.lt
tags: #dideles #naujagimio #pedos
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
