Dainininkė Viktorija Miškūnaitė: Šeima, Vaikystė ir Kelias į Operos Sceną

Viktorija Miškūnaitė - viena ryškiausių šiuolaikinės Lietuvos operos solisčių, kurios kelias į pripažinimą buvo kupinas iššūkių, atkaklumo ir gilaus asmeninio augimo. Nors jos talentas ir balsas šiandien žavi tūkstančius, dainininkės gyvenimas - tai ne tik scenos šviesos, bet ir sudėtinga šeimos istorija, motinystės iššūkiai ir nuolatinė kova už savo svajones. Kaip pati Viktorija sako, jos istorija - lyg šiuolaikinės Pelenės, mat kelias į sėkmę buvo nutiestas ne garsių tėvų ar įtakingų giminaičių pagalba, o asmeninėmis pastangomis ir tikėjimu savo pašaukimu.

Vaikystė ir Šaknys: Nuo Svajonių iki Pirmųjų Žingsnių Muzikoje

Viktorijos Miškūnaitės šaknys yra ne vien lietuviškos. Jos močiutė iš mamos pusės - rusė iš Novgorodo, atsidūrusi Lietuvoje per karą. Šios rusiškos šaknys, pasak Viktorijos, gerai jaučiamos muzikine, menine prasme. Giminėje ir šeimoje muzikų nebuvo, bet visi labai mėgo dainuoti. Nuo trejų metų dainininkė dainuodavo eidama gatve, įsikibusi mamai į ranką. Kaip sako pati Viktorija, kai dainuoji, gera matyti džiaugsmą žmonių akyse - tai ypatingas jausmas.

Ankstyvoje vaikystėje Viktorija gyveno be tėčio, mat tėvai išsiskyrė, kai jai buvo vos dveji. Mama jai buvo visas pasaulis, jas siejo ypatingas ryšys. Gal ją net kiek gąsdino tas dukros begalinis prisirišimas, galbūt todėl nesąmoningai Ji augino Viktoriją kaip itin savarankišką asmenybę - visada tai pabrėždavo, ugdė atsakomybę, skatino mąstyti ir veikti savarankiškai, priimti sprendimus. Jau paauglystėje Viktorija žinojo, kad gyvenime neprapuls - išsikapstys iš bet kokios situacijos. Nors santykiai su mama buvo banguoti, bręsdama ir augindama jau savo vaikus, Viktorija ėmė geriau ją suprasti ir branginti jos meilę bei pasiaukojimą.

Mama į muzikos mokyklą Viktoriją atvedė norėdama, kad mokytųsi groti fortepijonu, tačiau griežta mokytoja ir ilgas sėdėjimas prie instrumento netiko jaunai mergaitei. Kai mokytojas Rimantas Narkus pradėjo kalbinti pereiti į chorinį dainavimą, mama buvo įkalbėta: „Ji turi balsą, ir turi dainuoti.“ Tuo metu Viktorija tiesiog drebėjo, kaip norėjo dainuoti, ir tai darė 24 valandas per parą - plaudama indus, duše, mokykloje, bažnyčios chore. Vėliau teko mesti muzikos mokyklą ne savo noru, kai tėvai išsikėlė gyventi šalia Gruzdžių. Metus pragyvenus kaime, muzikos pasiilgimas buvo toks didelis, kad įvyko didysis lūžis - Viktorija suprato, kad muzika yra jos kelias.

Tėvai nenorėjo, kad ji mokytųsi muzikos, abejojo profesijos perspektyvomis. Tačiau Šiauliuose trys žmonės lėmė, kad ji tapo dainininke: pirmasis mokytojas Rimantas Narkus, Antanas Narbutas, kuris pastūmėjo į profesionalo kelią, ir klasės draugės mama, kuri suteikė reikiamą finansinę paramą kelionei į Vilnių stojamiesiems. „Kai būsi operos žvaigždė, grąžinsi“, - tuomet pasakė ji, suteikdama impulsą Viktorijos svajonei. Ilgą laiką Viktorija nesijautė verta kitų meilės, todėl norėjo tapti vyriškai stipria, kad galėtų pati apsiginti. Šiame kelyje muzika jai padovanojo antrą gyvenimą, padėjusi atsikratyti menkavertiškumo komplekso ir susitaikyti su praeitimi.

Asmeninis Gyvenimas: Meilė, Šeima ir Skyrybų Pamokos

Viktorijos asmeninis gyvenimas, kaip ir kūrybinis kelias, buvo intensyvus ir dramatiškas. Jos sūnui Darijui dabar 13 metų, o dukrai Adrijai - 11. Sūnaus ji susilaukė būdama vos dvidešimties, o netrukus gimė ir dukrytė. Maži vaikai buvo nemenkas išbandymas jaunutei mamai, juolab kad tuo metu ji studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. „Nebuvo močiučių ar tetų, kurios galėtų padėti. Teko viską daryti pačiai - ir vaikus auginti, ir dirbti, ir mokytis“, - prisimena Viktorija.

Jos vaikų tėvas buvo dailės mokytojas, kurį ji slapta įsimylėjo dar penktoje klasėje. Tai buvo pirmoji meilė, ir su juo ji pragyveno dešimt metų. „Tarp mūsų buvo sielų draugystė - jautėmės dvasiškai artimi“, - pasakoja Viktorija, kuriai santykiuose buvo svarbus kūrybinis pradas. Tačiau nebuvo viskas taip paprasta, kaip romantiškame filme. Su juo daug kartų skyrėsi, taikėsi, bet juos stipriai siejo vaikai. Jaučiant didelę atsakomybę, šeima buvo labai svarbus gyvenimo komponentas, bet nepavyko išsaugoti. Galiausiai prieš penkerius metus jie išsiskyrė. Viktorija ilgai jautė kaltę vaikams, nes buvo skyrybų iniciatorė, todėl kreipėsi į psichologę.

Skyrybų priežastis buvo požiūrio į gyvenimą, šeimą, pinigus nesutapimas. „Mums prireikė daug laiko tai suprasti ir šioje situacijoje nėra nei kaltųjų, nei nuskriaustųjų. Tiesiog du žmonės, turėdami skirtingų lūkesčių santykiuose, nebegali toliau dalytis bendru gyvenimu“, - teigia dainininkė. Ji supranta, kad kai dviejų žmonių santykiai tampa stabdžiu vienas kito tobulėjimui, asmenybės dvasinei pažangai, tuomet geriau išsiskirti ir eiti savais keliais, ieškoti savo laimės.

Motinystė Viktorijos gyvenime įprasmino visą Moters būtį. Be jokios abejonės, asmeniniam tobulėjimui labai svarbūs pomėgiai, išsilavinimas, įvairi saviraiška, tačiau, kalbant apie tai grynai per lytiškumo prizmę, motinystė, jos manymu, yra aukščiausia moteriškumo forma. Vaikai, pasak jos, turi labai daug įtakos jos nuotaikoms ir atspindi tėvų emocijas kaip veidrodėlis. „Tiesiogine prasme suvokiu, kad vaikai - mūsų, tėvų, tęstinumas ir amžinybė. Kai mano kūnas mirs, gyvensiu savo vaikuose. Dabar juos matydama kasdien tai suvokiu ir stengiuosi suteikti jiems kuo daugiau meilės, žinių. Norėčiau juos išauklėti taip, kad jie būtų pasiruošę išeiti į gyvenimą ir galėtų jį tūkstantį kartų sėkmingiau nugyventi negu aš“, - atvirauja Viktorija. Ji džiaugiasi ir didžiuojasi savo vaikais, kurie augdami kartu augina ir brandina ją pačią - kaip mamą, moterį, asmenybę. Vaikai yra jos didžiausias turtas, širdies gėlės, dėl kurių gyvena ir yra.

Karjeros Iššūkiai ir Finansiniai Įsipareigojimai

Operos solistės karjeros pradžia Viktorijai Miškūnaitei nebuvo lengva. Nors Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo dainavimą doc. Astos Krikščiūnaitės klasėje, baigusi studijas 2012 metais, ji susidūrė su realybe: „Tiek metų studijavau ir išėjau į gatvę, tai reiškia, kad valstybės investicijos buvo veltui.“ Daugelis jos bendrakursių, baigusių operos studijas, dirba net ne su muzika susijusius darbus, arba išvis nebedainuoja. Viktorija mano, kad valstybė nekontroliuoja pasiūlos ir paklausos balanso, nes paruoštų specialistų yra gerokai per daug Lietuvos rinkai.

Iš ko gyveno iki tol, kol 2015-ųjų rudenį po ilgų ieškojimų buvo priimta į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą? „Esu mėtyta ir vėtyta. Gyvenau iš atsitiktinių darbų - buvau ir padavėja, ir vienoje leidykloje dirbau maketuotoja“, - prisimena ji. Kadangi ji turėjo du vaikus, studijavo su pertraukomis ir jai teko auginti vaikus. Teko skolintis pragyvenimui ir šeimai išlaikyti iš visur - bankų, mamos, giminių, draugų, pažįstamų, nepažįstamų. Baigusi bakalauro studijas, ji vasarą dirbo padavėja Graikijoje, kad užsidirbtų pinigų. Ten dirbdama po 15 valandų per parą, plovė indus ir maišė kokteilius, suprato, kad visa mūsų gyvenime yra reikšminga tik tiek, kiek pats tai sureikšmini. Ši patirtis padėjo jai perprasti gyvenimo paprastumą ir tai, kad net sunkiausi darbai gali pakeisti požiūrį į laimę. „Reikia pabūti purve, kad suprastum, jog gyvenimas gražus“, - teigia ji.

Pandemijos laikotarpis iš peties kirto jos karjerai. Užsidarius scenoms, būdama karjeros pike, ji patyrė didžiulį psichologinį šoką. Tuo metu ji išsiskyrė su širdies draugu, tad pandemija jau nebesugebėjo jos kuo nors nustebinti. „Iš pradžių aš tiesiog pardavinėjau daiktus: savo koncertines sukneles, batelius, papuošalus. Pagalvojau labai pragmatiškai: jeigu bus koncertų, bus ir suknelių, o jeigu koncertų nebus, tai nereikia ir suknelių“, - pamena ji. Tuomet ji nusprendė daugiau domėtis finansais ir jų valdymu, grįžo prie senų uždarbiavimo metodų, pavyzdžiui, knygų maketavimo. Svarbiausia, pasak Viktorijos, buvo atriboti save nuo savo įvaizdžio: „kad aš nesu tik operos solistė, tik viešas asmuo - esu, visų pirma, Viktorija“. Šiuo metu ją slegia daugybė finansinių įsipareigojimų, ji nuomojasi butą ir moka įvairias paskolas, tad operos solistės gyvenimas, pasak jos, yra visiškai žemiškas. „Lietuvoje reikia atvirai ir garsiai kalbėti apie tai, kad kultūros sektorius yra per menkai finansuojamas. Nes sąskaitoms, kurias gaunu kas mėnesį, visiškai nesvarbu, kad aš - teatro primadona“, - pabrėžia ji.

Profesiniai Pasiekimai ir Pripažinimas

Nepaisant visų sunkumų, Viktorija Miškūnaitė pasiekė aukštumų operos pasaulyje. Nuo 2006 metų aktyviai koncertuoja Lietuvoje bei užsienyje. Jos debiutas LNOBT Rozalindos vaidmeniu J. Štrauso „Šikšnosparnio“ premjeroje 2012 m. gruodžio 31 d. buvo lyg stebuklas. Likus vos kelioms dienoms iki premjeros, kai dvi pagrindinės solistės susirgo, ji, būdama „atsarginių suolelyje“, buvo pakviesta dainuoti. „Gal įžvelgė mano didžiulį norą būti scenoje? Aš dievinu teatrą“, - svarsto Viktorija, kuri nuo 2015 m. rudens yra šio teatro solistė. Ji parengė tokius vaidmenis kaip Manon (J. Massenet „Manon“), Mikaela (G. Bizet „Karmen“), Violeta (G. Verdi „Traviata“), Miuzetė (G. Puccini „Bohema“), Elizabetė (G. Verdi „Don Karlas“), Aldona (A. Ponchielli „Lietuviai“).

Viktorijos Miškūnaitės apdovanojimai ir pripažinimas

Viktorija atvirauja, kad jai patinka kinematografiški, vizualūs ir aktyvūs pastatymai, kuriuose yra išryškinti personažai, kiekvieno jų stiprybės ir trūkumai, žmogiškumas. Ji tiesiog dievina daugiasluoksniškumą, misticizmą, užslėptą didaktiką bei įtaigią dramaturgiją, nes yra pati tikriausia veiksmo gerbėja. Scenos partnerių aktorinius duomenis, jų teksto bei konteksto išmanymą, interpretaciją bei kolegiškumą, komandinį darbą spektaklyje ji vertina ypač. Viktorija pabrėžia, kad kiekvienai savo įkūnytai veikėjai bando pritaikyti kelis raktinius žodžius: Manon jai yra naivi ir žaisminga, Mimi - nuoširdi, o Čio Čio san raktinis žodis būtų tyra. Ji siekia apsaugoti savo asmenybę nuo personažų „intervencijų“, kad jie nepažeistų psichikos, nes riba yra labai plona.

Asmenybės Virsmas ir Gyvenimo Filosofija

Viktorija Miškūnaitė prisipažįsta, kad jos nuotaikos dažnai atsispindi drabužių stiliumi ir besikeičiančia plaukų spalva, nes ji - „lakmuso popierėlis“, susiliejantis su aplinka. Ji sako, kad anksčiau buvo liguistai priklausoma nuo sėkmės asmeniniame gyvenime, bet dabar svarbiausia atrasti savo būties ašį, vidinę atramą savyje. „Žmogus turi išmokti jaustis laimingas būdamas vienas, kai jo laimė nepriklauso nuo išorinių veiksnių“, - teigia ji. Atradus tą vidinę ramybę, ir pasaulis pradedamas visai kitaip suvokti. Meilė kitam gimsta ne iš meilės trūkumo, o iš meilės pertekliaus, kai norisi ir kitą žmogų laimingu padaryti, mylėti besąlygiškai - duoti nieko nesitikint atgal. Ilgą laiką gyvenusi pagal formulę, kad būtina visaip kankintis ir kentėti, kad pasijustum didvyriu, ji suprato, kad tai veda į savidestrukciją.

Pandemijos periodas, kai absoliučiai viskas sustojo, jai labai pasitarnavo. Iki tol neįsivaizduodavo savo gyvenimo be scenos, manydama, kad tą dieną, kai nustos dainuoti, ji, kaip asmenybė, mirs. Tačiau pandemija jos galvoje sukratė daug dalykų ir išlaisvino ne tik nuo visų baimių, bet ir nuo vaidmenų. Tik tada, kai išsivalė aplinką nuo savo darbo, kai neteko personažų, už kurių galėjo pasislėpti, - pagaliau atrado pati save. Tai buvo labai įdomus procesas, o sugrįžimas atgal į teatrą buvo dar įdomesnis, nes jau visai kitaip viską pamatė ir pajautė. „Svarbiausia gyventi sąmoningai ir vaidinti pagrindinį vaidmenį savo gyvenime“, - sako Viktorija, skatindama visus išdrįsti svajoti ir nebijoti klysti, nes klaidos dažniausiai daromos tuomet, kai abejojama savimi ignoruojant savo svajones.

tags: #dainininke #miskunaite #augina #du #vaikus #tevas

• Apie Rusijos bandymus paneigti aneksiją
• Žurnalistas Audrius Bačiulis
• karališkojo kūdikio atėjimas į pasaulį
• Priežiūros patarimai naujagimiui
• Kaip naudoti Bella Baby vatos pagaliukus