Charakteristikos, iššūkiai ir parama neįgaliam vaikui bei jo šeimai

Šeima susiduria su dideliais sunkumais, kai joje atsiranda neįgalus vaikas. Kiekvienas šeimos narys išgyvena tam tikrą transformaciją. Tėvai, laukdami vaiko gimimo, dažnai nenutuokia, kad jų vaikas gali gimti nesveikas. Tokiu atveju jie pasimeta ir nežino, kaip elgtis. Tėvai, kurių vaikas gimė sveikas, bet dėl patirtos ligos ar traumos tapo neįgalus, jaučiasi panašiai.

Žinia, kad vaikas nesveikas, gali visiškai sužlugdyti - pirminis netikėjimas tampa neigimu. Tėvai mano, kad jų vaikas tiesiog negali būti nesveikas. Jie, įtraukti jausmų verpeto, sunkiai susitvarko su bejėgiškumu ir beviltiškumu, ir vėliau gali pulti į depresiją. Tėvai dažnai beviltiškai ieško problemos sprendimo būdo. Jų savisaugos instinktai kelia skirtingas mintis ir idėjas. Tėvai ieško, kam suversti kaltę dėl vaiko neįgalumo, kas padeda jiems sumažinti kaltės jausmą. Dažnai jie atmeta idėją, kad jų vaikas yra neįgalus. Šiuo etapu tėvai gali elgtis chaotiškai, kartais juos apakina įsitikinimai, kad apsilankymas pas hipnozės specialistą, bioenergetiką ar žolininką gali padėti.

Tačiau po šio etapo seka teigiamas etapas, kurio metu tėvai pradeda dirbti su vaiku, kad jam padėtų. Šiuo etapu jie išmoksta, kaip abipusiai įdomiai leisti laiką su juo. Jie taip pat supranta, kad vaikas jiems dovanoja besąlygišką meilę ir tai juos džiugina. Jie taip pat ieško problemų sprendimo būdų, padėsiančių vaikui.

Perėjimas nuo vieno etapo iki kito nėra aiškus, o jų ribos miglotos. Tėvai priversti daug ką paaukoti neįgaliam vaikui, dažnai atsisakyti ir savo poreikių. Daug kas priklauso ir nuo vaiko negalios sunkumo. Daug kas skiriasi priklausomai nuo vaiko savarankiškumo, taip pat ar negalia yra protinė ar fizinė, ir ar vaikui būtina nuolatinė priežiūra.

Neįgalaus vaiko priežiūra kasdien atneša naujų iššūkių. Tėvai, kurie supras savo vaiką ir leis jam išlikti savarankiškam, kiek tik leidžia būklė, padės vaikui save priimti tokį, koks jis yra, ir jam įdiegs teigiamą požiūrį ir mąstymą, suteikiantį vaikui milžiniškos jėgos. Negalia kelia baimę, gėdą ir sumišimą.

PASTABA: Svarbu susitelkti ne į vaiko negalią, bet į jo potencialą. Net labiausiai neįgalūs vaikai daro pažangą, jei kažkas jiems nuolat padeda. Tie nedideli pasiekimai džiugina ir motyvuoja tolesnei pažangai. Neįgalus vaikas, nepaisant dėl jo kylančių iššūkių šeimai, gali džiuginti ir išreikšti meilę. Tokio vaiko auginimas moko būti nuolankiems, kantriems, jautriems, užjaučiantiems ir atsidavusiems.

Turite teisę į savo jausmus. Nepaisant Jūsų vaiko negalios sunkumo ir tipo, atsiminkite, kad jis yra mažas žmogutis. Pasistenkite į jį žiūrėti kaip į vaiką, o ne kaip į neįgalų vaiką. Jei Jums reikia psichologinės ar teisinės pagalbos, ar profesionalaus slaugytojo pagalbos (ar kitokios pagalbos), galite kreiptis į įvairias asociacijas, kurios sukurtos būtent tam, kad Jums padėtų. Pasinaudoti jų pagalba - ne silpnybės, o stiprybės ženklas. Esate stipresnis nei Jūsų vaikas. Jei prieštaringi jausmai užplūsta, neišsiliekite ant vaiko. Jei turite kitų vaikų, kurie yra sveiki, supraskite, kad jiems taip pat sunku. Pasistenkite surasti laiko visiems šeimos nariams. Esate ne vieni. Galbūt pabendravę su jais, rasite trokštamos pagalbos šioje sunkioje situacijoje. Galbūt Jūsų patirtis padės kitiems.

Jei Jūsų vaikas patiria šlapimo nelaikymą, užtikrinkite jo patogumo jausmą naudodami gaminius, skirtus vaikų šlapimo nelaikymui, arba naudokite mažiausio dydžio suaugusiųjų sugeriančius gaminius. Iki tam tikro amžiaus vaikams būdinga nekontroliuoti savo šlapinimosi. Tačiau, kai vaikas, suaugusiojo nuožiūra, jau turėtų mokėti kontroliuoti savo fiziologinį poreikį šlapintis bet negali, tada kyla problemų.

Kas yra apsišlapinimas lovoje? Naktinė enurezė, dažnai vadinama apsišlapinimu lovoje, yra vaikų šlapimo nelaikymas miego metu, nors dienos metu vaikas gali kontroliuoti savo fiziologinius poreikius. Gerai pasirinktas produktas reiškia paciento komfortą ir mažesnę pragulų susidarymo riziką, taip pat mažiau darbo slaugytojui. Labai svarbu pasirinkti tinkamą produktą.

Charakterio formavimasis yra tęstinis procesas, kurį veikia vaiko aplinka - visų pirma, jo šeima. Vaiko charakteris gali priklausyti ir nuo to, ar vaikas turi brolių ar seserų, ar jam reikia kovoti dėl tėvų dėmesio, ar jis auga vienas ir viskas tenka tik jam. Vėliau prie charakterio formavimo prisijungia ir kita aplinka - seneliai, draugai, darželis, mokykla.

Pagal S. Freudo teoriją, kuria dažnai remiamasi, vaiko asmenybė ir charakteris didžiąja dalimi susiformuoja 4-5 vaiko gyvenimo metais. Visgi ir kiti vaiko gyvenimo etapai, o kartu ir supanti aplinka, neabejotinai yra svarbūs asmenybės ir charakterio raidai. Pavyzdžiui, ankstyvojoje vaikystėje žaidimas su kitais vaikais moko dalintis, būti priimtam, priimti kitą, džiaugtis žaidimo procesu, o visa tai persikelia ir į suaugusio žmogaus elgesį.

Itin reikšmingas - darželio vaidmuo. Mokytojų, ugdymo specialistų vaidmuo yra labai svarbus vaiko asmenybės ir jo charakterio formavimuisi. Per pozityvias pirmąsias patirtis su suaugusiais, kurie yra už namų slenksčio ribų, formuojasi teigiamas patyrimas apie vyresnius „kitus“, kurie gali padėti, paguosti, vesti platesnio pasaulio pažinimo link. Tokią patirtį turintis vaikas, tikėtina, bus smalsus, pasitikintis ir drąsus net ir tuomet, kai šalia nėra mamos ar tėčio, o tai neabejotinai atsiliepia ir žmogaus asmenybei vėlesniame gyvenime.

Formuojant vaiko charakterį labai svarbu, jog visa jį supanti aplinka kryptingai dirbtų išvien. Jei ugdymas namuose ir darželyje skiriasi, vaikui nėra aišku, ko iš jo tikimasi ir kaip jis turėtų elgtis. Vaiko charakterio ugdymas nėra atskira disciplina ar pamokėlė - šį tikslą galvoje reikia turėti nuolat. Dėl to dėmesys vaikų charakterio ugdymui darželyje yra skiriamas visose dienos veiklose - nuo vaikų pasitikimo ryte ir užsiėmimų iki valgymo, poilsio ar žaidimų lauke.

Šiuolaikiniai metodai, padedantys ugdyti vaiko charakterį, apima įvairias metodikas. Viena iš jų - Kimochi ugdymo programa. Ji padeda mažyliui suprasti savo emocijas ir jas įvardinti, o vėliau - suvokti kilusių emocijų priežastis. Dar vėliau kasdienės vaikų situacijos atkartojamos vaidinimuose ir žaidimuose su Kimochi žaislais, o tai padeda mažiesiems perprasti tam tikras socialines situacijas ir į jas reaguoti, kas yra itin svarbu charakterio formavimuisi.

Kita taikoma vaikų charakterio ugdymo metodika yra vadinama pozityviąja disciplina. Pabrėžtina, kad tiek „pozityvi“, tiek „disciplina“ čia yra vienodai svarbios sąvokos. Dažnai pasitaiko, kad tėveliai akcentuoja tik pirmąjį žodį ir viską vaikams leidžia, arba antrąjį - ir neleidžia beveik nieko. Tačiau vienodai svarbūs yra abu žodžiai. Vaikui yra reikalingos aiškios taisyklės, žinojimas, ko iš jo tikimasi. Tuomet jis jaučiasi saugus ir žino, kad nebus netikėtų bausmių, kad visuomet sulauks paramos ir padrąsinimo, kai jam to reikės. Tačiau svarbu nepamiršti, kad visais atvejais su vaiku reikia bendrauti pagarbiai ir pozityviai.

Svarbu ne tik pastebėti ir įvertinti tinkamą vaikų elgesį, tačiau ir pats paskatinimas turėtų būti adekvatus. Teigiamas paskatinimas ugdant vaiko charakterį neabejotinai yra svarbus, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienoje situacijoje už menkiausią tinkamą poelgį vaiką reikėtų apipilti pagyromis. Daugeliu atvejų pakanka mamos ar tėčio šypsenos ar linktelėjimo galva. Tai yra tylus pritarimas geram elgesiui ir vaikas tai turi jausti. Vaikas turi nuolat suvokti, kad yra mylimas, o net ir netinkami jo poelgiai, kuriuos dažniausiai lemia paprasčiausias noras pažinti pasaulį, ir pasekmės dėl jų neturėtų sugriauti šio suvokimo.

Universalaus vadovėlio, kaip užauginti tobulą vaiką, nėra - kaip ir tobulų, neklystančių tėvų. Tai svarbu, nes neretai mamos ir tėčiai patys ima abejoti savo gebėjimais ugdyti vaiką, graužia save dėl vienokio ar kitokio netinkamo vaiko elgesio ar nepaklusnumo.

Norint užauginti pasauliui atvirą ir drąsų vaiką, svarbu bendros tėvų ir ugdymo įstaigos darbuotojų pastangos, o taip pat būtina nepamiršti tam tikrų pagrindinių principų. Tiek namuose, tiek darželyje su vaiku turi būti elgiamasi pagarbiai, laikomasi nusimatytų taisyklių, o netinkamas elgesys visuomet aptariamas. Vaikas neturėtų būti baudžiamas, o paprasčiausiai suvokti logiškas ir prognozuojamas savo veiksmų pasekmes. Tai leidžia ugdyti vaiko charakterį nedarant jam žalos.

Neįgalus vaikas šeimoje:

Vaiko su negalia gimimas - tai išbandymas. Labai svarbu bet kokį apsigimimą nustatyti kaip galima anksčiau. Kai kurie apsigimimai, pavyzdžiui, Dauno sindromas diagnozuojami vaikui tik gimus. Kai gimsta apsigimęs kūdikis, šeimai prireikia ir patarimų, ir tam tikros paramos. Labai svarbu, kad vaikas liktų namuose. Tik pastaraisiais metais supratome, kad vaikai su įvairiomis negaliomis turi poreikius kaip ir visi kiti. Ypač jiems reikalingi jų tėvai, taip pat kvalifikuota specialistų pagalba. Mažai kalbama apie tokių tėvų psichologinę naštą, jų neviltį ir pyktį, prislėgtumo ir kaltės jausmus, sunkumą priimti savo vaiko trūkumus.

Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Tačiau tam tikrus jausmus ir reakcijas daugelis tėvų, kurie mokosi priimti ir suprasti savo vaiką, patiria panašius.

Jei vaikas turi aiškių apsigimimo požymių, pavyzdžiui, atvirąją nugaros smegenų išvaržą ar Dauno sindromą, tuomet tėvai apie vaiko negalią sužino dar gimdymo metu ar iškart po jo. Jie dar nepasirengę suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Žinia juos smarkiai pribloškia, nes jie šito nesitikėjo. Jie mano, kad vaiko gimimas taps viena iš žaviausių jų gyvenimo akimirkų, deja, tai pasirodo kaip vienas iš sunkiausių jų patirtų įvykių. Šokas juos ištinka ir dėl to, kad jie esti pervargę ir pažeidžiami nuo paskutiniųjų nėštumo savaičių ir gimdymo įtampos. Daugelis tėvų apibūdina tai kaip kritimą iš laimės, lengvumo ir džiugesio aukštumų į nevilties bedugnę. Labai nedaug gyvenimo situacijų pareikalauja iš žmogaus tokio didžiulio gebėjimo prisitaikyti.

Skaudi žinia, pranešama po kelių dienų, savaičių, mėnesių ar net metų po vaiko gimimo, vis vien suvokiama kaip šokas. Galbūt širdies gilumoje būta negeros nuojautos, tačiau, nepaisant to, karštai tikėtasi, kad viskas bus gerai. Labai svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvams rekomenduotinas toks vaiko ugdymas, kuris skatintų jo vystymąsi.

Po ilgų laukimo savaičių, po gimdymo skausmų tėvus ištinka didelis šokas. Manoma, kad pirmoje pakopoje sutuoktiniai išgyvena didelę įtampą dėl tarpusavio bendravimo nesutarimų. Tėvai mažina tikslus ir atsisako pramogų, kadangi finansai dažniausiai tampa aktualiausia tema, atsiranda socialinė izoliacija, sveikatos sutrikimų. Per antrą pakopą abu tėvai laukia stebuklo, galinčio teigiamai pakeisti vaiko raidą. Jie tiki antgamtinėmis jėgomis, paramedicina ir kitais netikrais dalykais, pradeda įtikėti arba sustiprėja tikėjimas Dievu, atranda atsvara religijoje. Dažnai sutuoktiniai aukojasi, labai daug stengiasi, nes mano, kad didelės pastangos pagydys vaiką. Trečioje pakopoje, kai tėvai įsisąmonina vaiko negalią, jie pradeda pykti ant Dievo, sutuoktinio, gydytojų, kitų specialistų, artimųjų, kad nepadeda, negydo ir nesupranta. Kartais pyktis nukrypsta į save, kad nesugebėjo pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Jie žino, kad yra nekalti dėl vaiko negalios, tačiau sveika nuovoka nepaklūsta jausmams. Tėvai pateikia daugybę klausimų, į kuriuos nėra atsakymų. Tokiu momentu kartu su pykčiu tėvai patiria gėdą, kaltę, skausmą ir kitus dviprasmiškus jausmus. Ketvirtoje pakopoje sutuoktiniai supranta, jog pyktis nieko nepakeis, tuomet šeimą apima depresija, nusivylimas. Paskutinė pakopa - susitaikymas su vaiko negalia - adaptacija. Šiuo metu abu tėvai išmoksta gyventi su savo vaiku, kuriam diagnozuotas sutrikimas. Šioje pakopoje tėvai pastebi, kad neįgaliam vaikui ne tik reikia duoti, bet ir kažką iš jo patys gauna (šypseną, žvilgsnį, garsą, kitokį požiūrį į gyvenimą, atrandamos tikrosios per amžius patikrintos vertybės ir pan.).

Nederėtų pamiršti, kad šios pakopos nebūtinai eina viena paskui kitą. Pasitaiko šeimų, kurios greitai pasiekia paskutinęją pakopą, lengvai išgyvenę pyktį ar depresiją. Žinoma, praėjus tam tikram laikui ir atgavus psichinę pusiausvyrą, dažnai aplinkybės priverčia vėl patirti neigiamus jausmus, sugrįžti į ankstesnes pakopas. Pastaruoju metu pastebima, kad tėvai po paskutinės pakopos kartais pradeda jausti abejingumą savo vaikui, mažiau juo rūpinasi, nuleidžia rankas. Vaikas tampa našta ir lieka nuošalyje.

Dažnai tėvai neįgalų vaiką lygina su kažkada anksčiau matytu vaiku, turinčiu tokią pat negalią. Iš pat pradžių tėvai mato negalią, o ne vaiką. Kai sutrikimas pastebimas iš karto, yra labai sunku, bendravimas su aplinkiniais tampa paviršutiniškas, pasireiškia kitų šalinimusi, perdėtu mandagumu, pašaipa ir atstūmimu. Tuo tarpu tėvai, negaudami iš vaiko jokio atgalinio ryšio, pradeda jausti didėjantį nusivylimą, atsiranda bejėgiškumas, vienišumas, jausmų prieštaringumas, kaltė ir kiti neigiami jausmai.

Jei sutrikimas yra nedidelis arba toks, kurį galima užmaskuoti, tada tėvai stengiasi kurti tam tikrą normalaus vaiko „pirmą įspūdį“, kuris iš tiesų neįmanomas. Tokios šeimos dažnai susilaukia iš pašalinių žeidžiančių komentarų tarsi dėl auklėjimo klaidų, dėl dėmesio stokos vaikui, dėl apsileidimo. Tokiais momentais tėvai išgyvena įvairius jausmus: atsiranda neviltis, bejėgiškumas, kaltė, gėda - pablogėja nuotaika. Manoma, kad dalis tėvų išmoksta nekreipti dėmesio į aplinkinių pašaipas ir neigiamas reakcijas. Tačiau yra daug tėvų, kuriems taip ir nepavyksta atsiriboti, ir kas kartą, patekę į nemalonią situaciją, išgyvena sunkius ir nemalonius jausmus.

Kiekviena diena, kiekviena minutė, vaiko auginimas ir auklėjimas sukelia lėtinio pobūdžio stresą visai šeimai. Stresą sukelia ne vien vaiko negalia, bet ir jos sureikšminimas.

Pastaruoju metu atsiranda galimybė įsitikinti, ar vaikas yra sveikas, dar prieš jam atkeliaujant į pasaulį. Ankstyvosios diagnostikos būdu nustatoma, ar vaikelis turės negalią, ar bus sveikas. Tai leidžia tėvams visiškai legaliai nuspręsti - vaikelio susilaukti ar ne, nes jis tiesiog gali būti per silpnas, kitoks, su tam tikru sindromu ir t.t., ir dėl to gali būti nelaimingas. Kai kurie žmonės šį ankstyvąjį vaiko sutrikimų rizikos įvertinimą ir galimybę rinktis, gimdyti ar ne, prilygina paprastam nužudymui, kiti tuo labai džiaugiasi. Kartais daroma klaidų. Buvo padaryta prielaida, kad genetiniai tyrimai ne visada yra teisingi, o dalis pašalintų vaikų buvo sveiki. Reikia prisiminti ir tai, kad dauguma žmonių su negalia iš tiesų gali funkcionuoti visuomenėje. Jei sugebi matyti ne negalią, o vaiką ir jo gebėjimus bei galias, jis gali tapti puikiu specialistu.

Tikriausiai tėvai turi paklausti savęs, ar žinojimas, kad vaikas gims su negalia, palengvins apsisprendimą, ar iš tiesų vaikas, kuris žada gimti, patirs didelių sunkumų, ar mes patys patiriame baimę, kad bus mums labai sunku priimti jį kaip savo vaiką ir atremti visus sunkumus.

Ieškokite naudingos literatūros, domėkitės šia problema ir nenuleiskite rankų. Visuomet stebėkite ženklus, ar vaiko raida neatsilieka, ar jis nėra per daug nervingas, kaip jis elgiasi. Nepamirškite: kuo anksčiau sužinosite apie esamą sutrikimą, sindromą ar problemas, tuo lengviau jos bus koreguojamos ir sprendžiamos. Nepamirškite, jog visi vaikai turi įgyti patirties, kad taptų kuo labiau savarankiškesni, mažiau priklausomi nuo aplinkinių.

tags: #del #vaiko #neigalimo #chrakteristika

• ką reiškia padidėjęs leukocitų kiekis šlapime nėštumo metu
• Aktualūs darbo pasiūlymai ikimokyklinio ugdymo srityje
• Kaip užregistruoti vaiką į darželį
• sužinokite apie Philips Avent stiklinių buteliukų privalumus
• Auklėtojos pareigos ir atsakomybė