„Dėdės ir dėdienės“: Mykoliukas, Gamtos Vaikas, ir Gilioji Lietuvio Dvasia
Juozas Tumas-Vaižgantas, gimęs 1869 m., yra vienas iškiliausių Lietuvos rašytojų, publicistų ir visuomenės veikėjų. Jo kūryboje ypač ryškiai atsispindi lietuvių tautinis charakteris ir gyvenimas baudžiavos laikais. Apysaka „Dėdės ir dėdienės“ (1920-1921) yra viena brandžiausių ir meniškiausių Vaižganto kūrinių, kurioje visas dėmesys skiriamas trijų pagrindinių veikėjų - Mykoliuko, Severiutės ir Rapolo Geišės - paveikslams pavaizduoti. Šios psichologinės apysakos veiksmas rutuliojasi dar baudžiavos laikais, kai lietuviai išgyveno sunkius laikus, o kūrinio pamatus sudaro veikėjų išgyvenimai - savotiškas meilės trikampis. Rašytojo sumanymas buvo parodyti sodžiaus žmogaus širdies švelnumą, būdo gerumą ir galų gale nelaimingą jo dalią.
Kas yra „Dėdės“ ir „Dėdienės“?
„Dėdės“ ir „dėdienės“ - tai ne giminystės ryšius rodančios sąvokos, o specifinis socialinis tipas, sunkiai suvokiamas šių laikų žmogui. Kaip apysakos įžangoje pristato Vaižgantas, jam tenka kalbėti „apie tėvo brolį - nevedusį ir apie tėvo brolienę - našlę.“ Tai buvo šeimoje „atliekami“, neapmokami samdiniai, niekuomet dėkingumo nesulaukiantys giminės. Šie asmenys dirbdavo savo brolių ūkiuose tik už išlaikymą, be nuolatinės algos ar nuosavos vietos. Toks ir buvo Vaižganto pavaizduotas Mykoliukas. Likimas kaimo pastumdėliui uždėjo dvigubą baudžiavą: dvaro ir namų. Neliko Mykoliuko kaip žmogaus, nebent tiek, kiek gali pasakyti lūpos ir graudi smuiko melodija.
Mykoliukas: Gamtos Vaikas ir „Deimančiukas“
Apysaka prasideda pasakojimu apie Mykoliuką. Nors jam jau buvo apie trisdešimt metų, jį vis vien visi vadindavo mažybiniu vardu. Iš tiesų jis visuomet būdavo vienas ir labai retai kas nors jį pakalbindavo. Niekas nebūtų galėjęs pasakyti, kad Mykoliukas bet kada su bet kuriuo būtų nesutikęs, susigynęs ar išsipravardžiavęs. Jis buvo „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio.“ Tačiau niekas jo nepamalonino nei šiandien, nei bet kada per visą jo amžių; niekas jo darbštumo ir spartumo nepamatė ar tyčia nepasirodė matą; juoba nieks nė gražiu žodžiu neatlygino. Tokioje aplinkoje žmogus turėtų jaustis įskaudintas, nevertinamas ir nelaimingas. Vis dėlto Mykoliukas šypsosi, nors ir „visai ne šiam pasauliui.“ Būtent ta šypsena ir išreiškia Mykoliuko susitaikymą su gyvenimo jam užversta našta, kurią jis neša nesiskųsdamas. Tai pagrindinė Mykoliuko charakterio savybė, didele dalimi nulėmusi jo gyvenimą.
Mykoliukas kūrinyje atspindi lietuvių tautinio charakterio bruožus. Nors ir jausdamas širdy skausmą dėl prarastos mylimosios, jis susitaiko su likimu, nedejuoja, nesiskundžia, priima kaip lemtį. Pavargęs nuo alinančio darbo, Mykoliukas pasitraukia pamiškę, arčiau gamtos, ir čirpina savo rankomis padirbtą smuikelę taip išliedamas susikaupusius jausmus. Mykoliukas - tikrasis „deimančiukas“, visų gerbiamas ir mylimas, darbštus ir nagingas bei geras ir nuoširdus žmogus. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus, apysakoje vadinamas „ūkio inventoriumi“, išlieka pačiu savimi: taurus, kilnus, doras, sąžiningas, darbštus, mylintis.
Ryškiausias dėdės Mykoliuko bruožas - darbštumas: jam „sunkiausi darbai lyg žaidimas“, jis visur spėja („Mykoliuk, šen, Mykoliuk, ten“). Be atlygio dirbdamas brolio namuose, rasdavo laiko jo vaikams: supo verkiančius, „nešė iš laukų paukščiukus, kiškiukus, iš miestelio riestainius“. Mėgdavo Mykolas ir savo smuiku pagroti bei palinksminti visus kaimo gyventojus. Vienintelis poilsis po darbo - griežimas smuiku: „griežė Mykoliukas liūdnai.“ Tokia muzika atitiko vidinę sielos nuotaiką. Kitiems neregimą bendravimo su kitu pasauliu būdą ryškiausiai atskleidžia paprastutė Mykoliuko smuiku čirpinama melodija: „Lygiai taip pat (...) čirškia jo gamtos brolis žiogas, čia pat žolyne drauge prisigaužęs.“ Liūdnas Mykoliukas buvo ne dėl sunkaus darbo ar socialinio „dėdės“ statuso - Mykoliukas negalėjo mylėti ir būti mylimas. Tokia situacija iššaukė melancholiją ir sudarė sąlygas rezignuoti: būti pasyviam, nuolankiam, pasiduodančiam įvykių tėkmei.
Nelaiminga Meilė Severjai
Mykoliukas laimės nematė. Vis dėlto koks jis buvo laimingas, palyginti su Severiute, kuri laimės ieškojo ir buvo ją radusi! Jam vis iš galvos neišėjo viena mergaitė - Severja. Nors Mykoliuką ir Severją siejo širdies jautrumas, grožio jausmas, ir ji jam nebuvo abejinga, ši meilė yra nelaiminga. Jiems abiem trūko ryžto kovoti už asmeninę laimę. Severjos akys, taip pat plačios, lyg atropino įleidus, kiek suvilgusios, pažiūrėjo Mykoliukui į akis pilniausiu pasitikėjimu ir be jokių reikalavimų ar pretenzijų. Jam buvo taip gera, kad mergina sustojo, jog jis tiesiog mėgavosi ta akimirka. Jis „bus radęs naują erdvę, kuriai vėl šypsosis, kuria gyvens, dėl kurios nematys dienos vargų ir sunkumų.“ Tačiau netikėtai pasirodė Geišė ir pradėjo kalbinti abu žmones, siekdamas užkabinti Severją. Tik dėdė Mykolas nė vieno karto jos neprakalbino, jai kelio neužstojo.
Mykoliukas, būdamas visai gražios išvaizdos, „juodais juodais plaukeliais, tamsiu tamsiu veideliu, gražia gražia lietuviška nosyte“, visai lengvai būtų galėjęs susitvarkyti savo gyvenimą, vesti mylinčią žmoną, susilaukti vaikų. Tačiau jis pasiaukoja dėl savo brolio šeimos, suvokdamas, kad be jo ūkis neišsilaikys. Meilė jį paverčia iš Mykoliuko „dėde Mykolu“, subrandina ir užaugina. Liūdnas Mykoliukas buvo ne dėl sunkaus darbo ar socialinio „dėdės“ statuso - Mykoliukas negalėjo mylėti ir būti mylimas. Mykoliuką ji slėpė savo širdyje, savo atminimuose, lyg kokį baisų aitvarą ar kauką, mirtinai bijodama nors truputėlį pravožti slaptą: jautė, jog tai padarius, jis visas, visa savo jaunybe, su visa begaline meile pasirodys. Meilė privertė jį nusileisti į žemę. Tiksliau, į žemę jis nenusileido, o tėškėsi į ją ir dar labai skaudžiai. Galutinai jis žemę „pasiekė“ tada, kai grįžęs iš bažnyčios, pasirėmęs ant vartelių, pradėjo mąstyti. Tai buvo pirmas kartas, kai Mykoliukas pradėjo galvoti apie materialius dalykus ir pirmas kartas, kai jo akyse pasirodė ašaros.
Severjos Pasirinkimas ir Gyvenimas Saveikiuose
Severija - gamtos dukra, pažįstanti visus miškus, nebijanti viena grybauti („krembliauti“), darbšti, tvarkinga namų sergėtoja. Ji taip pat buvo kitokia nei kitos kaimo merginos, drąsi, mėgstanti švarą. O kad ji buvo kitokia, parodo faktas, kad net Rapolas Geišė buvo nustebęs, kai sužinojo, kad ji viena anksti rytais nebijanti eiti į mišką. Tačiau Severiutė troško meilės, artumo, rūpesčio ir globos, todėl pasirenka ne kuklų, tylų, turtingos sielos Mykoliuką, bet vyriška energija, aktyvumu pasižyminčiam Geišei. Iš dalies tokį pasirinkimą nulėmė Geišės socialinė padėtis, mat Severija troško ištrūkti iš kaimo aplinkos, tapti kitokia. Ji žinojo, kad Mykoliukas, būdamas tik „dėdė“, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio.
Gerai buvo prasidėjęs Severiutei šeimos ir socialinis gyvenimas. Ir buvo patenkinta, tai, rodės, ir laiminga, nors šiaip jau tuodu dalyku dažnai eina skyrium. Ištekėjusi Severja tapo gera žmona. Rapolienė krembliauti bėgiojo į Saveikių biržius ne dėl pačių kremblių - virti, džiovinti, rauginti: ji tuo gynėsi nuo pirmojo šešėlio - nuobodumo, kuris vis labiau buvo beapimąs ją. Severjai patiko, kad jų pavardė tariama ir yra visiems žinoma. Betgi ir nemalonu buvo: slėnyje likusieji Geišiai buvo atviri jų priešininkai, nė vienas nebuvo nė vestuvėse, visi tik peikė ir koneveikė Rapolą, kam jis senatvėje tokius niekus bedaro.
Saveikių dvaras buvo nuošalioje vietoje. Lygu lygu aplinkui. „Juodžemis su riebiu moliu - Aigipto žemės galelis!“ - džiaugės ir pavydėjo tolimesnės apylinkės bajorai, nes čia pat nei tų bajorų nebuvo, nei tų dvarų. Pats savininkas, turėdamas gražesnių būstinių, čia buvo retas svečias ir tik gražiuoju laiku, tai nė kelelių niekas netaisė. Saveikiškiai nebuvo suskurdę, buvo gana sotūs, dvarininkas jų pernelyg neišnaudojo. Dvaro kiemas buvo toks didelis, kaip geras laukelis. Aplinkui išmėtyti dvariškai dideli trobesiai, sukrauti iš akmenų, tašytų iš vieno šono. O nejaukiausias buvo gyvenamasai namas, be reikalo didelis, nors vienu aukštu ir medinis. Buvo šiaip jau gražu ir vis dėlto nyku ir svetima. Nebuvo matyti, kad kas čia būtų bet ką padirbęs mylinčia ranka.
Rapolas Geišė: Nuo Tijūno iki „Dėdės“
Šiukštų Mykolo priešingybė - Rapolas Geišė. Jis energingas, veiklus, apsukrus. Rapolas buvo viso ūkio prižiurna. Tijūnaudamas elgėsi apdairiai: prie ponų mokėdavo pasirodyti kaip nepriekaištingas prižiūrėtojas, netgi mojuodavo botagu, garsiai rėkdavo ant baudžiauninkų. Pasinaudodamas socialine padėtimi (pasiturintis dvaro tijūnas) ir vyriškos prigimties gaivališkais polėkiais penkiasdešimtmetis Rapolas užvaldė dvidešimtmetę Severiją. Meilė Severijai ir dukrelei darė Rapolą geresnį, mielesnį, draugiškesnį. Rapolas tiesiog sukvailo iš laimės. Žmona jam dabar rodės nebe moteriška, tik mistinis asmuo; visa mistinga, kas tik jos yra, kas joje darosi ar net ką ji daro. Net tie patys krembliai kažin kaip savaime atsiranda pirkioj ir susidaro puodynėse, nes, tiesa, nei jis, anksti išeidamas, nei kiti nematė Severjos bėgiojant krembliauti ar taisant kremblius raugti. Niekam neleido jos nė pirštu pridėti, neleido jokio darbelio dirbti, be menkos namų ruošos, valgyti išvirti, tą vieną dvaro karvelę pasimilžti.
Tačiau valdžia keitėsi, todėl buvo panaikinta baudžiava, o tai reiškė, jog Rapolo ūkis žlugs. Jau nuo pat pralaimėto Krymo karo pabaigos visiems buvo pasidarę aišku, kad baudžiava nebeišliks. Mužikams ir bajorams buvo aišku, kad reikės „žmones paleisti“ ne iš malonės, tik kad taip jau susideda. Nepaleisi, kils revoliucija. Paleisi - vėl nieko gera: „žmonės“ pabaigs „tvirkti“. Dvarininkams rodėsi šitoks protavimas rimtas ir logikingas. Jie nebuvo matę dirbančių savo noru, ne varu, dirbančių sau. Pro jų lūpas šaukė jų kišenė ir neapsakoma bailė: „ką gi mes bedarysime, vergų nebtekę?“
Panaikinus baudžiavą, Rapolas tapo „dėde“ Dovydų namuose. Rapolas per visą amžių vargu ar buvo darbą dirbęs, ir dabar jam imtis žagrės bei dalgio už menkų menkiausias, tiesiog elgetiškas mitybas buvo ir nepatogu, ir negalima. Vienu matu jis pasijuto toks senas, toks jau paliegęs, jog begalįs tik lazda pasirėmęs eit ir šunis lodyt, pakiemiais elgetaudamas. Akys ir skruostai jam pabaigė dubti. Šmėkla atėjo. Laisvė buvo paskelbta. Niekas iš kaimų dvaran nebėjo. Reikėjo darbai kitaip susitvarkyti. Ieškoti žmonių, samdyti juos už pinigus, būstą, darbą, malkas, pasėlį. Suirutė truko bent dvejus metus. Rapolas, priešingai nei kiti veikėjai, susilpnėjo ir nesugebėjo tinkamai savęs realizuoti.
Rūpinimasis tinginiu ir senu vyru, Dovydienės užgauliojimų kupinas gyvenimas ir nesibaigiantis darbas Dovydų namuose Severjai nesuteikė gyvenimo pilnatvės. Po vyro mirties keturiasdešimtmetės moters gyvenimas tapo ydingas, prieštaringas, mažiau priklausomas nuo bažnyčios ir daugiau nuo „karčemos“, nors kūrinio pabaigoje pasakoma, kad Severja atsidavė bažnyčiai ir darbui.
| Veikėjas | Vaidmuo baudžiavos laikais | Vaidmuo po baudžiavos panaikinimo | Likimo aspektas |
|---|---|---|---|
| Mykoliukas | „Dėdė“, neapmokamas samdinys, brolio ūkio „inventorius“ | „Dėdė Mykolas“, „Dzidoriumi Artoju“, darbą ir žemę mylintis žmogus | Dvasinė branda, susitaikymas, prasmės atradimas darbe ir religijoje |
| Severja | Darbšti mergina, vėliau dvaro tijūno žmona Rapolienė | „Dėdienė“ Dovydų namuose, vėliau atsidavusi bažnyčiai ir darbui | Prarasta laimė, nuobodulys, gyvenimo pilnatvės paieškos |
| Rapolas Geišė | Dvaro tijūnas, energingas ir apsukrus prižiūrėtojas | „Dėdė“ Dovydų namuose, veltėdis, tinginys | Socialinio statuso praradimas, sugebėjimo dirbti trūkumas, nuosmukis |
Mykoliuko Pokyčiai ir Atsidavimas Žemei
Mykoliuko personažas ypatingas tuo, kad jis ryškiai kinta visos apysakos metu. Meilė jį pakylėja aukštyn, tačiau per aukštai, kad jis būtų galėjęs džiaugtis gyvenimu ir būti laimingas. Mykoliukas sielvartingai susitaiko su likimu, guosdamasis praeities prisiminimais, tyliai slėpdamas širdyje gražų jausmą. Per Severjos vestuves Mykoliukas paskutinį kartą smuikavo savo negudrią melodiją tol, kol nutrūko smuikelės stygos. Jis daugiau nepalietė smuiko, nes šia paprasta melodija: „Kai noriu, rimtai dirbu, kai nenoriu, tinginiauju“, - jau nesugebėjo išreikšti savo sudėtingo vidinio pasaulio.
Užgniaužęs savy buvusią meilę, atsidavė vien darbui. Meilę, kurios trupinius tebenešiojo širdy, atidavė dabar žemei, jaučiams. Jis jau ne minkštaširdis, jaunystės audros nurimo, praėjo ir visos nelaimės. Liko tik žemė, jaučiai, žagrė ir šventojo vardas. Mykoliukas, tapęs Dzidoriumi Artoju, aria, knisa žemę. Pliaukši botagu, ūdija, aprėkia, o iš tiesų myli tuos jaučius kaip nieką kitą pasaulyje. Myli ir žemę, ir žagrę. Aria ir pats gėrisi. Jam pačiam gražu pažiūrėti į raikomą žemę, į savo darbą. Nieko pasaulyje jam nebeliko. Jis paprasčiausiai su tuo susitaikė, o tai, kad jis mušė jaučius su švelniu botagu, tik parodo, kad jis sugebėjo išsaugoti savo auksinę širdį.
Vaižganto Žinutė apie Lietuvio Dvasią
Juozas Tumas-Vaižgantas savo kūriniuose sukūrė idealizuotą lietuvio nacionalinį charakterį, išaukštino gražiausius mūsų tautos bruožus: darbštumą, meilę gamtai, kūrybingumą. Vaižgantas laikomas „deimančiukų“ ieškotoju. „Deimančiukais“ rašytojas vadina pačius geriausius žmones - paprastus, nuoširdžius, talentingus, darbščius, atlapaširdžius, visada pasirengusius padėti. Apysakoje pavaizduoti trys skirtingų likimų pagrindiniai veikėjai (Mykolas Šiukšta, Severja Pukštaičia, Rapolas Geišė) yra susiję lietuviams būdingais bruožais. Vaižgantas parodė, kad pavergtas, užguitas, išnaudojamas žmogus išlieka pačiu savimi: tauriu, kilniu, doru, sąžiningu, darbščiu, mylinčiu žmogumi. Asmeninės laimės neturintys Severja ir Mykolas tapo dėde ir dėdiene, kurie priklausė nuo darbo, Dievo ir giminių. Mykoliukas-Mykolas, Dzidorius Artojas - tai gyva vidinė žmogaus drama, kurią atskleidžia Vaižgantas savo apysakoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
