Simonas Daukantas (1793 m. spalio 28 d. - 1864 m. gruodžio 6 d.) - iškili asmenybė Lietuvos istorijoje, žinomas kaip istorikas, rašytojas, švietėjas ir vienas pirmųjų tautinio atgimimo ideologų. Jo darbai klojo pamatus moderniajai lietuvybei ir prisidėjo prie lietuvių tautinės savimonės formavimo. Daukanto asmenybė ir darbai - tarsi tiltas tarp XIX a. skirtingų luomų žmonių, bajorų ir valstiečių, savivokos, tarp LDK lietuvių kultūros ir tautinio atgimimo kartos lietuvybės, tarp Apšvietos ir Romantizmo.
Ankstyvieji metai ir išsilavinimas
Simonas Daukantas gimė 1793 m. spalio 28 d. Kalvių kaime, dab. Skuodo rajone, pasiturinčioje laisvųjų valstiečių Daukantų šeimoje. Tėvas Jurgis Daukantas aplinkiniuose Sapiegų miškuose dirbo eiguliu. Valstiečių Daukantų šeima neliko XVIII a. pabaigos Respublikos istorinių įvykių nuošalyje: abu tėvai dalyvavo Tado Kosciuškos sukilime. Simonas Daukantas gimimo metrikose įrašytas bajoru, tad galėjo siekti mokslo. Išlikę duomenys liudija, kad 1808 m. jis jau lankė dviklasės Kretingos mokyklos antrąją klasę. Mokslus tęsė Žemaičių Kalvarijos apskrities mokykloje. 1814 m. pradėjo studijuoti Vilniuje. Iš pradžių įstojo į Vilniaus gimnazijos penktą klasę, po to - į Vilniaus universitetą, į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą.
Karjera ir mokslinė veikla
Baigęs universitetą, Daukantas 1826-1850 m. dirbo Rygoje ir Peterburge, buvo valdininkas. 1826-1834 m. dirbo Rygos generalgubernatoriaus kanceliarijoje. 1835 m. išvyko į Sankt Peterburgą, pradėjo dirbti Rusijos Senato I administracijos departamente. Tarnybos sostinėje siekė norėdamas prieiti prie Lietuvos metrikos - XIV-XVIII a. LDK valstybės kanceliarijos archyvo, svarbaus Lietuvos istorijos šaltinio. Nuo 1837 iki 1850 m. dirbo Rusijos Senato Trečiojo departamento Lietuvos Metrikos metrikanto padėjėju. Jam buvo leista tyrinėti čia saugomą Lietuvos Metriką. Šalia tiesioginio darbo Daukantas ėmėsi plačios lituanistinės veiklos. Rygoje ir Peterburge jis sukūrė savo svarbiausius istorijos veikalus.
Pagrindiniai istoriniai veikalai
- „Darbai senųjų lietuvių ir žemaičių“ (parašyta 1822 m., išleista 1833 m.): Pirmasis S. Daukanto istorijos veikalas lietuvių kalba. Jo rankraštis, atrastas Veprių dvaro bibliotekoje, buvo išleistas tik 1929 m. Kaune.
- „Istorija žemaitiška“ (apie 1837 m. baigta rašyti, 1850 m. perdirbta ir pavadinta „Pasakojimais apie veikalus lietuvių tautos senovėje“): Peterburge Daukantas parašė ir pirmąją lietuvių kultūros istoriją „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“.
- „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ (1845 m.): Tai vienintelė paties S. Daukanto publikuota istorijos knyga, išspausdinta Peterburge 1845 m. Jokūbo Laukio slapyvardžiu. Joje Daukantas įgyvendino Romantizmo epochos nuostatą, kad tautos istorijos šaltiniai yra ne tik rašytiniai dokumentai, bet ir žodinė tradicija. Istorikas čia novatoriškai pasinaudojo lietuviškais tautosakiniais tekstais (patarlėmis, priežodžiais, dainomis, pasakomis), lietuvių kalbos semantika bei etimologija kaip istoriniu šaltiniu.
Istoriniuose veikaluose Daukantas tęsė Lietuvos istorijos pasakojimą - rėmėsi LDK istoriografija, ypač Alberto Vijūko-Kojalavičiaus darbais, naujausiais vokiečių, rusų istorikų veikalais.
Pedagoginė ir kalbos kultūros veikla
Daukantas aktyviai prisidėjo prie lietuvių kalbos ir švietimo puoselėjimo. Jis rinko ir publikavo tautosaką („Dainės žemaičių“, 1846), leido ūkinių patarimų knygeles Lietuvos valstiečiams. Platesniam lietuvių kalbos vartojimui mokyklose parašė ir išleido lietuvišką lotynų kalbos vadovėlį (1837), lotynų kalbos skaitinius su nemažu lotynų-lietuvių kalbų žodynu (1838), lietuvišką elementorių („Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“, 1842). Rašė lenkų-lietuvių kalbų žodyną (liko trys rankraštiniai tomai), lotynų-lietuvių kalbų žodyną. Vertė antikinius veikalus: Kornelijaus Nepoto knyga „Gyvatas didžiųjų karvaidų senovės“, Justino „Istorija“. Jaunimo skaitiniams iš lotynų kalbos išvertė ir 1846 m. išspausdino Fedro pasakėčias.
Simonas Daukantas – „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ - Mokslinčius.lt
S. Daukanto ir jo bendražygių pastangomis iš carinės valdžios 1841 m. gautas leidimas steigti parapijines lietuviškas mokyklas Lietuvoje. Jau Sankt Peterburge S. Daukantas pradėjo bendradarbiauti su Motiejumi Valančiumi.
Simonas Daukantas kaip kalbos naujadarų kūrėjas
S. Daukantas sukūrė nemažai naujadarų, kurie prigijo lietuvių kalbos vartosenoje ir yra naudojami iki šiol. Tai rodo jo gilų lietuvių kalbos išmanymą ir norą ją turtinti.
| Naujadaras | Reikšmė |
|---|---|
| laikrodis | prietaisas laikui matuoti |
| vietovė | tam tikra geografinė sritis |
| prekyba | mainų veikla |
| vaistininkas | specialistas, dirbantis vaistinėje |
| būdvardis | kalbos dalis, reiškianti daikto ypatybę |
| dantiniai | balsiai, tariami liežuviu prie dantų |
| lūpiniai | balsiai, tariami lūpomis |
| nosiniai | balsiai, tariami pro nosį |
Grįžimas į Lietuvą ir paskutiniai metai
Dėl pašlijusios sveikatos anksčiau išėjęs į pensiją, Daukantas tikėjosi atsidėti lituanistiniams darbams, mokslinei kūrybai. 1850 m. grįžo į Žemaitiją. Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus pakviestas, 1850-1855 m. gyveno Varniuose. Padėjo vyskupui redaguoti bažnytines knygas. Tačiau dvi stiprios asmenybės ilgai nesutilpo po vienu stogu, todėl 1855 m. Simonas Daukantas persikraustė į Latviją. Apie 1855 m. persikėlė į Kuršą. 1855-1859 m. kartu su literatu Mikalojumi Akelaičiu gyveno gydytojo Petro Smuglevičiaus nuomojamame Svirlaukio dvare pietryčių Latvijoje (netoli dab. Jelgavos). Po ketverių metų jis grįžo atgal į Lietuvą, glaudėsi pas gimines, bičiulius, pažįstamus kunigus. Paskutiniaisiais gyvenimo metais smarkiai pasiligojo, apsistojo pas Papilės kleboną Ignotą Vaišvilą. Mirė 1864 m. gruodžio 6 d. Papilėje, nespėjęs įgyvendinti visų kūrybinių sumanymų. Palaidotas Papilėje.
Simono Daukanto indėlis ir palikimas
Simonas Daukantas tikėjo lietuvių tautą atgaivinti kultūrinės veiklos keliu, nematė politinio išsivadavimo iš Rusijos imperijos realių perspektyvų, tad, nors ir prijausdamas, pats nedalyvavo nei 1830-1831 m., nei 1863-1864 m. sukilimuose. S. Daukanto visuomeninės - politinės pažiūros atsispindi jo istoriniuose ir populiariuose veikaluose (visi jie rašyti lietuvių kalba). Dirbdamas mokslinį ir kultūrinį darbą jis klojo lietuvių tapatybės pagrindus. S. Daukantas pirmasis aiškiai atskyrė tautą nuo valstybės. Tautos pagrindiniu skiriamuoju bruožu S. Daukantui yra kalba, o ne valstybingumas. Kita svarbi S. Daukanto nuosekliai vystyta idėja buvo valstiečių įtraukimas į tautos sampratą, skirtingai nuo tuo metu dominavusios bajoriškosios tautos sampratos. Drauge jis savo raštuose tvirtino, kad valstiečiams būtina suteikti asmens laisvę, panaikinus jų baudžiavinę priklausomybę. Savo idėjoms argumentuoti S. Daukantas panaudojo Vakarų Europoje ir Lietuvoje paplitusias pažangias socialines-filosofines (J. Herderio, J. J. Rousseau ir kt.) teorijas. S. Daukantas gyveno Romantizmo epochoje, bet jo darbuose dominuoja Švietimo ideologija.
Anot Vytauto Merkio, praeities lietuvių tautos „aukštinimas“ Daukanto darbuose nėra savitikslis, tai būdas dabarties lietuviams nurodyti siektiną idealą ateičiai: „Idealios senosios lietuvių visuomenės modelis Daukantui tėra argumentas, kad lietuvių tauta gali būti laisva, turėti neluominę demokratinę santvarką ir lygias teises su kaimyninėmis pripažintomis tautomis.“ Daukantas, istorijoje iškėlęs laisvės vertybę kaip bendruomeninę gėrybę, tęsė LDK istorijos pasakojimą, susiejo jį su lietuvių etnine kultūra, o šio pasakojimo vienas tikslų - lietuvių tautinės savivertės pojūčio bei tikėjimo tautos ateitimi skatinimas. Daukanto Lietuvos istorijos modelį perėmė ir išpopuliarino XIX a. pabaigos lietuvių tautinio atgimimo karta (Jonas Basanavičius, Jonas Mačiulis-Maironis).
1994 m. Simono Daukanto vardu pavadinta Kretingos 4-oji vidurinė mokykla. Minint Simono Daukanto 230 metų gimimo sukaktį, Seimas paskelbė 2023-iuosius S. Daukanto metais. Jo gimtajame name Kalviuose veikia memorialinis muziejus, saugantis atminimą apie šią iškilią asmenybę.