Kodėl vaikas nenori eiti į mokyklą: išsamus gidas tėvams

"Nenoriu į mokyklą" - frazė, kurią bent kartą yra ištaręs beveik kiekvienas vaikas. Kartais tai paprastas nuovargis ar nenoras keltis anksti. Tačiau kartais už šių žodžių slypi kur kas rimtesnės priežastys - emociniai sunkumai, patyčios ar net nerimo sutrikimai. Kaip atskirti, kada tai - natūrali reakcija, o kada jau signalas, kad vaikui reikia pagalbos?

Apie tai, į ką reikia atkreipti dėmesį, jei vaikas nenori eiti į mokyklą dėl rimtesnių priežasčių nei tingėjimas, ar mokyklos keitimas vaikui tikrai yra skausminga patirtis, o jei mokyklą nutarta pakeisti, kaip tėvams palengvinti šį procesą, pasakoja Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė Aušra Mockuvienė, psichologė Živilė Kraujalė, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos įkūrėja dr. Austėja Landsbergienė, psichologė Milda Karklytė-Palevičienė bei vaikų ir paauglių psichologė Asta Blandė. Taip pat savo patirtimi dalinasi mamos Virginija Andziulevičienė ir Gintė Zurbaitė-Butkuvienė, kurios priėmė nelengvą sprendimą pakeisti vaikų mokyklą pradinėse klasėse. Šiame straipsnyje apžvelgiamos ir platesnės mokyklos sistemos problemos, apie kurias diskutuoja Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos prezidentas D. Žvirdauskas, lietuvių kalbos mokytojas A. Avčininkas, Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas J. Trumpa, J. Lipkevičienė ir Valstybės vaiko teisių įvaikinimo tarnybos vadovė I. Skuodienė.

Kada nenoras eiti į mokyklą yra visiškai normalus?

Tam tikrais raidos etapais ar situacijose nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis reiškinys. Svarbiausia - atkreipti dėmesį, ar tai pavienės situacijos, ar ilgai trunkantis ir stiprėjantis pasipriešinimas.

Po atostogų ar ilgesnio laisvo laikotarpio

Rugpjūtis - tai ne tik paskutinis vasaros atostogų mėnuo, bet ir vaikams vis dažniau užduodamas klausimas: ar pasiilgai mokyklos? Atsakymo variantų nėra daug, ir jei išgirstame „ne“, ar visada tai reiškia vaiko nenorą mokytis ir ruošti namų darbus? Po vasaros, žiemos atostogų ar net ilgo ligos laikotarpio vaikui reikia laiko vėl „įsivažiuoti“ į rutiną. Atostogų metu:

• vėliau einama miegoti,
• daugiau laiko skiriama žaidimams,
• mažiau struktūros ir pareigų.

Sugrįžimas į ankstyvą kėlimąsi, pamokų grafiką ir atsakomybę gali sukelti natūralų pasipriešinimą. Tai ypač ryšku pirmosiomis savaitėmis po ilgesnių atostogų.

Vaikas gali sakyti: „Nenoriu keltis.“ „Mokykla nuobodi.“ „Kodėl atostogos taip greitai baigėsi?“ Tokiais atvejais dažniausiai pakanka kelių dienų ar savaitės, kol organizmas ir emocijos prisitaiko prie ritmo.

Pirmokams ir penktokams (pereinamieji laikotarpiai)

Tam tikri mokyklos etapai natūraliai kelia daugiau įtampos.

Pirmokai patiria:

• atsiskyrimą nuo tėvų,
• naują socialinę aplinką,
• pirmą rimtesnę atsakomybę,
• taisyklių ir struktūros gausą.

Net jei vaikas išoriškai atrodo drąsus, viduje gali vykti dideli pokyčiai. Adaptacija paprastai trunka nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Penktokai ar septintokai susiduria su:

• perėjimu į aukštesnę pakopą,
• daugiau mokytojų,
• sudėtingesne mokymosi programa,
• didesniais akademiniais lūkesčiais.

Tai laikotarpis, kai vaikas gali pasijusti pasimetęs ar mažiau pasitikintis savimi. Trumpalaikis nenoras eiti į mokyklą šiuo metu dažnai yra reakcija į pokyčius, o ne rimtas signalas.

Prieš kontrolinius ar atsiskaitymus

Lengvas nerimas prieš testus, atsiskaitymus ar viešą pristatymą - visiškai normalus. Tai rodo, kad vaikui rūpi jo rezultatai ir jis jaučia atsakomybę.

Vaikas gali:

• būti tylesnis nei įprastai,
• daugiau mokytis,
• skųstis lengvu pilvo maudimu ar įtampa.

Tokiais atvejais svarbu ne panaikinti nerimą, o padėti jį suvaldyti: priminti, kad klaidos - mokymosi dalis, pabrėžti pastangas, o ne tik rezultatą, padėti susiplanuoti pasiruošimą. Nerimas tampa problema tik tada, kai jis per stiprus ir trukdo funkcionuoti.

Kartais - tiesiog bloga nuotaika

Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi dienų, kai: jaučiasi pavargę, susipyko su draugu, blogai miegojo, tiesiog „nenusiteikę“. Vienkartinis nenoras eiti į mokyklą nebūtinai reiškia rimtą problemą. Svarbiausia - stebėti, ar tai kartojasi dažnai ir ar stiprėja. Jei kitą dieną vaikas jaučiasi gerai ir noriai grįžta į įprastą ritmą, greičiausiai tai buvo laikina emocinė būsena.

Kas padeda tokiose situacijose?

Kai nenoras eiti į mokyklą yra natūralus ir trumpalaikis, dažniausiai pakanka paprastų, bet nuoseklių veiksmų:

• Aiški rutina: Reguliarus miego režimas, pastovus rytinis ritmas ir iš anksto suplanuotas vakaras sumažina rytinį stresą.
• Palaikantis pokalbis: Užuot moralizavus, verta paklausti: „Kas šiandien labiausiai neramina?“ „Kaip galėčiau tau padėti?“
• Švelnus paskatinimas: Kartais užtenka priminti, kad sunkūs jausmai praeina. Galite susitarti dėl mažo malonaus dalyko po mokyklos - bendro pasivaikščiojimo ar mėgstamos veiklos.

Kada nenoras eiti į mokyklą gali būti pavojaus ženklas?

Jei nenoras eiti į mokyklą tampa nuolatiniu ir intensyviu, verta atidžiau įsižiūrėti.

1. Dažni „pilvo skausmai“ ar galvos skausmai rytais: Jei simptomai pasireiškia tik darbo dienomis ir dingsta savaitgaliais - tai gali būti nerimo ženklas.
2. Ašaros, panikos priepuoliai, stiprus pasipriešinimas: Jei vaikas verkia, slepiasi, atsisako apsirengti ar fiziškai priešinasi - situacija rimtesnė nei paprastas nenoras.
3. Staigus pažymių ar elgesio pasikeitimas: Vaikas gali tapti uždaresnis, dirglesnis, prarasti susidomėjimą mėgstamomis veiklomis.
4. Užuominos apie patyčias: Net ir subtilūs komentarai („man ten niekas nepatinka“, „visi iš manęs juokiasi“) turi būti vertinami rimtai.
5. Miego ir apetito sutrikimai: Nerimas dažnai pasireiškia per kūną.

Psichologė Aušra Mockuvienė teigia, kad pirmasis indikatorius, parodantis vidinę pradinuko būklę, apie kurią jis dar nemoka papasakoti žodžiais, yra jo elgesys. Visiems vaikams pasitaiko dienų, kai pasikeičia nuotaika, pritrūksta miego ar neramina konfliktas su draugu, tačiau jei liūdesys, pyktis, sudirgimas tampa nuolatiniais vaiko palydovais, tai rodo, kad jo viduje vyksta kažkas rimto. „Tuomet uždari vaikai dar labiau užsisklendžia, atsiriboja, aktyvesni slopinančias emocijas gali išreikšti per pyktį, stumdymąsi ir pan.“ - pasakojo A. Mockuvienė.

Virginija Andziulevičienė pati patyrė, ką reiškia pasikeitęs vaiko elgesys dar nebaigus pirmos klasės. Sėkmingai išleidusi vyresnįjį sūnų į mokyklą, su jaunesniuoju sūnumi ji išgyveno visiškai kitokius pirmuosius mokslo metus. „Ilgai netruko, kai pamačiau, kad mano sūnus tapo irzlus, įsitempęs, pervargęs. Išaugo jo agresija, įvairios baimės.“ - nusivylimo neslėpė moteris. Nors jaunesnysis sūnus per vasaros atostogas kiek atsigavo, V. Andziulevičienė su nerimu laukė rudens.

Galimos gilesnės nenoro eiti į mokyklą priežastys

Nenoras eiti į mokyklą beveik niekada neatsiranda „iš niekur“. Už šio pasipriešinimo dažnai slypi konkrečios emocinės ar socialinės priežastys. Svarbu suprasti, kad vaikas ne visada geba aiškiai įvardyti, kas vyksta - jis dažnai tiesiog jaučia įtampą, baimę ar diskomfortą.

Apie 1-5% vaikų jaučia stiprų ir pastovų nerimą, susijusį su mokykla. Vienodai mergaičių ir berniukų. Sutrikimas dažnesnis 5, 6, 10 ir 11 metų amžiaus grupėje. Jis vystosi po truputį, o simptomai paprastai ima reikštis po švenčių ar ligos, po savaitgalio ar atostogų. Atsisakyti lankyti mokyklą vaikas gali po psichiškai traumuojančių įvykių namuose, mokykloje ar bendraamžių kompanijoje.

Gali atsirasti baimingumas, panikos sutrikimo simptomų, verkimo epizodai, pykčio protrūkiai, savęs žalojimo grasinimai, įvairūs somatiniai (su fizine sveikata susiję) simptomai, pvz., galvos skausmas, širdies plakimas, pykinimas ir pan., kurie praeina, jei vaikui leidžiama neiti į mokyklą. Toks vaikas išgyvena didelį stresą vien nuo minčių, kad teks eiti į mokyklą. Tokią būseną svarbu skirti nuo pamokų praleidinėjimo - mokyklos nelankymo be leidimo. Jis gali būti dėl įvairių vaiko elgesio sutrikimų. Kitos mokyklinės problemos, skatinančios atsisakymą eiti į mokyklą, yra: pasimetimo pojūtis (ypač naujoje mokykloje), draugų neturėjimas, buvimas išnaudojamu kito vaiko, nesutarimai su mokytoja ar klasės draugais.

Patyčios ir socialinė izoliacija

Viena dažniausių priežasčių - patyčios. Jos gali būti:

• atviros (įžeidinėjimai, pravardžiavimas),
• paslėptos (ignoravimas, išskyrimas iš grupės),
• virtualios (patyčios socialiniuose tinkluose).

Vaikas gali: vengti kalbėti apie konkrečius žmones, sakyti, kad „niekas su manimi nebendrauja“, grįžti iš mokyklos prislėgtas ar sudirgęs. Kartais problema ne aktyvios patyčios, o socialinė izoliacija - vaikas neranda vietos klasėje, jaučiasi „kitoks“, neturi artimų draugų. Tokiais atvejais mokykla tampa emocinio nesaugumo vieta. Pagal statistiką, vienas iš keturių vaikų kenčia nuo patyčių mokykloje. Patyčios pasireiškia įvairiomis formomis - nuo fizinio smurto iki psichologinio spaudimo. Pradinių klasių mokytoja S. Bružienė priduria, jog ilgai sirgęs vaikas gali jaustis ne tik atsilikęs nuo dėstomų temų, bet ir atsiribojęs nuo bendraklasių.

Per didelis akademinis spaudimas

Kai kuriems vaikams didžiausias stresas kyla ne dėl santykių, o dėl mokymosi rezultatų. Spaudimas gali būti:

• iš mokyklos (aukšti reikalavimai),
• iš tėvų (lūkesčiai būti geriausiu),
• iš paties vaiko (perfekcionizmas).

Vaikas gali bijoti: suklysti, gauti prastesnį pažymį, „nuvilti“. Ilgainiui baimė nesusidoroti gali tapti stipresnė nei motyvacija. Tokiu atveju nenoras eiti į mokyklą tampa būdu išvengti nesėkmės jausmo. Nereikalaukite iš vaiko daugiau, negu jis gali. Antraip noras mokytis dings iš viso. Pirmūnais gali mokytis ne visi.

Konfliktas su mokytoju

Net vienas sudėtingas santykis su mokytoju gali stipriai paveikti vaiko savijautą. Jei vaikas jaučiasi: nesuprastas, neteisingai vertinamas, viešai kritikuojamas, jis gali pradėti vengti konkrečių pamokų ar visos mokyklos. Vaikai retai tiesiai sako: „man blogi santykiai su mokytoju“. Dažniau girdime: „ji manęs nemėgsta“, „jis visada prie manęs kabinėjasi“. Svarbu šias frazes vertinti rimtai ir pasidomėti situacija. Psichologinės problemos kyla, kai mokykloje iš kitų vaikų patiriamos patyčios, nėra kontakto su mokytojais. Vaikai nori ne formalaus, o šilto kontakto - kad mokytojai jais domėtųsi.

Nerimo ar depresijos simptomai

Kartais nenoras eiti į mokyklą susijęs ne tiek su pačia mokykla, kiek su vaiko vidine būsena.

Nerimo požymiai gali būti:

• dažni fiziniai simptomai (pilvo, galvos skausmai),
• stipri baimė būti vertinamam,
• socialinis vengimas.

Depresijos požymiai:

• nuotaikos prislėgtumas,
• energijos stoka,
• interesų praradimas,
• atsiribojimas nuo draugų.

Tokiu atveju mokykla tampa per dideliu emociniu iššūkiu. Vaikui tiesiog per sunku susidoroti su kasdienėmis užduotimis. Mokyklinio amžiaus vaikai išgyvena paauglystės laikotarpį, todėl jiems labai svarbus dėmesys, svarbu kažko nepraleisti.

Mokymosi sunkumai

Kartais problema slypi ne motyvacijoje, o gebėjimuose. Nediagnozuoti mokymosi sunkumai (pvz., skaitymo, rašymo, dėmesio koncentracijos) gali sukelti nuolatinį nesėkmės jausmą. Vaikas gali: vengti skaityti garsiai, lėtai atlikti užduotis, tapti dirglesnis per pamokas. Jei kiekviena diena mokykloje primena kovą, natūralu, kad vaikas ims jos vengti. Jeigu vaikui sunku suprasti naują informaciją, nes yra užsilikusių senų spragų, tai turime jas užpildyti.

Žemas pasitikėjimas savimi ir baimė suklysti

Kai vaikas savimi nepasitiki, mokykla gali atrodyti kaip nuolatinis vertinimo laukas. Lyginimasis su kitais, baimė pasirodyti „prastesniu“ ar būti išjuoktam gali kelti stiprų vidinį spaudimą. Tokie vaikai dažnai: sako „man nepavyks“ dar nepradėję, greitai pasiduoda, labai jautriai reaguoja į kritiką. Nenoras eiti į mokyklą gali būti bandymas išvengti situacijų, kuriose jaučiamasi nepakankamai gerai. Daugelis vaikų taip bijo suklysti, kad patiria nuolatinį nerimą ir įtampą. Šioje būsenoje vaiko psichika greitai išsenka. Jis pradeda daryti daugiau klaidų ir dėl to jaudintis. Kartais vaikai atsisako atlikti užduotis, kad išvengtų klaidų.

Motyvacijos stoka ir informacijos gausa

Mokslininkai teigia, kad mūsų vaikai suformavo klipinį mąstymą. Jie sugeba suvokti trumpus, ryškius informacijos blokus. O kas reikalauja ilgo dėmesio ir aktyvios vaizduotės, jiems sekasi labai sunkiai. Vaikams neįdomu ir neaktualu tai, ko jie yra mokomi. Mūsų vaikai gimė su išmaniaisiais prietaisais rankose ir jiems labai sunku suprasti, kodėl žmonėms reikia mintinai mokytis daugybos lentelę, jei jie gyvena skaitmeniniame pasaulyje. Viską galima rasti vienu paspaudimu! Motyvacija atsiranda, kai yra nepatenkintas poreikis. Dauguma moksleivių supranta, kad vis tiek gaus viską, ko nori. Tada kam vargti? Vaikai dažnai suvokia mokymąsi kaip formalumą, kurio reikalauja jų tėvai.

Kitos priežastys

• Sėkmės potyrių trūkumas: Kai pasiekiame rezultatą, mūsų kūne išsiskiria dopaminas - džiaugsmo hormonas. Jei vaikui nuolat nesiseka, jis nejaučia malonumo.
• Neapibrėžtumas, psichologinis diskomfortas: Kartais vaikai nenori eiti į mokyklą ir gerai mokytis dėl nesveikos psichologinės atmosferos klasėje.
• Bendrosios sveikatos problemos: vaikas gali nenorėti mokytis jausdamas nuovargį, jeigu yra vangus, serga lėtinėmis, infekcinėmis, endokrininėmis ligomis.
• Pasikeitimai gyvenime: skyrybos, kraustymasis, šeimos problemos gali sukelti emocinį diskomfortą, kuris atsispindi nenoru eiti į mokyklą.
• „Mokytis per daug paprasta“: Kad ir kaip keistai tai skamba, neretai būtent ši problema lemia tai, kad vaikas nemėgsta kurių nors pamokų.

Kaip tėvams reaguoti ir padėti vaikui?

Situacija, kai vaikas atsisako eiti į mokyklą, o eidamas į ją išgyvena didelį stresą, pažįstama ne vienai šeimai. Tokia problema ne tik nemaloni vaikui ir visai šeimai, bet turi trumpalaikes ir ilgalaikes pasekmes. Labai svarbu suprasti, jog atsisakymą mokytis galima kontroliuoti daug lengviau, kol tai netampa nuolatiniu probleminiu elgesiu. Svarbu įsiklausyti į vaiko rūpesčius ir baimes. Žinant problemas, dažniausiai jas galima nesunkiai išspręsti.

Įsiklausykite ir supraskite

Nekaltinkite ir neignoruokite. Frazių „visi turi eiti“, „nesąmones kalbi“ reikėtų vengti. Tai uždaro vaiką. Kalbėkitės ramiai. Klausimai turėtų būti atviri: „Kas tau šiandien kelia daugiausia nerimo?“ „Kas mokykloje tau sunkiausia?“ „Kada jautiesi ten geriausiai?“ Stebėkite pasikartojimus. Ar tai nutinka prieš tam tikras pamokas? Ar po konkrečių situacijų? Psichologės A. Blandės teigimu, susidūrus su atžalos nenoru keliauti į mokyklą, svarbiausia kalbėtis ir gilintis į prastos savijautos priežastis: „Padėti galima išklausant vaiką ir ramiai gilinantis į situacijos detales: kaip vaikui sekasi mokykloje, kaip pavyksta megzti santykius su bendraklasiais, kaip sutaria su mokytojais.“

Mažesni vaikai dažniau savo emocijas išreiškia per kūną (skausmai, nuovargis), o paaugliai - per užsisklendimą ar dirglumą. Todėl svarbiausia ne ieškoti „greito atsakymo“, o kantriai stebėti, kalbėtis ir kurti saugią erdvę, kurioje vaikas jaustųsi išgirstas. Vaikui būtina žinoti, kad jo jausmai yra svarbūs ir priimami. Dauguma vaikų kartais jaučia tam tikrą nenorą, baimę eidami į mokyklą, ypač adaptacijos naujoje darželio, mokyklos aplinkoje periodu. Tai yra normalu.

Bendradarbiaukite su mokykla ir specialistais

Būtina įsiklausyti į vaiką, o ne priimti sprendimą iš galvos numatant situaciją bei aplinkybes. Tuomet svarbu, kad tėvai apsilankytų mokykloje, kalbėtųsi su mokytoja, dalyvautų pamokose. Užmegzti nuoširdų pokalbį su mokytoja būtina, nes taip lengviau pamatyti, kas vyksta klasėje, suprasti, ar mokytojos, mokyklos vertybės atitinka tėvų vertybes.

Jei reikia - kreipkitės į specialistus. Vaikų psichologas gali padėti atpažinti gilumines priežastis ir pasiūlyti sprendimus. Jei sunkumai yra besitęsiantys, slegiantys vaiką, rekomenduojama kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus: psichiatrus, psichologus, psichoterapeutus ir kitus specialistus. Ankstyvasis sunkumų nustatymas ir intervencija yra labai svarbūs, kadangi turimas vaiko sunkumas gali trikdyti įprastą, normalų vaiko gyvenimą ir gali daryti neigiamą įtaką įvairioms vaiko gyvenimo sritims.

Mokytoja Sonata Bružienė rekomenduoja bendradarbiauti su pedagogais: „Nelaukite, kol problema taps dar rimtesnė. Visų pirma, kalbėkite su vaiko mokytojais - pedagogas gali parengti individualų mokymosi planą, kuris padės jūsų vaikui greičiau pasivyti klasę. Mes, mokytojai, savo mokinius neblogai pažįstame ir galime pateikti tėvams vertingų įžvalgų.“

Sukurkite teigiamą požiūrį į mokyklą ir mokymąsi

Psichologė Milda Karklytė-Palevičienė įspėja nedaryti dažnos klaidos, kuomet tėvai vaikus gąsdina mokykla. Tokiu būdu tėvai parodo neigiamą požiūrį į mokyklą, tarsi tai būtų kalinimo įstaiga. Taip komunikuojant, vaikui mokykla niekada neatrodys miela ir gera. Todėl turėtume elgtis priešingai ir apie mokyklą kalbėti pozityviai. Pabrėžkite mokyklos naudą - pasakokite apie įdomias pamokas, draugus, būrelius. Dalinkitės savo patirtimis, kaip mokykla buvo naudinga jūsų gyvenime. Apdovanokite vaiką už pastangas (ne už pažymius, o už pastangas mokytis ir eiti į mokyklą).

Motyvacija - geriausia sėkmingo žmogaus palydovė. Nuolat skatinkite vaiko žingeidumą - klausinėkite, kartu eikite į biblioteką, naršykite internete, ieškokite atsakymų į įvairius klausimus. Įpratinę vaiką viskuo domėtis, spręsti iškylančias problemas, analizuoti įvairias situacijas pasieksite daug daugiau, nei griežtu tonu versdami atlikti namų darbus. Rodykite vaikui teigiamą pavyzdį. Dr. Austėja Landsbergienė pataria labai stebėti savo kalbą - ką mes šnekame, ką akcentuojame. Ji pažymi, kad vėliau, be jokios abejonės, tai atsispindi ir vaikų nuostatose, jų kalboje ir netgi savijautoje. Ji siūlo dažniau vaikų paklausti, ko mokykloje išmokai, kas tau patiko, kas labiausiai džiugino, ką įdomaus sužinojai?

Švęskite savo vaiko pasiekimus, kad ir kokie maži jie bebūtų. Laiku atlikti namų darbai, išmokti papildomi užsienio kalbos žodžiai, greičiau įveikta bėgimo distancija - sukirskite su vaiku ledų tortą ar surenkite iškylą. Teigiamos emocijos įkvėps vaiką mokytis ir dar labiau sustiprins jo žinių troškimą, be to, ugdys pasitikėjimą savimi. Apdovanokite vaiką už pastangas ir tobulėjimą, nelyginkite su kitais ir neskatinkite konkurencijos, verčiau mokykite bendradarbiauti.

Rutina ir savarankiškumas

Užtikrinkite gerą dienos rutiną. Užtikrinkite pakankamą miegą - vaikui reikia bent 9-10 valandų miego. Palaikykite sveiką mitybą, nes ji veikia nuotaiką ir energijos lygį. Apribokite laiką prie ekranų ir skatinkite fizinį aktyvumą. Psichologė M. Karklytė-Palevičienė teigia, kad ne mažiau svarbus dalykas - dar prieš 2 ar 3 savaites iki mokslo metų pradžios pradėti pamažu grįžti į mokyklos rutiną. Turime eiti miegoti ir keltis vis panašesniu metu į tą, kurį renkamės eidami į mokyklą, o ne tada, kada norime. Turime laikytis rutinos ir tam tikrų taisyklių, kad vaikui nebūtų šoko grįžti nuo pramogų prie taisyklių.

Pasak specialisčių, vaikui neinant į mokyklą, tėvų vaidmuo itin svarbus - net išvykus ilgų atostogų ar sergant rekomenduojama palaikyti mokyklos rutiną, mat nuoseklus mokymasis atneša geriausius rezultatus. Vaikų ir paauglių psichologė A. Blandė teigia, jog grįžimui į mokyklą svarbu ruoštis iš anksto: „Nors 21 a. visuomenės ribos plečiasi, bet kokie pokyčiai vaikams gali sukelti iššūkių. Rutina padeda likti vėžiose.“

Jei vaikas serga ir neina į mokyklą, tačiau jau nebesijaučia itin prastai, verta jam padėti mokytis savarankiškai - tai leis neatsilikti nuo bendraklasių, o grįžimas į mokyklą nekels tiek daug įtampos. Mokytoja rekomenduoja paskirti konkretų laiką, kurį vaikas kasdien skirs savarankiškam mokymuisi. Svarbu pasirūpinti gerai išvėdinta ir dėmesio neblaškančia aplinka. „Savarankiškas mokymasis - puiki alternatyva, tačiau, kai tik atsiranda galimybė, vaikas turėtų sugrįžti į mokyklą. Manau, kad nelankantys mokyklos vaikai pirmiausia praranda galimybę bendrauti ir bendradarbiauti su bendraamžiais.“

Mokyklos keitimas kaip sprendimas

Sprendimo keisti mokyklą nereikia priimti skubotai. Normalu, jei vaikui mokykloje iškyla viena ar kita situacija. Pirma reikia kalbėti, ieškoti išeičių, veikti - taip situacija gali tapti vertinga pamoka. Psichologė tvirtina, kad toks tėvų elgesys gali palikti labai skaudžių pasekmių: „Savo darbo praktikoje gan dažnai susiduriu su suaugusiais, kurie blogai jautėsi mokykloje, tačiau tėvai nesutiko jos pakeisti dėl tolimesnių atstumų, su mokyklos paieška susijusių rūpesčių ir kt. Tuomet vaikas paliekamas kasdieninėje kančioje, gauna nuolatinę neigiamą patirtį, kurioje skaudžiausios yra patyčios. Jos labai apsunkina santykių su žmonėmis kūrimą. Tampa sunku pasitikėti savimi ir kitais, nes vaikas patiria, kad bendraamžiai yra pavojingi, kad santykiai - nesaugūs.“

Būtent dėmesys vaiko emocijoms, o ne mokslo rezultatai turi būti lemiamu veiksniu, kada verta rimtai svarstyti apie mokyklos pakeitimą. Gintė Zurbaitė - Butkuvienė prisimena, kad jų šeimai sprendimas pakeisti pirmoko sūnaus mokyklą pareikalavo daug stiprybės ir emocijų. Abu tėvai svajojo, kad vaikas toje pačioje mokykloje mokytųsi nuo pirmos iki paskutinės klasės. Kitu atveju tai atrodytų lyg didžiulė nesėkmė. Deja, nutiko priešingai.

„Mums patiko ankstesnės mokyklos vieta, jaukumas, draugiška aplinka, tačiau netrukus supratome, jog nepakankamai įsigilinome į mokykloje naudojamus pedagoginius metodus. Labai svarbu, kad sutaptų tėvų ir mokyklos ugdymo tikslai, kelias, link kurio einama, kas tuo keliu veda.“ - teigia G. Zurbaitė-Butkuvienė. Šeima ilgai nedelsė, nes, įpusėjus pavasariui ir draugiškai išsiskyrus su ankstesniaja mokykla, jų sūnus jau sėdėjo naujoje klasėje. „Šįkart nesidrovėjome daug klausti, gerai apsvarstėme, ar vaikas gebės pats nuvažiuoti iki mokyklos. Tėvams yra svarbu išsiaiškinti apie mokyklos, mokytojos vertybes, nes taip išvengiama dalies sudėtingų situacijų.“

V. Andziulevičienė teigia, kad būtent skirtingas mokymo būdas ir vertybės padėjo jai apsispręsti leisti savo jaunėlį į kitokios pedagoginės krypties mokyklą. „Pamenu, nuvykau į Vilniaus Valdorfo Atvirąją mokyklą pasikalbėti. Ką pirmiausia ten pamačiau? Ogi vaikus - laisvus, drąsius, mandagius, nebijančius pasakyti savo nuomonę. Tokius vaikus mačiau pirmąkart gyvenime, nes jie buvo toks ryškus kontrastas su ankstesniaja mokykla.“ Nors pirmieji metai Vilniaus Valdorfo atvirojoje mokykloje, nebuvo lengvi, V. Andziulevičienė džiaugiasi pokyčiais: ramesniu, atsipalaidavusiu, pasitikinčiu savimi ir mąstyti besimokančiu sūnumi.

Dažniausios nenoro eiti į mokyklą priežastys ir tėvų veiksmai

Mokyklos ir sistemos vaidmuo bei iššūkiai

Lietuvos mokyklų vadovų asociacija buvo viena iš tų, kurie manė, kad reikia keisti tvarką ir užkirsti kelią nepateisinamiems pamokų praleidinėjimams. Nors mokinių tėvams tvarka, kuri vyrauja dabar, atrodo paprasta ir tinkama, asociacijos prezidentas D. Žvirdauskas paaiškino, kodėl reikalaujama pokyčių. Anot pašnekovo, į problemą galima pažvelgti iš įvairių pusių. „Paminėsiu keletą aspektų. Vienas iš jų - socialinės rizikos šeimose, kur po to pasijungia ir vaikų teisės, ir taip toliau, kur kažkokių griežtesnių priemonių ėmimasis už vaiko nepriežiūrą, dėl nelankymo mokyklos - jis buvo labai retas ir sunkiai taikomas atvejis.“ D. Žvirdauskas pasakojo apie situacijas, kai mokiniai praleidžia pamokas dėl atostogų su tėvais ne mokslo metų atostogų metu.

Pasak lietuvių kalbos mokytojo A. Avčininko, mokyklos nelankymas sukelia padarinius ir mokinių pasiekimams. „Aš manyčiau, kad būtina tą tvarką peržiūrėti ir griežtinti, nes visą laiką mokykla lieka atsakinga už tai, kokie yra mokinio rezultatai, koks jo pažangumas, kokia jo yra motyvacija į tą mokyklą eiti. Šioje vietoje, žvelgiant į tą Lietuvos tvarką, nematyti tos pasidalintos atsakomybės, kam ji kliūva už tai, kad mokinys neateina į mokyklą.“

Lietuvos moksleivių sąjungos prezidentas J. Trumpa teigė, kad sąjunga šį pokytį vertina teigiamai, tačiau patys moksleiviai yra pasidaliję į atskiras stovyklas. „Yra du trūkumai, kuriuos būtų galima išskirti, ką pastebi patys moksleiviai. Aštuoniolikmečiai, kurie būna 11-oje arba 12-oje klasėje - jie gali būti pašaukti į kariuomenę, jie gali vairuoti, jie yra juridiškai visiškai savarankiški, bet jie negali patys sau pasiteisinti pamokų. Kitas pastebėjimas moksleivių keliamas yra toks, kad „N“ raidės, iš esmės, paskirtis yra informuoti tėvus, kad moksleivis nebuvo pamokoje. Būna tokių atvejų, kai moksleiviai iš anksto informuoja mokytojus, tėvus, apie tai, kad dalyvaus kažkokioje veikloje ir tada „N“ raidės iš moksleivių perspektyvos yra tokia kaip baudžiamoji priemonė.“

Kaip teigė pašnekovė J. Lipkevičienė, tikėtis, kad nauja tvarka pakeis ir pažangos rodiklius, yra naivu. „Mokymasis vaiko, sveiko vaiko, jeigu nėra jo sutrikdytas gyvenimas, jei jis neišgyvena streso pertekliaus, įtampos - tai nenutrūkstamas procesas. Jis visą laiką ir visur, ir visame kame vyksta. Tai ne tik su mokykla susiję. Mokykla šiandien neturi žinių kulto. Žinios yra visur. Žiūrėkime, kas trukdo vaikams mokytis, kodėl nepasiekiame rezultato, patį procesą peržiūrėkime. Pažiūrėkime, ar vaikams tinka toks mokymosi modelis, kokį mes jiems peršame, siūlome ir primygtinai brukame, nes pasaulyje yra 50 mokymosi modelių.“ Anot jos, sprendimų ieškoma „ne iš to galo“.

Susitarimas tarp mokyklos ir šeimos

Valstybės vaiko teisių įvaikinimo tarnybos vadovės I. Skuodienės teigimu, tiek mokykla, tiek tėvai pasirašo bendradarbiavimo susitarimą, kuriame yra numatoma, kokių sąlygų turi laikytis abi pusės. „Tose sutartyse turėtų būti viskas numatoma. Susitarimas tarp mokyklos ir šeimos - labai svarbus.“ Tačiau, kai sąmoningas požiūris į situaciją nepakankamas - valstybė imasi griežtesnės rankos. „Norėtųsi atkreipti tėvelių dėmesį, į savo vaikų gebėjimą mokytis, į jų raidą. Kiekviena praleista pamoka - tikrai gali būti tam tikras ženklas arba tam tikra spraga.“

„Yra tokie du aspektai. Vienas aspektas yra, kad tėvai galbūt atostogauja per mokslo metus, kad gal ne visai atidžiai ar atsakingai pasižiūri į vaiko mokymąsi, o kitas yra apie vaikų mokymąsi, nelankymą arba pamokų praleidinėjimą, kai tos priežastys nelankymo yra įvairios. Yra tokių atvejų, kad vaikai dėl sunkumų šeimose, dėl santykių su tėvais, dėl patyčių mokyklose, dėl santykių su mokytojais praleidžia pamokas, taigi tai yra labai svarbus ženklas, kad jam reikia pagalbos. Tikrai kviečiu visus suaugusius, tiek švietimo specialistus, tiek pačius tėvelius, atkreipti dėmesį ir kartu spręsti klausimą, kaip padėti vaikui grįžti į mokymosi procesą“, - teigė I. Skuodienė.

Klinikinės psichologijos daktarė Naomi Fisher teigia: „Kai vaikai yra nelaimingi mokykloje ir nenori jos lankyti, dažniausiai tai nurašoma nerimui. Manoma, kad vaiko emocijos yra problema. Veiksmai siūlomi, priimant, kad jeigu vaikas nepatirs nerimo - problemos su mokykla neliks. Vaikai nukreipiami pas sveikatos specialistus (jeigu jiems pasiseka), kurie labai stengiasi vaikus išmokyti nerimo suvaldymo strategijų ir pakeisti požiūrį.“ Svarbu prisiminti, kad kuo anksčiau yra teikiama ankstyvoji kompleksinė specialistų pagalba, tuo geresni rezultatai yra pasiekiami, užkertamas kelias sunkumo intensyvėjimui bei gretutinių sunkumų atsiradimui.

tags: #del #kokiu #priezasciu #vaikas #gali #neateiti

• Kaip keičiasi vaiko dokumentai po santuokos?
• Iversono šeima ir vaikai
• kelionė į hipių kultūros ir meilės pasaulį
• Išsamiai apie nėštumo nutraukimą
• Susipažinkite su Algirdo Monkevičiaus profesiniu keliu