Nuo seniausių laikų saulė ir mėnulis žavėjo žmones, įkvėpdami mitus, pasakas ir dainas. Šie dangaus kūnai ne tik apšviečia mūsų pasaulį, bet ir neša gilesnę simbolinę reikšmę.

Viena iš daugelio pasakojimų apie saulę ir mėnulį yra ta, kuri pasakoja apie jų varžybas ir žmogaus sprendimą. Pasakojama, kad išėjo kartą mėnulis, vėjas ir saulė pasivaikščioti po pasaulį. Kur saulė eina - pumpurai skleidžias, kur mėnulis eina - auksu spindi bangužėlės. Kiekvienas iš jų manė esąs svarbiausias ir reikalingiausias. Saulė didžiavosi savo karšta ranka, tirpinančia sniegą ir džiuginančia visus. Mėnulis tvirtino, kad jo pasigrožėjusios pradeda lakštingalos čiulbėti, o žmonės užsisvajoja ir užmiršta vargus. Senis vėjas, iki tol tylėjęs, prisijungė prie ginčo, teigdamas, kad jis yra reikalingiausias žmonėms. Galiausiai, norėdami išspręsti ginčą, jie nusprendė pasiklausti žmogaus.
Žmogus, paklaustas, kurį iš jų laiko svarbiausiu, iš pradžių nedrąsiai pažvelgė į saulę, kuri pasirodė jam graži ir gera. Paskui pažvelgė į mėnulį, kuris atrodė kaip geraširdis senis. Tačiau kai atsigręžė į vėją, jis pamatė jį susiraukusį ir piktą. Žmogus nusprendė, kad nors dieną ir be saulės šviesu, o naktį ir prie mėnulio tamsu, jam geriausias yra vėjas, nes jis yra darbininkas ir sėjėjas.
Toks žmogaus atsakymas supykdė saulę ir mėnulį, kurie ėmė kerštauti. Saulė svilino žmogaus nugarą, kai šis šienavo pievą, o vėjas bandė jam padėti. Nakčia mėnulis paleido šaltį, nors dar buvo vasara, ir pakando žirnį bei kviečius. Saulė vėl pradėjo kaitinti, džiovinti laukus ir naikinti vėjo suvarytus debesis. Visą vasarą saulė ir mėnulis su vėju rungtyniavo, o rudenį žmogus liko su tuščiomis varpomis ir ankštimis.
Vėliau žmogus paaiškino savo ankstesnį pasirinkimą. Jis sakė, kad saulė jam - motinėlė, kuri niekada neužsirūstina ir myli jį. Mėnulis - senelis, o į vėją pažvelgęs, išsigando ir pagalvojo, kad geriausia su pikčiurna būti geru. Šis atsakymas patiko mėnuliui ir saulei, jie atleido žmogui, dovanojo jam ir nuo to laiko globoja jo laukus ir derlių.

Kita pasaka pasakoja apie tai, kaip seniai seniai, kai dar žmonių nebuvo, gyveno mėnulis ir saulė šviesioje pilyje ir labai mylėjo vienas kitą. Susilaukė jie dukters, kuriai davė Žemės vardą. Tačiau vieną dieną jie susipyko. Mėnulis kaltino saulę karštumu, o saulė kaltino mėnulį šaltumu. Negalėdami susitarti, jie nutarė prašyti Perkūno sprendimo. Perkūnas pareiškė, kad duktė Žemė negali priklausyti nei vienam, todėl saulė saugos ją dieną, o mėnulis - naktį. Nuo to laiko saulė žiūri dukterį Žemę nuo ryto iki vakaro, o nuo vakaro iki ryto - mėnulis ją globoja. Kai mėnulis kur nors išvyksta, tada Žemę prižiūri jo seserys žvaigždės.
Vaikų akademija ir darželiai „Mažųjų valdos“ siūlo įvairias veiklas, susijusias su gamtos reiškiniais ir emocijų išlaisvinimu. Viena iš tokių veiklų - mokymasis tinkamai išreikšti stiprias emocijas: pyktį, liūdesį, džiaugsmą. Taip pat lavinama atmintis, mokomasi artikuliuotai skaityti ir klausytis. Vaikai mokosi sakyti greitakalbes lietuvių ir anglų kalbomis.
Kūrybiškumas ir praktiniai įgūdžiai lavinami kuriant labirintus iš kartoninių dėžučių. Tai ne tik įdomus užsiėmimas, bet ir puiki proga panaudoti nereikalingas medžiagas.

Apie saulę ir mėnulį taip pat galima kalbėti nagrinėjant žodžius „saulė“ ir „mėnulis“, diskutuojant, kas didesnis - saulė ar mėnulis, ir supažindinant su mėnulio kalendoriumi.
Mokslininkai tyrinėja saulės ir mėnulio įtaką Žemės gyvybei. Saulė yra pagrindinis energijos šaltinis, būtinas fotosintezei ir palaikantis gyvybę planetoje. Mėnulis savo ruožtu veikia Žemės potvynius ir atodangas, taip pat stabilizuoja jos ašies posvyrio kampą, kas lemia klimato nuosaikumą.
Supratimas apie šiuos dangaus kūnus padeda vaikams geriau suvokti pasaulį, jame vykstančius procesus ir gamtos grožį.
