Seksualinė prievarta prieš vaikus: samprata, raida ir teisinė analizė
Pastaruoju metu visame pasaulyje vis dažniau ir atviriau kalbama apie vaikų teises, jų apsaugą bei atsakomybę už jų teisių pažeidimus. Vaikų teisės yra viena svarbiausių žmogaus teisių sričių, nes jos apima visas vaiko teises į gyvybę, sveikatą, saugumą, išsilavinimą, poilsį, laisvalaikį, saviraišką, nepriklausomumą bei apsaugą. Šios teisės nusipelno didelio dėmesio, todėl, kad jų įgyvendinimas turi didelę įtaką tolimesnei psichinei, moralinei, dvasinei vaiko raidai bei yra sėkmingos asmenybės formavimosi pagrindas. Seksualiniai santykiai su vaikais yra griežtai draudžiami. Tokius santykius draudžia tarptautiniuose dokumentuose įtvirtintos nuostatos bei nacionalinės teisės normos. Vaiko teisės yra labai svarbus uždavinys kiekvienai valstybei, kadangi vaikas yra nepajėgus pats apsiginti.
Seksualinė prievarta prieš vaikus yra problema daugelyje pasaulio šalių. Seksualinės prievartos padariniai pasireiškia įvairiais sveikatos, emociniais, bendravimo, elgesio sutrikimais. Reikia pažymėti, kad seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena labiausiai slepiamų nusikalstamų veikų visuomenėje. Teisės normos reguliuoja socialinius santykius, todėl nepakanka vien įstatyme numatyti atsakomybę už tam tikrus veiksmus, kad norma tinkamai veiktų. Tam dar reikia, kad visuomenė pripažintų tokius veiksmus, jas pasmerktų ir dėtų visas pastangas, kad kaltininkai būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tačiau jie vis dar neatskleidžia realios situacijos. Tai verčia susimąstyti apie tai, jog ši problema Lietuvai, kaip ir kitoms pasaulio šalims, yra labai aktuali. Tai paskatino darbo autorę pasirinkti seksualinės prievartos prieš vaikus temą ir išsiaiskinti, kokios problemos kyla šioje srityje teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Analizei pasirinkti seksualinę prievartą prieš vaikus numatantys 149, 150, 151, 1511 ir 153 Baudžiamojo kodekso straipsniai. Šiai tema nagrinėta, todėl tema yra ne tik labai aktuali, bet ir nauja.
Šiuolaikinė seksualinės prievartos samprata yra žymiai platesnė ir tikslesnė. Nukentėjusiuoju gali būti pripažįstamas bet kurios lyties ir amžiaus asmuo. Baudžiamosios atsakomybės subjektu taip pat gali būti bet kurios lyties asmuo, taip pat sutuoktinis ar kitas asmuo, nuo kurio nukentėjusysis yra priklausomas, netgi juridinis asmuo. Apibendrinant galima pasakyti, jog seksualinės prievartos sampratos raida pasaulyje vystėsi labai lėtai. Požiūris į seksualinės prievartos aukas ir prievartinį seksualinį santykį pavojingumą tik XX a. pasikeitė ir gerokai praplėtėsi. Tačiau rimtai į šią problemą pradėta žiūrėti tik visai neseniai. Šiuolaikinė seksualinės prievartos prieš vaikus sampratą stipriai paveikė tarptautinių organizacijų susirūpinimas vaikų teisėmis, taip pat jų teisių apsaugos tarptautinis reglamentavimas. Kaip jau buvo minėta šiame darbe, seksualinė prievarta prieš vaikus negalima analizuoti neįvertinus seksualinės prievartos sampratos bendrąja prasme.
Seksualinės prievartos sampratos raida
Požiūris į seksualinius santykius, į seksualinę prievartą taip pat keitėsi kartu su visuomenės požiūriu į svarbiausias vertybes. Ilgainiui, atsirado ne tik prievartinis seksualinis santykis smerkimas moraliniu požiūriu, bet ir tokios veikos baudžiamumas. Šią seksualinės prievartos prieš vaikus teisinę sampratą, svarbu pažvelgti iš bendrosios seksualinės prievartos sampratos formavimosi raidos, kuri tęsėsi daugelį amžių. Tačiau ne visada už ją buvo vienodai baudžiama. Pirmiausia pasaulyje buvo pradėta reguliuoti suaugusiųjų (nesusituokusiu) neprievartiniai seksualiniai santykiai, kurie buvo vertinami kaip šeimos vertybių negerbimas ir laikomi nuodėmingais. Romėnų teisė šią pradžią nežinojo kriminalinės bausmės tokioms veikoms ir palikdavo tai šeimos ir artimųjų nuožiūra. Romėnų paprotinė teisė reguliavo neprievartinius seksualinius santykius. Tačiau valstybė ėmėsi reguliuoti tokius santykius. Pirmasis žinomas įstatymas, skirtas seksualinei prievartai, kuris daugiausia apėmė nusikaltimus dorovei, yra priimtas 1791 m. Tačiau jo normos buvo labai primityvios, jomis siekiama apsaugoti moters garbę, šeimos vertybes, jose neatskleistos seksualinės prievartos formos, veikos padarymo būdai. Seksualinis nusikalstamas veiksmas vertybe buvo laikoma tik moteris, o pati seksualinė prievarta buvo suprantama tik kaip prievartinis natūralus lytinis santykiavimas. Vaikas, kaip seksualinio santykio nukentėjusysis, nebuvo ginamas to meto baudžiamojoje teisėje.
Seksualinės prievartos prieš vaikus tema ilgus amžius buvo ignoruojama. Tai buvo laikoma tiesiog tam tikra smurto rūšimi prieš vaikus ir nebuvo saugoma atskirai. XIX a. vaikų nuo seksualinės prievartos, jų taikymas buvo retas. Vaiko seksualinė prievarta vis dar buvo tabu. Atsakomybė už seksualinę prievartą prieš vaikus, buvo tik deklaratyvaus pobūdžio, kadangi pati visuomenė dar nebuvo pasirengusi į šią problemą pažvelgti rimtai. Anglijoje tik nuo 1980 m. pradėta gilintis į vaiko seksualinės prievartos problemą. Šia prasme seksualinės prievartos samprata įgavo tik XX a. Tuo metu seksualine prievarta buvo pripažinti ir santuokiniai seksualiniai santykiai, kai tai buvo daroma ne abiejų sutuoktinių sutikimu. Tuo pat metu pradėta kalbėti ir apie moters naudojamą seksualinę prievartą vyro atžvilgiu bei apie priklausomumo santykiais susijusio asmens seksualinį išnaudojimą. Jungtinėje Karalystėje buvo įtvirtinta atsakomybė už lytinius santykiavimą piktnaudžiaujant pasitikėjimo padėtimi. Jei asmuo, tai aš manau, kad šis pasitikėjimas yra svarbus.
Lietuvos teisės pradžia yra laikomas Pamedės teisynas. 1340 m. Seksualinei prievartai nedaug dėmesio buvo skiriama ir vėlesniuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentuose. Tiek XV a. Magdeburgo teisėje, tiek Lietuvos statutuose seksualinės sampratos raida Lietuvoje vystėsi panašiai kaip ir ankstesniame skyriuje aptartuose dokumentuose. Seksualinės prievartos objektu buvo laikoma tik moteris, o seksualine prievarta pripažįstami tik natūralūs lytiniai santykiai. Tai Lietuvos statutai buvo išleisti 1903 m. Lyginant su prieš tai galiojusiais teisės aktais, seksualinis santykių reglamentavimo aspektu tai buvo labai pažangus įstatymas. Tuo 14 a. amžiaus. Buvo numatyta atsakomybė už moters lytinius santykius su berniukais iki 14 metų. Taigi nusikaltimo subjektu galėjo būti ne tik vyras, bet ir moteris (bent jau mažamečio atveju). Šio tvirkinimo nusikaltimo sudėtyje reglamentuoti alternatyvūs objektyvieji požymiai: nukentėjusiosios nesutikimas ir fizinis smurtas. Baudžiamosios atsakomybės a šiuo atveju nekildavo tik jei seksualiniai santykiai vykdavo aukos iniciatyva, o partneris taip pat būdavo nepilnametis. Šio Baudžiamojo kodekso vartojama bejėgės būklės samprata, kuri bus analizuojama kituose skyriuose. Lytinis santykiavimas su mergaite arba vaiku iki 14 metų buvo išskirtas kaip kvalifikuota veikos sudėtis. Atsakomybė kaltininkui tokiu atveju kildavo net ir nesuvokiant nukentėjusiojo amžiaus (skirtumas nuo dabar taikomos teismų praktikos). Kaip jau minėjome, Baudžiamasis statutas numatė atsakomybę už vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Tačiau bejėgės būklės. Tai būdu. Statuto komentare teigiama, jog "gašlavimas nėra lytinio bendravimo aktas tiesiogine prasme". Galima teigti, jog ilgą laiką Lietuvoje galiojęs Baudžiamasis statutas, buvo labai pažangus seksualinės prievartos sampratos prasme.
1940 metais prijungus Lietuvą prie Sovietų Sąjungos įsigaliojo sovietiniai baudžiamieji įstatymai. Lietuvoje 1961 metais įsigaliojo naujas Baudžiamasis kodeksas, kuris buvo priimtas remiantis Sovietų Sąjungos baudžiamuoju kodeksu. 1961 m. Tai. Lytinis santykiavimas tvirkinime reiškia natūralų lytinį santykiavimą įvedant vyro varpą į moters makštį. Kiti lytinės aistros tenkinimo būdai neįėjo į šios normos dispoziciją. Todėl 1968 m. liepos 30 d. Aukščiausios Tarybos Prezidiumas priėmė nutarimą, kuriame pasakyta, jog tvirkinimui turi būti prilyginamas ir lytinės aistros tenkinimas kitomis formomis (t. y. tai būdu). Senajame Baudžiamajame statute tvirkinimo nukentėjusiuoju galėjo būti tik moteris ar mergaitė, o atsakomybės subjektu tik vyras. Kodekse numatytas lytinis santykiavimas su lytiškai nesubrendusiu asmeniu. 18 metų asmenys buvo laikomi lytiškai subrendusiais, o nesulaukę 14 metų - nesubrendusiais. Asmens nuo 14 iki 18 metų lytinis subrendimas ar nesubrendimas buvo nustatomas remiantis teismo medicinos ekspertizės išvada. Tvirkinamieji veiksmai atlikimas su asmeniu iki 16 metų taip pat užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Tai būdu. Kaip atskirą nusikalstamą veiką įstatymas leidėjas 1961 metų Baudžiamajame statute išskyrė vyrų tarpusavio seksualinius santykius. Tačiau šioje įstatyme savanoriški vyrų seksualiniai santykiai nėra laikomi nusikalstama veika.
Apibendrinant galima pasakyti, kad įstatymų leidėjai nuėjo ilgą kelią iki to, kad seksualinė prievarta būtų suprantama taip, kaip mes šiandien ją suprantame ir, kad visuomenė būtų kuo labiau apsaugota nuo seksualinės prievartos. Tuo tikslu naujasis 2000 m. Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas pakeitė seksualinius nusikaltimų dispozicijas, įtvirtino naujas nusikalstamas veikas, praplėtė seksualinės prievartos sąvoką, išplėtė atsakomybės subjektų ratą, įtraukiant ir juridinius asmenis. Tai dokumentas priėmimas. Vienas iš tokių dokumentų yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, kurios 19 straipsnyje yra įtvirtinta kiekvienos valstybės dalyvės pareiga imtis visų reikiamų teisinių, administracinių, socialinių ir švietimo priemonių, siekiant apginti vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, pažeidimo ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar netinkamo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant ir seksualinį piktnaudžiavimą. Išnaudojimas šio straipsnio kontekste apima visas prieš vaiką elgesio rūšis: fizinį ir psichologinį smurtą, prievartą, žiaurius seksualinės prievartos išpuolius ir bet kokius kitokius seksualinius veiksmus, jei taip elgiamasi su vaikais, laikomais nesubrendusiais, arba su jaunesniais asmenimis nei tam tikro nustatyto amžiaus, nuo kurio galimas sutikimas turėti lytinius santykius.
Šioje konvencijoje tik trumpai paminėta seksualinės prievartos prieš vaikus problema. Lietuva, prisijungdama prie šios konvencijos 1992 m., o 1995 m. Vėliau buvo priimami tarptautiniai dokumentai, skirti vien vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo: 2000 m. gegužės 25 d. Jungtinių Tautų Organizacijos Vaiko teisių konvencija buvo papildyta fakultatyviniu protokolu „Dėl vaikų pardavimo, vaikų prostitucijos ir vaikų pornografijos“, 2001 m. spalio 31 d. buvo priimta Ministrų Komiteto Rekomendacija Rec (2001) 16 „Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo“, 2003 m. gruodžio 22 d. priimtas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR „Dėl kovos su seksualiniu vaikų išnaudojimu ir vaikų pornografija“, kurį vėliau pakeitė 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencija „Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos“ (ETS Nr. 201). Visuose šiuose dokumentuose reglamentuojama vaikų apsauga nuo seksualinio išnaudojimo, kuri apima tiek vaikų apsaugą nuo seksualinės prievartos, tiek jų apsaugą nuo įtraukimo į pornografiją, prostituciją ir pan. Šie dokumentai ragina valstybes skirti kuo daugiau dėmesio vaikų apsaugai nuo seksualinės prievartos ir išnaudojimo, griežtinti atsakomybę už tokius veiksmus padarymą, nustatyti platesnį visų nusikalstamų veikų subjektų ratą.
Seksualinės prievartos samprata pateikta tik 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje „Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos“. Šiame darbe naudosime seksualinės prievartos sampratą, kuri apima daugiau seksualinės prievartos padarymo būdų nei siūloma 2007 m. spalio 25 d. Europos Tarybos konvencijoje „Dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos“, kadangi, mūsų manymu, tokia samprata būtų tikslesnė. Seksualinę prievartą prieš vaikus apibrėžiame kaip lytinį santykiavimą su vaiku panaudojant fizinį smurtą ar grasinant jį panaudoti, panaudojant kitokią psichinę prievartą, kitaip atimant galimybę priešintis, pasinaudojant bejėgės nukentėjusiojo būkle, pasinaudojant priklausomybe, pasikviečiant, pažadant suteikti ar suteikiant piniginę ar kitokios formos atlygį vaikui, pasinaudojant turima valdžia.
Seksualinės prievartos padariniai ir prevencija
Visos valstybės pripažįsta, jog seksualinė prievarta prieš vaikus yra viena pavojingiausių veikų, kuri ypatingai žaloja jauno žmogaus psichinę bei fizinę sveikatą ir kurios padaryta žala lieka visam gyvenimui. Be to, empirinės literatūros apžvalgos rodo, jog maždaug dviem trečdaliams seksualinę prievartą patyrusių vaikų gresia kartotinė prievarta.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos duomenimis, pernai Lietuvoje fiksuota 300 seksualinio smurto prieš nepilnamečius atvejų. Daugėja pranešimų apie galimus vaiko teisių pažeidimus, ką vaiko teisių gynėjai sieja su mažėjančia tolerancija smurtui. Kas yra seksualinis smurtas? Seksualinis smurtas - veiksmai prieš vaiką, kuriais kitas asmuo siekia patirti seksualinį pasitenkinimą arba gauti pelno iš seksualinių vaiko paslaugų. Seksualinis smurtas skirstomas į keletą formų: prievarta su prisilietimu ir be prisilietimo, su prasiskverbimu ir be prasiskverbimo. Kita vertus, mažiausiai atpažįstama seksualinio smurto forma - prievarta be prisilietimo.
Statistika rodo, kad dažniausiai seksualinę prievartą patiria mažamečiai vaikai iki 14 metų. Ypatingai jautri 7-13 metų amžiaus grupė. Tai vaikai, kurie dar labai priklausomi nuo tėvų, tačiau jau pradeda lytiškai bręsti. Kita grupė - paaugliai. 70 - 85 procentais atvejų seksualinį smurtą vaikai patiria artimoje aplinkoje, o skriaudėjas yra asmuo, kurį vaikas pažįsta ir kuriuo pasitiki: giminaitis, bendraamžis, šeimos draugas ar kitas asmuo. Tai ypač pažymėtina, kai kalbame apie mažamečius vaikus. Kuo mažesnis vaikas, tuo didesnio dėmesio ir tėvų priežiūros jam reikia. Tačiau, pasak specialistės, nereikia užmiršti, kad seksualinį išnaudojimą ir seksualinę prievartą patiria įvairaus amžiaus ir lyties vaikai.
Vaikai nelinkę išsigalvoti. Iš visų pranešimų apie seksualinį išnaudojimą nepasitvirtina tik 1-4 proc. atvejų. Jeigu vaikas pasakoja apie save arba užsimena apie tariamai jo draugės ar draugo patirtą seksualinę prievartą, svarbiausia užduotis tėvams ir bet kuriam suaugusiam žmogui - vaiką išklausyti ir juo tikėti. Jeigu vaikas sako, kad tai įvyko, jokiais būdais negalima kelti prielaidų, kad to nebuvo, privalome į tai reaguoti kaip į tiesą ir tikėti vaiku.
Kaip atpažinti, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą? Jei vaikas tapo uždaras, jam sunku sėdėti, staiga ima ypač domėtis seksualinėmis temomis, šia tema žino daugiau nei reikia jo amžiui, akivaizdžiai seksualizuotai elgiasi su kitais vaikais ar suaugusiais - tai ženklai, kad vaikas galimai patiria seksualinę prievartą. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, ką vaikas kalba. Svarbu pastebėti ir apie ką vaikas vengia kalbėti. Įvairius patirtos seksualinės prievartos ženklus galima pamatyti per piešinius, rašinėlius. Kartais vaikas gali sakyti, kad taip buvo mano draugui, nors iš tiesų taip nutiko jam. Jeigu vaikas, jo elgesys pasikeitė kažkuo, labai svarbu išsiaiškinti, kodėl taip nutiko ir stebėti ar nėra kitų ženklų, kurie bylotų apie patirtą seksualinę prievartą.
Specifiniai fiziniai seksualinės prievartos ženklai yra nubrozdinimai, sudraskymai lytinių organų ir burnos srityje, specifinės lytiniu keliu plintančios ligos. Kūdikių ir vaikų iki 3 metų amžiaus atveju dauguma ženklų yra nespecifiniai. Vaikams nuo 3 metų pasireiškia apetito ir miego pokyčiai, košmarai, regresyvus elgesys, tampa hiperaktyviais, patiria tikus veido srityje. Vaikams nuo 6 metų, patyrusiems seksualinį smurtą, gali atsirasti įvairios baimės, nerimas, depresija, gali kilti suicidinės mintys, pykčio sulaikymas arba išliejimas, sumišimas prieš vienos lyties suaugusiuosius, vengimas nusirengti, pasikartojantis seksualinis elgesys. Mokyklinis amžius vaikams ir paaugliams gali pasireikšti depresija ar agresija, užsisklendimas, disociacijos jausmas, gėda savo kūno ar seksualinių požymių, savęs žlugdymas, savęs kaltinimas bei neapykanta sau, sunkumai sutapatinant save su savo lytimi, pradėjimas piktnaudžiauti narkotikais ir alkoholiu.
Kalbėdama apie seksualinės prievartos pasekmes, psichologė V. Paliaukienė sako, kad priklausomai nuo vaiko reakcijos, patirtos traumos dydžio, tai paliečia visas vaiko gyvenimo sritis. Psichinė trauma yra didžiulė. Ji palieka pėdsaką kuriant asmeninius santykius, turi neigiamos įtakos vaiko savivertei, psichinei sveikatai, gali išsivystyti potrauminio streso sutrikimas. Dažnai vaikams padėti norintys tėvai neįvertina, kad vien emocinio ryšio nepakanka, reikia ir profesinių žinių, norint užtikrinti tinkamą pagalbą vaikui po patirtos seksualinės prievartos.
Jeigu kyla įtarimų, kad vaikas patyrė seksualinį smurtą, nedvejojant apie tai reikia informuoti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos teritorinį skyrių darbo dienomis iki 17 val., nurodant kuo daugiau duomenų. Darbo dienomis po 17 val. ir savaitgaliais bei švenčių dienomis žinant apie išnaudojamą vaiką reikėtų skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Svarbu pažymėti, kad įtarimų turintys suaugusieji rinktų faktus apie galimai patirtą seksualinę prievartą - fiksuotų pastebimus ženklus apie fizinę, emocinę, psichologinę vaiko būseną, rinktų piešinius, rašinius, posakius ir kitus faktus, kurie daro prielaidą apie galimą tokios formos smurtą.
Seksualinė prievarta - rimtas nusikaltimas ir milžiniška trauma vaikui. Labai svarbu ne tik išsiaiškinti ar vaikas patyrė prievartą, bet ir tai padaryti profesionaliai, sukeliant kuo mažiau įtampos ir neigiamų emocijų vaikui. Todėl Tarnybos specialistai, įtarę, kad vaikas galėjo patirti bet kokios formos seksualinį smurtą, kreipiasi į globos centrą „Užuovėja“, kur profesionalai atlieka psichologinį vaiko įvertinimą. Jeigu pasitvirtina seksualinio smurto faktas, „Užuovėjos“ psichologai teikia išvadas bei rekomendacijas, kaip padėti vaikui. Tuomet į pagalbą vaikui ir šeimai įsijungia atvejo vadybininkai, psichologai, socialiniai darbuotojai.
tags: #daiva #ginaite #magistras #seksualine #prievarta #pries
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
