Nuodingi augalai Lietuvoje: pavojingos uogos ir vaisiai

Ieškodamas informacijos apie nuodinguosius Lietuvos augalus, nusprendžiau, kad pirma reiktų susipažinti su tais, kurie mus labiausiai patraukia savo uogomis ar spalvingais vaisiais. Juk būtent juos pastebime pirmiausiai.

Daugelį nevalgomų ir nuodingų uogų atskirti nėra sudėtinga. Bendras Lietuvoje augančių nevalgomų uogų bruožas, kad jos nėra sutelktinės (aviečių, gervuogių, katuogių vaisiai - sutelktinės uogos) ir jų sėklos visada viduje (žemuogių ir braškių sėklos išorėje, ant uogos paviršiaus).

Toliau pateikti ne visi Lietuvoje aptinkami augalai, kurių uogose yra žmogui kenksmingų medžiagų. Kai kurių augalų nuodingumas žmogaus organizmui yra vertinamas prieštaringai (anot skirtingų literatūros šaltinių).

Nuodingi krūmai ir medeliai

Šunobelė, dygioji

Lot. Rhamnus cathartica L.

Tai krūmas arba nedidelis medelis, kurio viršūnės aplipusios juodais apvaliais, žirnio dydžio kaulavaisiais su koteliu. Šunobelę sprendžiant vien iš uogų galima sumaišyti su šaltekšniu, tačiau ją išduoda keli kiti bruožai: šakos dygliuotos, lapo vienoje vidurinės gyslos pusėje dažniausiai 3 šoninės gyslos.

Suvalgius uogų: gali paleisti vidurius, kuris tam tikrais atvejais gali būti sunkiai stabdomas. Šunobelių vaisiais negalima gydyti vaikų. Kitose augalo dalyse nuodingųjų medžiagų daugiau nei prinokusiose uogose. Seniau prinokę uogos liaudies medicinoje buvo naudojama vidurių laisvinimui, tačiau dėl stipraus, sunkiai kontroliuojamo poveikio nebevartojamos.

Šaltekšnis, paprastasis

Lot. Frangula alnus Mill.

Krūmas arba nedidelis medis. Ant šakos dažnai įvairiaspalvės uogos: raudonos ir tamsėjančios iki juodos. Prinokusios juodos. Uogos ir pats augalas gana panašus į šunobelę. Atskirti galima iš lapo, kurių viename šone 6-8 gyslos (iš viso 12-16). Neprinokę kaulavaisiai nuodingi.

Suvalgius uogų: gali pradėti pykinti, sukelti vėmimą, viduriavimą. Medicinoje šaltekšnių žievės preparatais gydomas chroniškas vidurių užkietėjimas, kepenų ir tulžies ligos.

Ožekšniai (karpotasis, europinis, žemasis, sparnuotasis)

Lot. Euonymus verrucosus Scop.

Subrendus uogoms karpotąjį ožekšnį atskirti lengviausia. Jo vaisius dengia tik pusę juodos sėklos. Tuo tarpu kitų rūšių sėklos nematyti, ji apgaubta oranžinio vaisiaus. Žemasis ir sparnuotasis ožekšniai Lietuvoje aptinkami retai. Ožekšnius sutiksime lapuočiuose, derlinguose miškuose, kartais spygliuočių miškų pakraščiuose, pagrioviuose. Vasarą jų dažniau nepastebėtume. Tačiau rudenį, žiemą jie išsiskiria ryškiomis sėklų dėžutėmis ir vaisiais.

Apsinuodijus ožekšnių vaisiais jaučiami tipiniai apsinuodijimo simptomai: bendras organizmo silpnumas, vėmimas, viduriavimas. Gali pasireikšti diegliai pilvo srityje.

Žalčialunkis, paprastasis

Lot. Daphne mezereum L.

Žalčialunkis labiau pastebimas pavasarį. Kovo - balandžio mėnesį augalas žydi ryšiais rožinės spalvos, kvapniais žiedais. Žiedai bekočiai auga ant dar belapio stiebo. Peržydėjus žalčialunkis išleidžia lapus ir subrandina ryškiai raudonas uogas. Aptinkamas drėgnose, pavėsingose vietose, griovių šlaituose.

Augalas labai nuodingas. Į namus parnešti kvapnūs žiedai gali neigiamai paveikti sveikatą. Stipriai apsinuodijama nebent uogomis. Suvalgius jaučiamas stiprus burnos gleivinės deginimas, bendras organizmo nusilpimas, diegliai pilve, vėmimas bei viduriavimas. Apsinuodijęs gali šlapintis su krauju, sunkiais atvejais asmuo gali prarasti sąmonę ar net mirti. Anot literatūros, 10-12 uogų gali būti mirtina dozė. Apsinuodijus plaunamas skrandis, skatinamas vėmimas ir viduriavimas, duodama nuodus absorbuojančių medžiagų.

Sausmedis, paprastasis

Lot. Lonicera xylosteum L.

Sausmedžio krūmus dažniausiai sutiksime trąšiame lapuočio miške ar šalia jo - pamiškėje. Dera, dažniausiai, tik atviroje vietoje augantys krūmai. Prinoksta raudonos, saldaus skonio uogos, kurios turi žmogaus sveikatai (uogas lesa paukščiai) kenkiančio alkaloido.

Suvalgius sausmedžio uogų pasireiškia pykinimas, vėmimas, viduriavimas.

Nuodingi žoliniai augalai

Žinginys, pelkinis

Lot. Calla palustris L.

Daugiametis žolinis augalas, auga drėgnose, pelėtose vietose. Visos augalo dalys, tarp jų ir neprinokusios uogos nuodingos, prinokusios tampa raudonos, gleivėtos. Literatūroje nurodoma, kad prinokusiomis uogomis minta kai kurie miško žvėrys (tikėtina, kad ne maistiniais tikslais, o dėl to, kad atsikratytų žarnyno parazitų).

Medutė, dvilapė

Lot. Maianthemum bifolium (L.) F.W.Schmidt

Lietuvoje dažnas, ūksmingas vietas mėgstantis žolinis augalas. Žydi baltais, kvapiais žiedais. Vasaros pabaigoje sunokina raudonas uogas. Pradžioje uogos būna šviesios beveik baltos. Visose augalo dalyse yra nuodingų glikozidų. Literatūroje nurodoma, kad prinokusi uoga aitriai saldi.

Baltašaknės (vaistinė, daugiažiedė, menturlapė)

Lot. Polygonatum multiflorum (L.) All.

Tai daugiametis žolinis augalas, dažnai augantis smėlingose vietose, sudaro nemažus sąžalynus. Peržydėjus baltiems žiedams noksta žalios uogos ir galiausiai tampa mėlynomis. Visos augalo dalys nuodingos.

Suvalgius uogų: gali svaigti galva, sutrikti virškinimas ar širdies ritmas, prasidėti pykinimas. Augalas liaudies medicinoje naudojamas plačiam spektrui negalavimų gydyti. Dažnai auginamas prie namų, gėlynuose.

Pakalnutė, paprastoji

Lot. Convallaria majalis L.

Pakalnutės dažnai sąžalynus sudarantys žoliniai augalai. Žydi baltais žiedais, sunokina ryškiai oranžines uogas.

Suvalgius uogų: gali sutrikti širdies veikla, pykinti, svaigti galva, prasidėti viduriavimas. Augalas dekoratyvus, nereiklus dirvai, dėl to dažnai auginamas gėlynuose, žiedai labai kvapnūs. Literatūroje nurodoma, kad uogos saldžiarūgštės.

Vilkauogė, keturlapė

Lot. Paris quadrifolia L.

Tai daugiametis augalas su 4 kryžmiškai augančiais lapais. Jo vaisius - viena juodai melsva uoga. Pavieniai augalai auga trąšioje dirvoje, dažniausiai pavėsingoje, drėgnoje vietoje. Sėklas išplatina paukščiai, augalas sudygęs tik po 5-8 metų pirmą kartą išleidžia žiedinį stiebą.

Vilkauogė nuodinga žmonėms, arkliams. Ypač nuodingi šakniastiebiai ir uogos. Apsinuodijus prasideda vėmimas, skrandžio skausmai, sutrinka širdies darbas.

Juodžolė, varpotoji

Lot. Actaea spicata L.

Juodžolė - daugiametis žolinis augalas. Žiedai balti, sunokina juodas uogas. Dažniausiai aptinkama lapuočiuose miškuose. Visose augalo dalyse aptinkama nuodingų medžiagų. Anksčiau naudota liaudies medicinoje, dabar - homeopatijoje.

Apsinuodijus šiuo augalu gali pasireikšti nervų sistemos slopinimas, vėmimas, viduriavimas, bendras silpnumas. Juodžolė Lietuvoje kartais auginama kaip dekoratyvinis augalas prie namų, sodybose. Pvz.: lot. Actaea rubra.

Karklavijas, paprastasis

Lot. Solanum dulcamara L.

Bulvinių šeimos augalas, dažnai augantis drėgnesnėse, pavėsingose vietose. Sunokina ryškiai raudonas uogas, kuriose yra nuodingų alkaloidų. Liaudies medicina karklavijo preparatus naudojo išoriškai įvairioms odos ligoms gydyti.

Suvalgęs karklavijo uogų asmuo gali jaustis mieguistas, gali sutrikti širdies ritmas, išsiplėsti akių vyzdžiai. Gali pasireikšti pykinimas, viduriavimas.

Kiti augalai su nuodingomis uogomis

Varnauogė, juodoji

Lot. Empetrum nigrum L.

Lietuvoje maistui nerenkamos, dėl to, kad neturi jokio išskirtinio skonio. Uogos tampa skanesnės po šalnų. Neturi jokių žmogui kenkiančių medžiagų.

Kiauliauogė, juodoji

Lot. Solanum nigrum L.

Bulvinių šeimos augalas, nesunokusiose uogose yra žmogui kenksmingų medžiagų. Dėl prinokusių uogų įvairiuose šaltiniuose rasime prieštaringų nuomonių.

Meškytė, baltauogė

Lot. Symphoricarpos albus (L.) S.F.Blake

Lietuvoje auginama dekoratyviniais tikslais, gyvatvorėms, sodinama parkuose. Kartais sulaukėja. Pakenčia sausrą, greitai auga, atspari apgnybimas ir genėjimui. Uogos nuodingos.

Ieva, paprastoji

Lot. Padus avium Mill.

Liaudies medicina naudoja uogas, žievę bei žiedus gydymo tikslais. Lietuvoje maistui uogos nevertinamos, nors literatūra pateikia prieštaringos informacijos apie jų poveikį organizmui. Uogos aitraus skonio.

Meškauogė, miltinė

Lot. Arctostaphylos uva-ursi Spreng.

Augalas vaistinis, uogos neturi jokio malonaus skonio.

Sedula, raudonoji

Lot. Cornus sanguinea L.

Labiau techninis augalas, medingas, dekoratyvus. Vaisiai nėra skanūs.

Krūmsargė, uoginė

Lot. Cucubalus baccifer L.

Lietuvoje retai aptinkama, sunokina juodas daugiasėkles uogas. Apie maistingumą ir nuodingumą mažai duomenų.

Šunvyšnė, vaistinė

Lot. Helleborus

Visų rūšių ir veislių eleborai atsparūs ir lengvai prižiūrimi. Jų nepuola ligos ir kenkėjai. Eleborai (Helleborus L.) - Vėdryninių šeimos (Ranunculaceae Korsikos Juss.) dekoratyvūs daugiamečiai žoliniai augalai. Stiebai užauga apie 20-60 cm aukščio. Pagrindinė šaknis ilga, tvirta, sustorėjusi, apaugusi smulkiomis šaknytėmis. Lapai - pamatiniai (kai kurių rūšių stiebiniai), giliai plaštakiškai suskaldyti į 7, 8 arba 9 dalis. Žiemojantys lapai standūs, vaškiniai, nežiemojantys - švelnūs. Lapus kartais pažeidžia puviniai. Žiedai balti, žali, rausvi, purpuriniai, pavieniai arba kekėse. Eleborai lengvai kryžminasi tarpusavyje, yra daug savaiminių hibridų ir formų įvairių spalvų ir dydžio žiedų, paprastai nuo skaisčiai baltų iki salotinių, geltonų ir rausvų. Kartais būna taškuoti, šlakuoti, kai kurie net garbanoti. Taurėlapiai žalsvi, gelsvai balti arba raudoni. Gentis pavadinta pagal graikų kalbos žodžius helein - žudyti ir bora - maistas, mat augalas nuodingas, tad būtina saugoti nuo mažų vaikų. Gentyje žinoma apie 25 rūšių, kilusių iš Europos ir Mažosios Azijos. Lietuvoje dažniausiai auginami dvokiantieji, baltažiedžiai, žalieji ir rausvieji eleborai. Eleborai yra kilę iš kalnuotų regionų, kur auga net apie 2000 m aukštyje, ir yra saugoma rūšis. Jų natūralios buveinės tęsiasi nuo Rytų Alpių per Vokietiją (daugiausia Bavariją), Austriją, Šveicariją ir Italiją iki Šiaurės Balkanų. Toks augalo pavadinimas nėra atsitiktinis, nes eleborai yra išties nuodingi. Dirbant su jais būtina mūvėti pirštines ir po darbo švariai nusiplauti rankas. Dėl naminių gyvūnų jaudintis nereikėtų, nes antžeminės augalų dalys jiems nėra kenksmingos. Senovėje augalai net buvo naudojami kaip cheminis ginklas nuo priešų. Iš eleborų šaknų ekstrakto buvo gaminamas uostomasis tabakas ir čiaudulio milteliai. Todėl šis augalas įgijo ir kitą vokišką pavadinimą - Schwarze Nieswurz, kas pažodžiui reiškia „juoda čiaudulio šaknis“. Kadangi eleborai žydi žiemą ir nebijo ledo bei sniego, jie visuomet buvo laikomi vilties simboliu. Eleborai yra vieni iš žinomiausių ir mėgstamiausių tipiškų pavėsių augalų. Paprastai žydi anksti pavasarį, tik nutirpus sniegui, neretai juos žydinčius apsninga, tik kai kurios vėlyvos veislės ir rūšys dar žydi gegužę. Ilgiau nei kitos gėlės žydi neįprastais, originaliais žiedais, o paskui iki vėlyvo rudens žavi puošniais lapais ir vaisynais. Spalvoti ne tik vainiklapiai, bet ir ilgai nenukrintantys taurėlapiai. Mėgstami gėlynuose dėl ankstyvo žydėjimo, puošnių lapų, kurie išlieka dekoratyvūs visą vegetacijos periodą, ir ilgaamžiškumo - vienoje vietoje gali augti 20 ir daugiau metų. Iki vėlyvo rudens eleborai atrodo gražiai, nes jų lapai tamsiai žali, standūs, o sudžiūvę žiedynai puošia kerus iki pat žiemos. Gėlynuose dažniausiai auginami hibridiniai eleborai. Anksčiau jie buvo vadinami H. orientalis hibridais, nes ši rūšis išvedant veisles buvo pagrindinė. Bet paskutiniu metu kryžminimui naudojamos ir kitos rūšys, todėl kultūriniai eleborai vadinami hibridiniais (H. x hybridus). Kadangi eleborai vegetatyviškai dauginasi lėtai ir sunkiai, grynos veislės, nors ir egzistuoja, parduodamos retai. Dažniausiai auginami sėjinukai, kurie tik pradėję žydėti išrūšiuojami pagal spalvas. Išvesta eleborų įvairiausių spalvų žiedais: baltais, kreminiais, gelsvais, ryškiai geltonais, žaliais, rožiniais, raudonais, purpuriniais, melsvais ir net beveik juodais. Eleborai dauginami kero dalimis ir sėklomis. Sodinant eleborus rekomenduojama į duobę įpilti perpuvusio komposto ar substrato. Eleborų šaknys ilgos, todėl jie sodinami į 30x30 cm dydžio ir 30 cm gylio duobutes kas 35-40 cm. Labai svarbu, kad augalas būtų pasodintas į trąšią, vandeniui pralaidžią dirvą Pasodinus dvi savaites būtina gausiai laistyti, vėliau saikingai. Eleborai auga gana lėtai ir nemėgsta persodinimo, todėl jie į kitą vietą perkeliami labai retai. Gražiausi ir gausiai žydi tik pilnos brandos, 5-7 metų eleborai. Tinkamiausia vieta jiems sode - po lapus metančiais medžiais, kad būtų pakankamai pavėsio vasarą, o žiemą - saulės. Persodinti galima ir antrąją rugpjūčio pusę. Persodintus augalus patartina mulčiuoti. Vasarą, sausros laikotarpiu būtina laistyti. Sėklų subrandina daug. Labai dažnai išbyrėjusios sėklos peržiemoja žemėje, sudygsta ir išauga daug savaiminukų. Sėklos sėjamos ką tik sunokusios ir surinktos birželio pabaigoje arba rudenį. Dažniausiai sudygsta po metų, bet kartais dalis augalėlių išdygsta ir kitą pavasarį. Sėklos stambios, 1 grame jų - 120. Dygsta sunkiai, todėl patartina stratifikacini. Jeigu laiku į lysvę pasėti nespėjome, sėkime į dėžutes. Tris mėnesius laikykime 20 C šilumos patalpoje, o paskui perkelkime į šaldytuvą (4 C). Žemę nuolat drėkinkime ir stebėkime, kad neįsiveistų pelėsis. Šaldytuve sėklos sudygsta per 1-3 mėn. Daigeliai su dviem tikraisiais lapeliais pikuojami į vazonėlius, daigyklas arba dėžutes kas 20 cm. Į nuolatinę vietą persodinami po 2-3 metų. Pražysta tik po 4-5 metų. Žiemai geriau pridengti. Kai peržydi, pašaknės mulčiuojamos kompostu, lapine žeme arba durpėmis. Paprastai šie augalai atsparūs šalčiui, bet dvokiančiuosius ir lepesnius hibridinius eleborus žiemą reikia pridengti sausais lapais ir eglišakėmis, ši danga apsaugos ir nuo kaitrios pavasarinės saulės. Rytinių eleborų žiemai nereikia dengti, o baltažiedžius anksti pavasarį nuo ryškios saulės patartina dengti eglišakėmis. Eleborams patinka nedidelis arba ūksmingas pavėsis, jie gerai jaučiasi po lapuočių medžių reta laja. Dvokiantieji eleborai gerai jaučiasi ir saulėtoje vietoje, ištveria sausras. Juos tinka sodinti vienus ar su kitais augalais: rudgrūdėlėmis, bergenijomis, sinavadais, vingiriais, pachisandromis. Šios gėlės mėgsta derlingus, purius, giliai įdirbtus, neutralius arba silpnai kalkingus, vidutinio sunkumo priemolius. Eleborus galima auginti ir kaip kambarinius augalus. Tačiau juos reikėtų sodinti į pakankamai didelį vazoną, laikyti vėsioje vietoje, ir žiūrėti, kad neišdžiūtų. Patartina nusipirkti geros kokybės komposto ir sumaišyti jį su sodo žeme. Tuomet augalai gaus geriausių maisto medžiagų. Baltažiedis eleboras (Helleborus niger L.) - labai ankstyvas. Jau per žiemos atlydžius, vasario mėnesį, pasimato jo žiedų užuomazgos. O vos tik sniegas nutirpsta, kelia į viršų savo baltus žiedus, kurie vėliau švelniai parausta, o paskui pažaliuoja. Jie žemesni nei Kaukaziniai eleborai - apie 20 cm aukščio. Ūgis nedidelis, bet žiedai stambūs. Kartais jie apdega nuo saulės. Tai labai gadina jų grožį. Baltažiedžių eleborų lapai išlieka ir po žiemos, bet jie nukerpami ir tuomet matosi žiedų grožis. Kaukazinis eleboras (Helleborus orientalis Lam.) yra taip pat visžalis, atsparus šalčiui, apie 40 cm aukščio. Žiedai nemaži, apie 5 cm skersmens, gali būti rausvos, gelsvos, baltos spalvos. Jų yra labai daug visokių hibridų. Dvokiantis eleboras (Helleborus foetidus L.) kilęs iš Pietvakarių Europos, auga akmenuotuose šlaituose ir šviesiuose miškuose. Užauga iki 40-50 cm aukščio. Lapai tamsiai žali, visžaliai, giliai suskaldyti į 7-10 skilčių. Rudenį iš žemės užauga 20-30 cm ilgio stiebas su žiemojančiais lapais, o žiemai baigiantis arba pavasarį iš jo išlenda iki 80 cm aukščio žiedkotis su daugybe smulkių varpelio formos žiedų. Jie žali, kartais su purpuriniu ar rausvai rudu atspalviu. Nors šių gėlių pavadinimas ir baugus, iš tikrųjų žiedeliai bekvapiai. Žydi gausiai balandžio-gegužės mėn. apie 25-35 dienas. Sėklas subrandina. Korsikos eleboras (Helleborus lividus subsp. corsicus (Briq.) P. Fourn) kilęs iš Korsikos ir Sardinijos. Tai iki 60 cm aukščio siekiantys visžaliai eleborai. Ši rūšis pati stambiausia, seni kerai suželia iki 1 m pločio. Lapai dideli, pilkšvai žali. Pavasarį žydi stambokais gelsvai žalsvais žiedais, kurių viduriukas tamsesnis už pakraščius. Dekoratyvumo tikslais auginama keletas atrinktų formų, besiskiriančių aukščiu ir lapų spalva, tarp jų yra ir margalapių. Dažniau auginamas kompaktiškesnis Korsikos eleborų ir H. lividus (kilęs iš Maljorkos) hibridas - H. x sternii. Augalai užauga tik iki 50 cm aukščio ir yra ištvermingi žiemą, puošnūs. Lapai melsvai žali, panašūs kaip H. Iš Pietų Turkijos kilęs H. vesicarius labai retai auginamas. Žaliasis eleboras (Helleborus viridis L.) paplitęs Vidurio ir Vakarų Europoje. Žiedai ryškiai žalios arba gelsvai žalios spalvos, iki 7 cm skersmens. Penki taurėlapiai žali, ilgesni už vainiklapius. Stiebas šakotas, lapuota tik viršūnė. Pamatiniai lapai ilgakočiai, pirštiški, su septyniais pailgai lancetiškais, dantytais nežiemojančiais lapeliais. Rausvažiedis eleboras (Helleborus purpurascens Waldst. el Kit.) kilęs iš Pietvakarių Europos. Paplitę Ukrainoje, Karpatų kalnuose. Užauga 20 - 40 cm aukščio. Skroteliniai lapai tamsiai žali, nežiemojantys. Balandžio - gegužės mėn. Parengė Gitana Štukėnienė, 2020 m.

Invaziniai augalai ir jų pavojus

Invaziniai augalai yra nepageidaujami ir kelia grėsmę vietinei augmenijai, ekosistemoms ir net žmonių sveikatai. Jie dažnai būna agresyvūs, greitai plinta ir išstumia vietinius augalus.

Sosnovskio barštis

Lot. Heracleum sosnowskyi

Šis augalas, kilęs iš Kaukazo, į Lietuvą atkeliavo tarybiniais metais. Jis ypač pavojingas birželio-liepos mėnesiais, kai žydi. Augalo sultys, žiedadulkės ir kvapas gali sukelti stiprią alergiją, nudegimus, galvos skausmą, pykinimą ir svaigulį. Naikinant Sosnovskio barščius, būtina dėvėti apsauginius drabužius, gumines pirštines ir akinius.

Šluotinis sausakrūmis

Lot. Cytisus scoparius

Šis 1-2 metrų aukščio krūmas įtrauktas į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą. Jis dažnai sutinkamas smėlynuose, pušynuose ir pakelėse. Augalo auginimas, dauginimas, mainymas ir prekyba yra draudžiami ir užtraukia baudas.

Lubinas

Lot. Lupinus

Lubinas buvo atvežtas į Lietuvą kaip nektaringas augalas bitėms, pašaras gyvuliams ir žalia trąša. Tačiau dabar jis agresyviai plinta laukuose, sudarydamas ištisus sąžalynus. Jis subrandina juodas sėklas ir aktyviai plinta aplinkoje, gali augti įvairiuose dirvožemiuose.

Kitos invazinės rūšys

Tarp kitų invazinių augalų, keliančių grėsmę Lietuvos gamtai, minimi:

• Raukšlėtalapis erškėtis
• Muilinė guboja
• Baltažiedė robinija (anksčiau vadinta akacija)
• Šluotinis sausakrūmis
• Vėlyvoji ieva
• Dygliavaisis virkštenis

Šie augalai pasižymi nereiklumu, gajumu ir gebėjimu greitai daugintis. Svarbu jų neauginti, neplatinti, o pastebėjus - naikinti.

Sėklų rinkimas ir laikymas

Daugumos vienmečių gėlių sėklas galima rinkti ir išsaugoti ateinantiems metams. Svarbu atkreipti dėmesį į sėklų brandumą ir tinkamai jas laikyti.

Sėklų rinkimas

Sėklos renkamos beveik subrendusios, kai jos tampa sausokos, gelsvai rudos ar juodos spalvos. Jas reikia saugoti nuo drėgmės ir periodiškai pamaišyti.

Sėklų laikymas

Surinktos sėklos laikomos sausoje, gerai vėdinamoje patalpoje, temperatūroje iki 30-35 laipsnių. Svarbu ant pakuočių užrašyti sėklų pavadinimą ir surinkimo datą.

tags: #darzelio #gele #subrandina #juodas #seklas

• Liaudiški būdai kūdikio lyties nustatymui
• Iššūkiai, su kuriais susiduria moterys vairuojančios
• Kaip pasirinkti tepalą nuo randų vaikams
• Plačiau apie nevaisingumo problemą
• Naujagimių ir vaikų skiepų tvarkaraštis