Tėvų Dalyvavimas Vaiko Raidoje: Žaidimo Svarba, Charakterio Ugdymas ir Santykių Iššūkiai

Vaiko raida, tai procesas, kurį sudaro fizinis, psichologinis, emocinis ir socialinis vaiko vystymasis nuo pat gimimo iki brandos. Vaiko raida apima skirtingus vaiko gyvenimo etapus, įprastai skirstomus taip: naujagimių laikotarpis (nuo gimimo iki 1 metų), vaikystė nuo 1 iki 3 metų ir nuo 3 iki 6 metų, mokyklinis amžius (nuo 6 iki 12 metų) ir paauglystė (nuo 12 iki 18 metų). Supratimas apie vaiko augimo ir vystymosi etapus padeda tėvams geriau žinoti savo vaiko poreikius, suteikti tinkamą palaikymą ir skatinti jo tobulėjimą.

Kiekviename iš šių etapų vaikai įgauna skirtingus įgūdžius kiekvieną sykį priskiriamus keturioms grupėms: kalbos ir komunikacijos įgūdžiams, fiziniams įgūdžiams, socialiniams ir emociniams įgūdžiams bei kognityvinei raidai. Vaiko raidos procesas kiekvienam yra individualus ir priklauso nuo daugelio veiksnių, įskaitant genetiką, aplinką, kurioje vaikas auga, socialinę padėtį, šeimos struktūrą ir tėvų vaiko priežiūros ypatumus. Žinant, kokie yra vaiko gebėjimai ir poreikiai kiekviename amžiaus etape, tėvai gali efektyviau bendrauti su savo vaiku, kurti artimus ir stiprius santykius bei sumažinti stresą ir nerimą dėl galimų vystymosi problemų.

Kūdikystės raidos etapas dažnai skirstomas į 0-3 mėn. 3-12 mėn. kūdikiai ima kalbėti sava kalba, supranta, kai su jais kalbama, reaguoja į garsus ir savo vardą, geba atsisėsti, apsiversti, tyrinėja pasaulį, vėliau gali ir atsistoti. Vaikai nuo vienerių metų ima tarti savo pirmuosius žodžius, atsako į klausimus, įvardija objektus, mėgsta klausytis istorijų, nupasakoja savo veiksmus, pradeda paišyti, lengvai atsisėda, gali sudėti detales vieną ant kitos, gerti iš puodelio, mesti, spirti kamuolį, atpažinti save veidrodyje. Nuo 7 iki 12 metų vaikai pastebimai auga fizinėje, pažinimo, socialinėje ir emocinėje srityse. Paauglystėje, nuo 13 iki 18 metų, vaikai išgyvena gilų fizinį, pažintinį, socialinį ir emocinį vystymąsi.

Žaidimo svarba vaiko raidai

Žaidimas yra esminė vaiko vystymosi dalis, kuri suteikia puikią galimybę pažinti ir suprasti pasaulį aplink. Žaidimas taip pat turi teigiamą poveikį emocinei raidai. Vaikai gali laisvai išreikšti savo jausmus ir kartu geriau suprasti kitų emocijas, kas yra itin svarbu jų psichologinei gerovei. Tėvų įsitraukimas šiame procese yra labai reikšmingas. Suaugusiųjų palaikymas padeda vaikams jaustis saugiai, todėl jie drąsiau eksperimentuoja su naujomis idėjomis bei emocijomis. Žaidimas yra esminis vaiko vystymosi elementas, kuris atlieka svarbų vaidmenį ugdant socialinius įgūdžius ir emocinį brandumą. Žaisdami, jie patiria įvairias emocijas, o tai padeda jiems jas atpažinti ir kontroliuoti. Žaidimas taip pat skatina kūrybiškumą ir kritinį mąstymą.

Žaidimo ir mokymosi sąsajos

Žaidimas ir mokymasis yra glaudžiai susiję procesai, kurie padeda vaikams įgyti vertingų žinių ir įgūdžių. Linksmi ir įdomūs žaidimai ne tik suteikia pramogų, bet ir skatina aktyvų dalyvavimą mokymosi procese. Mokymasis per žaidimus pasirodo esąs itin veiksmingas. Jis leidžia vaikams patirti praktinį mokymąsi, kuris yra neatsiejama jų vystymosi dalis. Bendradarbiaudami su bendraamžiais, vaikai tobulina socialinius gebėjimus ir išmoksta dirbti komandoje. Tyrimų rezultatai rodo, kad vaikai, dažnai dalyvaujantys edukaciniuose žaidimuose, greičiau įsisavina naują informaciją ir sėkmingiau ją prisimena vėliau. Galima teigti, jog ryšys tarp žaidimo ir mokymosi turi esminę reikšmę vaiko raidai.

Žaidimo raida ir jos etapai

Žaidimo raida apima tris esmines stadijas: parengiamąją, žaidimą kaip pagrindinę veiklą ir žaidimą kaip veiklos formą. Pirmasis etapas, parengiamoji stadija, prasideda jau ankstyvoje vaikystėje. Kiekvienas iš šių etapų prisideda prie įvairių vaiko vystymosi aspektų: nuo fizinių gebėjimų iki emocinės brandos bei socialinių įgūdžių stiprinimo.

Funkciniai, menamieji ir tyrinėjimo žaidimai

Funkciniai žaidimai yra puikus būdas vaikams tobulinti motorinius įgūdžius. Kai mažieji dalyvauja fizinėse veiklose, pavyzdžiui, mėtydami kamuolį ar šokinėdami per virvę, jie ne tik stiprina raumenis, bet ir lavina pusiausvyrą. Menamieji žaidimai atveria duris kūrybai ir leidžia vaikams išreikšti savo mintis bei jausmus. Tyrinėjimo žaidimai kviečia vaikus pažinti juos supančią aplinką ir ugdo smalsumą. Visi trys minėti žaidimų tipai yra esminiai visapusiškam vaiko vystymuisi. Funkciniai žaidimai gerina fizinius gebėjimus, menamieji prisideda prie emocinio atsparumo, o tyrinėjimo praturtina pažintines ribas.

Žaidimo poveikis savireguliacijai ir socialiniams įgūdžiams

Žaidimas daro didelę įtaką vaikų savireguliacijai, ypač impulsų kontrolei bei savęs valdymui. Šie gebėjimai yra itin svarbūs, kad mažieji galėtų elgtis sąmoningai ir išlaikyti emocinį stabilumą. Žaidimas atlieka itin svarbų vaidmenį vaikų savireguliacijos įgūdžių ugdyme. Per šią veiklą vaikai ne tik mokosi laikytis elgesio normų, bet ir išmoksta atidėti malonumus bei valdyti emocijas. Kai vaikai žaidžia grupėse, jiems būtina derinti savo veiksmus su bendraamžiais. Tai skatina impulsų kontrolę ir gerina komunikacijos įgūdžius.

Žaidimas turi didelę reikšmę vaikų socialinių įgūdžių vystymuisi. Per šią veiklą mažieji bendrauja su savo bendraamžiais, o tai skatina dalyjimosi ir bendradarbiavimo gebėjimus. Grupiniuose žaidimuose jie dažnai susiduria su konfliktais, kuriuos privalo spręsti kartu, ieškodami kompromisų. Bendravimas žaidimų metu stiprina pasitikėjimą savimi ir leidžia geriau pažinti kitų jausmus. Be to, savireguliacija per žaidimą prisideda prie empatijos vystymosi. Vaikai pradeda atpažinti kitų jausmus ir tinkamai į juos reaguoti. Pavyzdžiui, vaidmenų žaidimai suteikia galimybę vaikams išreikšti tiek mintis, tiek emocijas, taip pat susipažinti su įvairiomis socialinėmis situacijomis. Tyrimai atskleidžia, kad vaikai, aktyviai dalyvaujantys skirtinguose žaidimuose, greičiau išmoksta socialinių įgūdžių. Žaisdami jie tobulina komandinio problemų sprendimo gebėjimus - tai esminė sėkmingos socialinės sąveikos dalis.

Žaidimo vaidmuo kūrybiškumo ugdyme

Žaidimas yra puikus būdas ugdyti kūrybiškumą. Jis suteikia vaikams galimybę svajoti ir išrasti naujas idėjas. Kūrybiškumas ne tik leidžia jiems išreikšti save, bet ir padeda spręsti problemas bei generuoti novatoriškas mintis. Kūrybiniai žaidimai atlieka esminį vaidmenį vaikų vystymesi, skatindami jų vaizduotę ir kūrybiškumą. Pavyzdžiui, vaidmenų žaidimai suteikia galimybę pasinerti į fantazijų pasaulį, kur jie gali kurti istorijas arba improvizuoti skirtingas situacijas. Tokios patirtys stiprina gebėjimą mąstyti netradiciškai bei drąsiau priimti naujus iššūkius. Tyrimų duomenys rodo, kad tie vaikai, kurie dažnai dalyvauja kūrybiniuose žaidimuose, geriau prisitaiko prie besikeičiančių aplinkybių.

Žaidimo terapija ir didaktiniai žaidimai

Žaidimo terapija yra nuostabus metodas, leidžiantis vaikams išreikšti savo jausmus ir spręsti problemas per žaidimą. Šis požiūris suteikia galimybę mažiesiems laisvai tyrinėti savo emocijas bei kasdienes situacijas, o tai ypač svarbu jų vystymuisi. Dar daugiau, žaidimo terapija skatina kūrybiškumą bei kritinį mąstymą. Didaktiniai žaidimai yra puikus ugdymo metodas, leidžiantis vaikams mokytis per žaidimą. Šis požiūris skatina aktyvų dalyvavimą, įsitraukimą ir kūrybiškumą. Tyrimų duomenys rodo, kad vaikai geriau įsisavina informaciją per interaktyvius užsiėmimus nei tradiciniais metodais.

Abiejų tėvų lygiaverčio įsitraukimo reikšmė

Iki šiandienos visuomenėje dar stipriai paplitę keli pakankamai stereotipiški mamos ir tėčio vaidmenys šeimoje. Vienas iš jų - mamos kaip pagrindinės ir vienintelės vaiką prižiūrinčios ir aprūpinančios bei tėčio tik kaip mamos pagalbininko. Kitas ryškiai kraštutinis stereotipas - tėvo kaip baudėjo, gąsdinančio autoriteto vaidmuo. Bet kurio iš apibūdintų stereotipų vyravimas šeimoje gali trukdyti abiem tėvams kurti lygiavertį santykį su vaiku. Literatūroje, ypač lietuvių kalba, daug nagrinėjama mamos psichologinės būsenos įtaka vaikui. Mamos vaidmuo vaiko raidoje nagrinėjamas kur kas seniau nei tėčio. Pirmaisiais, kūdikystės metais, formuojantis prieraišumui, mama lietuviškoje visuomenėje dažniausiai yra pirmoji globėja (angl. primary caregiver), kadangi ji žindo kūdikį ir tokiu būdu atliepia jo poreikius, užtikrina vaikui taip reikalingą kontaktą, padedantį formuoti saugumo jausmą.

Lygiavertiškumas svarbus, nes, remiantis literatūra, įsitraukiantis tėtis gerina mamos emocinę gerovę, prisiimdamas dalį vaiko auginimo, auklėjimo ir užimtumo veiklų atsakomybės. Iš tyrimų žinoma, kad kritiškai svarbus laikotarpis vaiko raidai yra ankstyvoji vaikystė. Pastaruoju metu padaugėjo tyrinėjimų, kaip tėčio dalyvavimas vaiko gyvenime, įsitraukimas veikia jo psichologinę ir emocinę būklę, elgesį. Atskleisti itin panašūs rezultatai: tėčio, kaip ir mamos, užimtumas su vaiku kritiškai tam svarbiame amžiuje teigiamai veikia jo socialinę, emocinę bei kognityvinę raidą. Žinoma, kad berniukai, su kuriais tėčiai leidžia laiką kartu (nesvarbu, kokio pobūdžio veikla tai būtų), rečiau turi elgesio problemų, o paauglės merginos - psichologinių problemų. Be to, toks abiejų tėvų įsitraukimas siejamas su geresne kognityvine vaikų raida.

Literatūroje, ypač lietuvių kalba, daug nagrinėjama mamos psichologinės būsenos įtaka vaikui. Tyrimai rodo, kad vaiko kūdikystės metu mamos patiriami psichologiniai sunkumai ar pogimdyvinė depresija, lemia žemesnius kognityvinius vaiko gebėjimus, ypač tarp mergaičių, taip pat ir prastesnius socialinius ir emocinius įgūdžius vėlesniame amžiuje. Platesni tyrimai atskleidžia, kad ne vien mamos, tačiau tiek tėvo, tiek motinos problemos, susijusios su jų psichologine ir / ar emocine sveikata (nuotaikos, nerimo sutrikimai, nuolat patiriamas stresas), neigiamai atsiliepia vaiko socialinei ir emocinei raidai. Paprasčiau tariant, bet kuriam iš tėvų turint psichologinių sunkumų yra sudėtingiau tinkamai reaguoti į vaiko poreikius, o tai turi įtakos jo tolimesnei jo raidai.

Kuo svarbus abiejų tėvų lygiavertis įsitraukimas į vaiko auginimą ir kas padeda tėvams jo pasiekti? Dalyvavimas įvairiose veiklose, susijusiose su vaiku. Nesivadovaujant straipsnio pradžioje apibūdintais šeimos modeliais bei stereotipiniais lyčių vaidmenimis, darbais, susijusiais su vaiko auginimu (buitiniais maisto ruošos, higienos, vėliau - vežimo į būrelius ir kitais) tėvai gali skirstytis atsižvelgdami į savo tvarkaraštį, pomėgius. Individualių veiklų arba ritualų su vaiku susikūrimas. Vienas iš literatūroje minimų pozityvią įtaiką vaiko raidai turinčių veiksmų - žaidimas. Kiekvienas iš tėvų gali rasti savo būdą leisti laiką su vaiku žaidžiant - ar įtraukiant žaidimo elementus į gąsdinančias (maudymasis, galvos plovimas), nuobodžias (namų ruoša) užduotis, atliekant jas kartu, ar mokantis naujų dalykų (tarkime, skaityti, rašyti, važiuoti dviračiu) su žaidimo elementais. Svarbus ir atsisižvelgimas į kiekvieno šeimos nario temperamentą, bei pasirūpinimas savimi.

Tėvų vaidmuo formuojant vaiko charakterį ir vertybes

Užauginti sveiką, fiziškai stiprų, aktyvų, smalsų, protingą ir laimingą žmogų - tai ne kareivėlį iš molio nulipdyti. Vaikystėje ugdosi esminiai charakterio bruožai, formuojasi elgesio įpročiai, kuriuos vėliau labai sunku koreguoti. Septynerių metų vaikas jau turi 90 proc. savo protinių gebėjimų, valios, išsiugdytų charakterio bruožų ir vaizduotės, svarbiausius fizinius, intelektinius, dvasinius ir socialinius gebėjimus. Tie raidos periodai tokie svarbūs, jog būtini tuo metu vystymosi procesai vėliau nebegali vykti - bent jau tokiu pačiu būdu. Pavyzdžiui, turime įsiminti, kad paprastai vėliau negu ketvirtaisiais metais vaikas nebegali išmokti kalbėti, nes atitinkamos smegenų sritys jau yra galutinai susiformavusios. Lygiai taip pat formuojasi ir charakteris. Vaiko amžius turi reikšmės ir socialiniam vystymuisi: nuo gimimo iki 8 metų vaikas įgyja socialumo pagrindus, kad vėliau galėtų gyventi ir gerai jaustis tarp žmonių. Kuo vaikas mažesnis, tuo tą patirtį stipriau fiksuoja ir įsimena. Psichoanalizės klasikė K. Horney tyrimais nustatė, kad asmenybės charakterio bruožų formavimą lemia ne tiek biologinės (pavyzdžiui, temperamentas) priežastys, kiek socialinės kultūrinės (pavyzdžiui, aplinka, tėvų ir kitų vaiką prižiūrinčių asmenų tarpusavio santykiai). Harmoningais vaiko charakterio bruožais laikomi gebėjimai naujose situacijose valdyti savo elgesį ir adekvačiai reaguoti į esamą situaciją, jausti vidinę harmoniją. Skirtingais vaiko raidos tarpsniais tėvai turi užtikrinti tinkamas sąlygas vaikams patirti įvairius potyrius. Per potyrius sukaupta informacija leidžia žmogui gyvenime daryti tinkamus sprendimus pasirenkant elgesį.

Prieraišumas (0-2 metai)

Nuo gimimo iki 2 metų formuojasi vaiko prieraišumas prie žmonių. Per pirmuosius dvejus vaiko metus svarbu, kad vaiką nuolat prižiūrėtų vienas žmogus, prie kurio jis galėtų prisirišti ir patirti švelnumo potyrius. Vaikas, neturėjęs vieno nuolat jį prižiūrinčio žmogaus, negalėjęs patirti švelnumo potyrių, ateityje vengs artimesnio kontakto su kitais vaikais ir suaugusiais žmonėmis, šalinsis nuo jų ar visais įmanomais būdais stengsis atsiriboti. Toks vaikas jausis saugus būdamas vienas, o buvimas tarp žmonių jam kels baimę, nesaugumą ir norą gintis nuo aplinkinių žmonių. Pavyzdžiui, jeigu mama savo kūdikį pervysto šaltomis rankomis ar dėl kokių nors priežasčių (pavyzdžiui, pogimdyminės depresijos) nesuteikia švelnių potyrių, tai toks vaikas užaugęs vengs žmonių, nes iš kūdikystės prisimena, kad žmonės nieko gero nesuteikia, išskyrus skausmą ir nemalonius potyrius.

Taisyklių ir pareigų suvokimas (2-4 metai)

2-4 metų vaikas pirmą kartą susiduria su savo aplinkos reikalavimais ir draudimais. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikas susipažįsta su taisyklėmis. Tėvų sukurtas taisykles vaikai priima kaip gyvensenos dėsnius ir taisykles, kuriomis reikia vadovautis. Viskas prasideda nuo mažų dalykų. Vykdant pirmas tėvų užduotis (surink žaislus, atnešk šaukštą, pasupk broliuką) ugdomas pareigingumas, savarankiškumas. Atlikdamas šį veiksmą vaikas tyrinėja save. Tuo metu vyksta savęs pažinimas, vaikas įsisąmonina, ką jis gali.

Realijos suvokimas ir atsakomybė (4-6 metai)

4-6 gyvenimo metais vaikas susiduria su realybe, kad ne visi norai išsipildo kaip mat vos apie tai pagalvojus. Šiuo amžiaus tarpsniu vyksta realybės išbandymas (vaikams natūralus procesas - reikalauti iš tėvų, kad būtų tenkinami jų norai, rodo sveiką vaiko raidą) ir suvokimas. Turime leisti vaikams suprasti, kad visi norai ar malonumai turi savo kainą. Pavyzdžiui, jeigu taupai pinigėlius norimam žaislui, bet nusiperki ledų, vadinasi, atitolini malonumą nusipirkti norimą žaislą. Vaikas turi išmokti gebėti atpažinti tikrovę, ją priimti ir pamažu įsisąmoninti, kad tai, ko jis nori, ne visada gali turėti tuoj pat, akimirksniu. Jeigu tėvai šiuo amžiaus tarpsniu besąlygiškai žavisi vaiku, jį lepina ir nesuteikia jam pareigų, vaikui tampa įprasta būti dėmesio centre. Šiuo amžiaus tarpsniu vaikai bando siekti geriausių rezultatų mažiausiomis pastangomis: „kaip čia padarius nieko nedarant“. Vaikas pradeda išsisukinėti, meluoti, vaidinti ir kitaip gudrauti.

Savarankiškumas ir pasitikėjimas savimi (6-8 metai)

6-8 metai - vaikų savarankiškumo ir pasitikėjimo savimi ugdymosi laikotarpis. Tėvai, perdėtai mylintys ir globojantys vaiką, jį lepinantys ir nieko nereikalaujantys, slopina vaiko savarankiškumą. Jeigu vaikas iki 6 metų vis dar laikomas kūdikiu, jam susidaro įspūdis, kad jis ir mama yra vienas kūnas ir viena siela. Taip ugdomas vaikas tampa nesavarankiškas ir šis charakterio bruožas jį gali lydėti visą gyvenimą. Vaikas, sėkmingai įveikęs šio amžiaus tarpsnio krizę, pasitiki savimi ir jaučiasi reikšmingas savarankiškai atlikdamas užduotis, priimdamas sprendimus, spręsdamas savo problemas.

Tėvų santykiai ir jų įtaka vaiko raidai

Per pirmuosius metus „bekopinėjant medų“ į sutuoktinių gyvenimą įžengia trečias - vaikas. Apie vaiką pradeda suktis visas sutuoktinių-tėvų gyvenimas. Būtent vaiko atėjimas sumažina gaunamo dėmesio kiekį. Jei santykių pradžioje sutuoktiniai žiūrėjo vienas į kitą, tai gimus vaikui, jie žiūri ne vienas į kitą, bet į vaiką. Kitas svarbus dalykas yra tas, kad sutuoktinių-tėvų konfliktai traumuoja vaiką. Svarbiausia ir didžiausias įtampas santykiams sukelianti yra antra stadija - sutuoktinių-tėvų gyvenimas su vaikais. Būtent įžengus į šią stadiją santuoka patiria didžiausius išbandymus. Kad pašalinti nesantaikos šaltinius, sutuoktiniai-tėvai turi sutarti tarpusavyje dėl kiekvienos potencialiai konfliktiškos srities. Sutuoktiniai-tėvai turėtų įsivertinti savo pasitenkinimą -nepasitenkinimą kiekvienoje iš konfliktinių sričių toje bendro gyvenimo stadijoje, kurioje yra vaikas (pagal jo metus). Gavę kiekvieno įvertinimus jie gali juos palyginti ir nustatyti nepasitenkinimą keliančias sritis. Tada sekantis žingsnis - išspręsti chronišką konfliktą Win-Win būdu, kai surandamas abipusiai naudingas sprendimas. Taip išsprendę visus konfliktus sutuoktiniai-tėvai gyvens darnoje ir vietoje „nekalbadienių“ ir pykčio vienas ant kito galės skirti daugiau laiko vaiko ugdymui.

Sutuoktiniai-tėvai nors ir žino, bet nepakankamai suvokia vaikų ugdymo svarbos, neturi reikiamų žinių bei gebėjimų, o esami pas vyrą ir žmoną yra skirtingi.

Tėvo įsitraukimo realybė: tyrimų duomenys ir iššūkiai

Keičiantis istorijos etapams, be abejo, kinta ir tėčio vaidmuo. Tas, kuris buvo geras tėvas rinkėjų - medžiotojų ar amatininkų šeimoje, šiuo laikotarpiu būtų vertinamas kaip tironas, neleidžiantis išsiskleisti vaiko asmenybei, jo įgimtiems talentams, nesuteikiantis pakankamai šilumos ir emocinio palaikymo. Šiandien kalbame apie vaikų ir suaugusiųjų emocinius poreikius, socialinius įgūdžius, emocinį intelektą.

Zajdel savo darbe apžvelgia istorines žinias nuo Neolito laikų, kuomet tėvas (kaip ir visi vyrai) medžiojo, tęsė giminę, saugojo ir rūpinosi savo mažąja šeima, taip pat dalyvaudavo išplėstinės šeimos (genties) vyresniųjų susirinkimuose. Pastoracinėje (krikščioniškojoje) kultūroje vyro vaidmuo tapo dar reikšmingesnis, tėvo įtaka - absoliuti. Vaikų auklėjimas buvo paremtas nuolankumu ir pagarba šeimos galvai. Mamos buvo atsakingos už vaikų auklėjimą bei švietimą, paruošimą gyvenimo vaidmenims pagal tuometinius standartus. Buržuazinėje šeimoje tėvo statusas išliko nepajudinamas, jam pakluso visa šeima, laikėsi nurodymų visose gyvenimo srityse. Tik XVIII amžiaus antroje pusėje, kai jaunuoliams atsirado galimybės uždirbti savo lėšas, tėvo įtaka miesto šeimose ėmė silpnėti. Tačiau kaimo šeimose stiprus patriarchatas išliko iki XIX amžiaus ir tai garantavo santuokos pastovumą, šeimos ilgaamžiškumą. Vaikų santykiai su gimdytojais, ypač tėčiais, buvo formalūs ir be emocinio prieraišumo išraiškos. Taigi, tradicinis šeimos modelis paremtas vertikalia hierarchija, kur viršūnėje vienas valdantysis - vyras, tėvas, šeimos galva.

Siekiant suprasti, koks yra šiuolaikinių lenkų šeimų požiūris į tėčio vaidmenį, Zajdel tyrimo dalyviais buvo pasirinkti pirmų - trečių klasių mokiniai ir jų tėveliai. Nors tyrime dalyvavo vaikai nuo 7 iki 10 metų, laikui bėgant šis santykis gali pasikeisti. Nepaisant to, kad šis tiriamasis darbas buvo atliktas Lenkijoje 2015 metais, rezultatai yra lengvai pritaikomi ir mūsų šeimoms.

Praktikoje tenka matyti emociškai apleistus vaikus, kuriems sunku prisitaikyti darželyje, mokykloje, jie neturi draugų, blogai elgiasi su kitais šeimos nariais. Ir dažnai paaiškėja, kad jų tėčiai dirba užsienyje arba yra emociškai nepasiekiami, atsiriboję, dalyvaujantys šeimos gyvenime „tik fiziškai“. Kai kuriais atvejais tai tėčiai, kuriems yra būtina pagalba dėl psichikos sutrikimų (pvz.: depresija, šizofrenija), priklausomybės ligų (alkoholio, narkotikų, lošimų ir kt.), taip pat dėl jų pačių trauminių vaikystės išgyvenimų. Vaikas gimsta iš dviejų, rūpintis ir jį ugdyti turėtų taip pat du žmonės - tėtis ir mama. Ypač ankstyvuoju vaiko gyvenimo periodu, t.y. bent iki 7 metų. Tai laikas, kai kiekvieno vaikučio emociniai rezervai turėtų būti nuolat pildomi meile, palaikymu, parama, nukreipimu, mokymu, tinkamu drausminimu, moralinėmis vertybėmis. Tuo metu, kai vaikeliui reikalingas nuolatinis mamos buvimas šalia, maitinimas krūtimi, tėtis gali ir privalo remti mamą, savo žmoną. Padėti jai tiek, kad ji ramiai galėtų pasirūpinti naujagimiu. Vėliau, nepaisant to, kad su mažyliu neįmanoma „prasmingai pasikalbėti, pažaisti futbolą“ ar nuveikti panašių dalykų, tėtis gali jį mokyti šypsotis, juoktis, čiupti žaisliuką ir po to paleisti, papūsti pirmąjį guzą ir žaisti slėpynių, palindus po pledu.

Tačiau gyvenime ne visada yra taip, kaip norime. Akivaizdu, kad negalime daryti įtakos kai kuriems gyvenimo įvykiams, todėl tenka prisitaikyti prie realių sąlygų. Kaip prisitaikyti, kai vaiko tėtis negali dalyvauti jo gyvenime? Pirmiausia, gerbti jo įvaizdį, jausti dėkingumą už tai, kad prisidėjo prie vaikelio atėjimo į pasaulį. Vaikuose būtina pastebėti tai, ką jie turi iš tėčio, nes neabejotinai didelė dalis jo gyvuoja juose: „tavo šypsena man primena tavo tėtį, jis taip gražiai šypsojosi“, „tavo tėtis taip pat mėgsta skaičius ir matematiką“ ir pan. Vaikai mato ir jaučia, kad turi kažką, kas nėra iš mamos. Tai yra jų tėčių istorijos ir jiems reikia jas sužinoti, kad užpildytų didelę savo asmenybės dalį. Pagal vaiko amžių galima po truputį atskleisti tėčio paveikslą, su teigiamomis ir neigiamomis pusėmis, visi jas turime. Nepaisant to, ar tėtis yra miręs, ar jis kažkur kuria kitą istoriją, artimieji labai padėtų mažiesiems augti pilnaverčiais žmonėmis rodydami pagarbą jam. Kiekvienas turi savo vaidmenį ir gali jį atlikti geriausiai, nesistengdamas užpildyti kito asmens vietos. Vaikai stebi ir mokosi matydami mus, tėčius ir mamas, kaupdami savo patirtį. Taigi, mūsų darbas padėti jiems pažinti save per savo tėvų paveikslus, atrasti ir užauginti savo pačių talentus, gebėjimus.

Bendravimo su vaiku užtikrinimas išsiskyrusios šeimose ar tėvui nesant šalia

Bendravimas su vaiku yra tėvų teisė ir pareiga - tėvai privalo rūpintis savo vaikais, jų sveikata, ugdymu bei turi teisę pilnavertiškai dalyvauti vaikų gyvenime. Vaiko bendravimas su abiem tėvais turi būti užtikrinamas net ir vienam iš tėvų gyvenant skyrium. Bendravimo su vaiku tvarka siekiama užtikrinti tiek vaiko interesus, tiek atskirai gyvenančių tėvų teisę matyti savo vaiką ir jį auklėti. Vaiko raida ir vertybių vystymasis geriausiai užtikrinamas vaikui jaučiant abiejų tėvų meilę bei palaikant glaudžius ryšius su abiem tėvais. Dėl šių priežasčių, negalima riboti vaiko bendravimo su vienu iš tėvų. Tėvų teisės ir pareigos savo vaikams yra lygios. Tai reiškia, kad nustatant bendravimo su vaiku tvarką, turi būti orientuojamasi į tai, kad vaikas praleistų lygiai ir maksimaliai laiko su abiem tėvais: savaitgaliais, švenčių dienomis, atostogų metu ir darbo dienomis.

Esant tokiam lygybės principui, gali būti nustatoma ir tokia tvarka, kai vaikas su abiem tėvais praleidžia po 50 procentų laiko (vaikas keičia gyvenamąją vietą kas antrą dieną ar kas antrą savaitę). Žymiai dažniau nustatoma tokia bendravimo tvarka, kai vaikas su vienu iš tėvų praleidžia daugiau laiko, o su kitu - mažiau. Verta paminėti ir tėvų susitarimus dėl bendravimo su vaiku jo atostogų, tėvų atostogų, švenčių metu. Pavyzdžiui, pusė vaiko atostogų praleidžiama su motina, kita pusė - su tėvu, poriniais metais šventinės dienos praleidžiamos su motina, o neporiniais - su tėvu, savo atostogų metu tėvas (motina) su vaiku praleidžia nepertraukiamai 14 dienų, Motinos diena visada praleidžiama su motina, o Tėvo diena visada praleidžiama su tėvu ir pan.

Net vaiko tėvui (tėvams) esant įkalinimo įstaigoje ar užsienyje, turi būti imamasi priemonių užtikrinti vaiko bendravimą su motina ar tėvu. Tokiais atvejais, atsižvelgiant į vaiko amžių ir kitas aplinkybes, gali būti nustatyti alternatyvūs bendravimo būdai. Pavyzdžiui, jei tėvas yra įkalintas, priklausomai nuo įkalinimo sąlygų ir taikomo režimo, galima nustatyti bendravimą telefonu, laiškais ir pan.

Kieno interesų turi būti paisoma nustatant bendravimo su vaiku tvarką: vaiko ar tėvų? Nustatant bendravimo su vaiku tvarką turėtų būti paisoma vaiko interesų ir poreikių. Tai reiškia, kad skyrium gyvenantis tėvas ar motina neturi siekti nustatyti tokią bendravimo tvarką, kuri būtų patogiausia jam. Vaiko nuomonė yra svarbi aplinkybė sprendžiant bendravimo tvarkos nustatymo klausimą, tačiau - ne viską lemianti. Tai reiškia, kad vaiko atsisakymas (nenoras) bendrauti su vienu iš tėvų yra galimas, tačiau toks atsisakymas ne visuomet užtikrina vaiko poreikius ir interesus. Minimalus vaiko bendravimas su tėvu ar motina gali būti nustatytas įvertinus vaiko būseną, jautrumą ir reiškiamus jausmus. Dėl tam tikrų aplinkybių vaiko bendravimas su vienu iš tėvų gali būti terminuotai ar neterminuotai ribojamas. Pavyzdžiui, vienam iš tėvų smurtaujant, piktnaudžiaujant alkoholiu, narkotikais, keliant grėsmę vaiko sveikatai.

Jeigu bendravimo su vaiku tvarkos klausimas buvo išspręstas teismo sprendimu (nutartimi), turėtų būti kreipiamasi į teismą su prašymu dėl vykdomojo rašto išdavimo, o su šiuo raštu - į antstolį, kuris padeda įgyvendinti bendravimo tvarką. Nuo 2020 metų Lietuvoje šeimos ginčams yra numatyta privalomoji mediacija. Mediacija - tai taikus ginčų sprendimo būdas, kai mediatorius padeda rasti geriausią sprendimą dėl bendravimo su vaiku tvarkos, mediacijos procesą siekiama užbaigti taikos sutartimi. Taigi, gali būti nustatomi labai įvairūs bendravimo su vaiku tvarkos modeliai. Svarbiausia, kad nustatyta tvarka atitiktų vaiko interesus.

tags: #dalyvauti #vaiko #raidoje

• socialinio darbuotojo vaidmuo globos įstaigose
• Irena Januševičienė: akušerijos ir ginekologijos paslaugos
• Kaip nerti vaikišką kepurę
• Gyslainės rezginio cistos: išsami informacija tėvams
• Kaip užtikrinti vaikų saugumą pasitelkiant projektinę veiklą