Vaikų žaidimai: ugdymas, socialiniai įgūdžiai ir Vygotskio teorija

Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame technologijos užima vis didesnę mūsų kasdienybės dalį, tėvai dažnai susiduria su iššūkiais bandydami rasti būdų, kaip kokybiškai praleisti laiką su savo vaikais ir tuo pačiu ugdyti jų socialinius įgūdžius. Daugeliui vaikų nepakankamas dėmesys dažnai pasireiškia per netinkamą elgesį - jie pradeda maištauti, nepaklūsta taisyklėms arba tampa itin užsisklendę. Psichologų ir vaikų raidos specialistų atliktų tyrimų duomenimis, bendri tėvų ir vaikų žaidimai ne tik stiprina tarpusavio ryšį, bet ir reikšmingai prisideda prie vaiko emocinio intelekto, savireguliacijos ir socialinių įgūdžių ugdymo. Vaikystė - svarbus gyvenimo tarpsnis, kai vystosi įvairūs vaiko gebėjimai. Žaidimai ikimokyklinukui yra jo gyvenimo būdas, nulemiantis psichikos raidą, sukuriantis sąlygas vystytis asmenybei. Žaidimas yra nepaprastai svarbus formuojant asmenybę. Jame atsispindi vaiko įspūdžiai apie jį supantį pasaulį, santykiai su kitais ir bendravimas. Žaidimas yra universali veikla, kuri vienu metu gali lavinti, mokyti ir teikti malonumą bei džiaugsmą.

Vaikų psichologijos ekspertai teigia, kad vaikai iki dvylikos metų geriausiai mokosi per teigiamą grįžtamąjį ryšį, kai jiems parodoma, ką jie daro gerai, o ne akcentuojamos klaidos. Vienas didžiausių iššūkių vaikams - išmokti atpažinti ir tinkamai išreikšti savo emocijas. Žaidimo esmė paprasta - tėvai žaismingai išdidina savo emocijų išraiškas, tarsi būtų animacinių filmukų personažai. Vėliau vaikas kviečiamas atkartoti ir pats išreikšti įvairias emocijas. Empatijos ir gebėjimo suprasti kitų žmonių perspektyvas stoka dažnai tampa vaikų konfliktų ir netinkamo elgesio šaltiniu. Vaidmenų žaidimo metu vaikai ir tėvai keičiasi vaidmenimis - vaikai tampa tėvais, mokytojai - mokiniais ir pan. Ši praktika padeda vaikams geriau suprasti kitų žmonių patirtis ir jausmus. Tėvai, reguliariai žaidžiantys vaidmenų žaidimus su savo vaikais, pastebi, kad jų atžalos tampa empatiškesnės, geriau supranta kitus ir lengviau sprendžia konfliktines situacijas. Kaip žinia, vaidmeniniai žaidimai ne tik padeda vaikams „atžaisti“ suaugusiųjų pasaulio užsiėmimus, tokie kaip maisto virimas, gydymas, gaisro gesinimas ir t.t., bet ir padeda įsijausti į tarpusavio santykius, suvaidinti situacijas, į kurias vaikas realiai papuola/ gali papulti. Tai ne tik jam sumažinti įtampą, pavyzdžiui, prieš einant pas gydytoją, bet ir pasitarnauti užmezgant santykius su bendraamžiais - vaikai mieliau žaidžia „į ligoninę“.

Žaidimo svarba vaiko raidai

Žaisdamas vaikas pats kuria situacijas, lavinamos pagrindinės psichikos funkcijos: vaizduotė, mąstymas, suvokimas, atmintis, dėmesys, kalba ir kt. Žaisdami vaikai gali lavinti ne tik skaitymo, rašymo ir skaičiavimo įgūdžius, bet ir tokius svarbius įgūdžius kaip sprendimų priėmimas, bendradarbiavimas, empatija ir daugelis kitų. Žaidimas padeda vaikui suprasti, kaip sutvarkytas pasaulis, ir įprasminti savo patirtį. Bendraujant su kitais vaikais ugdomi socialiniai įgūdžiai. Žaidžiant ugdoma vaiko dvasinė ir fizinė ištvermė, drausmė, vikrumas. Daugelis šiuolaikinių vaikų susiduria su dėmesio išlaikymo sunkumais, ypač augant nuolatinių stimulų ir greitos informacijos kaitos aplinkoje. Šie žaidimai apima įvairias veiklas, reikalaujančias susikaupimo - nuo stalo žaidimų iki specialių dėmesio lavinimo pratimų. Tėvai, reguliariai praktikuojantys šiuos žaidimus, pastebėjo, kad jų vaikai tapo kantresniais, lengviau atliko namų darbus ir rečiau blaškėsi kitose veiklose. Stresas ir nerimas - ne tik suaugusiųjų, bet ir vaikų gyvenimo dalis. Atsipalaidavimo žaidimai moko vaikus atpažinti įtampą savo kūne ir ją paleisti.

Žaidimas - tai ne tik pramoga, bet ir svarbi mokymosi priemonė. Mokymasis turėtų būti įdomus ir patrauklus tiek vaikui, tiek tėvams, kad neatgrasytume vaiko nuo noro išmokti naujų dalykų ir apskritai nuo mokymosi. Mokomosios medžiagos įsisavinimas vyksta aktyvių vaiko veiksmų procese. Tai praktinės manipuliacijos daiktais, įvairūs žaidimai, piešimas, konstravimas, dainavimas, ritmiški judesiai pagal muziką, kitų veiklos mėgdžiojimas, bendraujant su suaugusiaisiais. Žaidimas kaip gyvenimo įgūdžių mokymosi procesas apima naujos informacijos aptarimą ir vertinimą, padedant suaugusiesiems. Skatindamas vaiko pažinimą suaugęs žmogus naudoja įvairias metodikas: užduoda klausimus, suteikia galimybę palyginti, skatina ieškoti atsakymų. Maži vaikai mąsto vaizdiniais. Todėl mokymasis vyksta tiesioginio reiškinių suvokimo metu: stebint įvairius objektus lauke ar patalpoje, apžiūrint išardomuosius arba sudedamuosius žaislus, įvairius daiktus ir jų modelius, vaizdus.

Vygotskio teorija ir žaidimas

Žodis „rimtas“ lietuvių kalboje turi kelias reikšmes: tas, kuris elgiasi apgalvotai ir nelengvabūdiškai, yra susikaupęs, susimąstęs; tai, kas yra svarbu, reikšminga, ar tai, kas reikalauja sutelkto dėmesio ir susikaupimo. Ar žaidimas prie stalo vaikui nėra svarbus ir reikšmingas, ar į tai jis nesutelkia dėmesio? Vaikui žaidimas yra prasminga veikla (ji niekada nėra beprasmė), o kitos veiklos tikslas vaikui gali būti neaiškus. Kaip teigia žymus rusų psichologas L. Vygotsky‘o, žmogaus sąmonės raidai reikalinga prasmė. Vaiko sąmonė formuojasi orientuojantis į prasmę ir konstruojama aplink prasmes, todėl stebėdami žaidimą, patys žaisdami su vaiku, galime pabandyti suprasti vaiko kuriamą pasaulį. Svarbu suprasti, kad žaisdamas vaikas mėgina atkartoti emociškai reikšmingus įvykius, įspūdžius, išgyvenimus. Jis juos visuomet savaip interpretuoja ir perkuria mėgindamas suprasti, prisijaukinti ir atrasti jiems vietą savo kuriamame pasaulyje. Žaidimas - tai nežodinis pasakojimas. Žaisdamas vaikas kuria unikalų pasakojimą apie save ir pasaulį. Taigi žaidimas - mažo vaiko mąstymas. Kai maži vaikai pradeda žaisti, jie mąsto judesiais ir veiksmais, kalba gestais. Mažo vaiko vaizduotė dar neišplėtota, jis neturi planų, kas vyks toliau, todėl žaidimo veiksmas yra vaiko mintis, kartu skatinanti vaiko mąstymą. Vyresni (penkerių-šešerių metų) vaikai jau mąsto žodžiais, kurie gali tapti (arba netapti) veiksmais žaidime. Vaizduotės žaidimai yra labai reikšmingi vaiko raidai, nes padeda kalbą tarsi „įvidinti“, kad ji taptų mąstymo priemone. Vaikui žaidžiant taip pat galime pastebėti, kaip jis pereina tam tikrus mąstymo etapus laiko ir erdvės atžvilgiu. Galiausiai „bet kur ir bet kada“ - vaikas laisvai fantazuoja apie tai, kas gali atsitikti bet kokioje erdvėje, vaiko žaidimo nesaisto nei laikas, nei vieta (transcendentinis mąstymas, nesusietas erdvės ir laiko). Žaidimas yra labai svarbus mąstymo raidai ir kokybiniu požiūriu, nes išplėtota vaizduotė yra abstraktaus mąstymo pagrindas. Žaisdamas vaikas plėtoja ir konstruoja savo mąstymo struktūras, galvoja apie sąvokas, kurios yra bendros. Galiausiai žaidimas svarbus ir vaiko valios bei moralinių nuostatų formavimuisi. Viena vertus, vaikas žaidime daro tai, kas teikia malonumą (nes žaidimas susijęs su malonumu), bet kartu mokosi ir atsisakyti tai, ko labai norisi, - laikosi taisyklių. Paklusimas taisyklėms ir staigių impulsų atsisakymas žaidžiant atneša didelį džiaugsmą.

Žaidimų įvairovė ir praktiniai pavyzdžiai

Šiuolaikinės visuomenės konkurencingumas neretai skatina vaikus manyti, kad sėkmė reiškia būti geresniu už kitus. Bendradarbiavimo žaidimai - tai veiklos, kuriose nėra laimėtojų ar pralaimėtojų, o tikslas pasiekiamas tik visiems dirbant išvien. Tėvai, įtraukę bendradarbiavimo žaidimus į savo šeimos rutiną, pastebėjo, kad vaikai tampa labiau linkę padėti namuose, geriau dalijasi daiktais su broliais ar seserimis ir lengviau priima kompromisus.

Štai keli siužetai vaidmeniniams žaidimams:

• Darželio diena: Tėvai į grupę atveda vaikučius, su jais atsisveikina, tuomet šie dengia stalą, valgo, eina į rytą, dalyvauja veiklose, žaidžia tarpusavyje, pietauja, eina miegoti, pasivaikščioti ir t.t.
• Svečių priėmimas: Vaikas telefonu gali pakviesti „draugą“ į svečius ar į savo gimtadienį, ar pietų. Būtina sutarti dėl konkretaus laiko, kada svečiai laukiami, pasiliekant laiko „pasiruošimui“. Laukdamas svečių vaikas turėtų padengti stalą, paruošti užkandžius, susitvarkyti ir pasipuošti namus.
• Prekybos centras: Atžaidžiami visi veiksmai, kuriuos atliekame apsilankę prekybos centre. Pirmiausia pirkėjas susidaro sąrašą pirkinių, tuomet eina į parduotuvę. Pardavėjai sudėlioja į lentynas prekes, sudeda jų kainas.
• Mokykla: Skamba skambutis ir mokytojas veda kelias paprastas pamokas: matematika, skaitymas, rašymas, aplikacija, piešimas, muzika, fizinio lavinimo pamoka ir kt.
• Pas gydytoją: Prie gydytojo kabineto iš visokiausių žvėrelių eilė pas gydytoją. Kiekvienas turi savo nusiskundimų. Tai puiki galimybė paruošti vaiką realiam vizitui pas gydytoją.
• Automobilių servisas: Sugenda mašina, ar įvyksta avarija, ar nuleidžia ratą. Tuomet arba pats važiuoji į servisą, arba kvieti serviso mašiną, kad nuvežtų.
• Buitiniai gedimai: Namuose sugenda kranas, sulūžta spintelė, nebeveikia lempa ir t.t. Gyventojai susiranda meistrelio telefoną, pakviečia jį į namus, pasakoja, kas nutiko, šis ardo ir taiso gedimus.
• Cirkas ir teatras: Cirke suvaidinti pasirodymus, plojimus. Teatre mokomės ploti ir šaukti „Bis“, išeiti pakartotinai nusilenkti.
• Žaidimai su lėlėmis: „Mama“ maudo, rengia, šukuoja, valgydina, migdo, veda pasivaikščioti savo dukrelę.
• Viešasis transportas: Keleiviai nusiperka bilietus, sėda į autobusą/traukinį. Vairuotojas skelbia stoteles, jose įlipa/išlipa keleiviai.
• Kirpykla: Į kirpyklą ateina klientas, kirpėjas uždeda jam žiurstą, klausia, kaip kirpti, pasodina prieš veidrodį, ir kimbą į darbą.
• Statybos: Statyti namus: ruošti pamatus, lipdyti sienas, dėti stogą, langus, duris ir t.t.
• Paštas: Siunčiam ir gaunam laiškus. Meškiukas parašo laišką zuikučiui. Laiškas, užklijuojamas, dedamas į voką.
• Pasaka: Suvaidinkite mėgstamiausią vaiko pasaką sutrumpintu siužetu, bet atspindinčiu visus pagrindinius pasakos įvykius.

Šių žaidimų herojais gali būti žaislai, už kuriuos kalba suaugęs ar vaikas, taip pat bet koks buitinis daiktas, naudojamas kaip žaislas. Verta pastebėti, kad žaidimas visada turi taisykles, tik vaizduotės žaidimuose jas kuria patys žaidėjai, o kituose žaidimuose taisyklės jau yra sukurtos. Todėl ir pirmuosiuose (vaizduotės žaidimuose) suteikiama kūrybos laisvė pačiam vaikui (atsižvelgiant į žaidžiančiojo gebėjimus ir vaizduotę), o kito tipo žaidimuose kūrybiškumo laisvę apibrėžia paties žaidimo sumanymas ar tikslas. Kaip teigia L. Vygotsky, veiksmas vaizduotės lauke, menamoje situacijoje, gimstantis valingas motyvas, gyvenimiško plano, valingų motyvų susikūrimas - visa tai atsiranda žaidime ir liudija aukščiausią vaiko raidos vystymosi lygį. Iš esmės per žaidybinę veiklą ir vystosi vaikas. Žaisdamas vaikas gali pranokti pats save. Tokia prasme žaidimas gali būti pavadintas pagrindine, t. y. vaiko vystymosi varomąja jėga.

Neuromokslininkai patvirtina, kad žaidžiant smegenyse išsiskiria dopaminas - neuromediatorius, atsakingas už malonumo jausmą ir motyvaciją. Šis cheminis procesas sustiprina mokymosi patirtį ir padeda lengviau formuoti naujus įpročius. Verta paminėti, kad žaidimų poveikis ryškiausiai pastebimas, kai jie tampa reguliaria šeimos gyvenimo dalimi, o ne vienkartine veikla. Žaidimai - ne tik laisvalaikio praleidimo būdas, bet ir galingas auklėjimo įrankis, padedantis ugdyti emociškai sveiką, socialiai kompetentingą ir psichologiškai atsparų vaiką.

tags: #bvygotskis #vaikas #zaidimas

• socialinės išmokos po darbo svetur
• Kaip gaminti rudens darbelius
• sužinokite daugiau apie filmą „Sibirietiškas auklėjimas“
• Svarbiausia informacija apie nėštumo konsultacijas
• Antstolių išskaitos iš pajamų: kas tai ir kaip paveikia tėvus bei skolininkus?