Cezario laikai: epocha, pakeitusi Romą ir Europą
Cezario laikotarpis - tai lūžio taškas, kuomet senovės Roma, išaugusi iš nedidelės Apeninų pusiasalio žemdirbių bendruomenės, tapo viena didžiausių pasaulio imperijų. Tai buvo ne tik politinių perversmų, bet ir kultūrinio bei socialinio virsmo metas, kurio epicentre atsidūrė viena ryškiausių istorinių asmenybių - Gajus Julijus Cezaris.
Gajus Julijus Cezaris: politikas, karvedys ir literatas
Gajus Julijus Cezaris (100-44 m. pr. Kr.) kilo iš senos patricijų Julijų giminės, gavo gerą išsilavinimą ir jaunystėje įsijungė į politinį gyvenimą. Būdamas talentingas politikas ir karvedys, jis sugebėjo sėkmingai laviruoti tarp skirtingų visuomenės sluoksnių, siekdamas centralizuoti valdžią.
Per Galų karus užkariavęs Galiją, Cezaris išplėtė Romos valstybės ribas iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją. Jo karinei praktikai buvo būdingi drąsūs taktiniai manevrai, sumanus naujos technikos panaudojimas bei puikus puolimo ir gynybos derinimas.
Cezaris taip pat buvo vienas geriausių oratorių ir prozos autorių lotynų kalba. Jo kūrinys „Galų karo užrašai“ yra puiki atikinio - lakoniško, neperkrauto stilistinėmis puošmenomis - stiliaus iliustracija. Šie raštai ne tik įamžino jo kampanijas, bet ir tapo svarbiu istoriografijos šaltiniu.
Svarbiausi įvykiai Cezario epochoje
- 59 m. pr. Kr.: Cezaris išrinktas konsulu.
- 59-48 m. pr. Kr.: Romos triumviratas (Cezaris, Pompėjus, Krasas).
- 49 m. pr. Kr.: Cezaris su kariuomene peržengia Rubikoną ir pradeda pilietinį karą.
- 48-44 m. pr. Kr.: Cezario diktatūra ir Romos valstybės reformos.
- 46 m. pr. Kr.: Julijaus kalendoriaus reforma.
Pilietiniai karai ir perėjimas prie imperijos
49 m. pr. Kr. Cezaris su kariuomene peržengė Rubikono upę ir pradėjo kovą su Pompėjumi dėl valdžios. 48-45 m. pr. Kr. jis nugalėjo Pompėjaus ir jo šalininkų kariuomenes. Lemiamas mūšis įvyko ties Farsalu.
Sutelkęs valdžią, Cezaris nebesilaikė populiarių demokratinių idėjų, o Romoje buvo įvesta karinė diktatūra. Respublikos institucijų siaurinimas sukėlė senato respublikonų opoziciją, kuri 44 m. pr. Kr. pasibaigė Cezario nužudymu per senato posėdį. Tačiau šis įvykis nesustabdė pokyčių - pilietinių karų laikotarpį galutinai užbaigė Oktavianas Augustas, 31 m. pr. Kr. laimėjęs Akacijaus mūšį.
| Asmenybė | Reikšmė |
|---|---|
| Gajus Julijus Cezaris | Diktatorius, Romos ekspansijos į vakarus įgyvendintojas. |
| Gnėjus Pompėjus Didysis | Žymus karvedys, triumvirato narys. |
| Oktavianas Augustas | Pirmasis imperatorius, principato įkūrėjas. |
| Markas Junijus Brutas | Pagrindinis sąmokslo prieš Cezarį organizatorius. |
Britanija Romos akiratyje
Cezario žygiai į Britaniją 55-54 m. pr. Kr. ne tik įrodė salos egzistavimą, bet ir pradėjo naują epochą Romos imperinėje politikoje. Nors Cezaris neįvykdė ilgalaikės okupacijos, šie žygiai pakeitė Romos požiūrį į pasaulį - Britanija tapo realia teritorija politiniuose planuose ir kolektyvinėje vaizduotėje.
Tik 43 m. po Kr., imperatorius Klaudijus nusprendė pradėti sistemingą Britanijos kolonizaciją, o romėnai čia įsitvirtino ilgam. Cezario palikimas išliko toks gilus, kad jo vardas virto titulu - „Cezariu“ vėliau vadinosi imperatoriai, o patys valdovai, pavyzdžiui, Napoleonas Bonapartas, ieškojo įkvėpimo būtent jo karinėje ir politinėje biografijoje.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
