Ar tiesa gimsta ginčuose?
Dažnai sakoma, kad tiesa gimsta ginčuose. Tačiau NLP treneris Andrius Jarašiūnas netiki, kad ginčuose gimsta tiesa. Jo manymu, naujos idėjos gimsta diskusijose ir pokalbiuose. „Mano galva, ne ginčuose gimsta tiesa. Pažadu, kad įprotis taip mąstyti gerokai palengvins bendravimą“, - teigia jis.
Pozityvūs ketinimai ginčo metu
Įsivaizduokite situaciją: du žmonės susipyksta - kažkas kažką ne taip pasakė, kažkas kažką ne taip padarė. Tačiau už šios nesusikalbėjimo idėjos glūdi kita - pavadinkime ją „pozityviais ketinimais“. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad greičiausiai jūs norėjote, kad oponentas išgirstų tai, kuo jūs tikite. Pirmas žingsnis: kaip bereaguotų kitas žmogus, kokios emocijos iš jo besklistų, pasakyti sau, kad jis turi pozityvų ketinimą. Ir tas ketinimas, priklausomai nuo situacijos, gali būti, pavyzdžiui, kad jis nori būti išgirstas, nori būti priimtas, galbūt nori parodyti, kaip viskas atrodo jo akimis.
Duokite pašnekovui erdvę pasipasakoti, išsikalbėti. Žmogus papasakoja, jūs padėkojate. „Ok, supratau. O tuomet keliate ranką (mintyse) ir sakote: „Žinai, o aš šitą situaciją matau kitaip.“ Toks paklausimas ir įvedimas naujo kriterijaus - kad galima ir kita nuomonė, kitas matymas - ir iš oponento gautas patvirtinimas, kad galite pasakoti, perveda nuo konkurencijos ir varžymosi, kuris gi iš jūsų drąsesnis, greitesnis, veiklesnis, prie lygiavertiškumo.
Trečias žingsnis: turime dvi nuomones. Šiame etape gali padėti klausimai ir eiga: ką darom? Ko norėtum tu? Tada ieškome, kaip susitarti, kas ką atliepia, į ką atkreipti dėmesį.
Informacijos amžius ir dezinformacijos paradoksas
Yra toks sparnuotas posakis: „Akmens amžius baigėsi ne todėl, kad baigėsi akmenys.“ Prieš kelis dešimtmečius sakyta, kad gyvename informacijos amžiuje. Patiko sakyti sau, kad žinios - tai jėga, kad faktai nemeluoja, kad tiesa padarys mus laisvus ir dar kažką tokio. Tačiau keisčiausiu informacijos epochos paradoksu tapo tai, nebežinome, kas yra informacija, o kas jos priešingybė - dezinformacija.
Kasmetinio Pasaulio ekonomikos forumo Davose rengėjai neseniai atliko akademikų, politikų bei verslininkų apklausą apie tai, ko labiausiai bijo šiandieninis tipinis informacinės visuomenės Homo sapiens. Ekonominės bėdos liko dešimtuko pabaigoje, karo baimė - tik penktoje vietoje. Baisiau už karą šiuolaikiniam žmogui yra kibernetinis (ne)saugumas, socialinė poliarizacija, gamtos kataklizmai… Ir štai pirmoji vieta - dezinformacijos poveikis, baimė, kad esame ir būsime apmeluojami, klaidinami ir kitaip „vedžiojami už nosies“.
Internetas bei žiniasklaida - informacijos lobynas ir šiukšlynas viename, taip neatskiriamai viename, kad net ir didžiausi žinovai nežino, kas yra tikra, kas netikra. Kas yra tiesa..? Tiesa yra tiesa, nes jei ji ne tiesa, tai netiesa. Lyg ir aišku. Kažkaip anądien susiginčijome, apie tą karą ir kitus karus. Visi sako, kad kariauja už teisybė, t.y., už tiesą, bet kariauja, o ne sutaria.
Galileo ir tiesos ieškojimas
Toks astronomas fizikas ir šiaip mokslininkas Galileo buvo sumeistravęs teleskopą, kuriuo atrado Jupiterio palydovus, be to, mėtydamas rutulius nuo pasvirusio Pizos bokšto tyrė laisvą kritimą ir dar daug kitų dalykų. Galileo atsakė, kad tikėti galima ir nežinant, bet gamtos dėsniai turi būti patikrinti praktikoje. Tada jis, panašu, priklausė mažumai.
Kai kas sakytų, kad buvo kažkokie blogi laikai… Bet kur ten… Turėjome pasaulyje ne vieną politinę valdžią, kuri įstatymais tvirtina eksperimentų tiesai prieštaraujančius socialinius „dėsnius“, dabar jau tvirtina net sveikam protui prieštaraujančius biologinius. Netoli ir fizika su matematika… Jei Galileo gyventų šiandien… gal ir iš viso nelabai kaip gyventų.
Mokslininkas sakė esant logiška manyti, kad jeigu dvi tiesos prieštarauja viena kitai, tai bent viena iš jų nėra tiesa. Arba abi netiesos. Šiandien už tokį, sveikam protui visai logišką teiginį galėtų grėsti rimti mokslo inkvizicijos nemalonumai iki mokslinio vardo atėmimo. Šiandien, sakoma, tiesų yra daug, ir jei jos prieštarauja viena kitai, tai jau ne mūsų problema. Kiekvienas galime ramiai sugyventi su savo tiesa, net jei ji prieštarauja gamtos dėsniams. Tad Galileo šiandien būtų visai neteisus - įsitikinimai svarbiau. Jei jau netikiu laisvu kritimu, tai jo ir nėra. Galima pabandyti iš Pizos bokšto? Galima.
Beje, buvo nesenais laikais toks laikraštis, vadinamas „Tiesa“, nors tiesa jame buvo tik krepšinio rungtynių rezultatai… Leidėjai jį, tiesą sakant, vadino ne laikraščiu, o tiesiog… organu. Gal čia tikra tiesa slypėjo?
Cenzūra ir atsakomybė demokratijos sąlygomis
Ką daryti, kad tiesa būtų tiesa, o ne kitaip? Šiomis dienomis daug prirašyta apie cenzūrą demokratijos sąlygomis. Kodėl taip atsitinka, kad visokie forumai ir bendravimo platformos, sukurtos žmonių pagarbai, draugystei ir savitarpio praturtimui, virsta ksenofobijos, patyčių, neapykantos erdvėmis ir karo laukais? Juk virsta. Ir tada jau tie, kurie sukūrė neribojamą laisvę bendrauti, supranta, kad be ribojimo (šiuo atveju - be cenzūros) neišsiversi. Negali net dėl to pykti - tikriausiai kiekvienas esame pajutę didesnį ar mažesnį internetinių pamazgų kibirėlį ant savo kūno. Ir iš tų pačių mielų socialinių tinklų, prie kurių esame taip ištikimai prisirišę.
Yra du tos bendros bėdos paaiškinimai. Vienas - liberalus, kuris sako, kad žmogus juk yra protingas, toks protingas, kad sau blogo nenori, ir viską jam reikia leisti. Tai jeigu ką daro ne taip, tai todėl, kad gal turi dar nepakankamai laisvės, arba, kad viskas gerai, tik mes to nesuprantame. Kitas paaiškinimas sako, kad žmogus nėra toks visažinis ir neklystantis, kaip kartais apie save galvoja. Daugiausiai socialinių nesąmonių (kitaip, nuodėmių) padaro todėl, kad turėdamas vis daugiau laisvės nespėja „prisiauginti” ir daugiau atsakomybės. Daugelis mūsų nuodėmių kyla ne tiek iš nežinojimo, kiek iš atsakomybės stokos. Todėl žmogų reikia ne cenzūruoti, o perspėti ir pasergėti. Geriausia sergėti ir auklėti gerais pavyzdžiais, ką daro krikščionys, kiti sako, kad reikia cenzūruoti ir bausti (taip daro įvairių komunistinių-fašistinių ideologijų skelbėjai). O liberalai, neseniai sakę, kad žmogus žino, ką daro, galiausiai ima riboti tą laisvę, kurią patys neseniai taip aukštino. Vienų laisvę saugo nuo kitų laisvės… Ir dar painiau… Taigi, ta pati lazda tik kitoje rankoje.
Demokratijos ciklas ir tironijos atėjimas
Anuo sunkiai atmenamu metu gyvenęs Platonas buvo geras filosofas, bet liberalai, komunistai ir visokie fašistai jo nemėgsta. Todėl, kad jis teigė, kad jokia santvarka nėra amžina ir viena kitą keičia taip nuosekliai kaip žiedinės ekonomikos schemose. PO DEMOKRATIJOS TURI ATEITI TIRONIJA. Ji ateina, ir nieko stebėtino, per liberalizmą, per „nutukimą nuo laisvės persirijimo“, ateina, kai demokratija išsigimsta, ima „graužti pati save“, kai jos nesinori ginti, kai geri pavyzdžiai nebeveikia, o laisvė teisė elgtis laisvai virsta laisvo elgesio galimybe. Ir ateina tas santvarkos pasikeitimas ne kaip nusikaltimas žmonijai ar kaip bausmė. Ateina kaip išganingas sprendimas.
Minėjau, kad šie metai - ypatingi rinkimų metai, mat balsuos net keli milijardai protingų būtybių. Galima būtų imti ir džiaugtis - tokios didelės demokratijos šventės istorija dar nematė… Bet „laisvuose info-twiteriuose“ kur kas daugiau ne džiaugsmo, bet… baimės. Baimės, kad rinks ne taip, kad nežinos, ką renka, galiausiai išrinks „ne tuos“. Todėl, anot jų, reikia jau dabar griežtai cenzūruoti partijas, ideologijas, kandidatus, rėmėjus, agitatorius, galiausiai ir pačius rinkėjus. Cha… tironija ateina net nerenkama?
Kaip atpažinti dezinformaciją arba netikras naujienas
Tiesa Evangelijoje ir jos paieškos
Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: ‘Klausyk, Izraeli, - Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk savo Viešpatį Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis’. Antrasis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’“. Komentaro autorė - ses. Ne veltui sakoma, kad ginčuose gimsta tiesa. Panašu, kad Jėzus mėgsta ginčus, įvairias provokuojančias situacijas. Panašu, kad jam patiko tie sukti užsipuldinėjimai, nors jo priešininkai turėjo tikslą kaip nors Jėzų sukompromituoti liaudies akyse, sumenkinti jo populiarumą.
Šiandienos Evangelijoje pateikiama įdomi detalė: „Vienas Rašto aiškintojas, girdėjęs jį ginčijantis ir matęs, kaip puikiai Jėzus atsakinėjo savo priešininkams…“ Žmonės stebi Jėzų, ir nors yra tik prašalaičiai ar netgi priešininkai, galiausiai negali nuslėpti savo susižavėjimo asmeniu, kuris pasirodo išmintingesnis už pačius gudriausius ir autoritetingiausius. Žinoma, ne visi - tik tie, kurie tikrai nuoširdžiai ieško tiesos, o ne savo ambicijų patenkinimo ar kokios nors naudos.
Būtent toks ir yra tas „vienas Rašto aiškintojas“. Šįkart pateikiamas jau nebe provokuojantis ar bandantis sukompromituoti klausimas, o tas, kuris jau ilgą laiką su nerimu bręsta širdy, tik dar nebuvo tinkamo asmens, kuris galėtų įtikinamai į jį atsakyti. Dabar pasirodė tinkama proga - nesvarbu, kad tas asmuo yra autoritetingų tautos sluoksnių atmetamas, negalima prarasti tokios brangios progos! Pats klausimas „koks yra visų pirmasis įsakymas?“ liudija apie nuoširdų žmogaus ieškojimą tikrojo, paties tikriausio kelio. Jėzaus atsakymas paprastas, aiškus ir daugiau negu įtikinamas: Dievo ir artimo meilė. Galima tik įsivaizduoti, su kokiu džiaugsmu Jėzaus pašnekovas išpažįsta: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei…“ Čia jis išpažįsta du dalykus: kad Jėzus yra tas Mokytojas, kuriuo verta sekti, ir kad pagaliau jo širdis nurimo atradusi tiesą.
Dievui patinka, kai mes nebijome kelti pačius „nepatogiausius“ klausimus - visus, kurie tiktai kirba mūsų širdyse. Net jei tai klausimai, panašūs į Jobo, kuris kviečia Dievą akistaton, pasiaiškinti. Svarbu tik, kad tai būtų nuoširdus tiesos ieškojimas, neužsisklendimas savo nuosavoje „tiesoje“. Tegul toji tiesa iš Dievo visus mus gydo ir laisvina, kad būtume vis labiau pajėgūs mylėti.
Ginčas kaip progreso variklis
Ginčas nebūtinai reiškia ant kaklo pulsuojančią kraujagyslę, sugniaužtus kumščius ir pakeltą toną. Anaiptol. Bendrąja prasme ginčas yra nuostabus dalykas: progreso, kokybės ir minties gylio variklis. Veritas in disputatione nascitur. Ginčų per se nereikia vengti, o ir išvengti jų neįmanoma.
Lietuvoje vis dar yra gana aukštas teismuose nagrinėjamų bylų skaičius. CEPEJ (European Commission for the Efficiency of Justice) 2024 m. parengtos apžvalgos duomenimis (analizuojami 2022 metų duomenys) Lietuvoje 100 gyventojų teko 3,07 civilinės bylos ir tai vienas didžiausių skaičių Europoje. Palyginimui, Vokietijoje 100 gyventojų teko 1,19 civilinės bylos, Italijoje - 2,23, Ispanijoje - 2,85, Austrijoje - 0,8, Švedijoje - 0,58, Norvegijoje - 0,25. Priežastys, žinoma, kompleksinės: sąlyginai pigus bylinėjimasis Lietuvoje, alternatyvių ginčų sprendimo kultūros nebuvimas, didelis vartojimo kredito ir su tuo susijusių skolų bylų skaičius ir t. Prie to prisidėjo ir istorinis kontekstas, kai tiesos paieška nebuvo toleruojama.
Apie SEL (Social and emotional learning, ne Dragūnas) ugdymo sistemoje pradėta kalbėti vakar (na, palyginus su skandinavais), tad emocinio intelekto trūkumas neretai kiša koją produktyviam ginčui. „Nesiginčyk su manim“, „nes todėl“, „nes aš taip pasakiau“, bendraujant su vaikais buvo neretu atveju norma. Nes tai padės rasti ir priimti geriausius sprendimus, išlaikyti gerus santykius, patenkinti savo interesus, sutaupyti resursus... Tikiu, kad po truputį to mokomės. Vieną kartą savo keturmečiui, trūkus kantrybei į klausimą „kodėl“, atsakiau - „todėl“. Gavau staigų atkirtį, kad taip negalima atsakyti, kad tai ne atsakymas ir taip negražu.
Kiekvienas ginčas yra žodžių dvikova, kurioje dalyviai siekia apginti savo nuomonę ir paneigti priešininko. Bet kurio ginčo esmė - įrodyti savo tiesą, todėl neverta ginčytis su tuo, kuris beveik palaiko jūsų nuomonę. Susiginčijus lygiaverčiams priešininkams, kartais išsenka argumentai ir griebiamasi gudrybių.
Gudrybės ginčuose ir kaip elgtis
Pirmoji gudrybė - priversti priešininką pamesti pokalbio giją, išmušti iš konteksto. Ginčų ir diskusijų profesionalai puikiai valdo šį ginklą. Gudrybės esmė: sugebėjimas išskirti iš oponento kalbos keletą detalių ir užlieti jas gražbyliavimo lavina. Tokia kalba turi remtis geležine logika be trūkumų. Tik vienu žodžiu ar fraze to padaryti nepavyks. Jei ginčas su priešininku suplanuotas iš anksto, gerai išanalizuokite jo kritikos metodus ir jais pasinaudokite.
Yra keletas variantų: Pirmas: priešininko nuomonę paneigti remiantis jo paties pasirinktomis taisyklėmis ir normomis. Tai gana sudėtinga. Antras: surasti keletą neatitikimų taisyklėse ir normose, kuriomis oponentas grindžia savo teiginius.
Psichologinė pergalė taip pat labai svarbi. Priešininką išmušti iš vėžių galima ignoruojant informaciją. Svarbiausia - nepamiršti mandagumo. Nekritikuokite priešininko asmeninių savybių, nekelkite balso - ginčykitės argumentuotai.
Jei ginčo išvengti nepavyksta, duokite priešininkui išsikalbėti. Kuo daugiau žmogus kalba, tuo daugiau padaro klaidų. O jūs tuo metu įdėmiai klausykitės. Be teigiamos informacijos, sugebėkite sugauti ir priešininko klaidas. Taigi, kalbos analizė - svarbiausias diskusijos reikalavimas. Atminkite: turite išsakyti argumentus, kurie svarbūs ne jums, o oponentui. Šios taisyklės nesilaikymas yra pati didžiausia klaida - galų gale atsitinka taip, kad žmogus įtikinėja tik pats save.
Nagrinėdami oponento klaidas, stenkitės jo neįžeisti, nes vos tai padarysite, iš karto nutrauksite diskusiją ir jau nieko nebegalėsite įrodyti. Neapsvaikite nuo savo argumentų. Girdėkite ir oponentą, juk kai kurie teiginiai jums tikrai priimtini - leiskite jam tai suprasti.
Į priešininko žodžius žiūrėkite rimtai, nors galbūt esate nusiteikę skeptiškai ir abejojate jo protiniais gabumais. Nevenkite atviros konfrontacijos, kiekvienas konfliktas gali ir privalo būti pozityvus, o jūs galite jį tokį padaryti. Svarbiausia, neperimkite priešininko blogų emocijų, atskirkite jas nuo savųjų ir nuo ginčo esmės. Ginčo metu pasistenkite atrasti bendrus taškus. Jei atidžiai klausysitės priešininko ir analizuosite jo argumentus, sutampančių požiūrių tikrai atrasite. Būtinai atkreipkite į juos priešininko dėmesį. Jokių asmeniškumų. Nelyginkite priešininko su kitais žmonėmis, ypač jeigu jie, jūsų nuomone, yra geresni. Prikišti oponentui praeities nuodėmių taip pat neverta - juk ginčijatės čia ir dabar, tai ir laikykitės šiandieninės temos! Ir galiausiai: jokiu būdu neperpasakokite žmogui gandų apie jį patį - būkite atsakingi tik už savo žodžius.
Pirma, niekada nekelkite balso pati ir neleiskite to daryti vyrui. Kitaip rėksmingo barnio neišvengsite. Kalbėkite geranoriškai ir ramiai, be sarkazmo ir kandžių replikų. Jei vyras pradeda kelti balsą, jokiu būdu neatsakykite tuo pačiu - tęskite pokalbį ramiu tonu. Atminkite, kad vyrai visada remiasi loginėmis išvadomis ir pagrįstais argumentais.
Paklauskite, ką brangusis mano apie jūsų išvadas ir teiginius. Tai paglostys vyrišką savimeilę: sutuoktinis pajus, kad jus domina jo nuomonė ir esate pasiryžusi atrasti geriausią sprendimą. Ir dar - ginčydamasi niekada nešokinėkite nuo vienos temos prie kitos.
Loginės argumentacijos klaidos
Viešojoje erdvėje kiekvieną dieną susiduriame su milžinišku informacijos kiekiu. Pastebima, kad tokių diskusijų argumentai labai skiriasi atsižvelgiant į jų loginį pagrįstumą. Dažnai tai būna padrikai dėstomos, nenuoseklios ir prieštaringos mintys. Ieškoti tiesos, atsižvelgiant į kito žmogaus argumentaciją, tapo nebemadinga. Tokių diskusijų metu garsiausiai šaukiantis galiausiai paskelbiamas nugalėtoju. Tai - įprastas, jau nieko veikiausiai nebestebinantis vaizdas.
Loginės argumentacijos klaidos yra įprastas dalykas mokyklos suole, televizijos diskusijose ir ko gero visuose interneto forumuose bei socialiniuose tinkluose. Tokios klaidos dar kitaip vadinamos samprotavimo klaidomis, kai naudojami silpni ar paprasčiausiai išgalvoti argumentai.
Dažniausiai pasitaikančios loginės argumentacijos klaidos:
- Apeliacija į žmogų (lot. ad hominem) - visiškai nepaisomi pateikiami argumentai, o puolimas yra nutaikytas į žmogų. Tokiu atveju argumentai netgi būna nesusiję su diskutuojama tema. Asmeniniai išpuoliai ne tik prieštarauja racionalios diskusijos argumentams, bet ir dažniausiai pasireiškia balso pakėlimu ar net šaukimu.
- Šiaudinė baidyklė (angl. straw man) - paimamas priešininko argumentas ir suprantamas neteisingai arba tikslingai pakeičiamas į kraštutinumą, o tuomet tas teiginys puolamas ir bandomas paneigti. Šiaudinės baidyklės argumentas yra pigus ir lengvas triukas, norint atstovėti savo poziciją. Tokiu būdu bandoma dirbtinai sustiprinti savo poziciją diskusijoje.
- Apeliacija į baimę (lot. argumentum ad metum) - jos tikslas yra išgąsdinti žmones dėl jų tam tikro elgesio. Taip norima sukelti poveikį, kuriuo siekiama parodyti blogiausią galimą scenarijų.
- Cikliškas argumentas (lot. circulus in demonstrando) - kartojamas argumentas, kuriuo bandoma pagrįsti išankstinę nuomonę. Pavyzdžiui: knygoje yra tiesa, nes taip rašoma knygoje.
Kitos argumentacijos klaidos:
- Argumentas prieš žmogų - Argumentacijos klaidos tipas, kurio pagrindinis tikslas - diskredituoti oponentą, nekreipiant dėmesio į diskusijos objektą.
- Ir tu irgi! - Šis argumentas atsiranda tada, kai žmogus bando apsiginti kaltinant savo kaltintoją.
- Apeliavimas į mases - Argumentas grindžiamas tuo, kad jeigu dauguma žmonių taip mano, reiškia tai turi būti tiesa.
- Apeliavimas į tradicijas - Dažnai sakoma, kad kažkas yra gerai, nes visada taip buvo.
- Apeliavimas į autoritetą - Toks argumentas gali būti naudingas tik tuo atveju, jeigu tas „autoritetas” turi tiesioginių ryšių su ginčo objektu.
- Netikrasis pasirinkimas - Šiuo argumentu bandoma įvaryti oponentą į keblią padėtį, o vėliau primesti jam iš anksto susidarytą nuomonę, kuri padės išsisukti iš šios keblios padėties.
- „Po” nereiškia „Dėl” - Ši argumentacijos klaida yra labai populiari.
- Apibendrinimas - Perėjimas nuo tam tikrų faktų ar įvykių prie jų tapatinimo.
- Šiaudinė baidyklė - Dar viena argumentacijos klaida, kai oponentas klaidingai interpretuoja ar perfrazuoja kritikuojamą poziciją, siekdamas padaryti ją mažiau atsparią kritikai.
- Netikrasis kompromisas - Jeigu yra du priešingi argumentai, tai galima daryti prielaidą, kad tiesa yra kažkoks vidurkis tarp jų.
- Apjungimas - Šis argumentas klaidingai priskiria kažkokios dalies savybes visumai.
- Įrodymo neturėjimas - Kai kažkas daro pareiškimą, jis turi pateikti įrodymus, kurie tą pareiškimą patvirtintų. Tačiau neturint įrodymų pareiškėjas dažnai pateikia tokį klaidingą argumentą: „Tada įrodykite kad tai netiesa!”. Tokiu būdu jis bando perkelti savo sunkumus oponentui.
- Klaidinga analogija - Ši argumentacijos klaida dažnai naudojama, kad sumažinti nesutarimus ir įvesti į diskusiją pašalinį objektą.
- Slidus takelis - Tai dar vienas apibendrinantis argumentas.
- Klaidos klaida - Ši argumentacijos klaida atsiranda, norint pagauti oponentą kai jis naudoja neteisingus duomenis.
Objektyvios tiesos egzistavimas
Viena vertus, Rene Dekartas suprato, jog visa, ką jis iki šiol manėsi žinąs, yra tik kitų žmonių nuomonės ir dažnai neturi jokio tvirto pagrindimo. Todėl pažinti tikrovę jis pasirinko radikalaus abejojimo metodą. Dekartas priėjo prie išvados, kad vienintelis dalykas, kuriuo negalima abejoti, yra jis pats - mąstantysis. Visa kita gali būti sapnas, sąmonės konstruktas ar tiesiog iliuzija. Taigi, jis teigė, jog objektyvi tiesa yra nepasiekiama, arba net neegzistuoja - tiesų yra tiek, kiek mąstančių individų. Vadinasi, tikėti, kad yra viena objektyvi, visiems prieinama tiesa, nėra pagrindo.
Kita vertus, skirtingos civilizacijos, epochos ir religijos turi radikaliai skirtingus įsitikinimus apie gėrį, dievybes, tikrovę ir žmogaus prigimtį. Tie dalykai, kurie vienoje kultūroje yra laikomi gėriu, kitoje yra nepriimtini. Objektyvi tiesa turėtų būti akivaizdi ir visuotinai pripažįstama. Kaip bebūtų, mes matome nuolatinį neišsprendžiamą konfliktą tarp skirtingų vertybių ir pažiūrų. Vadinasi, tai, ką laikome tiesa, yra sąlygota religijos, auklėjimo ir kito konteksto, kuriame gimsta tiesa, kuria žmogus tiki. Tokia tiesa yra subjektyvi ir negali būti patikrinta.
Nors mokslas yra laikomas patikimu metodu pažinti tiesą, gamtamokslio srityje vyksta nuolatinis procesas, kurio metu nuolat patvirtinamos ir paneigiamos teorijos. Net gamtos mokslai negali pasiūlyti nekintančių ir vienareikšmių tiesų.
Bet yra priešingai: objektyvi tiesa egzistuoja ir yra pažini žmogui. O tai reiškia, jog tiesą pažinęs žmogus tampa moraliai įsipareigojusiu ją ginti. Šv. Tomas Akvinietis, perimdamas mintį iš Aristotelio, teigia, kad tiesa yra atitikimas tarp daikto ir proto. Jeigu protas gali pažinti daiktus, tai reiškia, kad turi būti tiesa, kuri egzistuoja anapus žmogaus. Be to, objektyvios tiesos egzistavimą, kalbant apie moralinius klausimus, įrodo sąžinė. Žmogus gali atskirti gėrį nuo blogio.
Dėl pirmojo, Dekarto pasirinktas abejonės metodas ir jo prieita išvada „mąstau, vadinasi esu“ iš tikrųjų nėra bandymas apsiriboti subjektyviu žinojimu. Tai kaip tik buvo siekis ieškoti to, kas yra tikra. Dekartas atrado, jog žmogaus egzistavimas yra tikra ir nenuginčijama realybė. Objektyvi tiesa. Nors žmogaus gyvenime egzistuoja riboto teisumo dalykų, kaip kad minėtosios iliuzijos, sąmonės konstruktai ir t.t., tai nepaneigia egzistencijos objektyvumo.
Dėl antrojo, tai, kad žmonės nesutaria dėl to, kad tiesa egzistuoja ir kokia ji yra, dar nereiškia, kad jos nėra ar kad ji nėra pažini. Pasak C. S. Lewis‘o, net skirtingose kultūrose egzistuoja bendražmogiški moraliniai principai, net jei jų taikymas ar formulavimas skiriasi.
Dėl trečiojo, tai, kad žmogus yra įgalus išrasti naujas technologijas, tyrinėti ir vienas teorijas keisti kitomis, kaip tik rodo, kad objektyvi tiesa egzistuoja. Nors mokslas yra nuolatiniame progrese, šis progresas juda link vis tikslesnio pasaulio dėsnių suvokimo. Dažniausiai nėra taip, kad vieni moksliniai atradimai paneigtų kitus. Greičiau vyksta atradimų papildomumas. Pavyzdžiui, dalis graikų filosofų pasaulį suprato kaip sudarytą iš 4 elementų: žemės, vandens, oro ir ugnies. Nors dabar žinome, jog taip nėra, atomo modelis ne paneigė šią teoriją, bet papildė. Taip, pasaulį sudaro ne tik 4 elementai, tačiau atskirų elementų, sudarančių visą materialų pasaulį, idėja vis dar išliko. Taigi, tai tik įrodo, jog egzistuoja tam tikri universalūs ir objektyviai tikri gamtos dėsniai, kuriuos galima apibrėžti tiksliau arba mažiau tiksliai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
