Kūdikiai: meilės, atsakomybės ir amžinos kelionės pradžia
Kūdikiai - tai ne tik šeimos džiaugsmas, bet ir didelė atsakomybė, amžina kelionė, kurios metu tėvai auga kartu su savo vaikais. Niekas, ką darai vaikui, nėra veltui. Buvimas su vaikais gydo sielą. Vaikai netrukdo atlikti svarbesnių darbų. Jie yra svarbiausias darbas.
Šeima - tai miniatiūrinė visuomenė, nuo kurios vientisumo priklauso didelės visuomenės saugumas. Šeima yra visuomenės ląstelė, pirmoji vaiko bendruomenė; šeimoje jis susipažįsta su žmonių santykiais, ji įskiepija juos giliai vaikui į širdį, ir čia slypi jos didybė.
Tėvo ir sūnaus meilė yra skirtinga: tėvas myli sūnaus asmenybę, o sūnus - atsiminimus apie savo tėvą. Niekada negirdėdamas paskatinamo žodžio, žmogus praranda drąsą ir savigarbą. Svarbiausias mūsų uždavinys - ugdyti aukštą potraukį ir meilę mokslui, kitaip mes užauginsime asilus, besididžiuojančius knygine išmintimi.
Kūdikystės amžius iš visų gražiausias. Taip švelnus kiekvieno vaikiškas meilumas. Prasiskleidžia žmogui vaikiškas amželis. Taip visus vilioja šypsena vaikelio.
Vaikai - tai gyvi laiškai, siunčiami į ateitį, kurios mes nematysime. Jūs galit duoti jiems savo meilę, bet ne savo mintis, Nes jie turi savąsias. Jūs galit priglausti jų kūnus, bet ne jų sielas, Nes jų sielos gyvena rytdienos rūme, kuriame jūs negalit apsilankyti netgi savo svajonėse.
Šeima - vienas iš gamtos šedevrų. Šeima yra meilės bendruomenė. Šeima yra pati glaudžiausia bendruomenė, lydima vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų meilės, bet drauge ji yra institucija, organizaciškai tvarkoma papročiais ir teisiniais nuostatais.
Kiekvienas žmogus patvirtins, kad namai be šeimininkės - ne namai. Vyras savo namuose gali būti karalius tik tuomet, jei moteris - karalienė.
Motinos meilė kaip dangiškos ugnys, Skaidri liepsnodama, guodžia pasaulį. Motinos meilė - tai skausmas bedugnis, Nešanti žemei gyvenimo saulę.
Aš esu mylimas. Aš esu mylimas todėl, kad esu mamos vaikas. Esu mylimas, nes esu bejėgis. Esu mylimas, nes esu nuostabus, žavus. Aš esu mylimas, nes motinai manęs reikia.
Jei nuolat kritikuojame vaikus, jie nenustoja mūsų mylėti. Jei nori pakeisti pasaulį, grįžk namo ir mylėk savo šeimą.
Kaip valstybėse didelę galią turi įstatymai ir papročiai, taip paskirose šeimose tėvo įspėjamųjų žodžių ir įpročių poveikis yra dar didesnis, nes vaikai iš pat pradžių myli savo tėvus ir iš prigimties yra linkę jų klausyti.
Tėtis su sūnumi vaikščiojo po krautuvėles ir dideles universalines parduotuves. Tėtis nešė plastiko krepšį, pilną pirkinių, ir kreipdamasis į berniuką sušnopavo:- Nupirkau tau rožinį kombinezoną, nupirkau judantį robotą, nupirkau futbolininko kepuraitę… Ką dar turėčiau tau nupirkti?- Paimk mane už rankos, - paprašė sūnus.
Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai visą nedalomą dėmesį skyrėme vienas kitam. Kaip greitai prabėgo tas laikas, kai net mažiausius dalykus jūs norėjote daryti su manimi, kai menkiausius sprendimus priimdavote laukdami mano pritarimo, nes patiems nuspręsti buvo per sunku. „Tėti, ateik!”. Buvo dažniausiai girdima frazė, kuri, nemeluosiu, kartais varydavo ir iš proto. Pamaitinti, pažaisti, nuvalyti, pakelti, paduoti, aprengti ir nurengti, nuraminti ar apkabinti.. Bet juk tai buvo nuostabiausios veiklos, kurios su šiuo rudeniu vis labiau traukiasi iš mano dienų. Jaučiuosi jog traukiatės ir Jūs. Taip, suprantu, jūs augate ir tampate savarankiški šio gyvenimo vedliai, bet kodėl man taip skaudu? Kodėl taip liūdna, kad verkiu apsikabinęs pagalves ant kurių sapnavote šios nakties sapnus? Kodėl ta tyla namuose skamba kaip baisiausias triukšmas? Ir nieko nereikia atsakyti, viskas buvo aišku nuo pat pirmos dienos kai jūsų akutės išvydo šią žemę, kurioje jau buvo nulemta. Aš jums padėsiu ir galiausiai turėsiu jus paleisti. Bet kodėl taip greitai? Kodėl man niekas nepasakė, kad laikas, nuo to momento kai gimdymo palatoje paėmiau Jus į rankas iki šio ryto suvokimo jog esate tokie dideli, prabėgs lyg viena sekundė? Prabėgs be galimybės į tą sekundę grįžti. O juk taip norėtųsi. Ir rodos daug dalykų daryčiau kitaip, ir rodos labiau stengčiausi, ir rodos taip dažnai neatsakyčiau “negaliu”, “dabar dirbu”, “palaukite”, nes jūs ir laukėte.. Laukėte, o aš vis dažniau nerasdavau laiko, nes turėjau svarbesnių užsiėmimų. Dabar laukiu aš. Ir suprantu kaip sunku laukti tų, kuriuos myli, tų, kurių vis rečiau sulauki. Tiesiog pripranti. Ir jūs pripratote, o man tai atrodė kaip džiaugsmas, kad pagaliau vis rečiau jums reikia, kad tėtis ateitų. Atsiprašau, nesupratau. Atleiskite man už tas akimirkas kai neradau laiko kartu piešti jūsų svajonių, kai neradau laiko išeiti į lauką stebėti debesų, kai neradau jėgų bėgioti ar nuotaikos juoktis, kai neradau laiko, kai neradau kantrybės jus išmokyti paprastų, bet jūsų akimis stebuklingų dalykų, atleiskite, kad neradau laiko išklausyti, paverkti kartu, kad neradau laiko išmyluoti, kad neradau laiko, o kartais tą laiką išmesdavau ten, kur mielai dabar surasčiau ir grąžinčiau jį Mums. Bent tą sekundę, kurioje buvo visas mūsų laikas. Ir suprantu, kad tik prarandant, kad tik tada kai nieko negali pakeisti, tik tada, pradedi suvokti kiek tai buvo brangu. Ir aš neišimtis. Visi mes tokie ir tikriausiai suvokti prieš laiką nesugebame niekas. Mėgausiuosi kiekviena jūsų dovanojama sekunde, nes su kiekviena akimirka, to laiko taupyklėje liks vis mažiau. Kol galiausiai jūs paliksite namus, sukursite naujus. Ir tai dabar mano galvoje skamba kaip pasaulio pabaigos formulė. Bet pabaigos nėra ir jums tai kartoju kiekvieną dieną tam, kad atėjus mano tarnystės pabaigai, Jūs, tai pakartotumėte man. Pabaigos nėra. Yra tik nauja pradžia. Gyvenimas juda, visada kinta, norim to ar ne. Ir taip, tai kartais skaudina, liūdina, bet jis taip pat džiugina, stebina ir svarbiausia dovanoja mums žmones, dėl kurių verta gyventi. Ačiū ir nors žinote, bet pakartosiu. Myliu Jus nuo žemės iki pat mėnulio ir atgal. Nuo pradžios iki pat begalybės. Jūsų šiek tiek sujautrėjęs tėtis.
Vaikai ateina per mus, bet ne iš mūsų, rašė poetas Džibranas. Kasdien dėkoju Dangui už laimę būti su tavim, mano vaike. Per tave dėkoju Dievui už dovaną būti mama. Dėkoju - grąžindama Jam meilę per tave.
Neatsiprašinėk manęs už savo vaikiškas pražangas. Jos tokios menkos palyginti su manosiomis. Gyvenu daug ilgiau už tave ir daug ko išmokau, o vis tiek prarandu, pamirštu. Blogiausia - užsižaidžiu savo bėdų dėlionėmis ir nepastebiu tavo vaikiško rūpesčio. Atleisk man, tu vertas tobulos meilės ir tobulo teisingumo. Tu augi žiūrėdamas į mane, o aš vis mokausi ir mokausi iš savo klaidų. Atsiprašau už amžiną laiko skolą, už skubinimą ir vėlavimą, už pakeltą balsą, už nuobodžius klausimus ir gatavus atsakymus.
Tu išmintingas, vaike. Taip greit nusišluostai ašaras ir vėl juokiesi. Aš mokausi iš tavęs. Nedėkok man už tai, kad esu tavo mama - tai aš tau dėkoju už motinystę. Nedėkok man už meilę - aš pati iš tavęs ją geriu. Suirzusią, griežtą, negerą, negražią, - tu myli mane visokią. Kad ir ką padaryčiau, seki paskui mane, glaudiesi ir manimi pasitiki. Nedėkok, kad tave auginu, - aš augu kartu su tavim.
Apsikabinkime stipriai, nes galėjome ir nesusitikti.
Norint, kad kiekvienas vaikas taptų sėkmės istorija, tereikia vieno suaugusiojo, kuriam rūpėtų.
Kūdikystės sapnas ir labai laimingas. Prie mamytės, saulėj, erdvėj tarp žvaigždynų.
Jeigu nepadėjai gyviems tėvams, veltui dedi aukas po jų mirties. Vienos motinos vaikai užauga ir kvaili, ir protingi.
Jei vyras ir moteris imtų gyventi visiškai vienodą gyvenimą, šeima išnyktų.
Brangiais atminimais tu visus užpildai.
Vaikų auginimas kaime: iššūkiai ir džiaugsmai
"Kokia jūsų tobulos santuokos paslaptis?" Senolis pasilenkė ir labai rimtai į mane pažvelgė. "Mūsų santuoka nebuvo tobula. Jokia santuoka nėra tobula. Buvo laikai, kai ji beveik nuleido rankas. Ir dar daugiau kartų aš buvau netekęs vilties."
Vaikų aklėjimas neturi apsiriboti nesibaigiančiu žodžio „negalima“ kartojimu.
Su vaikais mums nepasisekė - jie visi užaugo. Prieš vesdamas turėjau šešias teorijas kaip auginti vaikus. Dabar turiu šešis vaikus ir jokių teorijų.
Bausmė - kalba, kuria reiškiamas moralinis nepritarimas kitokios kalbos nesuprantiems.
Niekada nesu matęs, kad nepaklusnus vaikas imtų elgtis geriau dėl to, kad gavo pylos.
Matytis, būti kartu, kalbėtis - didžiulis malonumas, ypač tada, kai ne tik išvysti tą, kurį nori išvysti, bet ir matai jį tokį, kokį nori matyti.
Kad pasijausčiau reikalingas, manęs turėjo kas nors pasigesti.
Ir stovėkit kartu, bet ne per arti vienas kito, Nes juk šventovės kolonos stovi pavieniui, O ąžuolas ir kiparisas neauga vienas kito šešėlyje.
Galima suprasti tėvų ir vaikų santykių sudėtingumą ir grožį per eilėraščius, išmintingas citatas ir asmenines istorijas, kurios atskleidžia meilę, atsakomybę ir neišvengiamą laiko tėkmę.
tags: #eilerasciai #apie #kudikius
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
