Gabrielle "Coco" Chanel: Nuo našlaičių namų iki mados imperijos
Gabrielle Bonheur Chanel, pasauliui geriau žinoma kaip Coco Chanel, yra viena įtakingiausių XX amžiaus mados dizainerių, kurios gyvenimas ir kūryba iki šiol žavi ir įkvepia. Jos kelias nuo vargšų prieglaudos iki pasaulinio pripažinimo yra kupinas iššūkių, paslapčių ir neblėstančios aistros madai.
Ankstyvoji vaikystė ir iššūkiai
Garsi modeliuotoja Koko Šanel gimė 1883 m. rugpjūčio 19 d. vargšų prieglaudoje Somiure (Prancūzija). Ji buvo vienos didžiausių savo amžiaus asmenybių. Kadangi nė vienas iš tėvų nedalyvavo naujagimės registracijoje, pavardė dokumente išliko įrašyta su klaida. Tai nevykusiai prasidėjo vienos garsiausių savo amžiaus asmenybių gyvenimas. Tuo metu jos motinai Žanai Devole buvo 20 metų, o tėvui Albertui Šanel - 28-eri. Pora dar nebuvo susituokusi, tačiau jau turėjo dukrą - Juliją, gimusią mažiau nei prieš metus. Ž. Devole ir A. Šanel oficialiai įteisino savo santykius tik praėjus metams nuo K. A. Šanel buvo migrantų turgaus pirklys, turėjo savo kioskų įvairiuose miestuose, todėl dažnai išvažiuodavo darbo reikalais, palikdamas savo žmoną bei vaikus namuose. Sunki šeimos finansinė padėtis privertė jauną motiną dirbti skalbėja bei padėti vyrui turgavietėje. Kartais nepaisant blogo oro jai tekdavo dirbti turguje kartu su savo vaikais. 1885 m. jų šeimoje gimė pirmasis sūnus - Alfonsas (mylimiausias K. Šanel brolis), o dar po dvejų metų Ž. Devole pagimdė ketvirtą vaiką - dukrą Antuanetę. Kai K. Šanel buvo 11 metų, motina mirė, o tėvas atsisakė globoti vaikus: dukras atidavė vienuolėms, kurios vadovavo našlaičių namams, sūnūs pateko į valstiečių šeimą. K. Šanel ir jos seserys gyveno Aubazine vienuolyne, kol sulaukė pilnametystės.
Apgyvendinta internate vienuolikmetė mergaitė buvo pesimistiškai nusiteikusi, dažnai galvojo apie mirtį, pyko dėl nepalankiai susiklosčiusio likimo. Gyvenimas našlaičių namuose turėjo įtakos būsimai K. Šanel karjerai, nes būtent ten ji išmoko siūti. Vėliau K. Šanel bandė nuslėpti savo tikrąją vaikystės istoriją. Jauna modeliuotoja pasakojo, kad jos motina mirė, kai jai buvo tik šešeri metai, o tėvas išvyko į Jungtines Amerikos Valstijas ieškoti laimės. Negailestingi išgyvenimai ir vidinio pažeminimo pojūtis turbūt buvo svarbiausi įkvėpimo šaltiniai jos tolesnėje kūryboje - kuriant klasikinės formos moteriškus kostiumėlius, kurių siluetus tobulino visą likusį gyvenimą.
Muzika, meilė ir pirmieji žingsniai madoje
Palikus našlaičių namus, K. Šanel įsidarbino siuvėja. Laisvalaikiu ji dainavo kabarete, kuriame lankėsi kavalerijos karininkai. K. Šanel debiutavo scenoje dainuodama cafe-concert (populiarioje tų laikų pramogų vietoje) Moulinse, La Rotonde kavinėje. Ji buvo atlikėja, linksminanti minią pagrindinių „žvaigdžių“ pasirodymų pertraukų metu. Koko Šanel buvo labai populiari tarp lankytojų, kurie žavėjosi linksmomis dainelėmis: „Ko Ko Ir Ko“ ir „Qui qu’a vu Coco?“, todėl ir gavo „Coco“ pravardę, likusią visam gyvenimui. Tačiau yra žmonių, kurie tiki, kad pravardė yra aliuzija į žodį „koketė“ (pranc. Moulinse K. Šanel susitiko su jaunu buvusiu prancūzų kavalerijos karininku Etjenu Balsanu. Būdama dvidešimt trejų K. Šanel tapo jo meiluže. Kitus trejus metus jie gyveno kartu château Royallieu (Royalliey pilyje) netoli nuo Compiègne vietovės, populiarios jodinėjimui bei medžioklei skirtais miškų takais. E. Balsanas užtikrino K. Šanel turtingą gyvenimą: ji turėjo deimantų, prabangių suknelių, perlų.
Tačiau 1908 m. Koko Šanel užmezgė romaną su vienu iš E. Balsano draugų, kapitonu Arturu Edvardu „Boy“ Kapeliu. Vėliau K. Šanel prisimindavo šį savo gyvenimo etapą taip: „Du džentelmenai varžėsi dėl mano karšto mažo kūno“. A. Kapelis buvo turtingas Anglijos aukštosios klasės atstovas. Jis apgyvendino K. Patriso Bollono kūrinyje „Esprit d'époque: essai sur l'âme contemporaine et le conformisme naturel de nos sociétés” pastebėjo, kad „Chanel“ išvaizdos koncepcijai galimai turėjo įtakos A. Kapelio aprangos stilius. Pora dažnai leido laiką madingiausiame kurorte Deauville. K. Šanel tikėjo, kad jie kartu apsigyvens, tačiau A. Kapelis nebuvo jai ištikimas. Jų romanas truko devynerius metus. Net po to, kai 1918 m. Kapelis vedė anglų aristokratę Dianą Vyndham, jis nenutraukė su K. 1919 m. gruodžio 22 d. E. Kapelis žuvo autoavarijoje. Teigiama, kad Koko Šanel užsakė memorialą avarijos vietoje. Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įvykio K. Šanel, tuomet gyvenusi Šveicarijoje, pasakė savo draugui Pauliui Morandui: „Jo (A. Kapelio) mirtis man buvo baisus smūgis. Praradusi Kapelį, aš praradau viską. Tai lėmė mano nelaimingą gyvenimą“.
K. Šanel pradėjo kurti skrybėles gyvendama su E. Balsanu. Iš pradžių šis užsiėmimas buvo tik pramoga, kuri vėliau peraugo į komercinę veiklą. 1910 m. ji įsigijo licenciją ir atidarė butiką (parduotuvėlę) Paryžiuje, Kambon gatvėje, 1 name ir pavadino jį „Chanel Modes“. K. Šanel prekyba skrybėlaitėmis suklestėjo, kai 1912 m. teatro aktorė Gabrielė Dorziat užsidėjo jos skrybėles Fernando Noziere spektaklyje „Bel Ami“. Vėliau aktorė pozavo su K. 1918 m. K. Šanel įsigijo pastatą Kambon gatvėje - viename madingiausių Paryžiaus rajonų. 1921 m. ji atidarė butiką (parduotuvėlę), kuriame pardavinėjo drabužius, skrybėles ir įvairius aksesuarus. Vėliau modeliuotoja išplėtė prekybą papuošalais ir kvapiosiomis medžiagomis.
Revoliucija moterų madoje
Koko Šanel pirmoji atskleidė juodos spalvos elegantiškumą, sukūrė nešiojamas permetus per petį rankines, jūreiviškus drabužius pavertė stilingu atatostogų atributu. 1954 m. jai pavyko visus nustebinti „Chanel“ stiliaus kostiumėliais, kurie tapo jos mados namų firminiu ženklu.
Mažos juodos suknelės koncepcija dažnai minima kaip K. Šanel indėlis į madą, įtvirtinantis iki šiol nedėvėtą stilių. 1912-1913 m. aktorė Siuzana Orlandi tapo viena pirmųjų moterų, vilkinčių „Chanel“ mažą juodą suknelę su balta apykakle. 1926 m. Čarlstono laikais išgarsėjusi savo sukurta „maža juoda suknele“.
Pirmasis K. Šanel triumfas buvo jos novatoriškai panaudotas džersio audinys, kurį pagamino kompanija „Rodier“. Dauguma dizainerių šią medžiagą laikė pernelyg „paprasta“, kad galėtų naudoti savo kostiumams, o Koko Šanel sugebėjo šį audinį pritaikyti drabužių kolekcijoms. Metropoliteno muziejus teigė: „Kadangi jos finansinė padėtis pirmaisiais karjeros metais buvo nestabili, K. Šanel audinį pirko už nedidelę kainą. Tačiau audinys buvo kokybiškas, tad dizainerė galėjo juo naudotis ilgai, kol jos verslas taps pelningas“. Ankstyvą K. Šanel džersinį kostiumą sudarė kardiganinė striukė ir plevėsuojantis sijonas, kombinuotas su megztinio viršutine dalimi. Pirmą kartą tvido kostiumas buvo pristatytas 1923 m. K. Šanel, įkvėpta vyrų dėvimų drabužių audinių, sukūrė tvido kostiumą, kuris leido moterims atsikvėpti, nusisegti korsetus ir ilgus sijonus. Kostiumas buvo sudarytas iš švarko ir midi sijono. 1924 m. Škotijos fabrikas pradėjo bendradarbiauti su K. Louis Vuitton.
Koko Šanel populiarumas buvo smūgis moters siluetui, įrištam į korsetus. Jodinėjimo ir medžioklės kultūra, kurios taip aistringai troško visuomenės elitas, sužadino K. Šanel vaizduotę. Meilė sportui bei aktyviam laisvalaikiui taip pat įkvėpė kai kurių kolekcijų atsiradimą. Iš ekskursijų sėmėsi idėjų drabužių dizainui jūrine tematika.
1920 m. pavasarį Rusijos baletų impresarijus Sergejus Diagilevas supažindino K. Šanel su rusų kompozitoriumi Igoriu Stravinskiu. Vasarą K. Šanel sužinojo, kad Stravinskių šeima po karo paliko Tarybų Sąjungą ir ieško vietos gyventi. Ji pakvietė juos į savo naujus namus Bel Respiro, Paryžiaus priemiestyje Garches, kol jie susiras nuolatinę gyvenamąją vietą. Jie atvyko į Bel Respiro antrąją rugsėjo savaitę ir gyveno jos namuose iki 1921 m. gegužės. K. 1923-1937 m. ji bendradarbiavo kurdama S. Diagilevo ir šokėjo Vaclavo Nižinskio choreografinius pastatymus.
"Chanel N°5" ir verslo strategija
1924 m. Koko Šanel pasirašė sutartį su broliais Pjeru ir Paulu Vertheimeriais, kurie nuo 1917 m. vadovavo kvepalų ir kosmetikos namams „Bourjois“. K. Šanel kartu su broliais Vertheimeriais įsteigė juridinį asmenį - „Parfums Chanel“ ir jie sutiko finansuoti kvepalų „Chanel N°5“ gamybą, rinkodarą ir platinimą. Vertheimeriai gavo 70 procentų pelno, Teofilius Baderis - 20 procentų. Dizainerė nepatenkinta susitarimu po kurio laiko pasitraukė iš verslo veiklos.
Teigiama, kad Koko Šanel paprašė Ernesto Bo sukurti: „dirbtinį aromatą kvepiantį moterimi“. Ji pabrėžė, kad tai turėtų būti naujas, būtent žmogaus sukurtas aromatas. Kurdamas pirmuosius „Chanel“ kvepalus Bo eksperimentavo su aldehidais - sintetiniais gėlių kvapais. K. Šanel, apimta asketizmo ir paprastumo, pasiūlė paprastą kvepalų flakono formą - stačiakampio gretasienio. Tuo ji siekė pabrėžti turinio vertę, o ne buteliuką. Kai nauji kvepalai buvo paruošti, K. Šanel neskubėjo jų parduoti. Pirmiausia ji padovanojo kvepalų turtingoms draugėms. Netrukus apie aromatą sužinojo daugelis ir atsirado slaptas „Chanel N°5“ mėgėjų klubas.
Karo metai ir kontroversijos
Halo Vaughano išplatintuose archyviniuose dokumentuose nurodoma, kad Prancūzijos policijos prefektūra turėjo dokumentą, kuriame K. Šanel buvo apibūdinta kaip nacių agentė F-7124 kodiniu slapyvardžiu „Westminster“. Įtarimų dėl K. Šanel šnipinėjimo pirmą kartą kilo tada, kai ji pradėjo ieškoti prieglobsčio prabangiame viešbutyje „Ritz“, kuris buvo naudojamas kaip nacių kariuomenės štabas Paryžiaus okupacijos metu. Viešbutyje „Ritz“ ji susitiko ir įsimylėjo baroną Hansą Giunterį, dirbantį Vokietijos ambasadoje netoli gestapo. Būtent jis vėliau pažadėjo K. Šanel padėti išlaisvinti sūnėną iš nacių nelaisvės mainais už tarnybą Berlyne ir šnipinėjimą. Prasidėjus nacių okupacijai Prancūzijoje, K. Šanel nusprendė uždaryti savo parduotuvę prisidengdama sumažėjusia prekyba. Dirbdama šnipe, K. Šanel tiesiogiai dalyvavo Trečiojo Reicho operacijoje „Modellhut“ („Madinga skrybėlė“), kurios tikslas buvo perimti Madrido kontrolę. 1943 m. K. Šanel lankėsi Madride, siekdama Didžiosios Britanijos ambasadoriaus pagalba įtikinti Vinstoną Čerčilį nacių siekiu pasirašyti separatinę taiką. K. Šanel susitiko su ambasadoriumi, bet pasimatyti su V. Čerčiliu, kuris sirgo, jai nepavyko. Tuo metu Vera Lombardė, kuri lydėjo ją Ispanijoje, pranešė anglams, kad Koko Šanel yra nacių šnipė. K. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, modeliuotoja buvo apkaltinta kolaboravimu ir suimta. 1944 m. V. Čerčilio prašymu ji buvo išleista, bet su sąlyga, kad išvyks iš Prancūzijos.
Sugrįžimas ir palikimas
Gyvendama Šveicarijoje, K. Šanel nenustojo domėtis mados tendencijomis. Pokario metais ji pastebėjo, kad mados dizainerių gretose pripažinimo sulaukė ne tik moterys, bet ir vyrai, tokie kaip: Kristianas Dioras, Kristobalis Balenciaga ir Robertas Piguetas. K. Šanel matė, jog madą ištiko gili krizė. Pasitelkiant epochos tendencijas talijos linija buvo nuolat keičiama. Koko, būdama vyresnė nei 70 metų moteris, nusprendė grįžti į mados pasaulį. Tam pirmiausia reikėjo milžiniškų lėšų, todėl ji pardavė savo vilą „La pauzę“ literatūros agentui Čerčiliui Emeriui Rivsui. 1954 m. vasario 5 d. dizainerė debiutavo su savo sugrįžimo kolekcija. Prancūzijos spauda, atsižvelgdama į K. Šanel kolaboravimą su naciais karo metu, neigiamai atsiliepė apie jos sugrįžimą. Buvusią šlovę K. Šanel grąžino tik po trijų mados sezonų: turtingos ir garsios moterys tapo nuolatinėmis jos pasirodymų lankytojomis. Jos sukurtas tvido kostiumas (siauras sijonas ir švarkelis be apykaklės su auksinėmis sagomis ir pridėtinėmis kišenėmis) tapo moterų sėkmės simboliu.
1950-1960 m. K. Šanel bendradarbiavo su įvairiomis Holivudo studijomis, kūrė drabužius tokioms „žvaigždėms“ kaip Odrė Hepburn ir Elizabeta Teilor. Tarp jos klientų buvo pirmoji JAV ponia Žaklina Kenedi. Taip pat modeliuotoja pasižymėjo mecenatiška veikla. Ji finansiškai rėmė Salvadorą Dali ir Pablą Pikaso. 1970 m. K. Pasak Edmondo Šarl-Ru, K. Šanel gyvenimo pabaigoje tapo labai vieniša. Paskutiniais gyvenimo metais ją kartais lydėdavo Žakas Chazotas ir jos patikėtinis Lilou Markvandas. Ji mirė 1971 m. sausio 10 d. sekmadienį viešbutyje „Ritz“, kuriame gyveno daugiau nei 30 metų.
Jos laidotuvės vyko Eglise de la Madeleine. Modeliai ceremonijos metu užėmė pirmąsias vietas, o karstas buvo uždengtas baltomis gėlėmis: kamelijomis, gardenijomis, orchidėjomis, azalijomis ir keliomis raudonomis rožėmis. Dauguma atėjusių atsisveikinti su K. Šanel vilkėjo „Chanel“ kostiumus. Jos laidotuvėse dalyvavo S. Dar 1915 m. mados žurnalas „Harper’s Bazaar“ rašė apie K. Šanel sukurtą dizainą: „Šį sezoną mados namų „Chanel“ vardas yra kiekvieno pirkėjo lūpose“.
Koko Šanel vardas įamžintas ir ant kvepalų „Chanel N°5“ buteliuko. Nuo 1983 m. „Chanel“ mados namams vadovavo Karlas Lagerfeldas. Po jo mirties 2019 m.
Nepaprastas Coco Chanel iškilimas | B1 anglų kalbos istorija ✅️
Gabrielle Palasse-Labrunie, André Palasse’o duktė ir vienintelė Coco Chanel paveldėtoja, su ja artimai bendravusi keturiasdešimt metų, sutiko atverti savo namų duris ir pasidalyti prisiminimais. Dalinamės leidyklos „Alma littera“ išleistos biografijos „Chanel iš arti“ knygos ištrauka. Apie legendinę asmenybę Coco Chanel pasakoja jos dukterėčia Gabrielle’s Palasse-Labrunie. Nepatyrusi, kupina energijos, ji norėjo gyventi tėvo svajonėmis, tikrai gyventi, net jei motina buvo mirusi. Todėl nusprendė pasirodyti „Rotondoje“, madingame Muleno kabarete. Temokėjo dvi dainas, o viena iš jų „Kas, kad matė Coco Trokadero“ („Qui qu’a vu Coco dans l’Trocadero“) vėliau sukels spėlionių dėl jos pravardės, nors ji senesnė, sugalvota tėvo. „Vieną dieną aš pati jos paklausiau, ir ji labai tiksliai atsakė, kad tai iš vaikystės, kad tėvas ją šaukdavo Coco arba „mano mažoji Coco“. Priešingai, nei dažnai buvo sakoma, Auntie Coco labai mėgo šią intymią pravardę kaip tik todėl, kad ją buvo davęs tėvas.“ (GP-L) Karjeros „Rotondoje“ ji nepadarė, bet likimas jai lėmė čia sutikti pirmąjį globėją, atvėrusį jai kelią, - Etienne’ą Balsaną, be kurio nieko nebūtų galėjusi nuveikti. „Ji man sakė, kad pirmoji jos sėkmė buvo sutikti garbingą žmogų, aukštakilmį žmogų. Etienne’as Balsanas ją įvedė į gerą draugiją, davė jai laisvę. Jie liko draugai visą gyvenimą. 1926-aisiais, praėjus dvidešimčiai metų po jų susitikimo, per mano krikštynas Auntie Coco maldavo Etienne’ą Balsaną, kad jis tą dieną pakeistų tikrąjį krikštatėvį Uncle Benny, kaip aš vadinau Vestminsterio kunigaikštį.“ (GP-L)
Knygos „Chanel iš arti“ autorė Isabelle Fiemeyer yra Coco Chanel biografijos „Coco Chanel, paslapties aromatas“ („Coco Chanel, un parfum de mystère“, Payot, 1999) ir Marcelio Griaule’io biografijos „Marcel Griaule, pilietis dogonas“ („Marcel Griaule, citoyen dogon“, Actes Sud, 2004) bei romano „Trys Esteros vardai“ („Les trois noms d’Esther“, Maurice Nadeau, 2008) autorė. I. Fiemeyer biografiją „Chanel iš arti“ išleidusi leidykla „Alma littera“ jau daugiau kaip 20 metų vykdo savo misiją - skatina pažinimo ir skaitymo poreikį, teikia pažinimo džiaugsmą ir skaitymo malonumą. Viena didžiausių leidyklų Lietuvoje „Alma littera“ leidžia knygas suaugusiesiems, vaikams ir paaugliams, šviečiamąją ir mokomąją literatūrą.
Augdami nuo kūdikystės iki brandos mes išgyvename daugelį raidos etapų, patiriame traumas ir nusivylimus. Susidūrę su išbandymais, kai kurie mūsų asmenybės aspektai nustoja vystytis, užstringa nebaigtame virsmo procese, amžinoje ir nesibaigiančioje praeityje. Šios vidinės mūsų dalys ilgainiui sudaro jungtinį vidinio vaiko personažą, atspindintį įvairius mūsų vaikystės periodus ir išgyvenimus, reikalaujantį mūsų dėmesio, sukuriantį daugelį problemų suaugusio žmogaus gyvenime: besikartojančias nesėkmes, priklausomybes, sveikatos sutrikimus, menkavertiškumo ir vienatės jausmą, neadekvatų reagavimo būdą į žmones, santykius, situacijas ir aplinkybes. Kad galėtume pilniau dalyvauti savo dabartyje, džiaugtis meile, brandžiais santykiais, profesiniu tobulėjimu ir saviraiška, turime prisiminti sužeistą vaiką viduje, jį/ją išgydyti ir integruoti į dabartinę realybę.
Šiais laikais vis dažniau žmonių lūpose nuskambant žodžiui hipnozė, apie ją mes esame linkę galvoti kaip apie stebuklingą būdą išspręsti visas savo problemas. Žmonės pradeda suprasti hipnoterapijos naudą ir vedami atsakomybės už savo gyvenimą ir nepageidaujamas jausenas siekia išbandyti šį darbo su pasąmone metodą. Atsiduodami hipnozės procesui žmonės keliaują į tai su savo valia ir sąmoningu noru pagerinti savo gyvenimo kokybę, išgyti po vaikystės psichologinio ar fizinio smurto, sveikti po vaikystės psichologinių traumų, ištirpdyti tai kas sena ir jiems nebepalanku. Kadangi iš esmės kiekviena hipnozė yra savihipnozė, sąmoningai žengdami su šios terapijos galimybėmis žmonės atsiduoda valingam transui. Kas tuomet visgi yra nevalingas transas? Ar pažįsti žmogų, kuris “labai greitai užsidega”? Kurio reakcijos stiprios ir nekontroliuojamos? Kurio pyktis staiga pradeda veržtis pro kraštus, net jeigu ir atrodo kad nieko tokio stipraus aplinkui ir neįvyko? Galbūt karštai sureaguoji į situacijas, kurios kitiems atrodo juokingos ir kiti tavo pyktį vadina nepagrįstu? Ten atsiduriame ne savo noru ar sąmoningai tai darydami - į ten mus nukelia mūsų sužeistas vidinis vaikas. Kas yra vidinis vaikas? Kai sureaguojame į situaciją, žodžius, niuansus ar žmones karštai ir “neadekvačiai”, vadinasi tą akimirką buvome įvesti į transą. Vidinio vaiko transo būsena (angl. age regression - amžiaus regresija) tai rinkinys jausmų, emocijų, fizinių pojūčių, reakcijų, elgsenų ir sprendimų, kurie net mums patiems kaip suaugusiems kartais atrodo nesuvokiami ir neturintys pagrindo. Vidinis vaikas, akimirksniu įvesdamas mus, kaip suaugusiuosius į nevalingo transo būseną, tokiu būdu bando apsisaugoti signalizuodamas, jog sena ir skaudi situacija sugrįžo.Įvairūs skausmai, įsitempimas, galbūt pykinimas ir negalėjimas išbūti vienoje vietoje - tai tik galimi psichosomatiniai pojūčiai, kuriuos pavojuje esantis vaikas jaučia savo kūne. Tai nėra patogu, bet tai yra geriausia ką jis kaip vaikas gali išjausti bandydamas save apsaugoti. Kai mumyse aktyvuojasi ši gynybinė vidinio vaiko parengtis, mes kaip suaugusieji, šiose transo akimirkose tarsi išnykstame - atrodo nebegalime logiškai galvoti, elgtis ar nuspręsti, negalime suvaldyti savęs, savo žodžių ir reakcijų. Žmonės, stebėdami mus tose situacijose gali sakyti, kad elgiamės vaikiškai - kas iš tikrųjų ir yra tiesa, kadangi tuo metu gyvas mumyse būna tik mūsų sunerimęs vidinis vaikas. Nevalingo transo būsenoje esantis suaugusysis gali pradėti verkti, iškelti isteriją, pradėti gintis, muštis, susigūžti, pradėti gintis nerišliomis frazėmis, o galbūt tiesiog imti ir pabėgti. Tai ką streso būsenoje daro ir vaikai. Kuo daugiau stimulų ir trigerių turime atsinešę iš vaikystes, tuo dažniau galime patekti i nevalingą transą, kuriame galime priimti mūsų suaugusiojo gyvenimui netinkamus sprendimus. Atrodo, atsiradus atitinkamai situacijai mūsų gyvenime patampame svajingais ir nuolat „išėjusiais“ su savo mintimis, nors visgi tai reikš, jog esame disociacijoje. Mūsų psichika tuomet įveda šį gynybinį mechanizmą, kažkada naudotą mūsų kai buvome vaikai, kad nepakeliamas emocinis skausmas taptų lengvesniu. Pavyzdžiui, mergaitė, kuri augo su emociškai neprieinamu tėčiu, užaugusi susiranda vyrą, kuris taip pat yra neprieinamas, narcisistiškas ir jos nevertinantis. Ši situacija jai pažįstama iš jos vaikystės, todėl tai ypač stipriai “įjungia” vidinę mergaitę. Moters pasąmonėje vyksta mentaliniai procesai: “Tėčio pasiekti man nepavyko, bet šį kartą, su šiuo vyru man pavyks. Man tai labai pažįstama ir labai sena ir aš žinau kaip su tokiu žmogumi reikia elgtis ir išlaviruoti kasdienybėje. Aš būsiu pati geriausia ir padarysiu viską kas įmanoma, ir tuomet šis vyras pataps prieinamu, šiltu ir dėmesingu”. Deja, ši moteris gyvenanti disociacijoje ir iliuzijoje yra pasmerkta kančiomis, kadangi jos aktyvuota vidinė mergaitė jai suteikia nežmoniškas galias siekiant priartėti prie žmogaus, kuris nėra ir niekada nebus pasiekiamas. Moters organizmas įeina į nuolatinę išlikimo būseną - jaučia nerimą, suaktyvėja baimės, gali prasidėti depresija. Ji nuolat įsitempusi, pavargusi, verksminga ir iš to ilgainiui gali išsivystyti rimtos fizinės ligos. Jeigu ši moteris nesikreipia pas specializuotą terapeutą, kuris padėtų jai “išjungti” vaikystės trigerius ir išgydyti savo vidinį vaiką - dažniausiai vidinio vaiko transo būsenoje ji lieka visą savo gyvenimą. Ji nuolat susiranda vyrus, kuriuos ji bando išgydyti, pakeisti ir paversti prieinamais. Istorija visuomet kartojasi ta pati. Ji kaltina vyrus, kad jie blogi, nes jiems kažko trūksta, nes jie nenori pasikeisti, jie jos nemyli - nors galbūt santykių pradžioje prisiekinėjo meile. Dinamika identiška jos vaikystės potyriams ir kasdieniniam fonui. Jei žmogus turi ne vieną trigerį, kuris buvo sukurtas ir įrašytas vaikystėje, vidinio vaiko transas tuomet būna ypač stiprus, gilus, sunkiau nutraukiamas arba nuolat sugrįžtantis. Esant ne vienam trigeriui, kartais žmogų gali ištikti psichozė, nes jam nepavyksta išpildyti iš praeities nešamų iliuzijų, o emocinis skausmas tuomet nepakeliamas. Žmogų, kurį vadiname neatspariu stresui, visgi nuolat galimai aplanko nevalingas transas. Jeigu jis gyvena per greitą gyvenimo tempą ir kasdienybėje patiria daug streso stimulų, tai primena jam vaikystes neramumus ir išlikimo rėžimą. Toks žmogus taip pats didžiąją dalį gyvenimo tuomet skendi nevalingame transe. Tokiam žmogui, įvairūs gana įprasti kasdienybės stimulai yra perkrova, kurių jis negali toleruoti. Vienintelis būdas sveikti tai atsisukti į savo vidinį vaiką. Jis mūsų viduje, po mūsų išgyventų vaikystės traumų, vis dar su nekantrumu laukia suaugusiojo, kuris jį „ištrauktų“ iš senų pavojingų situacijų ir suteiktų meilę, priimtų jį ir jis nuo šiol visuomet būtu saugus. Mums būtina įsisąmoninti: „Aš ir mano vidinis vaikas esame vienis.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
