Priešmokyklinio ugdymo ankstinimas: privalumai, trūkumai ir iššūkiai

Priešmokyklinio ugdymo programa siekiama atliepti 5-6 metų vaikų interesus, puoselėti jų gerovę ir tenkinti kiekvieno vaiko individualius, savitus poreikius bei galimybes. Nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. Švietimo įstatymu įteisintas privalomas priešmokyklinis ugdymas, kuris pradedamas teikti vaikui, kai tais kalendoriniais metais jam sueina 6 metai. Šis sprendimas ir toliau kelia daug diskusijų, ypač dėl ugdymo ankstinimo privalumų ir trūkumų.

Nuo 2022 m. sausio 1 d. priešmokyklinis ugdymas teikiamas vaikams, kuriems 2022 m. sausio-gruodžio mėnesiais sueina 6 metai. Nuo 2023 m. rugsėjo 1 d. priešmokyklinis ugdymas teikiamas vaikams, kuriems 5 metai sueina iki tų metų balandžio 30 d. arba rugsėjo 1 d.

LR Prezidentas Gitanas Nausėda 2020 m. rugpjūčio 31 d. pristatė šalies švietimo sistemos pokyčių viziją. Valstybės vadovas pasiūlė vieneriais metais ankstinti ikimokyklinį ir pradinį ugdymą bei nustatyti, kad ikimokyklinis ugdymas būtų privalomas visiems Lietuvos piliečių vaikams. Ar šie įstatymo pakeitimai reikalingi, norint užtikrinti vaikų gerovę? Ar nėra pažeidžiamos tėvų teisės ir laisvės?

Priešmokyklinio ugdymo programos esmė

Priešmokyklinio ugdymo programoje kompetencijos ugdomos integraliai visose ugdymosi srityse ir visose veiklose, kuriose vaikas dalyvauja, siekiant užtikrinti visų kompetencijų ugdymo pusiausvyrą ir dermę. Programoje išskirtos 6 ugdymosi sritys: gamtamokslinis ugdymas, kalbinis ugdymas, matematinis ugdymas, meninis ugdymas, visuomeninis ugdymas, sveikatos ir fizinis ugdymas. Įgyvendinant programą ugdomos šios kompetencijos: pažinimo, kūrybiškumo, komunikavimo, skaitmeninė, pilietiškumo, socialinė, emocinė ir sveikos gyvensenos, kultūrinė.

Remiantis kompetencijų raidos aprašu, yra išskirtos pasiekimų sritys. Jos yra sugrupuotos pagal ugdymosi sritis. Pasiekimai aprašomi 3 pasiekimų lygiais: iki pagrindinio, pagrindinis ir virš pagrindinio. Pasiekimų lygiai skirti formuojamajam vertinimui, t. sukurti 5-6 m. vaikams. Programoje ugdymo(si) sritys aprašomos pagal pasiekimų sritis, pateikiant vaikų pagrindinio lygio pasiekimus. Pasiekimų sritys žymimos raide (pavyzdžiui, A, B), o raide ir skaičiumi (pavyzdžiui, A1, A2) žymimas tos pasiekimų srities pasiekimas. Pasiekimų lygių požymių lentelėse pateikiami trijų lygių pasiekimų aprašai: iki pagrindinio lygio, pagrindinis lygis, virš pagrindinio lygio.

Kasdienėse situacijose (grupėje, namie, išvykose ir kt.), naudodami verbalines ir neverbalines komunikavimo priemones (žodžius, garsus, vaizdus, skaitmenines priemones ir kt.), vaikai ugdosi gebėjimus suprasti, surasti, pritaikyti ir perteikti kitiems informaciją. Visose ugdymo srityse vaikai plėtoja savo žodyną; kuria trumpą nuoseklų pasakojimą bei išklauso kitų pasakojimus, skiria realius ir išgalvotus įvykius, analizuoja informacijos tikrumą. Bendraudami, tardamiesi vaikai dalinasi patirtimi, įspūdžiais, įvardija savo mėgstamas veiklas, pratimus, žaidimus, kelia klausimus ir išsako savo pastebėjimus, nuomonę apie lankytus renginius, bendraamžių raišką ar kitomis aktualiomis temomis. Stengiasi išlaikyti dėmesį, išklausyti pašnekovą, reaguoja, supranta gaunamus paprastus verbalinius ir neverbalinius pranešimus.

Per patirtines kultūrines veiklas vaikai išbando kūrėjo, atlikėjo, kultūros stebėtojo ir vartotojo vaidmenis. Tyrinėdami Lietuvos ir kitų šalių kultūros paveldą, pastebi skirtingų tautų kultūrinį išskirtinumą, šiais atradimais pasinaudoja žaidimo, mokymosi situacijose ar atlikdami projektines veiklas. Žaisdami, tyrinėdami, dalyvaudami kultūriniuose renginiuose, vaikai suvokia etninę kultūrą, perima pagrindinių Lietuvos valstybinių švenčių tradicijas, jas pritaiko ir puoselėja artimoje aplinkoje.

Dalyvaudami atvirose, įtraukiančiose kūrybinėse-projektinėse veiklose vaikai ugdosi kūrybiškumo kompetenciją ir kūrybinį mąstymą. Klausinėdami, dalindamiesi savo sumanymais, žinojimu, talentais įgyvendina idėjas, savaip interpretuoja reiškinius ir įvykius, modeliuoja, fantazuoja, kuria istorijas, siužetus ar pasakojimus. Kurdami, koreguodami savo sumanymus išbando įvairias dailės priemones, muzikos instrumentus ir kitus garso šaltinius, judesius bei vaidybinius elementus, kurie skatina improvizuoti, akomponuoti ir komponuoti; kelia klausimus, dalinasi savo meniniais sumanymais.

Natūraliai smalsaudami, dalyvaudami organizuotose veiklose, vaikai tiesiogiai stebi, tyrinėja artimiausią aplinką, kartu su kitais skiria, lygina, grupuoja, analizuoja gamtamokslinio ugdymo, kalbinio ugdymo, matematinio ugdymo, meninio ugdymo, visuomeninio ugdymo, sveikatos ir fizinio ugdymo daiktus ir reiškinius. Žaisdami, tyrinėdami sieja kalbos garsus su jų simboliais, atpažįsta daugelį spausdintinių (didžiųjų) raidžių, skaito nesudėtingus pavienius žodžius, trumpus sakinius ir kelių sakinių lengvai suprantamus tekstus. Žodžiu kuria trumpus tekstus, pasakoja ir atpasakoja išgirstus aiškaus, lengvai suprantamo turinio tekstus.

Aptardami gyvenimiškas situacijas, vaikai skiria pilietišką ir nepilietišką, tinkamą ir netinkamą elgesį, aptaria svarbiausius susitarimus, elgesio taisykles ir jų laikosi. Bendradarbiauja su kitais bendrose veiklose, paiso savo ir kitų poreikių, stengiasi gerbti kito nuomonę, ieško visiems tinkamo sprendimo, puoselėja vertybes (pagarbą, draugystę ir pan.). Dalyvaudami bendruomenėje, ugdosi savo pilietinę atsakomybę, kuria asmeninį santykį su šalies istorijos įvykiais. Pastebi žmonių veiklos poveikį gamtai, jos ištekliams ir ugdosi suvokimą bei nuostatas juos tausoti.

Žaisdami, dalyvaudami įvairiose veiklose vaikai mokosi atsakingai, saugiai ir etiškai naudotis įvairiais skaitmeniniais įrenginiais, įrankiais, technologijomis ir bendrauti skaitmeninėje erdvėje. Naudodamiesi prieinamomis skaitmeninėmis technologijomis, vaikai peržiūri skaitmeninį turinį, ieško informacijos, piešia, kuria, žaidžia ugdomuosius žaidimus, tyrinėja arba naudodami įrašymo technologijas pradeda kurti paprasčiausią skaitmeninį turinį, išbando technologijas bendravimui, bendradarbiavimui, dalinasi bendravimo patirtimi.

Žaisdami, tyrinėdami aplinką, aptardami įvairias situacijas, vaikai plėtoja savimonės gebėjimus: supranta mimika ir kūno kalba reiškiamas emocijas, į jas reaguoja, apmąsto ir nusako savo jausmus, emocijas. Reflektuoja savo pomėgius, nusakydami, ką daryti patinka, o ko - nepatinka, suvokia savo augimą bei vietą šeimoje, ugdymo įstaigos bendruomenėje, pasaulyje. Dalyvaudami įvairiose veiklose mokosi valdyti savo emocijas, kuria ir palaiko draugiškus santykius su grupės draugais ir ugdytojais bei stengiasi laikytis grupės susitarimų ir taisyklių, plėtoja socialinės atsakomybės įgūdžius. Atpažįsta patyčias ir mokosi tinkamai reaguoti į jas. Supranta saugaus elgesio taisyklių svarbą, mokosi jų laikytis, rūpinasi sveikata pasitelkę fizinį aktyvumą, supranta sveikos mitybos svarbą sveikatai.

Pagrindiniai teisinės bazės pakeitimai

Apžvelgus programos esmę, svarbu įvertinti, kaip kito priešmokyklinio ugdymo teisinė bazė:

Privalumai: kodėl verta ankstinti ugdymą?

Vyriausybės nuomone, ankstyvesnis vaikų atėjimas į švietimo įstaigas yra naudingas ne tik visapusiškai vaikų raidai vaikystėje, bet ir vėlesniems mokinių ir suaugusių žmonių pasiekimams. Be to, tokiu būdu siekiama vaikams iš skirtingo socialinio sluoksnio šeimų suteikti galimybę tolygesniam startui pirmoje klasėje. Ne visiems vaikams pasiseka su tėvais. Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) duomenimis, apie 25 proc. vaikų šiuo metu gyvena atskirties sąlygomis ir nelanko darželio. Dalis į juos nepateko dėl vietų trūkumo, dalis į ikimokyklinio ugdymo įstaigas nevedami tėvų valia. Dažniausiai tai - vaikai iš socialinės rizikos šeimų.

„Ne visiems vaikams pasiseka su tėvais, - konstatavo ŠMM viceministras Gražvydas Kazakevičius. - Tokiems vaikams priešmokyklinio ugdymo paankstinimas reikštų starto galimybių mokykloje išlyginimą.“ ŠMM labiausiai nori akcentuoti ankstyvesnio priešmokyklinio ugdymo naudą, užsienio šalių patirtis ir praktikas.

Trūkumai ir iššūkiai: kritinis požiūris

1. Vaikų branda ir pasirengimas

Nepaisant lyg ir gražių ŠMM paskatų, tėvų, pedagogų, specialistų ir politikų nuomonės dėl ankstyvojo vaikų ugdymo skiriasi. Trečiadienį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdyje dalyvavusi sostinės darželio „Atžalėlis“ auklėtoja Aldona Skamarakienė pažymėjo, kad dabartiniai penkiamečiai priešmokykliniam ugdymui per maži ir nesubrendę. „Dauguma jų dar prastai kalba. Iš 24-ių vaikų 12-kai reikia logopedo pagalbos“, - atkreipė dėmesį moteris. Jos pačios anūkas gyvena Didžiojoje Britanijoje, kur priešmokyklinis ugdymas pradedamas anksti. „Tačiau ten grupėje dirba keturi žmonės: auklėtoja, dvi jos padėjėjos ir studentė. Tuo metu Lietuvoje dalis penkiamečių dar nemoka užsirišti batų, apsirengti striukės ir pan. Jiems padedame mes - auklėtoja ir vadinamoji šeimininkutė“, - lygino A.Skamarakienė.

„Šešiamečiai irgi nevienodo lygio. Ir dabar į vieną klasę supuola nevienodi vaikai“, - atrėmė viceministras.

2. Pedagogų apkrova ir kvalifikacija

Didelis dėmesys turi būti skiriamas auklėtojų ir mokytojų perkvalifikavimui arba kvalifikacijos keitimui. „Turės įsijungti perkvalifikavimo linija, tarkime, mokytojų, kurie galbūt dėl etatų ar krūvio mažėjimo lieka be darbo. Pedagogams, atėjusiems iš ikimokyklinio ar pradinio ugdymo, užtenka kvalifikacijos tobulinimo programos. Kitiems persikvalifikuojant vyks studijos, tik dar diskutuojama, kokia apimtimi - ar 90 kreditų, kaip dabar numatyta, ar susiaurinant iki 60 kreditų, nes baziniai dalykai jau yra“, - aiškino G.Kazakevičius.

3. Infrastruktūra ir finansavimas

Antros kvalifikacijos pedagogams suteikimui reikės valstybės kofinansavimo. Lėšų savivaldybėms teks atseikėti ir sukuriant infrastruktūrą, įrengiant klases. Didžiausi iššūkiai guls ant didmiesčių, kurių ugdymo įstaigos ir taip perpildytos, pečių. „Nelabai gerai vaikus leisti į antrą pamainą, reikės tai kažkaip spręsti“, - svarstė G.Kazakevičius. Priėmus švietimo įstatymo pataisas dėl priešmokyklinio ugdymo ankstinimo, 2019 metų rugsėjį Vilniuje reikėtų sudaryti 42 penkiamečių grupes, Kaune - apie 30 grupių.

Lietuvos savivaldybių asociacija įžvelgia grėsmę, kad pasirengimas pertvarkai savivaldybėms kainuos labai brangiai, tačiau po kelerių metų investicijos nueis šuniui ant uodegos. „Ateis laikas, kai tų įrengtų patalpų nebereikės, parengtų specialistų poreikis irgi sumažės“, - pažymėjo asociacijos atstovas ir išsakė nuomonę, kad pertvarkos įgyvendinimą būtų racionalu atidėti dar bent metams. Skaičiuojama, kad priešmokyklinio ugdymo ankstinimas valstybei gali kainuoti apie 46 mln. eurų. „Tokie pinigai ant medžių neauga. Ar ši reforma tikrai yra numeris vienas? Mano manymu, investicijos į mokytojus, pedagogus, jų motyvaciją ugdymo kokybei turėtų didesnės įtakos“, - kalbėjo Švietimo ir mokslo komiteto narys Gintaras Steponavičius.

„Jei pataisos būtų priimtos, o finansavimas savivaldybėms neskirtas, turėtume kompromituojantį reikalą. Panašiai nutiko su privalomu šešerių metų priešmokykliniu ugdymu, kai savivaldybės liko be paramos. Jei tai nutiks antrą kartą, pasitikėjimą sugriautume visiškai“, - įsitikinęs G.Kazakevičius. Jo įsitikinimu, papildomas neformaliojo švietimo finansavimas vaikams iš socialinės rizikos šeimų irgi galėtų būti efektyvesnis nei priešmokyklinio ugdymo ankstinimas. „Optimistiniai scenarijai realiame gyvenime pasitaiko retai“, - konstatavo komiteto pirmininko pavaduotojas Mantas Adomėnas ir paprašė viceministrą įvardyti didžiausias įstatymo pataisų priėmimo grėsmes.

4. Sisteminiai trūkumai ir programų rigidumas

Dabartinė švietimo sistema, tiek ikimokyklinio ugdymo tradicijos, įpročiai, tiek priešmokyklinio ugdymo standartai bei pradinio ugdymo rigidiškos programos nesudaro galimybės ankstinti ugdymo ar daryti jo privalomu. Būtina duoti laiko sistemos keitimui ir tik šio proceso eigoje akcentuoti ugdymo naudą tai mažumai vaikų, apie kurią kalba Prezidentas. Pagalba tokiems vaikams turi būti kompleksinė: tai neturi būti jų „išrovimas“ iš šeimų, būtina kurti pagalbos sistemą, kuri šeimų švietimo būdu, nuolatine pagalba tėvams plėtojant tėvystės įgūdžius, suteiktų tėvams trūkstamų kompetencijų prisiimti deramą atsakomybę už vaikus ir, bendradarbiaujant su ikimokyklinio ugdymo įstaiga, parinkti vaikams tinkamiausią ugdymo formą. Ikimokyklinio darželio prievolė daugumoje atvejų suteiktų didžiulę žalą šeimos gerovei, saugumui bei vaikų tinkamai raidai. Būtina keisti ir gerinti sistemą toms šeimoms, kurioms valstybės pagalba yra būtina.

Privalome atvirai kalbėti ne tik apie vaikams daromą žalą priverstiniu instituciniu ugdymu ar jo ankstinimu, ne tik apie tėvų nuoseklaus ir plačiai prieinamo švietimo stoką, bet ir apie pedagogų viršvertinę atsakomybę. Pedagogai turi individualizuoti ugdymą, realiai neturėdami tam nei galimybių, nei žmogiškųjų resursų, nei specialiųjų kompetencijų. Pedagogas yra įspraustas į 45 minučių ugdymo procesą su neadekvačiais standartais, kurie yra skirti visiems, ugdymo rezultatų matavimo procedūromis, kai pametamas visuminis ugdymas, pagrindinis ugdymo dalyvis - vaikas, o atliekamas tik fragmentiškas ugdymas, skirtas tam tikrų valstybės pareigūnų interesų užtikrinimui.

5. Vaiko specialieji ugdymosi poreikiai (SUP)

Dėl pedagogų psichologinės charakteristikos Lietuvoje ypatumų, negalime leisti organizuoti specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų integravimo. Lietuvos pedagogai nuolat yra atitraukiami nuo jų tiesioginio darbo dėl politinių ambicijų organizuojamų eksperimentų. Tikėtina, kad sistemingai plėtojant unikalią Lietuvos švietimo sistemą, pedagogai gebės atpažinti, kokių spec. poreikių vaikai gali mokytis bendrose klasėse, o kokiems vaikams reikia individualizuoto ugdymo kitose ugdymo aplinkose. Negalime reikalauti iš pedagogų to, ko jie negali duoti. Toks prievartavimas yra žalingas ir daugumai spec. poreikių vaikams, tik to nesupranta dauguma vaikų tėvų. Dažniausiai specialiųjų poreikių vaikams įprasta institucinio ugdymo aplinka yra ne naudinga, o žalinga, nes sukelia sunkumus ne akademinio ugdymo srityse.

Šiuo metu egzistuojanti pagalbos sistema dažnoje mokykloje yra netinkama ne dėl pedagogų ar kitų specialistų kompetencijų stokos, bet dėl netinkamos ugdymo aplinkos. Būtina šviesti spec. mokinių tėvus ir skatinti juos ieškoti jų vaikams tinkamiausių ugdymo aplinkų tiek formaliame, tiek neformaliame ugdyme. Valstybės politika šioje srityje turi būti nukreipta į konkrečios mažumos stiprinimą, o ne į chaoso įvedimą daugumai. Praktiškai kiekvienas spec. poreikio vaiko atvejas yra unikalus ir turi būti peržiūrimas individualiame vaiko, šeimos ir konkrečios ugdymo įstaigos bei klasės kontekste. Negali būti prievolės, bet kokių spec. poreikių vaikams ugdytis pagal gyvenamą vietą.

Mokiniams, turintiems specialiųjų ugdymosi poreikių dalykų Bendrąją programą pritaiko mokytojas, atsižvelgdamas į mokinių ugdymosi poreikius, mokyklos Vaiko gerovės komisijos, mokykloje dirbančių švietimo pagalbos specialistų rekomendacijas. Svarbu, kad programoje mokytojas konkrečiai įvardytų, ką mokinys jau žino, ką geba daryti ir kaip, kokiu būdu išmoksta greičiausiai. Taip pat svarbu įvardyti labai svarbius dalykus, kurių mokinys negeba.

6. Tėvų teisės ir laisvės

Prezidento siūlomos teisėkūrinės iniciatyvos yra susijusios su tėvų teisių ir pareigų įgyvendinimu. Todėl jas, pagal Lietuvos Teisėkūros pagrindų įstatymą, yra būtina įvertinti pagarbos asmens teisėms ir laisvėms principo šviesoje. Pagrindiniai vaikų ugdytojai yra tėvai. Švietimo sistema šioje srityje atlieka pagalbinę funkciją, bet neturėtų jų pakeisti. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. numato, kad tėvų teisė ir pareiga - auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, o to pačio str. 2 d. sako, kad valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę. Europos Žmogaus Teisių Konvencijos 1 papildomo protokolo 2 str. nustato dvi teises: pirma, vaikų teisę į mokslą (ir atitinkamai, valstybės pareigą tai garantuoti) bei tėvų teisę parinkti savo vaikams švietimą ir mokymą pagal savo religinius ir filosofinius įsitikinimus (ir valstybės pareigą šią tėvų teisę gerbti).

Be kitų dalykų, ji apima ir teisę parinkti savo vaikams ikimokyklinio ugdymosi formą, spręsti dėl pradinio ugdymo pradžios laiko, kad tai yra išimtinė tėvų teisė (Eriksson prieš Švediją, 1989), kad valstybė turi pozityvią pareigą šios tėvų teisės atžvilgiu. Atitinkamai yra suformuluotos ir dabar galiojančios LR Švietimo įstatymo nuostatos: įstatymo 7 str. 2 d. numato, kad Ikimokyklinis ugdymas vyksta šeimoje, o tėvų (globėjų) pageidavimu - pagal ikimokyklinio ugdymo programą. Švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatyta tvarka ir atvejais vaikui ikimokyklinis ugdymas gali būti privalomas. Remiantis Lietuvos Konstitucija ši nuostata interpretuotina kaip kalbanti apie tuos atvejus, kai šeimai yra reikalinga pagalba, t. y. kai šeima negali pati tinkamai atlikti jai priklausančios vaikų ugdymo pareigos. Būtina apibrėžti atvejus, kuomet tėvų ar globėjų teisė ir laisvė rūpintis vaikais būtų pripažinta kaip vaiko raidą žalojantis veiksnys.

Psichologė Ramunė Murauskienė papildo teisininko išsakytą mintį, atkreipiant dėmesį, kad taip ir turėtų likti. „Būtina į pagalbą tėvams organizuoti specialistus, kurie galėtų su esama Lietuvoje metodika ar kitais tinkamais metodais suteikti tėvams įžvalgų apie jo vaiko esamą raidą. Būtina šviesti tėvus, nes neišmanant ugdymo programų tęstinumo, brandus šešiametis pagal vienus kriterijus gali būti visai nebrandus po kelių metų egzistuojančioms ugdymo programoms. Tėvai neturėtų prarasti laisvės spręsti dėl vaikų ugdymo. Tačiau turi būti numatyta tvarka, kada tėvus turėtų konsultuoti jau esantys, tinkamai paruošti Psichologinės pedagoginės tarnybos ar kitų įstaigų specialistai bei jų komandos, įtraukiant logopedus ir spec. pedagogus.“

Todėl manytina, kad priimant sprendimus dėl pradinio ugdymo ankstinimo turėtų būti numatyta galimybė tėvams leisti vaikus į mokyklą ir metais vėliau. Kaip rodo praktika, yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 6 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti priešmokyklinio ugdymo. Taip pat yra nedidelė dalis vaikų, kurie, sulaukę 7 metų, negalėtų be žalos jų psichikai pradėti pradinio ugdymo. Tai dažniausiai susiję su įvairiais smegenų funkcijų sutrikimais, kurie nenurodo vaiko intelektinių gebėjimų skurdumo, tačiau neleidžia vystytis pagal jo raidos ritmą. Ugdymo programos yra per daug rigidiškos, akcentuojančios tokių vaikų nesėkmes, per didelį atotrūkį nuo ugdymo programų standartų.

JTO Vaiko teisių konvencijos 8 str. numato vaiko teisę į identiškumą, o valstybė įsipareigoja šią vaiko teisę saugoti. Vaiko identiškumas formuojasi šeimoje. LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 31 str. 2 d. nustato lygiaverčio valstybės ir savivaldybių institucijų ir tėvų bendradarbiavimo pareigą. Pagal ją, tėvai ar kiti vaiko atstovai pagal įstatymą, sveikatos priežiūros ar kitokią pagalbą vaikui, jo tėvams ar kitiems vaiko atstovams pagal įstatymą teikiantys specialistai, vaiko mokyklos vadovai, kiti švietimo paslaugų teikėjai, mokytojai, kiti specialistai, teikiantys psichologinę, socialinę pedagoginę ir specialiąją pedagoginę pagalbą, turi bendradarbiauti vaiko teisių užtikrinimo srityje, nepaneigdami Konstitucijoje įtvirtintos tėvų ir kitų vaiko atstovų pagal įstatymą teisės ir pareigos nevaržomai rūpintis vaiko religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus.

Diskusijų tęstinumas

Kol kas galutiniai sprendimai nėra priimti. Galimi ugdymo ankstinimo modeliai aptariami ir derinami su švietimo bendruomene, įtraukiant pedagogus, tėvus bei savivaldybių švietimo specialistus. Daug diskutuojama apie mokyklų pritaikymą ankstyvajam ugdymui - kokia turi būti aplinka, programos, dienos režimas. Vis dėlto Seimas jau praėjusių metų pabaigoje yra pritaręs Seimo Švietimo ir mokslo komiteto iniciatyvai ankstinti vaikų ugdymą. Parlamentas iki 2018-ųjų sausio 31 dienos švietimo ir mokslo ministrą įpareigojo priimti patvirtino įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus. Būtina įsisąmoninti ir politikams, ir LR Prezidentui: kurdami Švietimo tikslus atitinkančią mokyklą, galime sudaryti sąlygas ugdymo ankstinimui ir spec. poreikių vaikų gausesniam integravimui. Tačiau tai neturėtų būti prievolė, o tik galimybė, kaip valstybės pagalba tėvams atsakingai parinkti tinkamiausią kiekvienam vaikui ugdymą. Valstybė, vietoj naujų prievolių įvedinėjimo, turėtų stiprinti ir palaikyti šeimų, o ypač gausių šeimų, kūrimąsi, formuojant joms palankią valstybės politiką.

tags: #del #priesmokyklinio #ankstinimo

• Kodėl vaikiškos lėlės yra svarbios vaikų ugdymui?
• Apie „CuraMed“ pastiles vaikams
• Vaikų širdies ydos operacijų patirtys
• Ar saugu dažyti plaukus vaikams? Išsamus gidas
• Kodėl verta naudoti čiužinio apsaugą vaikiškai lovytei?