Dalai Lama apie vaikus, žmogiškumą ir pasaulio harmoniją
Dalai Lama XIV, tikrasis vardas Lhamo Dhondrub, yra viena šviesiausių ir charizmatiškiausių asmenybių pasaulyje. Jo mokymai apie gėrį, taiką ir atjautą apkeliavo visą pasaulį, įkvėpdami milijonus žmonių. Dalai Lama nuolat pabrėžia bendruomeniškumo ir vidinių vertybių svarbą, ypač kalbėdamas apie ateities kartas - vaikus.
Vaikai - tyriausia meilės forma
Kūdikių juokas - tai priežastis, dėl ko buvimas tėvais yra toks malonus. Šiame pasaulyje velniškai sunku rasti meilę, aptikti būtybę, kuri suteiktų prasmę tavo gyvenimui žemėje. Įsivaizduoju, kad vaikas - tyriausia meilės forma. Vaikas - meilė, kurios nereikia ieškoti, kuriai nereikia nieko įrodinėti, dėl kurios praradimo nereikia nerimauti. Žmogau, vaikai puikūs. Ir jie žino daugiau, negu suaugusieji mano. Vaikai yra tobuli žmonės, kol suaugusieji prie jų nekiša nagų. Vaikai buvo puikūs.
Atsakomybė ir atjauta
„Kai esi mama, negali galvoti tik apie save. Mama viską apsvarsto du kartus: vieną kartą už save, kitą kartą už savo vaiką.“ Dalai Lama pabrėžia, kad kiekvieno žmogaus ateitis priklauso nuo kiekvieno, esančio šalia, ir nuo visos žmonijos. Jeigu rūpinamės savimi, nepamirškime, kad turime rūpintis ir kitais, nes žmonija bus laiminga, jeigu joje bus laimingas kiekvienas žmogus.
Net mokslininkai sako, kad žmogaus prigimtis - būti užjaučiančiam. Pasak mokslinių tyrimų, nuolatinis pyktis, baimė, nepasitenkinimas ėda mūsų imuninę sistemą, taigi neigiamos emocijos labai kenkia mūsų sveikatai. Tuo tarpu meilė ir šypsena imuninę sistemą stiprina. Todėl puoselėkime šiuos šiltus jausmus ir meilę vienas kitam. Žmogus iš prigimties yra geras, atjaučiantis ir mylintis kitus.
Dalai Lamos požiūris į globalias problemas
Dalai Lama visada pradeda kalbą kreipiniu „broliai ir seserys“, nes iš tiesų jaučia, kad visi žmonės tokie yra. Jei gerai pagalvotume, visa žmonija yra broliai ir seserys, tad ar yra kokia nors prasmė skriausti, žudyti vienas kitą? Mes per daug koncentruojamės į žodžius „mes“ ir „jie“. Tai ir yra problemų šaltinis.
Taip, egzistuoja įvairios šalys, tautos, religijos, įvairios šeimos, jų padėtys, vienos labiau išsilavinusios, kitos mažiau, vienos labiau turtingos, kitos mažiau. Yra didelė įvairovė, bet šiandien mes kaip žmonės norime būti laimingi, kokie mes bebūtume. Tai mūsų teisė, bet susiduriame su daugybe problemų, kurios kyla dėl skirtumų tarp mūsų. Ir būtent šis skirtumų lygmuo sukuria stiprų jausmą, kad yra jie ir mes.
Jei norime išspręsti šią problemą, turime panirti į gilesnį lygmenį, įsisąmoninti, kad visi esame žmonės. Gyvename mažoje žydroje planetoje. Ji tokia nedidelė, kad turime gyventi vienas šalia kito. Rytų ateitis priklauso nuo Vakarų. Vakarų ateitis - nuo Rytų, taigi visi esame susiję.
Pavyzdžiui, klimato kaita liečia mus visus, mes visi patiriame dėl to nelaimių, šis reiškinys tik gilėja. Kai 1959 m. kaip pabėgėlis gyvenau Indijoje, ten buvo labai daug sniego. Dabar ta vieta, kur aš gyvenu, žiemą šešių tūkstančių pėdų aukštyje visai nebesulaukia sniego, jo nebėra. Aš asmeniškai patiriu pasaulinį atšilimą. Todėl, manau, labai trumparegiška ir kvaila galvoti vien tik apie save.
Pasaulinė atsakomybė ir švietimas
„Manau, kad susidurdami su šiandienos iššūkiais žmonės privalės išsiugdyti stipresnį visuotinės atsakomybės jausmą. Kiekvienas privalome išmokti dirbti ne tik sau, savo šeimai ar tautai, bet ir visos žmonijos labui. Visuotinė atsakomybė - svarbiausias žmonijos išlikimo veiksnys.“
Mes daug dėmesio skiriame materialiam pasauliui ir pamirštame vidines vertybes. Tai nėra adekvatu, bet taip auklėjamos ištisos kartos ir vis labiau kuriama materialioji kultūra, o mūsų viduje atsiranda vis daugiau nerimo. Mūsų vidinė ramybė labai pažeidžiama. Todėl turime galvoti apie tai, kad savo pykčiu griauname save ir kitus. Jis puoselėja į save sutelktą požiūrį, dėl kurio atsiranda baimė ir nepasitikėjimas. Tai priešinga žmogaus prigimčiai. Mes esame socialinės būtybės, ir mūsų išgyvenamumas priklauso nuo kitų bendruomenės narių, todėl neturime galvoti tik apie save.
Šios vertybės turi būti įtrauktos į švietimo sistemą - kaip ugdyti vidinę ramybę, nepaisant praeities išgyvenimų, religinių įsitikinimų. Šiuo aspektu reikėtų kalbėti apie tokį dalyką, kaip emocijų ir jausmų higiena, ją būtina įtraukti į mūsų švietimo sistemas, nes jeigu esame sveiki savo jausmuose ir prote, būsime sveiki ir savo kūne. Tai labai glaudžiai susiję dalykai. Jei atrasime vidinę ramybę, būsime laimingi žmonės, laimingos šeimos ir laiminga žmonija. Galima sakyti, kad ne per maldą, bet per sąmoningumo ugdymą galime šią vidinę ramybę pasiekti.
Dialogo ir taikos amžius
Anksčiau žmonės gyveno kaimais, gentimis, jie negalvodavo apie viso pasaulio gerovę, bet realus gyvenimas reikalavo bendruomeniškumo. Dabar turime globalią pasaulinę ekonomiką, taip pat globalinį klimato atšilimą, taigi atėjo laikas mums ugdyti šilumos ir bendruomeniškumo jausmą tarp visų mūsų 7 mlrd. gyventojų. Ir mažinti atskirtį tarp „mes“ ir „jie“. Šį amžių turėtume pavadinti taikos amžiumi.
Praėjusiame amžiuje buvo daug smurto ir žiaurumo, tai buvo sunkus amžius. Dabar turėtume ugdyti savyje netoleranciją smurtui. Šis amžius privalo būti amžius, kuriame mes dėtume visas pastangas puoselėti taiką. Tegu tai būna taikingas amžius, nesvarbu kad egzistuoja skirtingi interesai ir požiūriai. Mes privalome spręsti problemas, jeigu jos atsiranda, bet tai daryti žmogiškai, o tai reiškia - per dialogą. Todėl dažnai sakau žmonėms, kad šis amžius turėtų būti dialogo amžius.
Europos Sąjungos pavyzdys
Prisiminkite Europos Sąjungą. Tai puikus darnos pavyzdys. Mes daug ko pasimokėme iš to, kad buvome priešais, daug patyrėme, taigi remkimės savo žiniomis ir kurkime naują visuomenę, kaip padarė ES. Jeigu ji nebūtų susikūrusi, manau, iki šiol turėtume daug kovų ir nesutarimų tarp valstybių. ES vystėsi teisinga kryptimi ir dėl to jai negresia joks karo pavojus. Aš manau, kad ES yra didelis pasiekimas, sąjunga materializavosi, ji atnešė daug naudos ir gėrio. Visos šalys galėtų mąstyti apie sąjungos sukūrimą.
Pabėgėlių klausimas
Tai naujas reiškinys ES - pabėgėliai. Žinau, kad jų skaičiai dideli. Aš vertinu, kad Vakarų šalys juos priima. Tai mūsų moralinė atsakomybė - padėti, kai galime. Bet pabėgėliai taip pat turi suprasti, kad jie yra čia laikinai, kad jiems suteiktas prieglobstis. Jie turėtų padaryti viską, kas nuo jų priklauso, kad jų vaikai gautų gerą išsilavinimą, įgytų įgūdžius, gebėjimus. Jie turėtų pasinaudoti visomis galimybėmis, kad atėjus laikui grįžtų į savo šalį ir turėtų priemonių ją atstatyti. Europos valstybės priklauso europiečiams, pabėgėliai turėtų suprasti tai ir tiesiog pasinaudoti galimybe mokyti savo vaikus ir pasirengti savo šalies atstatymui, aišku, su tų šalių pagalba.
Dalai Lamos asmeninis gyvenimas ir vertybės
Dalai Lama XIV, be jokios abejonės - viena šviesiausių ir charizmatiškiausių asmenybių pasaulyje. Su savo gėrio ir taikos koncepcija Dalai Lama jau ne kartą apkeliavo visą pasaulį, parašė daugiau nei 50 knygų, pelnė ne vieną dešimtį garbingų titulų. 1989 m. išvertus „dalai lama“ reiškia išminties vandenyną.
Nobelio taikos premijos laureatas vaikus pasveikins prašydamas kreiptis kaip į brolį. Išskirtinio ir atviro pokalbio metu Tibeto dvasinis lyderis prisipažins - kiekviena jo diena prasideda medituojant. „Keliuosi 3 valandą ryto, medituoju, nusiprausiu, pusryčiauju, medituoju, meldžiuosi, tada vėl medituoju. Kur bekeliaučiau, visada taip gyvenu“, - mažiesiems pašnekovams atskleis Dalai Lama XIV.
Kalbėdamas apie šeimą Dalai Lama pabrėš - vienas šeimos narių niekada nematė pikto Dalai Lamos motinos veido. „Ji buvo švelni, labai geros širdies. Bet tėtis buvo gana karštas, kartais mane „palaimindavo“, - prisipažins Tibeto dvasinis lyderis.
Aš pats esu tai patyręs. Šešiolikos metų praradau laisvę, dvidešimt ketverių praradau savo šalį, daug problemų, daug sunkumų ir nelaimių, didelė atsakomybė, tačiau aš savęs negraužiau, aš vis tiek mėgavausi gyvenimu. Tai susijęs su sveiku protu. Daug kas priklauso nuo mano asmeninio požiūrio. Taigi remdamasis savo nedidele patirtimi, manau, kad vidinė ramybė labai svarbi.
Kultūriniai nesusipratimai ir vertinimas
Kai kurie Dalai Lamos veiksmai, ypač susiję su vaikais, buvo klaidingai interpretuojami dėl kultūrinių skirtumų. „Manau, kad šis atvejis taps stipriausiu pasipriešinimu banduomenių (jos ne visuomenės) CANCEL kultūrai, kuri kaip virusas ar vėžys išėda civilizacijos humanizmo likučius. Juk iš įpročio virtualių smurtinių dichlofosų gaujos atšaukia ne šiaip kokį apšmeižtą garsų aktorių, o tai, ką žmonija turi švenčiausio. Tai, kam Dalai Lama pašventė savo gyvenimą, pagaliau pasieks apogėjų: net virtuvinės namų šeimininkės sužinos, kas tas Tibetas, kodėl jo laisvę reikia ginti.“
Visi, kas domisi giliau Tibeto kultūra, žino, kad jų tradicinis pasisveikinimas yra - iškištas liežuvis. Tai susiję su jų istoriniu piktadariu karaliumi, kuris dažėsi liežuvį juodai. Po to, kai vyresnysis duoda bučinį ir saldainį, kadangi burnoje nieko nebeliko, ką duoti, jis pasakys frazę „Gerai, o dabar suvalgyk mano liežuvį“ (ne „čiulpk“, kaip Jo Šventenybė neteisingai pasakė dėl savo skurdokos anglų kalbos). Frazė tibetiečių kalba yra „Che le sa“. Jie tai sako taip: „daviau tau visą savo meilę ir saldainių, taigi viskas - belieka tik suvalgyti mano liežuvį“. Ir tai yra žaismingas dalykas, kurį žino vaikai. Lhasos regione (Tibeto sostinėje) tai daroma ne taip dažnai, bet labiau paplitę Amdo regione (iš kur kilęs Jo Šventenybė).
„Pūsti man į veidą“ - žodžiai ir (arba) veiksmas, toks tyras tibetiečių pasaulyje, taip labai skiriasi visuose kituose pasauliuose. Nes žodis „pūsti“ arba veiksmas „pūsti į veidą“ reiškia viltį ir tikėjimą, taiką, pasitenkinimą ir išsipildymą, užuojautą ir gerumą… mūsų kultūroje ir mūsų žmonėms. Reiškia žodžius / veiksmus, kurie niekada nebūtų laikomi tokiais tiems, kurie neturi nė trupučio supratimo apie tibetiečių gyvenimo būdą ir kuriems nerūpi žinoti ar suprasti. Vietoj to pasaulis PRIVALO atsiprašyti Tibeto pasaulio ir Jo Šventenybės, kuris yra šio pasaulio epicentras. Giliai, nuoširdžiai atsiprašyti už beprecedentį, nepagrįstą išpuolį ir ataką prieš viską, kas mums brangu.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
