Šeima, vaikai ir giminės ryšiai: gyvenimo vertybės ir prasmė
Lietuvių tautos išmintis sako: „Dėl giminių turėk, dėl vaikų galėk“. Šis posakis puikiai atspindi pamatines vertybes, kurios formuoja mūsų visuomenę ir asmeninius gyvenimus. Tai giminės ryšių svarba, atsidavimas vaikams ir gebėjimas aukotis dėl jų, bei gili išmintis, perduodama iš kartos į kartą.
Giminės saitų stiprybė ir tęstinumas
Šeimos ir giminės ryšiai yra neįkainojama vertybė, padedanti išlaikyti tapatybę ir perduoti istoriją ateities kartoms. Leonora Kalantienė, aktyvi ir kūrybinga moteris, yra puikus to pavyzdys. Ji - dviejų sūnų motina ir plačios giminės židinio kurstytoja. Jos gyvenimas atspindi nuolatinį ryšį su savo šaknimis ir šeima.
„Šiame name aš užaugau, - svetingai pakviečia Leonora, prisimindama savo gimimo vietą ir sunkius pokario metus. - Tiesa, gimiau ne čia, o Žarijų kaime netoli Bagrėno. Karui baigiantis fronto linija ėjo per mūsų kaimą. Slapstydamiesi nuo jo tėveliai, broliukai bulvių duobėse glaudėsi, o kai grįžo, namų vietoje rado tik žarijas: nei namo, nei kluono…“ Per stebuklą išliko tik tvartelis, kuriame tėvai įrengė kambarį ir virtuvėlę. „Ten per Grabnyčias aš ir gimiau. Tame tvartelyje dar dvi sesutės į pasaulį atėjo, augo ir trys vyresni broliai. Kaip mes visi ten ir tilpome?“ - svarsto ji.
Pradėjus kurtis kolūkiams, Leonoros tėvelis ryžtingai nusprendė: „Mano vaikai kolchoze nevergaus“. Jis neoficialiai nusipirko 25 arus žemės Paprienėje, susiruošė medieną, surentė namą, o paskui viską išardė ir atsivežė į naują vietą. „1953 m. į naują gyvenimą persikėlėme aštuoniese: šeši vaikai ir tėveliai, devintąjį - jauniausią broliuką mamytė po širdimi atsinešė,“ - į prisiminimus grįžta Leonora. Iš šių namų, palaiminę Leonoros ir žento Juozo santuoką, tėvai ir į savarankišką gyvenimą juos išlydėjo.
Leonora įsitikinusi, kad gyvenime svarbiausia geri santykiai, meilė, darna, ramybė, graži aplinka, kurioje gerai jautiesi. „Ne pinigai, o šilti, jaukūs, malonūs santykiai su visais žmonėmis“, - tikina moteris, palaikanti ryšius tiek su mokslo laikų drauge, tiek su buvusiais bičiuliais iš Gargždų. Nenuostabu, kad, vadovaujantis tokiomis vertybėmis, puikūs tarpusavio santykiai lydi ir Leonoros šeimą, ir visą giminę. „Mano mamytė buvo jauniausia iš 14 vaikų, turėjau 46 pusseseres ir pusbrolius. Dabar mūsų jau mažėja, bet iki šiol kasmet rengiame susitikimus. Dažniausiai susirenkam čia, tėvų namuose.“ Čia atšoktos ir ne vienerios vestuvės, palydėti tėveliai į Amžinybę ir pažymėtos 100-osios jų gimimo metinės. Mamai pastatytas Algimanto Sakalausko išdrožtas koplytstulpis.
„2009 m. į prie ežero įsikūrusioje brolio Prano sūnaus Egidijaus sodyboje vykusį giminės susitikimą 125 žmonės susirinko, - giminės šaknų gyvybingumu didžiuojasi Leonora. - Deja, mūsų gretos retėja. Norėdami išsaugoti giminės istoriją, ją perduoti vaikaičiams ir provaikaičiams, nusprendėme kiekvienas aprašyti savo prisiminimus ir sudėti į knygą. Taip dienos šviesą išvydo visai neplona knyga „Bylų giminės prisiminimai“, - pasakoja moteris.
Šeimos tradicijos ir relikvijos www.ismaniejirobotai.lt 1-4 klasei .Dirba ir planšetėse
Pasak jos, šilti santykiai išlikę ir su Dzūkija: „Vyro brolių, seserų vaikai pirmi per šventes pasveikina. Tėviškėje, ant Merkio kranto, gyvenantis vyro brolis ten taip pat gimines sukviečia. Neretai ir viena, ir kita giminė draugėn susieiname.“
Vaikai - didžiausia vertybė ir džiaugsmas
Vaikų auginimas yra vienas sudėtingiausių, bet ir nuostabiausių gyvenimo etapų. „Visi sunkumai pasimiršta. Vertybė ir džiaugsmas - vaikai“, - sako trynukus auginančios mamos. Daivos ir Egidijaus Karulaičių šeimoje trynukai gimė užpernai spalio 13-ąją, o Aušrinei, Ryčiui ir Giedriui Putriūnams gruodžio 4-ąją sukako po 15 metų.
Dešimt metų Daiva su Egidijumi pagyveno sau: keliavo, dirbo, šventė, kūrė namus. Dabar gyvena 2009 metų spalio 13 gimusių Erikos, Daivaro ir Redijaus ritmu. „Pamiegame, pavalgome, žaidžiame ir laukiame pavasario, nes dabar išvesti į lauką visi trys stovi, kaip įkalti, gal nepripranta prie sniego kalnų? Kartais ir ašarą nubraukiu, kai labai pavargstu“, - pasakoja apie savo ir trijų vaikučių dienas. Daiva kartais juokiasi, kartais pykteli, kai net giminės stebisi, kaip reikia iš karto pamaitinti tris vaikus, kaip užtenka rankų, jeigu visi nori būti panešiojami. „Vienai be auklės su trimis vaikais būtų labai labai sunku. Turiu tik dvi rankas, o vaikai trys. Gal dėl to mūsų vaikai nėra labai pratinami ant rankų. Jei vieną paimi, prisistato visi iš karto, nepaimsi - griūna ant grindų“, - tyliai juokiasi Daiva, kol vaikai miega pietų miegelio.
„Vyras gal kiek išsigando, kad trys iš karto, o aš labai ramiai priėmiau. Bet abu džiaugėmės, nes jau norėjome auginti vaikus. Vyras, tik kai parsivežėme namo vaikučius, pagaliau suprato, kad auginsime trynukus“, - prisimena Daiva. Kai vaikai buvo inkubatoriuose, Daivai buvo sunkiausia. Su trijų iš karto vaikučių atėjimu, viskas Karulaičių namuose pasikeitė 100 procentų. Net automobilį teko keisti į septynvietį, kad tilptų visa šeima ir auklė. Pirmus metus po vaikų gimimo tėvai turėjo atsisakyti visų pramogų. Tik neseniai Daiva su Egidijumi pradėjo išeiti į svečius vieni, bet tik tada, jeigu gali pasamdyti iš karto dvi aukles.
„Nesuprantu, kai žmonės negimdo vaikų, nes bijo, kad neužteks pinigų. Pinigų, gimus vaikams, ne kiek daugiau ir išleidžiame. Kiek turime, tiek užtenka. Drabužėlių, žaislų padovanoja draugai, giminės, bendradarbiai. Turėk gerų draugų, turėsi kuo vaikus aprengti. Daugiau reikia tik meilės ir šilumos išdalinti ne vienam, o trims iš karto“, - sako Daiva. Ir rūpesčio, akylumo, kantrybės reikia tris kartus daugiau.
Gražina Putriūnienė, kitų trynukų mama, prisimena, kad „Svarbiausia, kad man nebuvo sunku dėl nieko, nes aš savo namuose, savo šeimoje, su vyru, jaučiausi saugiai, mylima, laukiama, reikalinga, tikrai yra, kas man padės. Todėl man nebuvo jokios baimės, kad aš nesusitvarkysiu. Todėl man auginti tris vaikus nebuvo sunku.“ Šiais laikais, pasak Gražinos, per anksti gimę trynukai, dvynukai, turi žymiai daugiau šansų išgyventi ir dėl naujų technologijų, ir dėl požiūrio.
Atsakomybė už vaikus yra didžiulė, ypač pirmaisiais jų gyvenimo metais. Forumsų diskusijose tėvai dalijasi savo patirtimi ir nuomonėmis. „Aha ir kaip vaikui bus 2-3m atsibusk autore , kad vis dėl to praleidai gražiausias akimirkas ir vaikas pirmiau žiuri į močiute ne į mama . Mokslai metus laiko gali palaukt o vaikas nepalauks ima ir užaugs !“ - teigiama vienoje diskusijoje. Kiti pabrėžia: „Aš irgi manau, kad tie pirmieji metai, gal net, sakyčiau, pirmieji 3 labai labai svarbūs auginant mažą žmogutį. Visos vertybės tokiems mažiams formuojasi ir kiek įdėsi - tiek turėsi.“ Taip pat iškyla diskusijos dėl poilsio mamoms: „Kad to poilsio reikia mamoms - kažin, ar kas čia ginčijasi. Bet 3 valandos per dieną? Per karantiną, kai tų pramogų net nėra, viskas uždaryta? 3 valandos per dieną yra amžinybė kūdikiui... O jei dar klykia tą laiką...“ Bendras sutarimas, kad „savo vaikus reikia patiems augintis, o ne kasdiena močiutėm palikinėt, kad baterija pasikraut ir nebus tada tokių problemų.“
Gyvenimo išmintis ir vertybės
Leonora, peržvelgdama savo gyvenimą, sako: „Nepadariau tokių klaidų, dėl kurių sąžinė graužtų, prikaišiotų. Neturiu dėl ko atgailauti, tai kam keisti.“ Ji tik šypsodamasi priduria: „Na, gal galėjome daugiau vaikų turėti, bet kiek Dievulis davė, tiek ir užauginom - Gintarą ir Marių. Ir labiau padėčiau vyrui, kad ilgiau gyventų. Gal nesupratau, kad tos pagalbos jam daugiau reikėjo.“
Po beveik 30 Gargžduose praleistų metų Kalantų šeima grįžo į Prienus. Broliai padėjo namą suremontuoti. „Buvo daug svajonių - norėjau atkurti anų laikų seklyčią. Iš Žarijų kaimo tėvelis buvo atsigabenęs per karą apkasuose sušaudytus baldus - stalą, ąžuolinę inkrustuotą spintą, kėdes… Buvau susitarusi juos restauruoti, bet, vyrui pasiligojus, supratau, kad viskas keičiasi. Tik iš sesers parsivežtą kraičio skrynią pavyko antram gyvenimui prikelti. O mamytės puoselėtą sodelį, gėlynus atgaivinau.“
Aktyvi moteris nevengė ir visuomeninės veiklos. Jos vadovaujamas „Versmenės“ klubas tapo daugkartiniu LR prezidento taurės „EURO FIT“ respublikinio konkurso nugalėtoju ir buvo pripažintas geriausiu Lietuvos sveikuolių sąjungos šventėse. „Po kurio laiko, pamačiusios, kad sveikos gyvensenos pagrindus jau perpratom, labiau susitelkėme į kultūrinę veiklą, dvasinius dalykus, atsigręžėme į senovę, protėvių papročius, tradicijas, ėmėme puoštis tautiniais drabužiais.“
Leonora juokauja, kad jos amžius jau toks, kad nebijo būti savimi. „Ir sprendimus dabar priimu pati. Anksčiau labiau rūpėjo, ką pasakys kiti. „Taupysiu laiką. Nestresuosiu. Impulsyviai nieko nekalbėsiu, kad neįžeisčiau. Nedalyvausiu apkalbose“, - neseniai atradusi, ko gero, prieš porą metų užsirašytus pasižadėjimus šįkart jų neatidėjo į šalį, o sako vis dažniau perskaitanti, primenanti sau.
Leonora neslepia, kad jų laikytis nėra lengva. „Reikia išmokti save sustabdyti, nusiraminti, atlaidžiau priimti, jeigu kas ne tokį žodį pasakė. Dabar ramiau reaguoju, išmokau kitaip pažvelgti į įvairias situacijas. Įtikinau save, kad jeigu kas nors sukėlė konfliktą, tai yra to žmogaus problema. Kodėl aš turiu ant jo pykti, nervintis, kad jis tuo metu taip galvojo? Geriausia išeitis - atleisk ir paleisk.“ Šie žodžiai atspindi krikščionišką išmintį: „Jums tekęs pagundymas tėra tik žmogiškas. Bet Dievas ištikimas.“
Apmąstydama šiuolaikinį pasaulį, Leonora sako: „Lietuva niekada taip gerai negyveno, bet jai sunku suprasti, kodėl, užuot tobulėję, žmonės regresuoja - siekia užkariauti svetimas žemes, žudo.“ „Neramu ir dėl to, kad daiktai per daug užgožė protą, sąmonę. Vienkartinių prekių kalnai, raginimai pirkti, vartoti. O kur paskui visa tai dėti? Žemelė pavargo, oras, dangus pavargo - taip viskas užteršta. Tuoj Lietuvą paversim šiukšlynu. Širdį skauda matant per Vėlines į kapines suvežtus kalnus plastmasinių gėlių, dirbtinių žvakių. Ar susimąstome, kad tos žvakės neturi jokios sakralios reikšmės, nes nepašventintos, todėl tėra tik paprasti žibintai.“
„Dievo žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją,“ - Raštai primena apie dvasinių vertybių svarbą. „Viskas man leistina, bet ne viskas naudinga. Viskas man leistina, bet aš nesiduosiu niekieno pavergiamas!“ - ši mintis pabrėžia laisvę, atsakomybę ir sąmoningą pasirinkimą. Leonoros tiesa paprasta - turėti savo vertybes, mylėti žmones, puoselėti šiltus santykius, visur stengtis matyti šviesą, net sudėtingiausiose situacijose įžvelgti teigiamus dalykus.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
