Brolių Grimų pasakų veikėjai: nuo klasikos iki modernių interpretacijų
Brolių Grimų pasakos - tai visame pasaulyje žinomos istorijos, surinktos į išskirtinį keturių knygų komplektą "Vaikų ir namų pasakos". Šios pasakos išlaikė laiko išbandymą ir tebėra skaitomos su tuo pačiu susižavėjimu kaip ir prieš šimtmečius. Kiekvienoje dalyje slypi ne tik nuotykiai, bet ir gyvenimo išmintis, vertybės bei moralės pamokos, kurias vaikai perpranta intuityviai, o suaugusieji - iš naujo atranda. Klasikinės Brolių Grimų pasakos keturių dalių rinkinyje - tai neišsenkantis magiškų istorijų lobynas visai šeimai. Atraskite giliausias pasakų reikšmes ir leiskitės į pasakišką kelionę kartu su vaikais! Knygos gausiai iliustruotos, kietais viršeliais, tad puikiai tiks tiek skaitymui prieš miegą, tiek kolekcionavimui ar dovanai.
Broliai Grimmai, Jacobas Ludwigas (g. 1785 m. sausio 4 d. Hanau) ir Wilhelmas Carlas (g. 1786 m. vasario 24 d. Hanau), didžiąją savo gyvenimo dalį praleido studijuodami vokiečių kalbos istoriją, senuosius savo tautos padavimus ir literatūros paminklus. Tačiau plačiausiai broliai Grimmai išgarsėjo dar jaunystėje surinktomis ir 1812-1814 m. išspausdintomis „Vaikų ir šeimos pasakomis“. Šios pasakos, išverstos į daugiau nei 160 pasaulio kalbų, konkuruoja su Biblija pagal populiarumą ir 2005 m. buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio dokumentų paveldo registrą.
Istorijos egzistavo daug anksčiau, nei šie du vyrai gimė Vokietijoje 1780-ųjų viduryje. Jie apklausė gimines ir draugus, kantriai užrašinėjo pasakas, kurias kartais pagražindavo (nors tvirtino, kad to nedarė), o 1812 m. išleido pirmąjį pasakų rinkinį. Brolių vaikystė prabėgo be piktų pamokų, velnių, klastingų raganų ar alkanų vilkų - ankstyvieji jų gyvenimo metai buvo idiliški. Tėvas Philippas Grimmas, dvasininko sūnus, buvo uolus, atkakliai siekiantis tikslų, pasiturintis teisininkas ir klerkas. Motina Dorothea Zimmer, Kaselio miesto tarybos nario dukra, buvo rūpestinga ir atsidavusi šeimai. Vaikams buvo skiepijamos aukštos dorovės normos, jie nuolatos buvo mokomi būti geri ir daug dirbti, ir tai jiems sekėsi.
Netikėta tėvo mirtis 1796 m. labai sukrėtė šeimą ir pakeitė jų gyvenimą. Šeima tapo visiškai priklausoma nuo kitų paramos, ypač nuo Dorotheos sesers Henriette’s Zimmer, kuri buvo Heseno-Kaselio princesės freilina. Jacobas, kaip vyriausias sūnus, po tėvo mirties tapo šeimos galva ir turėjo pasirūpinti finansine šeimos padėtimi ir gerove.
Nepaisant sunkumų, motina ir teta stengėsi, kad Jacobas ir Wilhelmas gautų gerą išsimokslinimą. Broliai buvo neatskiriami ir licėjuje, ir beveik visą likusį gyvenimą. Jie gyveno viename kambaryje, keldavosi tuo pačiu metu, drauge pusryčiaudavo, stengdamiesi įrodyti, kad yra geriausi mokiniai licėjuje, kartu mokydavosi daugiau nei po dvylika valandų per parą ir galiausiai eidavo sykiu miegoti. Marburgo universitete broliams didelę įtaką padarė jauno teisės istorijos profesoriaus Friedricho Carlo von Savigny paskaitos. Jis mokė į viską žiūrėti kritiniu istoriko žvilgsniu, skelbė, kad teisė yra tautos dvasios išraiška, todėl gali būti suvokta tik stebint žmonių papročius ir kalbą. Tai paskatino Jacobą ir Wilhelmą pasirinkti senosios literatūros ir folkloro studijas - „vokiečių senovės studijas“.
Grimų politinis mąstymas rėmėsi kultūrine ir politine vienove - romantine „tautos dvasios“ ir „kalbos dvasios“ koncepcija. Napoleono karai liūdino Jacobą ir Wilhelmą, puoselėjančius Vokietijos suvienijimo idėją. Broliai troško, kad tauta susivienytų savo papročių ir įstatymų pagrindu.
Brolių Grimų pasakų rinkimo ir analizės ypatumai
Nors brolių Grimų pasakos yra neatsiejama vaikų literatūros dalis, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kaip jos buvo renkamos ir apdorojamos. Maždaug nuo 1806 m., abu broliai pasakas rinko gimtojoje Hanau grafystėje, o po 5 m. romantiko A.von Arnimo raginami ir padedami vok. vaikams padovanojo iki šių dienų pačią mėgstamiausią knygą, o etnologijos mokslui - pirmąjį kultūros istorijoje moksliškai parengtą autentiškų pasakų rinkinį. Tačiau šių pasakų autentiškumas nėra neginčytinas. Šiuolaikiniai tyrinėtojai (M. Nepaisant ryškaus stilistinio sumoderninimo, dauguma rinkinio pasakų vis dėlto išsaugo prigimtinę stebuklinės pasakos sąrangą. Čia rasime ir įprastų kautynių su drakonu, ir išmintingų gyvūnų-pagalbininkų, ir didžiulį pasirinkimą bausmių už godumą, šykštumą bei atlygį už dosnumą, širdies gerumą, ištikimybę, bet svarbiausia - už atkaklumą grumtynėse su gyvenimo kelyje iškylančiomis kliūtimis.
Ant darbo stalo prieš akis vienoje pusėje guli keturios knygos. Tai Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakos, kur ketvirtame viršelyje nurodoma: „<…> pirmą kartą Lietuvoje skelbiamas pilnas Brolių Grimų pasakų leidimas. Jį sudaro 4 naujai išverstų pasakų bei vaikų legendų tomai.“ Vertėjas - Adomas Druktenis, iliustravo Diana Faraponienė, išleido „Alma littera“ leidykla 1999-2000 m. Kitoje darbo stalo pusėje - tik viena pasakų knyga. Tai Janošo (Janosch) Brolių Grimų pasakos kitaip*. Paantraštė sako: „Penkiasdešimt keturios pasakos, atrinktos ir naujai papasakotos šių dienų vaikams su spalvotomis paties Janošo iliustracijomis.“ Ne tik vaikui, bet ir suaugusiam skaitytojui tokia knygų sandūra yra intriguojanti, žadanti estetinį ir intelektinį nuotykį. Ypač įdomu skaityti paeiliui Brolius Grimus ir Janošą, būtinai kaip tik taip šiuos autorius siūlyčiau skaityti vaikams, moksleiviams ir ypač - mokytojams, tėvams. Taip perskaityti tekstai sukeltų įvairių minčių - apie etines pasakų pamokas, apie keliaujančius ir modifikuojamus siužetus, apie tradicinių veikėjų metamorfozes, apie tai, kodėl pasakos išsyk esti ir liūdnos, ir juokingos, ir filosofinės.
Tyrinėtojai teigia, kad Grimų pasakose tiek daug moterų ir tiek mažai vyrų dėl to, kad broliai vaikystėje nematė daug vyriškų pavyzdžių - anksti mirė ne tik jų tėtis, bet ir senelis.
Pasakų analizė ir interpretacijos
Brolių Grimų pasakose galima aptikti įvairių motyvų ir simbolių, kurie atspindi to meto visuomenės vertybes ir baimes. Pavyzdžiui, pasakoje „Joniukas ir Grytutė“ vaizduojamas badas, tėvų beviltiškumas ir vaikų išradingumas, o ragana simbolizuoja apgaulingą bei vartotojišką pasaulio pusę. Ši pasaka tyrinėjama ne tik kaip įdomus ir pamokantis pasakojimas, bet ir kaip gili socialinė, folkloro bei psichologinė studija.
Išsamiose psichologų analizėse teigiama, kad „Joniukas ir Grytutė“ padeda vaikams simboliškai išgyventi baimes, įveikti sunkumus bei stiprinti savarankiškumą. Pasaka padeda vaikams suvokti, kad jie patys gali būti stiprūs ir įveikti sunkumus.
"Raudonkepuraitė": Klasika ir Modernumas
Antai pirmame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome publikuojamas amžinosios klasikos tekstas - „Raudonkepuraitė“. Kas nežino šios pasakos siužeto? Kartų kartoms ši istorija sekama, inscenizuojama, vaidinama. Janošas pateikia labai netikėtą, žaidiminę žinomo kūrinio versiją. Pasaka vadinasi „Elektrinė Raudonkepuraitė“. Kelti klausimą, kodėl Raudonkepuraitė elektrinė, - beprasmiška. Beje, pagal autoriaus sumanymą „Raudonkepuraitę“ galima ne tik skaityti, bet ir žaisti - žaidimo logika šiam kūrėjui labai artima.
„Raudonkepuraitės“ žaidimas: kas nori toliau žaisti „Raudonkepuraitę“ (paryškinta mano. - Dž. M.), prie kiekvieno žodžio, kur tik tinka, turi pridėti kokį būdvardį. Pavyzdžiui, „keturkampis“. Būtų maždaug taip: „Buvo kartą miela keturkampė mergiotė, visi ją keturkampiškai mylėjo, bet labiausiai keturkampė senelė…“ ir taip toliau. Arba „kiniškas“: „Buvo kartą miela kiniška mergiotė, visi ją kiniškai mylėjo…“ Ir taip toliau. Arba „languotas“, arba „permatomas“. Arba galima pramanyti žodžius, kurių išvis nėra, pavyzdžiui, „moralidus“ (p. Janošas čia kaip tik ir žaidžia tuo, kad klasikinis pasakos siužetas yra puikiai visiems žinomas, todėl rašytojas drąsiai eksperimentuoja, plečia skaitytojų asociacijų lauką. Taigi šią Janošo pasaką būtų galima laikyti ir kalbiniu žaidimu, ir imitacinės poetikos darbu. Brolių Grimų siužetas iš esmės yra išlaikomas, tačiau teksto konotacijos, nuotaikos - visai kitos. Čia visai nebeaktualus didaktinis aspektas.
Palyginkime garsųjį Raudonkepuraitės ir vilko, apsimetusio senele, dialogą.
Grimai: „Kad greičiau tave suėsčiau“.
Janošas: „- Tataigi, - atsakė elektrinis vilkas, šoko iš lovos ir prarijo elektrinę Raudonkepuraitę. Paskui vėl atsigulė ir elektringai užknarkė“ (p. 124). Logiška, kad šioje pasakoje pro šalį eina ne medžioklis (Grimų atvejis), bet elektrikas, kuris, sau taręs: „Ko gi ta elektrinė senelė taip garsiai knarkia, nejaugi koks elektros laidų gedimas?“ (p. 124), išgelbsti elektrines senelę ir Raudonkepuraitę. Visi siužetui svarbūs atributai - taip pat elektriniai („elektrinė raudono aksomo kepuraitė“, „elektrinis butelaitis elektrinio vyno“, „elektrinė pasakų giria“ ir kt.).
"Aukso Vaikai": Tradicija ir Šiuolaikinės Realijos
Antrame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome išspausdinta netrumpa pasaka „Aukso vaikai“. Tai folklorinio siužeto apie aukso žuvelę modifikacija. Grimų istorija - pamokoma. Žvejo pati nemoka džiaugtis ją ir jos vyrą ištikusia laime (gražiais rūmais, stebuklinga spinta, kur „pilna mėsos, pyragų, vaisių, vyno - tik valgyk ir norėk“, p. 242). Dieną naktį ji tegalvoja apie paslaptį, iš kur visa tai atsirado. Net praradusi turtus (nesilaikė aukso žuvies paliepimo), į akis badui žiūrinti žvejo pati sako: „<…> verčiau jau man be turtų būti. Kai nežinau, iš kur jie atsirado, dieną naktį ramybės neturiu“ (p. 243). Moters smalsumas pražudo visas įgytas gėrybes. Tačiau pagrindinis šios pasakos motyvas pasakoja apie aukso vaikus. Aukso žuvis išpildė žvejo pačios norą, ir ji „pagimdė du berniukus, kurie buvo vieno aukso“ (p. 243).
Svarbu akcentuoti tai, kad Janošo pasaka būtent aukso vaikų motyvo prasmę labiausiai pakeičia, ryškina kitus aspektus. Grimai iš pradžių, kaip įprasta tautosakos tekste, nekomentuoja aukso vaikų kitoniškumo: „Vaikai išaugo dideli ir gražūs, o kartu su jais užaugo ir lelijos, ir arkliai“ (p. 244). Tik vėliau, kai pasakojama apie aukso brolius, bekeliaujančius po platųjį pasaulį, nepažintas erdves, imamas skleisti jų kitoniškumas. Antai smuklėje žmonės, „pamatę du aukso jaunikaičius, visi pradėjo juoktis ir tyčiotis“ (p. 244). Vienas brolis pabūgęs pasuka „atgal pas tėvą“. Kitas keliauja toliau, nuo plėšikų girioje aukso spindesį slapsto apsikarstydamas lokenomis.
Janošo tekste atpažįstame šių dienų realijas. „Aukso vaikai paaugo, bet jų gyvenimas nebuvo smagus. Mokykloje kiti vaikai, ne iš aukso, murdė juos purvyne ir raičiojo žeme, kad ir jie būtų pajuodę ir murzini. Ir mušti juodu gaudavo, kam tokie auksiniai. O kad kitų buvo daugiau, tai juodu negalėjo apsiginti. Gatvėje žmonės irgi vaikėsi aukso vaikus. Iš tolių toliausių atkeliaudavo žmonės jų pasižiūrėti. Iki gyvo kaulo jiems įsipyko būti aukso vaikais“ (p. 101). Ironija dvelkia visas tekstas, atskiros scenos primena buitinį paskvilį, šiuolaikinės šeimos gyvenimo eskizą: „<…> daug žuvies jis nesugaudavo. Per dienas sėdėjo sau patogiai kavinėje, gurkšnojo vyną ir rūkė, pati sodino gėles, o aukso vaikai augo“ (p. 101). Aiškiai matyti, kad pasaką galima skaityti dvigubu kodu, ji iškalbinga ir vaikui, paaugliui, ir suaugusiam skaitytojui (beje, tai atitinka ir Brolių Grimų laikų nuostatas: pasaka - nebūtinai vaikams). Taigi fabulai kiek sutrumpėjus, vis dėlto pagrindiniai siužeto vingiai išlieka, bet jau skleidžia kiek kitas prasmes.
"Daktaras Visažinis": Svarbiausia - Įvaizdis
Trečiame Brolių Grimų pasakų tome aptinkame „Daktarą Visažinį“. Tai buitinės pasakos tipas. Čia pasakojama apie sodietį, pavarde Vėžys, įsigeidusį lengvo ir turtingo daktaro gyvenimo: „Pamatė žmogelis, kaip skaniai daktaras valgo ir geria, ir suspurdėjo širdis - taip užsigeidė tų skanumynų, kad panoro ir pats daktaru būti“ (p. 64).
„- Visų pirma nusipirk elementorių, yra toksai, kur priekyje gaidys nupieštas, antra, parduok savo vežimą ir abu jaučius ir už tuos pinigus nusipirk drabužius ir visa kita, ką reikia turėti daktarui; trečia, užsisakyk iškabą, kur būtų užrašyta: „Aš esu daktaras Visažinis“, ir pasikabink ją virš savo namų durų“ (p. 65). Pasaka tarsi teigia, jog svarbu, ne ką iš tiesų sugebi, ne kas esi, o kaip atrodai, kaip moki save kitiems parodyti. Taigi, kaip dabar pasakytų reklamos specialistai, svarbiausia - įvaizdis.
Janošo pasakoje aptinkama panaši scena. „Ji viską užsirašė, o parvykusi namo liepė vyrui parduoti jaučius mėsininkui - tuo metu jautienos nugarinė jau kainavo dvidešimt dvi markes - ir už gautus pinigus įsigyti viską, ko reikia daktarystei: kostiumą, cigarų, akinius. Paskui jis turėjo atmintinai išmokti daktaro šnekas: „Nagi nagi“, „Ką gi, viskas aišku“ ir, žinoma, „Šiaip ar taip, nepakenks“ (p. 88). Būtent valstiečio žmonos paveikslas ir jo funkcijos tekste ir yra labiausiai modifikuotos (Grimų pasakoje žmonos paveikslas neišplėtotas, ji net visai nekalba, o sodiečiui pasiseka tik laimingų atsitiktinumų dėka: čia prisimintina laki frazė „Kvailiams sekasi“).
Apskritai ši Janošo pasaka priklauso toms, kurios ilgesnės už Brolių Grimų variantą ir kurių siužetas stipriai transformuotas. Visa tolesnė Janošo pasaka karikatūriškai kalba apie vis labiau „bedaktarėjančią“, besiemancipuojančią valstiečio žmoną: „Ji susišukavo, susigarbiniavo, pasidarė manikiūrą, pedikiūrą ir nosies dailinimo procedūrą. Šventėms įsisiūbavus kartkartėmis jau išsiaudavo ir batus, nes jos kojos nebuvo pratusios prie kietos čionykštės žemės - juk anksčiau ji dažniausiai vaikštinėjo puriais arimais“ (p. 89-90), „<…> ponia kartkartėmis imdavo ir nejučia mesteldavo žodelytį „šūdas“. Santūriai ir ne per garsiausiai“ (p. 88). Tekstą lydi įtaigios, taip pat karikatūriškos autoriaus iliustracijos (ant sofutės žmona traukia dūmą ir kt.). Netikėtas, primenantis populiarių žurnalų ar muilo operų, pigių romanų stilistiką, pasakos finalas: pelningai pardavęs žemę, eksvalstietis „<…> tapo toks turtingas, kad pasiėmė jauną pačią. O pirmoji pati, gavusi pusę turto, dar nusidažė plaukus, susirado sau į vyrus jaunikaitį ir išsikėlė su juo gyventi į Ibisą“ (p. 91).
"Asiliukas": Siužeto Apvertimas Aukštyn Kojom
Ketvirtame Brolių Grimų Vaikų ir namų pasakų tome dėmesį patraukia pasaka „Asiliukas“. Ši pasaka remiasi migruojančiu siužetu apie asilo odą, po kuria slepiasi gražus žmogus. Janošas Grimų pasaką apverčia aukštyn kojom. Grimų pasaka pradedama tradiciškai: „<…> gyveno kartą karalius ir karalienė, buvo jie turtingi, visko pertekę, tik neturėjo vaikų.“ Pagaliau Dievas išklauso maldų ir gimsta vaikas, panašus į asiliuką: „<…> asiliukas gražiai augo, o kartu su juo augo ir jo ausys, ėjo vis ilgyn ir ilgyn“ (p. 28).
Janošo tekste ši situacija, kaip sakyta, apverčiama: šiuolaikinėje karališkai aprūpintoje šeimoje gimsta berniukas, bet ilgainiui jis pavirsta asiliuku, jam užauga kailis ir uodega. Tai atsitinka dėl dviejų seserų įgeidžių: jos nenori broliuko, jos nori asiliuko! „Nieko tiems vaikams netrūko, kiekviena turėjo po savą kambarį su visais prietaisais, kokių tik gali trokšti vaikas. Turėjo po televizorių su nuotoliniu valdymu, visokiausių grotuvų ir netgi šunelį. Tiesa, šunelis buvo abiejų. Gyvuliukus vaikai labai mylėjo ir vis užsimanydavo ko nors naujo: katės, dviejų jūros kiaulyčių (po vieną kiekvienai), kanarėlės, o daugiau jau nieko nebesugalvojo“ (p. 25-26).
Pasaka labai kompaktiška, siužetas plėtojamas greitai, nedaugiažodžiaujama. Čia lygiagrečiai punktyriškai aptarta tik keturios Janošo pasakos, sukurtos brolių Grimų pasakų motyvais, o rinkinyje Brolių Grimų pasakos kitaip jų yra, kaip minėta, net penkiasdešimt keturios! Jeigu kas nėra pamėgęs pasakų (pavyzdžiui, koks nors prieš tautosaką nusiteikęs paauglys), tikrai galima siūlyti šią Janošo knygą. Žinoma, visas perkūrimo, parafrazavimo, modifikavimo žavesys, intelektinė ir estetinė intriga, rašytojo kūrybos virtuvė atsiskleidžia tik pagrečiui skaitant klasikinį, o vėliau - modernųjį (postmodernųjį) Janošo tekstą. Bet jei kas nenori užsiimti intriguojančiu literatūrinio seklio darbu, teskaito patį Janušą - bus ir juoko, ir tylių šypsnių, ir nuostabos, o kartais skaitytoją įkyriai persekios mintis: „Kur aš tai jau girdėjau?“ Žinoma, pirmiausia iš Brolių Grimų pasakų, bet ne tik iš jų. Pasakų pasaulis - tai neatsiejama vaikystės dalis, lydinti mus nuo pat pirmųjų gyvenimo metų. Stebuklingos karalystės, galingos fėjos, piktos raganos, kalbantys gyvūnai ir ugnimi besispjaudantys drakonai - tai tik maža dalis to, ką mums dovanoja pasakos. Šios istorijos, išgirstos vaikystėje, išlieka atmintyje ir sukelia šiltus prisiminimus visą gyvenimą. Pasakų lobynas yra milžiniškas, o kiekvienam žmogui įstringa vis kitos istorijos. Brolių Grimų indėlis į šį lobyną yra nepaprastai didelis, todėl jų kūryba nusipelno ypatingo dėmesio.
Brolių Grimų pasakos turėjo didžiulę įtaką ne tik vaikų literatūrai, bet ir visai kultūrai. Jų pasakos persmelkusios viso pasaulio kultūrą. Šios pasakos, jų herojai iš knygų perkeliami į įvairias šiuolaikines medijas, teatrą, operas, komiksus, filmus, paveikslus, muziką, reklamą, madą, pramogų parkus, kompiuterinius žaidimus ir t. t.
Šiandien brolių Grimų pasakos išlieka aktualios ir svarbios. Jos moko vaikus vertybių, ugdo vaizduotę ir kūrybiškumą, padeda suprasti pasaulį ir įveikti baimes. Tačiau svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad kai kurios pasakos gali būti tamsios ir bauginančios, todėl tėvai ir pedagogai turėtų atidžiai rinktis pasakas, atsižvelgdami į vaikų amžių ir jautrumą. Nepaisant to, brolių Grimų pasakos yra neatsiejama vaikų literatūros dalis, kuri turėjo didžiulę įtaką visai kultūrai.
Brolių Grimų pasakos konkuruoja su Biblija pagal populiarumą ir 2005 m. buvo įtrauktos į UNESCO pasaulio dokumentų paveldo registrą. Šios pasakos, jų herojai iš knygų perkeliami į įvairias šiuolaikines medijas, teatrą, operas, komiksus, filmus, paveikslus, muziką, reklamą, madą, pramogų parkus, kompiuterinius žaidimus ir t. t.
Grimų pasakos tamsesnės, nei prisimenate – Brolių Grimų istorija
Daug žinodami apie brolių Grimų darbus ir beveik atmintinai mokėdami kai kurias jų pasakas, ko gero, nedaug galėtume papasakoti apie juos pačius. Jų gyvenimai prabėgo tarp karų ir revoliucijų. Aplinkybės ne visada buvo jiems palankios. Bet, regis, net žiauriausia visuomeninė patirtis ir asmeninės nelaimės broliams savotiškai išėjo į naudą - stūmė į darbštumą, stropumą ir stiprino įgimtą tylos meilę.
Pora įsikūrė nuostabiame Hanau mieste ir per pirmuosius dvylika santuokos metų susilaukė devynių vaikų, iš kurių trys mirė dar kūdikystėje. Vaikams buvo skiepijamos aukštos dorovės normos, jie nuolatos buvo mokomi būti geri ir daug dirbti, ir tai jiems sekėsi. Tėvas darbe ir gyvenime vadovavosi lotynišku posakiu „Tute si recte vixeris“ („Dora - tavo gyvenimo laidas“). 1791 m. Grimmų šeima iš Hanau persikėlė į Šteinau. Čia tėvas gavo puikias Šteinau ir Šliuchterno teismo tarnautojo pareigas ir netrukus tapo įtakingu mieste asmeniu. Sulaukę mokyklinio amžiaus, vaikai ėmė lankyti vietinę klasikinio ugdymo mokyklą, stropiai mokėsi ir tikėjimo dalykų. Grimmų šeima buvo labai religinga: malonūs ir sunkūs gyvenimo momentai joje buvo laikomi Dievo valia. Jacobas ir Wilhelmas nuo pat vaikystės buvo šviesaus proto, gabūs ir darbštūs. Šteinau jiems patiko gyventi gamtos apsuptyje: valstiečių papročių ir prietarų pažinimas vėliau suvaidins svarbų vaidmenį jų folkloro tyrimuose. Atrodė, abiejų berniukų laukia graži ateitis. Sulaukęs 44 metų, 1796 m. nuo plaučių uždegimo staiga mirė Philippas Grimmas. Netikėta tėvo mirtis labai sukrėtė šeimą. Per kelias savaites Dorothea Grim turėjo išsikraustyti iš didžiulio namo ir pati, be tarnų pagalbos, pasirūpinti šešiais vaikais. Šeima laikinai išsikėlė į Hutenšės prieglaudą, kol išgalėjo nusipirkti dalį seno vyno fabriko ir ten persikraustyti. Likę be tarnų, visi turėjo imtis jiems skirtų kasdienių darbų. Tuo metu nebuvo vyriausybės programų, kurios padėtų skurstančioms šeimoms, taigi motina turėjo iš nedidelės tėvo pensijos išlaikyti vaikus. Šeima tapo visiškai priklausoma nuo kitų paramos, ypač nuo Dorotheos sesers Henriette’s Zimmer, kuri buvo Heseno-Kaselio princesės freilina. Jacobas, nors dar visai vaikas, kaip vyriausias sūnus, po tėvo mirties tapo šeimos galva. Buvo tikimasi, jog savo ateitį jis suplanuos taip, kad galėtų pasirūpinti finansine šeimos padėtimi ir gerove. Kadangi abu vyresnieji sūnūs buvo guvaus proto, motina ir teta stengėsi, kad Jacobas ir Wilhelmas gautų gerą išsimokslinimą. Henriette susitarė dėl berniukų mokslų prestižiniame licėjuje (vidurinė mokykla, taip pat žinoma kaip gimnazija) netoli Kaselio. Tai buvo pirmas kartas, kai broliai paliko namus, todėl iš pradžių jiems sunkiai sekėsi. Ankstesniojoje mokykloje jie buvo silpniau parengti. Naujieji mokytojai su jais elgėsi šiurkščiai. Dauguma kitų vaikų iš pasiturinčių šeimų buvo geriau pasirengę. Be abejo, jie turėjo daugiau kišenpinigių ir galėjo kur kas smagiau nei broliai Grimmai leisti laisvalaikį. Kad pasivytų kitus, Jacobas ir Wilhelmas turėjo daug dirbti papildomai. Broliai buvo neatskiriami ir licėjuje, ir beveik visą likusį gyvenimą. Jie gyveno viename kambaryje, keldavosi tuo pačiu metu, drauge pusryčiaudavo, stengdamiesi įrodyti, kad yra geriausi mokiniai licėjuje, kartu mokydavosi daugiau nei po dvylika valandų per parą ir galiausiai eidavo sykiu miegoti. Kai broliai baigė licėjų, mama panoro, kad jie studijuotų teisę, taigi abu pateikė prašymus į Marburgo universitetą. Vyresnėlis Jacobas stojo pirmas, tačiau jo prašymas buvo atmestas dėl per žemos šeimos socialinės padėties. Universitetas priklausė Heseno-Kaselio landgrafystei, kurios valdovai buvo paskelbę įsaką, kad dėl per didelio norinčiųjų studijuoti skaičiaus į universitetą gali patekti tik septynių aukščiausių visuomenės sluoksnių studentai. Jacobas Grimmas, teisininko sūnus, priklausė aštuntajam sluoksniui, taigi universitetas, nepaisydamas puikių mokymosi rezultatų, jo prašymo nepatenkino. Grimmų motina rašė Heseno valdovui prašydama specialaus leidimo savo sūnui. Galiausiai prašymas buvo patenkintas ir 1802 m. Jacobas pradėjo studijuoti Marburge. Kaselyje likęs Wilhelmas labai sunkiai sirgo, surakintas ligos, šešis mėnesius neišėjo iš kambario. Jam buvo uždrausta skaityti ir rašyti, tačiau grįžęs į mokyklą jis ne tik greitai pasivijo kitus, bet ir aplenkė. Dabar abiem broliams teko susidurti su dar didesne neteisybe: dauguma studentų iš pasiturinčių šeimų gaudavo stipendijas, o Grimmams teko patiems mokėti už mokslą ir gyventi labai kukliai. Iš tiesų Grimmai didelę savo gyvenimo dalį kovojo su socialiniu ignoravimu ir finansiniais nepritekliais. Marburge Wilhelmui ir Jacobui didelę įtaką padarė jauno teisės istorijos profesoriaus Friedricho Carlo von Savigny paskaitos. Jis mokė į viską žiūrėti kritiniu istoriko žvilgsniu. Skelbė, kad teisė yra tautos dvasios išraiška, todėl gali būti suvokta tik stebint žmonių papročius ir kalbą. Taip pat pabrėžė filologinio teisės aspekto svarbą. Mokė kruopščių tyrimo metodų, kuriuos vėliau broliai panaudos rinkdami tautosaką. Ko gero, visa tai paskatino Jacobą ir Wilhelmą pasirinkti senosios literatūros ir folkloro studijas - „vokiečių senovės studijas“. Lankydamiesi pas savo mokytoją, Grimmai susipažino su jo svainiu Clemensu Brentanu. Kartu su juo ir Achimu von Arnimu leisdami romantinį dainų rinkinį Stebuklingasis berniuko ragas (1805-1808), išmoko tekstų rinkimo, tvarkymo ir redagavimo paslapčių ir netrukus patys ėmėsi rinkti tautosaką. Profesorius von Savigny leido broliams Grimmams naudotis savo biblioteka. 1805 m. von Savigny išvyko į Paryžių atlikti mokslinių tyrimų nacionalinėje bibliotekoje ir netrukus pasikvietė Jacobą kaip asistentą. Dėl to Jacobui reikėjo mesti teisės studijas, o tai reiškė, kad jis dar ilgiau negalės paremti šeimos. Tačiau gavęs mamos ir tetos sutikimą jis išvyko į Paryžių. Tais pačiais metais motina su kitais vaikais iš Šteinau persikėlė į Kaselį. 1806 m. grįžęs į Vokietiją, Jacobas apsigyveno su mama. Jis, kaip šeimos galva, turėjo išlaikyti brolius ir seserį. Taigi įsidarbino Heseno karo kolegijoje Kaselyje sekretoriumi. Darbas buvo nuobodus, bet greta jo Jacobas galėjo domėtis vokiečių senovės studijomis. Šio laikotarpio Jacobo ir Wilhelmo laiškuose atsispindi didžiulis nerimas dėl šeimos gerovės. Išskyrus Ludwigą Emilį Grimmą (1790-1863), kuris vėliau tapo puikiu dailininku, kuriančiu iliustracijas ir savo brolių pasakoms, kitiems vaikams sunkiai sekėsi kabintis į gyvenimą. Nei Carlas Friedrichas (1787-1852), nei Ferdinandas Philippas (1788-1844) Grimmai nebuvo taip linkę į mokslus kaip vyriausieji broliai ir neturėjo tokio kūrybinio talento kaip Ludwigas. Carlas bandė imtis verslo, bet galiausiai jam teko dirbti kalbos mokytoju ir gyventi skurde. Ferdinandas Philippas su pertraukomis gyveno pas Jacobą ir Wilhelmą. Jis padėjo broliams rinkti tautosaką, pasirašęs slapyvardžiais išleido tris savo paties rinktines, tačiau, išbandęs įvairius leidybos darbus, vėliau mirė skurde. Sesers Charlotte’s Amalie (Lotte’s) Grimm (1793-1833) pagrindinė pareiga buvo pagelbėti mamai. Kai 1808 m. mama mirė, ji, būdama vos penkiolikos metų, turėjo išmokti rūpintis namais. Vėliau Lotte tvarkė brolių namų ūkį, o 1822 m. ištekėjo už artimo šeimos draugo Danielio Ludwigo Friedricho Hassenpflugo. Jis tapo įtakingu vokiečių politiku ir galiausiai susipyko su Jacobu ir Wilhelmu: broliams buvo nepriimtini konservatyvūs ir oportunistiniai jo, kaip valstybės veikėjo, veiksmai. Kol Ludwigas, Carlas, Ferdinandas ir Lotte buvo jaunesni, Jacobas juos auklėjo kaip griežtas tėvas. Broliai Grimmai pradėjo sistemingai rinkti folklorą 1806-1810 m., kai mąstė apie tolesnę karjerą ir rūpinosi namų stabilumu. Rašytojas ir brolių draugas Brentanas paprašė brolių padėti surinkti pasakas rinkiniui, kurį ketino išleisti ateityje. Grimmai mielai sutiko ir, pasitelkę į pagalbą draugus ir pažįstamus, rinko pasakas iš senų knygų. Jacobas ir Wilhelmas nevaikščiojo po šalį rinkdami folklorą, kaip teigiama kai kuriuose šaltiniuose. Vis dėlto didelių politinių ir karinių neramumų laikotarpiu broliai Grimmai negalėjo visiškai atsidėti liaudies kūrybos tyrimams. 1806 m. Kaselį užėmė prancūzų kariuomenė, o po metų buvo įkurta Vestfalijos karalystė, valdoma Jérôme’o Bonaparte’o - jaunesniojo Napoleono brolio. Kaselis, Heseno miestas, tapo Vestfalijos karalystės rezidencija. Tais pačiais metais Jacobas atsisakė tarnybos Heseno karo kolegijoje. Mirus Grimmų motinai, Jacobui, kad pagelbėtų šeimai, žūtbūt reikėjo rasti naują darbą. Kad ir kaip nemėgo prancūzų, tais pačiais metais jis tapo Jérôme’o Bonaparte’o dvaro karališkuoju bibliotekininku. Dabar jis galėjo paremti brolius ir seserį ir tęsti studijas. Jérôme’o bibliotekoje buvo apie 12 tūkst. knygų. Be karalių, vieninteliai galintys naudotis šia biblioteka buvo jos darbuotojai, taigi Grimmų moksliniams tyrimams tai labai pravertė. Deja, nesveika širdis neleido Wilhelmui atsidėti darbui, ir jis turėjo vykti gydytis į Halę, o vėliau - į Berlyną ir Veimarą. Elektros šokas buvo tik viena iš daugelio kankinančių gydomųjų procedūrų, kurias jam teko ištverti. 1809 m. Jacobas tapo Jérôme’o vyriausybės Valstybės tarybos auditoriumi. Į menus linkęs brolis Ludwigas pradėjo studijas Miuncheno dailės akademijoje, o Carlas ėmėsi verslo Hamburge. 1809-1813 m. Grimmų šeimos gyvenimas buvo palyginti stabilus ir ramus. Pirmuosius savo mokslinių tyrimų rezultatus ir pirmuosius darbus Jacobas ir Wilhelmas išleido kartu. 1811 m. Jacobas parašė Apie senąjį vokiečių meistergesangą, o Wilhelmas - Senovės danų herojines dainas, balades ir pasakas. 1812 m. broliai Grimmai išleido du seniausius vokiečių poezijos kūrinius - senąja vokiečių aukštaičių kalba parašytą Hildebrando giesmę ir Vesobruno maldą. Jau pirmaisiais darbais jie įrodė savo filologinį išprusimą. Žinoma, pagrindinis šio laikotarpio leidinys buvo pirmasis Vaikų ir namų pasakų (1812 m.) tomas su moksliniais komentarais, užimančiais beveik tiek pat vietos, kiek ir pačios pasakos. Grimmų politinis mąstymas rėmėsi kultūrine ir politine vienove - romantine „tautos dvasios“ ir „kalbos dvasios“ koncepcija. Napoleono karai liūdino Jacobą ir Wilhelmą, puoselėjančius Vokietijos suvienijimo idėją. Nė vienas jų nenorėjo matyti daugybės savarankiškų kunigaikštysčių, kurias valdo tik savų interesų paisantys despotai. Broliai troško, kad tauta susivienytų savo papročių ir įstatymų pagrindu. Todėl jie labai džiaugėsi, kai Prancūzijos kariuomenė buvo įveikta ir prancūzai pasitraukė iš Kaselio. 1813 m. buvo atkurta Heseno kurfiurstystė. Jacobas, paskirtas Heseno taikos delegacijos nariu, tvarkė diplomatinius reikalus Paryžiuje ir Vienoje. Kol Jacobas keliavo kaip pasiuntinybės sekretorius, Wilhelmas 1814 m. tapo Kaselio bibliotekos sekretoriumi. 1816 m. Jacobas tapo Kaselio karališkosios bibliotekos bibliotekininku. Jis padėjo Wilhelmui redaguoti pirmąjį Vokiečių legendų tomą. Kitus trylika metų Grimmai gyveno ramybėje ir gerovėje. Bibliotekininko darbas neatėmė daug laiko ir nebuvo sunkus, tad jie galėjo imtis mokslinių tyrimų ir rengti publikacijas. Abu drauge parašė antrąjį Vokiečių legendų tomą (1818 m.), 1826 m. išėjo jų verstos Airių pasakos apie elfus, Jacobas parašė pirmąjį Vokiečių gramatikos tomą (1819 m.), išleido rinkinį Senieji vokiečių teisynai (1828 m.) ir t. t. Už mokslinius darbus, liaudies pasakų rinkimą ir skelbimą Marburgo universitetas Jacobui ir Wilhelmui Grimmams 1819 m. Sėkmingai klostėsi ne tik mokslo reikalai - įvyko pokyčių ir asmeniniame gyvenime. Kaip jau minėta, 1822 m. sesuo Lotte ištekėjo už būsimo Heseno ministro Hassenpflugo ir išsikraustė iš namų. Sesers išėjimas, regis, paskatino brolius pagalvoti ir apie savo pačių ateitį. Po kelerių metų visuomeniškasis brolis Wilhelmas vedė kaimynę ir šeimos draugę, Kaselio vaistininko dukterį Dorothe Wild, mažybiškai vadinamą Dortchen. Dabar jai teko rūpintis namais. Moteris pažinojo brolius jau daugiau nei dvidešimt metų ir buvo viena iš pasakotojų, pateikusių Grimmams daug istorijų. Anksčiau Dortchen negalėjo ištekėti, nes turėjo padėti išauginti savo jaunesniuosius brolius ir seseris. Sutikdama tekėti už Wilhelmo, ji žinojo, kad broliai niekada nenorės gyventi atskirai vienas nuo kito. Tapusi šeimos nare, Dortchen visiškai palaikė jų darbą ir gyvenimo būdą. Ji pasiaukojamai rūpinosi savo „abiem vyrais“, kaip švelniai ironizuodama kartais vadino brolius Grimmus. Wilhelmas ir Dortchen išaugino tris vaikus (kiti jų vaikai mirė). 1828 m. gimęs sūnus Hermanas vėliau tapo įžymiu XIX a. meno istoriku ir publicistu, 1830 m. pasaulį išvydo sūnus Rudolfas, o 1832 m. Jacobas visą gyvenimą liko viengungis, nes beveik neturėjo laiko nei visuomeniniam gyvenimui, nei bendravimui. Anot Hermano Grimmo, tai buvo geras, mylintis ir rūpestingas dėdė. Abu broliai labai daug dirbo. Nors Wilhelmas sukūrė šeimą ir mėgo kompaniją, darbui jis buvo atsidavęs ne mažiau kaip Jacobas. Grimmai primygtinai reikalavo namie laikytis tylos ir griežtos tvarkos, kad niekas netrukdytų jiems dirbti. Hermanas vėliau sakė, kad tyla buvo tikroji jo tėvo ir dėdės stichija, gaivalas. Dar vaikas gyvendamas Getingene, pro tėvo ir dėdės darbo kambarius jis pratipendavo pirštų galiukais. Iš vidaus sklisdavo vienintelis garsas - plunksnų skrebenimas. Atmintyje išliko toks vaizdas: palinkęs Jacobas rašo labai įtemptai ir greitai, o Wilhelmas - lėtai, pamąstydamas. Namų palanges puošė brolių mėgstamos vazoninės gėlės, o laiškus ir rankraščius prilaikė akmenys, jų parsinešti iš dažnų pasivaikščiojimų. 1829 m. mirė vyriausiasis bibliotekininkas, ir jo vieta liko laisva. Jacobas, kuris jau buvo išgarsėjęs savo mokslinėmis publikacijomis, tikėjosi būti paaukštintas. Tačiau...
1785 m. sausio 4 d. (Jakobas)
1786 m. vasario 24 d. (Wilhelmas)
1863 m. rugsėjo 20 d. (Jakobas)
1859 m. gruodžio 16 d. (Wilhelmas)
Broliai Grimai (vok. Brüder Grimm arba Die Gebrüder Grimm, Jakobas, 1785 m. sausio 4 d. Hanau - 1863 m. rugsėjo 20 d. Berlyne, ir Vilhelmas, 1786 m. vasario 24 d. Hanau - 1859 m. gruodžio 16 d. Rinko tautosaką ir išleido keletą rinkinių „Brolių Grimų pasakos“, kurie gan greit išpopuliarėjo. Pasakų rinkimą 1803 m. paskatino brolių Grimų pažintis Marburgo universitete su rašytojais romantikais Clemens Brentano ir Achim von Arnim, kurie sužadino brolių smalsumą ir susidomėjimą pasakomis. 1816-1818 m. Berlyne jie taip pat išleido dviejų tomų rinkinį „Vokiečių legendos“, remdamiesi tuo metu išleistomis viduramžių vokiečių kronikomis. Kartu su Karlu Lachmanu ir Georgu Beneke broliai Grimai yra laikomi germanų filologijos ir germanistikos pradininkais. Gyvenimo pabaigoje jie kūrė pirmąjį vokiečių kalbos žodyną: Vilhelmas mirė 1859 m. gruodį, o Jakobas užbaigė A, B, C ir E raides.
Brolių Grimų pasakos yra neatsiejama vaikystės skaitymo dalis. Tačiau pasakos nuolat kinta, prisitaikydamos prie laikų, adresatų, jų skonio, literatūrinių madų ir kultūrinių kontekstų. Literatūros kūriniai vis dažniau įsitraukia į dialogą tarpusavyje, reiškiasi intertekstualumo fenomenas. Šiame straipsnyje panagrinėsime Brolių Grimų pasakų veikėjų transformacijas, lyginant originalius tekstus su šiuolaikinėmis interpretacijomis, ypač Janoscho (Janosch) kūryba.
Šiais laikais broliai Grimmai daugiausia žinomi dėl surinktų pasakų, tačiau jie taip pat buvo talentingi kalbininkai ir istorikai. Klasikinės Brolių Grimų pasakos keturių dalių rinkinyje - tai neišsenkantis magiškų istorijų lobynas visai šeimai. „Vaikų ir namų pasakos“ - tai visame pasaulyje žinomos Brolių Grimų pasakos, surinktos į išskirtinį keturių knygų komplektą. Šios pasakos išlaikė laiko išbandymą ir tebėra skaitomos su tuo pačiu susižavėjimu kaip ir prieš šimtmečius. Kiekvienoje dalyje slypi ne tik nuotykiai, bet ir gyvenimo išmintis, vertybės bei moralės pamokos, kurias vaikai perpranta intuityviai, o suaugusieji - iš naujo atranda. Knygos gausiai iliustruotos, kietais viršeliais, tad puikiai tiks tiek skaitymui prieš miegą, tiek kolekcionavimui ar dovanai.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
