Gimdymo Vėlavimas ir Pernešiojimas: Priežastys, Rizikos ir Priežiūra
Nėštumo pabaiga - tai laukimas ir nerimas. Kiekviena besilaukianti moteris tikisi, kad gimdymas prasidės laiku ir vyks sklandžiai. Tačiau kartais gimdymas vėluoja, o tai gali sukelti klausimų ir susirūpinimą. Šiuolaikinėje akušerijoje yra svarbu atskirti užsitęsusį nėštumą nuo tikrojo vaisiaus pernešiojimo, kad būtų užtikrinta tinkama priežiūra tiek motinai, tiek kūdikiui.
Kas yra vėluojantis gimdymas ir pernešiojimas?
Normalus nėštumas trunka 40 savaičių nuo pirmosios paskutinių prieš nėštumą menstruacijų dienos. Įvertinus tam tikrus organizmo ypatumus, mažylio atėjimo laikas į šį pasaulį gali svyruoti nuo 38 iki 42 savaitės. Jeigu nėščioji nerimauja dėl vis neprasidedančio gimdymo, ji turėtų kreiptis į gydytoją, nes tik jis gali pasakyti, ar tikrai gresia vaisių pernešioti.
Šiuolaikinėje akušerijoje skiriamas tikrasis (biologinis) ir tariamas (kalendorinis) pernešiojimas, kuris dar vadinamas užsitęsusiu nėštumu.
- Užsitęsusiu vadinamas nėštumas, kuris trunka 42 savaites ir ilgiau - bet tik kalendoriškai. Juk nustatyti tikrą pradėjimo datą - sunku, nes kiekvienos moters ciklas labai individualus. Taigi šiuo atveju mažylis gimsta be jokių pernešiojimo žymių.
- Tikrasis vaisiaus pernešiojimas įvyksta tada, kai nėštumas tęsiasi dar 10-14 dienų po nustatytos gimdymo datos, o vaikelis gimsta turėdamas pernešiojimo žymių.
Tyrimai parodė, kad 70 proc. diagnozių „pernešiotas nėštumas” yra netikslus. Taip atsitinka dėl to, kad būna netiksliai suskaičiuota gimdymo data.
Gimdymo datos nustatymo tikslumas
Iš tiesų suklysti nustatant gimdymo datą yra labai lengva, o tam įtakos turi daugybė priežasčių. Viena pagrindinių - kai moteris nepamena, kada buvo paskutinių mėnesinių pirma diena. Kita svarbi priežastis - jei mėnesinės yra nereguliarios, ciklas ilgesnis arba trumpesnis nei įprasta. Termino apskaičiavimo formulė veikia idealiausiai, kai yra reguliarus ciklas, trunkantis 28 dienas. Jei jis yra nereguliarus, ovuliacija vyksta vėliau, todėl susidaro gana nemaža paklaidos tikimybė.
Paklaidą sumažinti padeda ultragarso tyrimas. Jo paklaida yra minimali, nors irgi priklauso nuo tam tikrų faktorių: kada atliktas, kaip atliktas, aparato kokybė, moters audinių laidumas ultragarso bangai ir panašiai. Laikoma, kad pirmas ultragarso tyrimas, kuris atliekamas 11-14 nėštumo savaitę, yra gana tikslus. Jei terminas, nustatytas pagal mėnesines, skiriasi nuo ultragarso daugiau nei 5 dienomis, tuomet vadovaujamasi ultragarso tyrimo rezultatu. Jei nutinka taip, kad moteris kreipiasi vėliau - 16-20 savaitę, tuomet paklaida gali būti iki 10 dienų, bet tokiu atveju vis dar remiamasi ultragarso tyrimu. O jei kreipiasi dar vėliau - po 30 savaitės, tiksliai nustatyti gimdymo datos jau nebeįmanoma, nes iki 20 savaitės daugmaž visi vaisiai auga vienodai, o po to prisideda tam tikri individualūs ir genetiniai veiksniai, ir dėl šių priežasčių tampa ypatingai sudėtinga tiksliai nustatyti, kiek yra savaičių vaisiui ir juo labiau kada tiksliai turėtų prasidėti gimdymas.
Gimdymo vėlavimo ir pernešiojimo priežastys
Užsitęsusio nėštumo priežastys iki šiol nėra iki galo aiškios. Tarp labiausiai paplitusių pernešiojimo priežasčių specialistai dažniausiai mini motinos vaikystėje persirgtas infekcines ligas, menstruacinio ciklo sutrikimą, abortus, endokrinines ligas, įvairias psichikos traumas. Pernešioti linkusios tiek nesubrendusios, tiek vėlai lytiškai subrendusios, vyresnės, dirbančios sėdimą darbą, nutukusios nėščiosios. Įtakos pernešiojimui gali turėti hormoniniai sutrikimai arba paveldimumas. Gimdymą neretai sulaiko nėščiųjų hipertenzinė būklė, kiaušidžių hipofunkcija, riebalų apykaitos sutrikimas. Priežastis gali būti ir netinkama vaisiaus padėtis bei galvutės įsistatymas. Pernešiojimas dažnai susijęs su vaisiaus raidos sutrikimais. Kai kurių specialistų teigimu, gimdymas vėluoja ir dėl gimdymo veiklos sutrikimo.
Be to, yra tam tikri rizikos veiksniai: buvęs užsitęsęs nėštumas, vyriškos lyties vaisius, vyresnis moters amžius, ypač jei ji gimdo pirmąjį vaiką. Baltosios rasės atstovės taip pat priskiriamos rizikos grupei. Jei pati nėščioji ar vaisiaus tėvas gimė pernešiotas, tikimybė, kad gimdymas vėluos, taip pat padidėja.
Gimdymas vyresniame amžiuje: iššūkiai ir privalumai
Optimalus amžius gimdyti yra tarp dvidešimties ir trisdešimt penkerių metų. Būtų optimalu, jei moteris pirmą kartą pagimdytų iki dvidešimt penkerių metų, tačiau ryškėja tendencija gimdyti vėliau. Nuo 2000-ųjų kasmet vidutinis gimdyvių amžius Lietuvoje padidėja dviem trimis mėnesiais. Pavyzdžiui, 2001-aisiais gimdyvių amžiaus vidurkis buvo 27 metai, o 2010-aisiais - jau 28,7 metų. Vakarų pasaulyje gimdyvių amžiaus didėjimo tendencija yra gana ryški.
Šis pirmo gimdymo atidėliojimas susijęs su tuo, kad Vakarų, krikščioniškajame, pasaulyje moterys įtraukiamos į aktyvią visuomeninę veiklą. Moterys pirmiausia siekia įgyti išsilavinimą, pradėti dirbti, kopti karjeros laiptais ir tik tada galvoja apie vaikus. Tačiau sunku suderinti aktyvų darbą ir motinystę.
Išaugusių rizikų spektras
Pirmasis gimdymas, ypač vyresniame amžiuje, susijęs su daugiau iššūkių. Vyresniame amžiuje (perkopus 35 metus) sunkiau pastoti, didesnė įvairių gimdymo komplikacijų tikimybė, dažnesnės chromosominės anomalijos, dažniau tenka stimuliuoti gimdymo veiklą, būna per mažas naujagimių svoris, daugiau pasitaiko persileidimų. Vyresnio amžiaus moterys dažniau gimdo prieš laiką. Jei, pavyzdžiui, moteris yra jaunesnė nei 30 metų, tikimybė, kad ji gimdys anksčiau kaip 32 savaitę, nesiekia 12 procentų, o 40-metėms ši tikimybė išauga iki 17 procentų.
Metams bėgant moterys suserga įvairiomis lėtinėmis ligomis, kurios paprastai progresuoja ir blogina nėštumo bei gimdymo prognozę. Dažnai sergama inkstų, širdies ligomis, o dažniausiai - hipertenzija. Hipertenzija keturiasdešimtmetės serga kelis kartus dažniau nei dvidešimtmetės, o ši liga turi įtakos nėštumui. Kuo ilgiau moteris serga cukriniu diabetu, tuo didesnė įvairių komplikacijų tikimybė, ypač blogėja moters kraujagyslių būklė. Dėl to kyla daugiau pavojų išnešioti ir pagimdyti sveiką vaiką. Nėštumo sukeltas, vadinamasis gestacinis, diabetas vyresnėms moterims pasitaiko du kartus dažniau nei jaunoms ir tai, be abejo, susiję su antsvoriu. Dėl antsvorio kyla ir daug kitų problemų.
Esant keliems rizikos veiksniams - antsvoriui, hipertenzijai, vyresniam amžiui - dažniau kyla tromboembolinių komplikacijų, kai venose susidaro kraujo krešulių, ypač jei moteris nepakankamai aktyvi, po operacijos. Sergančiosioms arterine hipertenzija taip pat didesnė įvairių embolinių komplikacijų tikimybė. Jeigu venose susidaro krešulių, jie vėliau gali atitrūkti, nukeliauti per širdį į plaučių arterijas, užkimšti jas, taip atsiranda pavojinga plaučių embolija.
Vyresniame amžiuje dažniau gimdoje išauga gerybinių auglių - miomų. Kaip ir tikimybė, kad moters gimdoje atsiras gerybinių auglių (miomų) - 35-metėms jų pasitaiko kur kas daugiau nei 20-metėms. Ne visada dėl jų kyla problemų, tačiau miomos gali būti priešlaikinio gimdymo priežastimi, o jeigu yra gana didelės ir išauga žemesnėse gimdos dalyse, gali trikdyti natūralų gimdymo procesą, moteriai tenka daryti cezario pjūvio operaciją. Dėl jų gali pasireikšti įvairių problemų - didesnė kraujavimų tikimybė ir nėštumo metu, ir po gimdymo, miomos gali sudaryti kliūtį vaisiui užimti normalią padėtį gimdoje. Jei mazgai didesni, ypač jei jie žemesnėse gimdos dalyse, moteris negali gimdyti natūraliais takais. Pirmą kartą sėkmingai pagimdžius, dažniausiai kiti gimdymai būna lengvesni. Tikimybė, kad 40 metų moteriai bus atliktas cezario pjūvis, yra apie 50 procentų, o visų Lietuvoje atliekamų cezario pjūvių vidurkis yra apie 20-22 procentus.
Chromosominės anomalijos ir jų tyrimas
Chromosominės anomalijos tiesiogiai susijusios su amžiumi - jų tikimybė vyresniame amžiuje labai padidėja. Žmogaus genetinė informacija yra sudėta į 46 chromosomas. Didėjant moters amžiui būna, kad besiformuojant lytinei ląstelei - kiaušialąstei - kažkodėl neatsiskiria chromosoma ir kiaušialąstė turi dvi tas pačias chromosomas (šiaip turėtų turėti visų po vieną). Kai ji susijungia su vyriškąja ląstele - spermatozoidu, chromosomų pasidaro trys. Jei besiformuojant moters lytinei ląstelei kažkuri chromosoma liko, pavyzdžiui, dvidešimt pirma, tai vaikas sirgs Dauno liga. Jei lieka aštuoniolikta chromosoma - vaikas gims sirgdamas Edvardso sindromu, jei trylikta - Patau sindromu. Iš paminėtų sindromų dažniausia yra Dauno liga.
Dvidešimtmetei tikimybė pagimdyti vaiką, sergantį Dauno liga, yra 1 iš 1 600, o 35 metų moteriai - 1 iš 400, keturiasdešimtmetei - 1 iš 80, 45 metų - 1 iš 30. 35 metų moteriai tikimybė pagimdyti kūdikį, turintį kokią nors chromosominę anomaliją, yra maždaug 1 iš 250. Ir tai yra beveik dešimt kartų didesnė rizika nei dvidešimtmetės, nepriklausomai nuo to, ar moteris gimdo pirmą kartą, ar ne.
Štai Dauno sindromo rizika pagal motinos amžių:
| Motinos amžius (metais) | Rizika (1 iš ...) |
|---|---|
| 20 | 1 600 |
| 35 | 400 |
| 40 | 80 |
| 45 | 30 |
Nors kuo toliau, tuo labiau didėja medicinos mokslo galimybės diagnozuoti minėtas ir kitas chromosomines anomalijas ištyrus motinos kraujyje cirkuliuojančias pavienes vaisiaus ląsteles, tačiau kol kas chromosominės anomalijos diagnozuojamos atliekant genetinius besiformuojančios placentos audinių ar vaisiaus vandenų tyrimus. Taigi tiriamai medžiagai paimti reikia atlikti invazinę procedūrą, dėl kurios gali būti komplikacijų, moteris gali persileisti, todėl labai svarbu atrinkti didelės rizikos moteris, kurioms tokią procedūrą galima būtų rekomenduoti.
Kaip jau minėta, chromosominių anomalijų rizika didėja su amžiumi, todėl daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje, vyresnėms nei trisdešimt penkerių metų nėščiosioms, taip pat toms, kurių artimoje aplinkoje yra sirgusių panašiomis ligomis, moterims, kurios nėštumo pradžioje galėjo patirti kenksmingų medžiagų ar radiacijos poveikį, rekomenduojama atlikti tyrimus, kuriais nėščiąją galima būtų priskirti didelės ar mažos rizikos grupei. 11-13 nėštumo savaitę moterims atliekamas ultragarsinis tyrimas, kuriuo ieškoma tam tikrų ultragarsinių požymių, be to, paimamas nėščiosios kraujas kai kurioms medžiagoms ištirti. Iš šių bei kai kurių kitų duomenų kompiuterine programa apskaičiuojama pagrindinių chromosominių anomalijų rizika.
Nors jaunoms moterims tikimybė pagimdyti nesveiką kūdikį yra daug mažesnė, tačiau jos pagimdo gana didelę dalį naujagimių, turinčių chromosominių anomalijų. Taip yra todėl, kad jos paprasčiausiai daugiau gimdo. Todėl artimiausiu metu Lietuvoje numatoma įdiegti visuotinę 11-13 savaičių ultragarsinę nėščiųjų patikrą, padedančią atrinkti didelės rizikos moteris. Jei šie tyrimai rodo, jog moteriai padidėjusi kūdikio apsigimimo rizika, dar atliekamas invazinis tyrimas. Patekusiai į rizikos grupę moteriai pasiūloma atlikti invazinį tyrimą.
Jei tai atliekama pačioje nėštumo pradžioje, paimama dalis choriono (iš jo vėliau formuojasi placenta) ir tiriamos chromosomos. Jei nėštumas jau 16-18 savaičių, imamas ne choriono gabaliukas, o vaisiaus vandenys - punktuojant pro pilvo sieną. Jei genetinį tyrimą reikia daryti vėlesniu nėštumo periodu, trečiąjį nėštumo trimestrą, kraujo galima imti tiesiai iš virkštelės ir ištirti chromosomas. Reikia nepamiršti, kad genetiniai tyrimai yra invaziniai ir gali turėti komplikacijų. Pavyzdžiui, imant dalį choriono, persileidimo tikimybė siekia iki 2 proc., imant vaisiaus vandenų - maždaug 1 proc. Tad prieš juos atliekant būtinai reikia pasverti jų naudą ir riziką.
Gimdymo vyresniame amžiuje privalumai
Gimdymas vyresniame amžiuje turi tam tikrų privalumų. Vyresnės moterys dažnai gyvena sveikiau, normaliai maitinasi, jų gyvenimo būdas nusistovėjęs, nėštumo metu jos sugeba atsisakyti žalingų įpročių, jei jų turėjo. Be to, vyresnės moterys dažnai būna labiau išsilavinusios, jų finansinės galimybės neretai geresnės. Apskritai, jos žino, ko nori. Pastebėta, kad vyresnių tėvų vaikai daugiau pasiekia, nes auga normalioje aplinkoje, kryptingai auklėjami, rūpinamasi jų išsimokslinimu.
Jei pastojo vyresnė moteris, medikų reikalas yra ją padrąsinti, aptarti vyresnio amžiaus nėštumo iššūkius, patarti, kaip ir kiekvienai nėščiajai, laikytis atitinkamo režimo, normaliai maitintis, vartoti folinės rūgšties, kuri mažina centrinės nervų sistemos raidos anomalijų kiekį. Taip pat reikia išsiaiškinti būsimos gimdyvės sveikatos būklę, ar neserga kokiomis nors lėtinėmis ligomis, jei reikia, siųsti pasikonsultuoti su įvairių sričių specialistais.
Pernešiojimo pavojai ir naujagimio būklė
Pagrindinės komplikacijos vaisiui
Pagrindinė užsitęsusio nėštumo komplikacija yra lėtinė vaisiaus hipoksija (deguonies badas). Dėl to kūdikis pirmą kartą įkvėpti gali dar gimdoje. Bet įkvėps jis ne oro, o vaisiaus vandenų su mekonijumi (tamsiai žaliomis vaisiaus išmatomis). Pirmomis valandomis po gimimo tokiam kūdikiui susiformuoja mekonijaus aspiracijos sindromas, kurį reikia gydyti ilgai trunkančia dirbtine plaučių ventiliacija ir antibiotikais. Vaisiaus hipoksija įvyksta dėl placentos funkcijos nepakankamumo - ji jau pasenusi (placenta pradeda senti maždaug nuo 37-tos nėštumo savaitės), ir netrukus gimti turintis mažylis nebeaprūpinamas pakankamu deguonies kiekiu, maistingosiomis medžiagomis.
Vėluojančio gimti kūdikio svoris būna didesnis, kaukolės kaulai - kieti, siauros kaukolės siūlės, momenėliai maži, o galvutė gimdymo takuose nebegali keisti formos mažyliui gimstant. Dėl to tiek mamai, tiek kūdikiui atsiranda didesnė traumų tikimybė. Ant vaisiaus odos mažėja ir galiausiai dingsta apsauginis varškinis odos tepalas, dėl to mažylis gali susirgti odos infekcija. Pernešiojus vaisių, mažėja vandenų kiekis, o dėl iš vaisiaus žarnyno į juos periodiškai patenkančio mekonijaus jie pasidaro tiršti, gelsvai žalsvo atspalvio. Padidėja perbrendimo ir mekonijaus aspiracijos sindromų rizika. Visa tai tikėtina gali nulemti ir centrinės nervų sistemos vystymąsi ateityje. Pernešioti naujagimiai būna didesnio svorio, todėl dažnesnės ir gimdymo traumos.
Kaip atrodo pernešiotas naujagimis
Pernešiotas naujagimis turi tam tikrų būdingų žymių: jo odelė raukšlėta, sausa ir pleiskanota, nėra naujagimiams būdingo balkšvo varškinio dangalo. Būdamas vyresnis už kitus pasaulį išvydusius vaikučius, jis turi ilgesnius nagiukus ir tankesnius plaukus. Delnų ir padų oda būna išmirkusi, besilupanti, pastebimos vadinamosios skalbėjos rankos. Veido mimika gyvesnė negu normaliai išnešioto naujagimio, akys plačiai atmerktos, žvilgsnis budrus, įdėmus. Pernešioto naujagimio išvaizdai apibūdinti net sugalvotas terminas - mažas senas žmogus. Naujagimio oda, virkštelė, gemalinės pūslės dangalai, gimdymo metu nutekėję gemaliniai vandenys gali būti nudažyti žaliai. Esant nedideliam pernešiojimui, šie simptomai būna neryškūs ir tolesnei mažylio vystymosi raidai įtakos neturi.
Pernešiotų naujagimių priežiūra ir ilgalaikės pasekmės
Pernešiotų naujagimių imunitetas paprastai silpnesnis, todėl jie gali dažniau sirgti įvairiomis infekcijomis. Tyrimai parodė, kad pernešiotukų vystymasis truputį atsilieka. Jie vėliau pradeda stovėti, vaikščioti, kalbėti, vėliau išdygsta pirmieji dantukai. Bet šie požymiai gali ir nepasireikšti, nes pernešiotukų vystymosi sutrikimų pasitaiko apie 20-50 proc. Neonatologai atidžiai prižiūri pernešiotus naujagimius ir stebi jų sveikatos būklę pirmomis savaitėmis po gimimo. Reikia skirti ypatingą dėmesį besilupančiai ir sausai kūdikio odelei. Nors gimsta didesnio svorio, vėliau pernešiotas vaikas gali sverti šiek tiek mažiau nei kiti naujagimiai. Geriausias pagalbininkas šiuo atveju - motinos pienas. Reikėtų kuo dažniau tokį kūdikį pridėti prie krūties.
Didžiausia ir skaudžiausia komplikacija - padidėjusi perinatalinio mirtingumo rizika po 41-os nėštumo savaitės. Pernešiotas gimdymas dažniau baigiasi Cezario pjūvio operacija, nei numatytu laiku prasidėjęs gimdymas. Gimdymas po termino dažniau baigiasi vakuumo ar replių pagalba, naujagimių traumomis, dažnesni sunkesni moters lytinių takų plyšimai, didesnė tikimybė, kad vaisius pasituštins į vaisiaus vandenis ir jei toks užterštas vanduo pateks į naujagimio plaučius, jam gali pasireikšti mekonijaus aspiracijos sindromas, kurio metu mekonijus gali pažeisti kvėpavimo takus, o šios būklės gydymas yra sudėtingas ir dažnai gali baigtis net naujagimio žūtimi.
Gimdymo skatinimas ir priežiūra po termino
Nuo 40-tos nėštumo savaitės vaisiaus širdies tonus rekomenduojama užrašyti kartą per savaitę, o nuo 41-os savaitės - du kartus per savaitę. Iš tiesų gydytojai tai daro kur kas dažniau, o ligoninėje vaisiaus širdies tonai užrašomi kiekvieną dieną, jei reikia - ir dukart per dieną: ryte ir vakare. Nėščioji ligoninėje kiekvieną dieną apžiūrima - vertinama, ar gimdos kaklelis ruošiasi gimdymui, ar dar ne. Jei reikia, atliekama amnioskopija - tam tikru prietaisu pro makštį ir gimdos kaklelį apžiūrimi vaisiaus vandenys. Tačiau norint atlikti šią procedūrą ir pamatyti vaisiaus vandenų spalvą, turi būti bent šiek tiek prasivėrusios ne tik išorinės, bet ir vidinės gimdos kaklelio žiotys. Suėjus terminui - nuo 40 iki 41 savaitės rekomenduojama ateiti pas gydytoją apžiūrai kartą per savaitę, o po 41-os savaitės net ir du-tris kartus per savaitę, priklausomai nuo konkrečios situacijos. Ginekologas vertina vandenų kiekį, matuoja širdies veiklą ir kitus rodiklius, kuriais siekiama įvertinti vaisiaus būklę. Dar svarbu paminėti, kad šiuo laikotarpiu pati nėščioji kartą ar du per parą turėtų registruoti vaisiaus judesius, nes tai yra pats pigiausias, patogiausias ir paprasčiausias rodiklis, kad vaikelis pilvelyje jaučiasi gerai. Jeigu vaisiaus judesių ima mažėti arba jie pasidaro silpnesni, tai yra ženklas, kad kažkas gali būti negerai ir vertėtų pasitikrinti. Penki aktyvūs judesiai per valandą yra pakankamas kiekis.
Kada nėščioji guldoma į ligoninę?
Esant tam tikroms sveikatos būklėms - padidėjęs kraujospūdis, cukrinis diabetas, vaisiaus augimo sulėtėjimas ir kitos - nerekomenduojama laukti nė vienos dienos po termino ir gimdymas sužadinamas suėjus terminui ar net anksčiau. Jei nėra jokių ligų ir grėsmių, vaisiaus būklė gera, mama jaučiasi gerai, vandenų užtenka, Lietuvoje rekomenduojama guldyti į ligoninę sulaukus 41-os savaitės, tai yra, prasidėjus 42-ai nėštumo savaitei. Moksliškai įrodyta, kad po 41-os nėštumo savaitės naujagimių perinatalinis mirtingumas padidėja trečdaliu, o po 42-ejų nėštumo savaičių - net dvigubai. Galime pasidžiaugti, kad Lietuva yra viena pirmaujančių šalių Europoje ir pasaulyje, kur perinatalinis mirtingumas yra vienas žemiausių.
Gimdymo skatinimo metodai
Gimdymo sužadinimas yra pakankamai dažna procedūra, kuri pasitaiko 10-30% iš visų gimdymų. Medikamentinio arba instrumentinio gimdymo sužadinimo dėka suintensyvėję sąrėmiai greičiau atveria gimdos kaklelį. Sėkmingam natūraliam gimdymui svarbu, kad jis būtų subrendęs. Jeigu reikia, gimdos kaklelis yra brandinamas dirbtinai. Gimdymo skatinimas yra laikomas nepavykusiu, jeigu gimdymas neprasideda per 24-48 val.
Medicininis sužadinimas labai priklauso nuo gimdos kaklelio būklės. Jei jis yra visiškai nepasiruošęs, reikia paruošti, brandinti ir tai atliekama tam tikrais vaistais, kol jis atsiveria ar nuteka vandenys. Jei nutekėjus vandenims gimdymas vis dar neprasideda, skiriami papildomai intraveniniai vaistai. Jei gimdos kaklelis atsivėręs, bet gimdymas neprasideda, kartais užtenka vaisiaus vandenų dangalų atidalinimo, jei tai nepadeda - galima nuleisti vaisiaus vandenis mechaniškai ir laukti kuomet prasidės gimdymas arba jį sužadinti medikamentais.
Liaudyje yra daugybė būdų, kurie neva sužadina gimdymą - nuo ananaso valgymo iki mylėjimosi. Kiek jie yra realūs? Iš tiesų dauguma tų būdų ir lieka liaudiškais būdais - vienoms padės, kitoms - ne. Mokslinių įrodymų nėra. Šiek tiek gali padėti lytiniai santykiai, nes spermoje esančios medžiagos - prostaglandinai, tarsi galėtų paspartinti gimdos kaklelio atsivėrimą, bet tai irgi nėra moksliškai įrodyta.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
