Religinės ir Kalendorinės Šventės Vaikams: Kultūros Paveldas ir Gyvosios Tradicijos

Dėl sinkretinio etninės kultūros pobūdžio etnokultūrinis ugdymas apima visų mokomųjų dalykų ugdymo sritis. Etninės kultūros temas siūloma integruoti į kitus mokomuosius dalykus, jei etninės kultūros nesimokoma kaip atskiro dalyko. Tautos etninės kultūros gyvoji tradicija yra tai, kas remiasi tautos kultūros paveldu, drauge jį nuolat papildant naujais tautos socialinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais. Gyvoji tradicija apima visas tautos dabarties gyvenimo sritis: ji pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose, gyvenimo būde, elgsenoje ir kt.

Vieni tyrinėtojai tradicijas ir papročius supranta kaip sinonimus, o kiti siūlo juos skirti, tradicijas apibrėždami kaip žmonių iš kartos į kartą perimamus ir tęsiamus tautos raiškos būdus ir formas (būdingiausios tradicijos apraiškos yra papročiai, apeigos, religiniai tikėjimai, mąstysena ir elgsena, vaizdiniai, simboliai, idėjos), o papročius kaip įprastus, nusistovėjusius poelgius, tapusius nerašytomis elgesio normomis (jie orientuoja žmogų į praeitį - tėvų, senolių, kitų žmonių elgesį). Tradicijos ir papročiai apima pasaulėžiūrą, mitologiją ir religiją, kalendorines šventes, žmogaus gyvenimo ciklo tarpsnius ir apeigas, paprotinį elgesį, paprotinę teisę ir vertybes, bendruomeninius darbus, tradicinę ūkinę veiklą ir amatus, mitybos ir sveikatos tausojimo papročius.

Kalendorinės ir agrarinės šventės: kilmė ir evoliucija

Agrarinių švenčių papročiai atsirado dėl žmones supančios gamtos dėsnių religinės svarbos, periodiško metų laikų keitimosi (žiemą keičia pavasaris - saulės sugrįžimas; pavasarį vasara - žemės darbai, sėja; vasarą ruduo - derliaus nuėmimas; rudenį žiema - atsisveikinimas su saule), o su jais ir darbo sezonai. Baigiantis vienam darbui prasidėdavo kitas: pirmas vagos išarimas, gyvulių išgynimas į laukus, pirmojo javo pasėjimas, šieno suvežimas, rugiapjūtė, derliaus nuėmimas ir t. t. Žemdirbiai tokiomis progomis ruošdavo iškilmingas šventes, per kurias atlikdavo įvairias apeigas. Šioms būtybėms buvo aukojamos aukos, kurios turėjo garantuoti gerą derlių, bei apsaugoti namus, gyvulius. Sezonų kaitos ir apeigų datos buvo netikslios, tad senovės žmonės sukūrė sąlygas atsirasti kalendoriui, kuris ryškesnius bruožus įgavo su žemdirbystės ir gyvulininkystės plėtra.

Šaltiniuose pastebimas agrarinių ir kalendorinių švenčių, per kurias labai buvo gerbiamos protėvių dvasios, tarpusavio ryšys. Iš to atsirado ir tikėjimas, kad mirusieji žemdirbiai ir po mirties rūpinasi savo laukais, kuriuos patys karta iš kartos dirbo, tą darbą perduodavo savo palikuoniams. Žmonės tikėjo, kad nuo prosenelių malonės priklauso javų derlingumas, medžių vaisingumas. Jie manė, jog supykdyti proseneliai gali sunaikinti derlių, sudeginti namus, apsėsti. Tėvų ir protėvių priesaika gerbti ir neužmiršti mirusiųjų, ėjo iš kartos į kartą daug metų, net įvedus krikščionybę buvo tikima vėlių nemirtingumu.

Tradicinės šeimos vaidmuo

Agrarinių ir kalendorinių švenčių tradicijas ir papročius sukūrė tradicinė šeima. Ši šeima buvo gana didelė, nes susidėdavo iš 2-3 kartų ir vadinama brolija ar draugija. Tokios šeimos nariai dirbdavo kolektyviai, darbą pasidalindavo vyrai ir moterys, atsižvelgdami į kiekvieno amžių ir jėgas. Visi šeimos nariai gyvendavo viename name ar kieme, visas turtas, maisto atsargos, drabužiai, darbo įrankiai buvo bendri. Šeimos galva buvo vyriausias vyras, turėjęs labai plačias teises. Jis valdė visą ūkį, turtą ir palaikė tvarką šeimoje, buvo atsakingas už šeimos narių elgesį. Svarbesniais vyriškais reikalais šeimos galva tarėsi su vyrų taryba.

Svarbią vietą užėmė šeimos galvos žmona, paprastai vadinama motinėle. Jos pareigos buvo rūpintis namais, maistu ir drabužiais, be to, ji prižiūrėjo namų židinį ir saugojo religinius bei tradicinius papročius. Motinėlė turėjo perduoti savo dukterims šeimos papročius, kad tos perduotų savo vaikams ir taip karta iš kartos. Nerašytoje paprotinėje teisėje buvo nustatyta, kad tėvui mirus, su motina likusiems vaikams giminės skirdavo globėją. Vaikai buvo imami globoti ir jei motina turėjo netikusį vardą. Motinai antrą kartą ištekėjus, vaikų globėju tapdavo antras vyras - patėvis. Mirus motinai ir vaikų tėvui vedus kitą žmoną, ji privalėjo prižiūrėti savo ir vyro vaikus, tačiau ji dažnai juos skriausdavo - iš čia ir kilo apsakymai apie pamotes. Ilgai išliko paprotys, kad gimdyvei mirus ar neturint pieno, kūdikį maitindavo kita moteris drauge su savuoju vaiku.

Pamažu didžiosios šeimos pradėjo irti ir kūrėsi mažosios su savo naujais papročiais. Iš čia atsirado vyriausio sūnaus pirmenybė. Jis po tėvo mirties užimdavo svarbią vietą namuose ir, ištekėjus dukterims ar vedus kitiems sūnums, namą dalindavosi ar išmokėdavo visiems lygias dalis. Dukrai ištekėjus buvo duodama nekilnojamojo turto dalis, vadinama pasoga, susidedanti iš javų, gyvulių, žemės įrankių, pinigų. Taip pat ištekėjusi atsinešdavo kraitį: drabužių, audinių, patalynės, kailių. Vesti ar tekėti buvo leidžiama iš eilės, pagal gimimo pirmumą. Jeigu vyresnė neištekėdavo, tai ir kitos likdavo senmergės, bet jeigu ištekėdavo jaunesnė, tai sakydavo vyresnei: „pavožė po koše“.

Lietuviškų kalendorinių švenčių ciklas

Lietuviams svarbios ne tik šeimos, bet ir kalendorinės gamtos šventės, kuriose žmogus įsitraukia į pasaulio, gamtos ir protėvių gyvenimo ritmą. Lietuviams svarbiausios buvo ne istorijos, bet gamtos šventės. Visas lietuvių gyvenimas, darbas ir kūryba buvo susiję su gamta. Lietuviui žmogaus gyvenimas tolygus gamtos gyvenimui. Šventės ženklino ne tik gamtos, bet ir svarbius įvykius - tam tikrų darbų pradžią ar pabaigą. Krikščionybė į agrarines ir kalendorines šventes įvedė savo elementų: globojusių dievų ir deivių vietą užėmė krikščionių šventieji, magija papildyta krikščioniška simbolika - vandens, duonos, derliaus, augalijos šventinimu bažnyčioje. Beveik kiekvienoje kalendorinėje šventėje pastebimi akcentai - ugnis, vanduo, medis, valgymas, gėrimas, mirusiųjų minėjimas, dangaus šviesulių (Saulės, Mėnulio ir kt.) stebėjimas bei pagerbimas.

Adventas: laukimo ir apmąstymų metas

Pati pirmoji šventė vadinama Adventu (lot. Adventus - atėjimas). Jis trunka nuo lapkričio 30 d. (Šv. Andriejaus) iki gruodžio 25 d. (Šv. Kalėdų). Advento metas kupinas paslaptingumo, netikrumo ir baimės. Rašytiniai XVI a. - XVII a. šaltiniai rodo, kad per trumpiausias metų dienas ir ilgiausias naktis mūsų proseniai daug meldėsi, bijojo įvairių draudimų, aukojo aukas žemės dievams Žemynėlei ir Žemėpačiui. Lietuviai atlikdavo pagoniškas apeigas, skirtas ūkio, gyvulių bei trobesių globėjui Žemėpačiui. Vėjuotais Advento vakarais moterys verpdavo linus, tikėdamos jų ilgo ir tankaus pluošto ir taip pat tokie vakarai garantuodavo, jų manymu, gerą sėmenų derlių. Vyrai per Adventą stebėjo gamtą ir iš jos būrė būsimą derlių: „jei buvo gilu sniego - tikėjosi gero vasarojaus; jei saulėta - laukė gero daržovių derliaus, o ypač gruodžio 8 d. Įvedus krikščionybę šis metas buvo skirtas ne linksmybėms, o susikaupimui ir apmąstymams.

Kūčios: vėlių pagerbimo ir apsivalymo vakaras

Adventas trunka iki trumpiausios dienos ir ilgiausios nakties gruodžio 24 d. Ši diena vadinama Kūčiomis. Šis pavadinimas labai senos kilmes, manoma, kad jis atsirado iš vėlių vardo kočės, kurioms vaišinti buvo pagrindinis patiekalas Kūčia. Pagoniškoje Lietuvoje ši diena buvo apsupta burtais, sudėtingomis apeigomis, aukomis bei magiškais veiksmais, netgi buvo nuostata šia dieną nedirbti kai kurių žemės ūkio darbų. Moterys visą dieną ruošdavo maistą Kūčioms, o vyrai pasiruošdavo pašaro gyvuliams. Baigus visus darbus vykdavo apeiginis prausimasis tarsi kūno apvalymas prieš didžiąją vakarienę. Pirmiausia nusirengusius iki juosmens vyrus prausdavo šeimininkės arba merginos, po vyrų prausdavosi moterys. Šis nusiprausimas turėjo magišką apsivalymo reikšmę, ne tik materialine, bet ir moraline prasme. Jis privalėjo apsaugoti žmogų nuo ligų, nukreipti įvairias nelaimes. Be to, prie apeiginio stalo žmonės turėjo sėsti, visokia prasme švarūs, be nuodėmės bei piktų minčių.

• Eglutes puošdavo obuoliais, riešutais ar degančiomis žvakutėmis.
• Riešutai simbolizavo vaisingumą, buvo tikima, kad jais galima buvo uždegti meilę, sustiprinti vertybinius ryšius.
• Žvakučių deginimas - siejamas su prosenelių vėlių atminimu ir žemės saugojimu nuo visokių blogybių.
• Per Kūčias buvo draudžiama judinti eglutės papuošimus, tikėta, jeigu kas nukabintų obuolį ar riešutą, ant to vėlės užsirūstintų ir atkeršytų.
• Prieš sėdant už stalo, apsirengęs šventiškai, šeimininkas paėmęs Kūčios kepalą, apnešdavo tris kartus aplink namus. Apėjęs trečią kartą šeimininkas, priėjęs prie durų, belsdavo, o šeimininkė klausdavo, kas čia atėjo. Šeimininkas atsakydavo, kad čia prašosi Dievulis su Kūčiale.
• Garbingiausioje vietoje sėsdavo vyriausias šeimos narys, o po to visi kiti palikdami dar vietos ir vėlėms, kurioms taip pat dėdavo lėkštes ir stiklines.
• Šeimininkas, palaiminęs valgius, kiekvienam duodavo po duonos gabalėlį su žiupsneliu druskos.
• Iš po staltiesės traukdavo šiaudą. Jei šiaudas buvo ilgas - gyvenimas bus gražus ir ilgas.
• Žmonės tikėjo, kad Kūčių naktį kalba gyvuliai, kurie išpranašauja ateitį, o ypač gyvenimo ilgumą.

Kalėdos: saulės ir dievybių gimimo šventė

Po Kūčių išaušdavo Kalėdų rytas (gruodžio 25 d.). Žiloje senovėje, ta diena buvo laikoma saulės bei augmenijos dievo gimimo diena. Mūsų protėviai šią dieną keldavosi ankstų rytą, pirmiausiai apžiūrėdavo Kūčių stalą ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Nuimtą nuo stalo šieną išdalindavo gyvuliams. Kalėdų stalas būdavo gausus valgių, o pagrindiniai patiekalai buvo šerniena arba kiauliena. Žemaitijoje ant stalo dėdavo šiupinį su kyšančia dubens viduryje kiaulės uodega. Labai didelė magiška jėga buvo priskiriama sveikinimams bei linkėjimams. Jie buvo laikomi savotiškais užkalbėjimais, turinčiais neabejotinai išsipildyti. Buvo linkima gero derliaus, daug gyvulių, artojams sveikatos. Linkėjimus sakydavo persirengėliai, kuriuos vadino „Kalėdų seniu“ ar „Kalėda“. Žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą, ir eidavo iš vieno kaimo į kitą. Per Kalėdas žmonės giedodavo giesmes persirengę gyvuliais, nepažįstamaisiais ar užsidėję kaukes, vaizduodami senovinius totemus, prosenių bei javų derliaus dievybes. Persirengdavo meškomis, ožiais, gervėmis ir t.t.

Naujieji Metai: burtų ir ateities pranašysčių laikas

Naujieji metai - kita laukiama kalendorinė šventė, dar žiloje senovėje apsupta burtų ir magijos. Naujųjų metų dienos išvakarėse taip pat buvo persirengiama įvairiomis gyvulių kaukėmis, einama per kaimą ir linkima gerų ateinančių metų. Senųjų metų išvarymą vaizdavo ir kaladės vilkimas per kaimą užvežant ją į kiekvieną kiemą. Vežantieji buvo persirengę ir dainuodavo. Visur apvalkioję kaladę sudegindavo, tai reiškė Didžiosios gyvatės, „gadinusios“ ir „gėrusios“ saulę, sudeginimą. Žmonės tikėjo, kad kaip sutiksi bei praleisi Naujuosius metus, tokie ir bus ateinantys metai. Todėl visi stengėsi būti linksmi, nerūpestingi ir geranoriški.

Trys Karaliai: žiemos švenčių pabaiga

Saulės sugrįžimo šventės baigdavosi sausio 6 dieną, tuo metu diena pailgėjusi per vieną gaidžio žingsnį. Šią šventę krikščionybė sutapatino su Trijų karalių švente. Žiloje senovėje susidarė paprotys šią dieną persirengti trimis karaliais ir vaikščioti po kaimą, iš namo į namą, linkėti sveikatos ir gero derliaus už tai tikėdamiesi gauti dovanų.

Užgavėnės: žiemos išvarymas

Senovinės žiemos išvarymo bei atsisveikinimo su ja apeigos sutapatinamos su Užgavėnėmis. Ši šventė katalikų švenčiama prieš 46 dienas iki Velykų, dažniausiai vasario mėn., visuomet antradienį, t. y. Gavėnios išvakarėse. Užgavėnės užbaigdavo mėsėdžio laikotarpį, bažnytiniame kalendoriuje Užgavėnės yra diena prieš didįjį Gavėnios pasninką. Šios žiemos šventėje svarbią vietą užima apeiginis stalas, kurio pagrindiniai patiekalai siekia pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikus. Iš valgių pagrindinę vietą užėmė blynai, savo kilme vienas iš archajiškiausių patiekalų, ilgainiui tapęs apeiginių šių švenčių patiekalu. Nuo žilos senovės žmonės blynus valgė patys ir jais vaišino kitus. Užgavėnes pradėdavo švęsti jau nuo ketvirtadienio (jos vadinamos riebiomis), žmonės pagal išgales valgydavo kuo daugiau, daugiausia mėsos. Buvo manoma, kad kuo daugiau bus valgoma šiomis dienomis, tuo geresnis gyvenimas būsiąs visus metus. Buvo valgoma 9, 12 kartų. Skaičius 9 turėjo magišką reikšmę, o 12 greičiausiai simbolizavo 12 sočių mėnesių.

Vienas iš svarbiausių Užgavėnių papročių persirenginėti, maskuotis žvėrimis, gyvuliais, nepažįstamaisiais žmonėmis, velniais, raganomis, demonais ir kt. Persirengėliai užsidėdavo kuo baisesnes kaukes, padarytas iš medžio žievės, avikailio ar šiaip kailio. Senovėje šią dieną žmonės mėgo važinėtis rogutėmis ar geldomis, pakinkytomis pačiais geriausias arkliais. Vyrai su žmonomis susėdę į roges ar geldas apvažiuodavo javų laukus. Buvo tikima, kad kuo daugiau kartų bus apvažiuota, tuo didesnis būsiąs derlius ar geresnės bitės. Taip pat bevažiuojant reikėdavo išvirsti iš rogių ir išsivolioti sniege. Besivažinėdami dainuodavo, šūkaudavo, linksmindavosi, nes buvo manoma, kad triukšmas pažadins žemę iš gilaus miego. Apeiginiame pasivažinėjime svarbią vietą užėmė laistymasis vandeniu. XIX a. žmonės pradėjo vežioti po kaimus moters pavidalo stabą, kuris turėjo daug pavadinimų: Senė Kūniškė, Boba, Motinėlė, o Morė išliko iki mūsų dienų. Morė buvo apsiausta senais kailiniais arba margomis pakulinėmis paklodėmis. Pastatytą į roges Morę veždavo per kaimą, ją lydėjo persirengėliai su dainomis, šūkavimais, krėsdavo pokštus, vogdavo (juokais), vaišindavosi blynais.

Pelenija ir Pusiaužiemis: pavasario belaukiant

Pelenija - pirmoji po Užgavėnių diena, ji buvo laikoma lyg pavasario diena. Todėl tą dieną žemdirbiai nesikeldavo anksti, laukdavo, kol išauš ir užtekės saulė, t. y. keldavosi kaip pavasarį. Pelenijos dieną senovėje apeigas atlikdavo prie namų židinio, kur buvo garbinama namų židinio ugnies dievybė Gabija, jos garbei buvo kepama duona, kad namus saugotų nuo gaisro, o po to pelenais barstydavo dirvas, gyvulius, žmones ir t.t. Pusiaužiemis - diena žiemos viduryje, vienur manoma, kad tai sausio 22 d., kitur sausio 25 d. Pagal šią dieną buvo sprendžiama, kokia bus likusi žiemos dalis. Jei būdavo saulėta diena ir iš urvo išlindęs opšrus pamato savo šešėlį, jis išsigąsta, lenda į urvą ir miega toliau - žiema būsianti ilga ir šalta.

Pavasario švenčių pradžia: Vieversio diena ir Kaziuko mugė

Pavasario švenčių papročiai ir apeigos nuo žilos senovės buvo susieti su pasiruošimu besiartinantiems žemės ūkio darbams. Pavasaris pas žemdirbį ateidavo ne su kalendoriniu pavasario pavadinimu, bet su pirmuoju vieversio pasirodymu. Tai apytiksliai buvo vasario 24 d. (Šv. Motiejaus), ji nuo žilos senovės vadinama Vieversio diena. Kovo 4 d. - Šv. Kazimieras. Ši diena švenčiama bažnyčioje. Nuo seno yra garsi Kaziuko mugė, kuri trunka kelias dienas, ar net savaitę. Mugėje parduodami rankų darbo gaminiai: įvairios statines, geldos, puodai, darbo įrankiais ir kt. XIX a. pirmoje pusėje kiekvienas valstietis tą dieną savo namuose kėlė vaišes, į kurias kvietė kaimynus.

Velykos: pavasario atgimimo ir gyvybės šventė

Margučių raštai simbolizavo pavasarį: saulutės, žvaigždutės, rūtelės, eglutės, paukšteliai, arkliukai, žalčiukai ir kt. Juoda spalva simbolizavo - žemę (motiną), augalijos bei vaisių gimdytoją deivę - Žemyną. Mūsų proseneliai tikėjo, kad visa, kas gyva, yra kilę iš žemės. Buvo manoma, kad Velykų naktį vaikšto moteriškė, vadinama „Velykų bobutė“, „Vėlykė“. Ji važiuodavo ratukais, kurie buvo pakinkyti zuikučiais, ir veždavosi margučius ar iš tešlos iškeptus gaidžiukus, ar zuikučius. Pirmąją Velykų dieną grįžus iš bažnyčios buvo kiaušiniaujama. Eidavo pas kaimynus ar gimines, keisdavosi kiaušiniais ir jais daužydavosi. Mušdavo tik laibgalį, o antrą dieną ir bukąjį galą. Kurio kiaušinis būdavo stipriausias, tas ir nugalėdavo. Visoje Lietuvoje buvo paplitęs paprotys „ridinėti“ margučius. Susirinkdavo visi į vieną klojimą ar pirkią, pasistatydavo lovelį, kurio vieną galą dėdavo ant kaladės ir ridinėdavo. Per Velykas, kaip ir kitas kalendorines šventes, plačiai buvo paplitęs paprotys laistytis vandeniu.

Jurginės: ganiavos ir žemės darbų pradžia

Katalikų bažnyčia šią šventę sutapatino su Šv. Jurgio gyvulių globėjo diena. XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje Šv. Jurgio diena buvo švenčiama balandžio 23 d., nes tai buvo siejama su ganiavos pradžia. Ši diena buvo laikoma žemės darbų pradžia, išlikęs paprotys kepti apeiginę duoną ir ją aukoti. Iškepta duona buvo nešiojama apie laukus ir užkasama dirvoje. Dar paplitęs paprotys kepti duoną „už gyvulius“. Ji buvo kepama mažais kepaliukais tarsi kiekvienam gyvuliui, po to nešama prie bažnyčios ir išdalijama elgetoms ir prašoma melstis už jų gyvulius, o patį gražiausią kepaliuką dėdavo ant šv. Jurgio. Ypač daug apsauginių veiksmų buvo atliekama per Jurgines, išgenant gyvulius: prie tvarto slenksčio dėdavo kiaušinių, kirvį, pjūklą, užrakintą spyną, tiesdavo audeklą, prijuostę, juostą, piemenukui liepdavo parnešti iš ganyklos tiek akmenėlių, kiek išginė avyčių, juos vėliau slėpdavo tvarte.

Vasaros šventės: Gandrinės, Sekminės, Devintinės ir Žolinė

L. A. Jucevičiaus (19 a.) aprašytos Gandrinės susidėjo iš gandro eisenos mėgdžiojimo, kaimynų lankymo, vaišinimosi šaltanosiais ir kanapiniais pyragėliais. Per šią šventę žmonės vaikščiojo vieni pas kitus į namus, eidavo nei per greitai, nei per lėtai lyg mėgdžiojant gandrą. Gandro garbinimas buvo labai svarbu, nes buvo laikomas šventu paukščiu, nešančiu žmonėms laimę. Šią dieną nebuvo laikomasi Gavėnios pasninko, o vaišinamasi virtais pyragėliais, įdarytais krekenomis. 20 a. pirmoje pusėje aukštaičiai kepdavo vadinamąjį gandro pyragą iš įvairių javų miltų. Pavasario šaukimo paprotys nunyko 20 a. antroje pusėje, tik kartais primenama vaikams pamačius pirmą gandrą verstis per galvą. Per Sekmines, norėdami apsisaugoti nuo perkūnijos, sodybą puošdavo berželių, rečiau (Pietų Lietuvoje) klevų ir liepų šakomis. Per Devintines į bažnyčią šventinti nešdavosi devynių rūšių augalų - rūtų, mėtų, ramunėlių, kiečių ir kitų (dažniausiai vaistažolių) - vainikėlius; šventintų žolynų dėta ir mirusiesiems į karstą. Per Žolinę buvo šventinamos javų varpos sėklai, darželio gėlės ir daržovės (jos tuoj pat būdavo suvalgomos, duodama gyvuliams). Ritualais siekta sveikatos, vedybinės, ūkinės veiklos sėkmės, pasotinti ir numaldyti mirusiuosius. Vitalinių (derlingumo laukams, vaisingumo ir sveikatos gyvuliams, vedybų - jaunimui) - per Jurgines ir Sekmines, Joninių naktį. Per krikščioniškus ritualus pašventintiems augalams teikta ypatinga galia - kadagio, gluosnio, rečiau lazdyno, ąžuolo šakelės naudotos siekiant apsaugoti namus nuo perkūnijos. Jomis buvo plakami Verbų rytą namiškiai (Žemaitijoje Velykų antrąją dieną), išgenant bandą paliečiami gyvuliai, kad kas nenužiūrėtų ir neatimtų pieno, apsmilkomos karvės. Per Velykas ant stalo dėdavo dubenį su miežių ar avižų želmenimis, Žemaitijoje - ir berželio šakelių su išsprogdintais pumpurais. 16 a. kelias savaites (spalio pabaigoje ir lapkričio pradžioje) trukdavo Ilgės.

Religinės šventės ir kalendoriai skirtingose kultūrose

Metų pradžia senovėje, kaip mano kai kurie mokslininkai, galėjo būti pažymima kitu laiku, negu šiandien įprasta. Pirmiausia buvo sukurtas mėnulio kalendorius, kurio metai susidėjo iš 12 ar 13 mėnesių, tačiau jis nesutapo su žemės darbais ir kalendorinėmis šventėmis.

Žydų kalendorius ir šventės

Judėjų kalendorius yra mėnulio kalendorius. Mokomasi įvardyti pagrindines žydų kalendoriaus šventes. Mokomasi analizuoti žydų kalendoriaus sandarą, kuo žydų kalendorius skiriasi nuo Grigaliaus. Nagrinėjamas istorinis švenčių kontekstas. Koks istorinis šventės pagrindas? Šventės ir jų tradicijos. Žydų švenčių žaidimai ir jų istorinė kilmė. Analizuojama, kodėl žydai švenčia šventes tam tikru metų laiku. Kodėl Jom Kipur laikoma svarbiausia metų švente? Aptariami judėjų kalendoriaus ypatumai ir struktūra. Suprantama, kokia apeigų, vykdomų per Roš Hašana, Chanuką, Pesach prasmė. Kuo Šabatas skiriasi nuo kitų švenčių (yamim tovim)? Aptariamos pavasario švenčių prasmės. Kokie judėjų kalendoriaus ypatumai ir struktūra? Mokomasi, kokia žydų kalendoriaus struktūra, priesakas pašventinti mėnesį, pranešimas apie mėnesio pradžią, kas gali apie ją pranešti. Mokomasi, kaip giminės privalo elgtis per laidotuves ir po jų? Kas yra šiva (7 dienos po laidotuvių)? Kas yra Šlomit (30 gedulo dienų)? Aptariama, kuo panašios ir kuo skiriasi Pesach ir Velykos. Ar verta skaityti Torą šiandien? Aptariami litvakų ir lietuvių tradicijų panašumai ir skirtumai (maistas, drabužiai, šventės). Ką žydų ir lietuvių kultūros perėmė viena iš kitos?

Karaimų tikyba ir šventės

Karaimų tikyba yra integrali dorinio ugdymo dalis. Jos bendroji paskirtis yra ugdyti mokinių kompetencijas pasitelkiant karaimų tikybos žinias, istorinį ir kultūrinį patyrimą, moralines nuostatas. Mokytojui paliekama galimybė lanksčiai pritaikyti ugdymo turinį ir metodus, atsižvelgiant į konkrečią situaciją ar mokinių poreikius. Tradiciškai karaimų tikybos buvo mokoma(si) mokyklose, veikusiose prie kenesų. Mokomasi atpažinti kultūrinius skirtumus paprastose komunikacinėse situacijose. Susipažįstama su kai kuriais kitų šalių kultūrinio gyvenimo bruožais (pavyzdžiui, tradicijomis, papročiais, šventėmis), jie lyginami su savo gyvenamosios ir (ar) gimtosios šalies kultūrinio gyvenimo elementais.

Mokiniai susipažįsta su Šventojo Rašto (ST) sandara, su jo turiniu. Supranta, kaip Šventojo Rašto pasakojimų turinys siejasi su religinėmis šventėmis, koks jų tarpusavio ryšys. Bendras karaimų religijos supratimas: susipažįstama su Šv. Raštu kaip daugelio konfesijų pagrindu, supažindinama, kokios tai konfesijos, kaip, kokiu būdu ir kodėl tas pats Šv. Raštas aktualus visiems; atkreipiamas dėmesys į tai, kad egzistuoja dvi Šv. Rašto dalys - Senasis ir Naujasis Testamentai. Religinių švenčių dalyje kalbama apie Tymbyl chydžy kulinarinius simbolius, apie tai, kaip ši šventė švenčiama, kuri jos dalis vyksta namie, o kuri - kenesoje. Ugdomas supratimas apie karaimų religinio kalendoriaus formavimą stebint mėnulio jaunatį. Susipažįstama su Tymbyl chydžy šventės bibliniu siužetu. Analizuojamas santykis su krikščionių, judėjų šventėmis panašiu metu. Karaimų religinis kalendorius toliau nagrinėjamas, susipažįstama su Aftalar chydžy šventės bibliniu siužetu. Analizuojamas santykis su krikščionių, judėjų šventėmis panašiu metu, ugdant tolerantišką požiūrį į kitus. Dirbama su Dešimties Dievo įsakymų tekstais, analizuojamas jų skyrimas į dvi dalis - santykis su Dievu ir santykis su kitais bei savimi.

Religinių kalendorių palyginimas

Skirtingų kultūrų ir religijų kalendorinės šventės turi savitus ypatumus, tačiau dažnai jose galima įžvelgti panašumų, susijusių su metų laikų kaita, derliumi ar istorinėmis datomis.

Tautinės šventės ir šeimos ryšiai

Valstybei svarbios datos gali tapti nuostabiomis šeimos šventėmis, jungiančiomis kelias kartas. Visai kitaip nei kalendorinės ar religinės, tautinės šventės neturi griežtų, nusistovėjusių papročių, todėl pasitelkus vaizduotę, ne tik galima, tačiau ir raginama kurti savus ritualus. Valstybinės šventės tampa svarbios tuomet, kai suvokiame jų prasmę ir turime asmeninį ryšį su minima data. „Tremtinių, partizanų, Lietuvos kariuomenės savanorių ar signatarų šeimose Vasario 16-oji vienaip ar kitaip tyliai būdavo minima net okupacijos metais, todėl su tokia atmintimi užaugę vaikai perduoda tai savo vaikams labai natūraliai - valstybės šventė yra ir asmeninė šventė. Jei jokių tautinių tradicijų šeimoje nepaveldėjote, galima jas pradėti kurti patiems. Ritualai padeda įsiminti ir kuria ryšius.“

Kuo mažesni vaikai, tuo lanksčiau ir noriau priima tėvų siūlomas veiklas. Jos Vasario 16-ąją gali būti vienos, o Kovo 11-ąją ar Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną - kitos, bet kasmet pasikartojančios, jau iš anksto žinomos ir laukiamos. Vėliau paaugliams tos šeimos išvykos ar vaišės greičiausiai pažadins nostalgiją, kuri sustiprins ryšį ne tik su švente, bet ir su artimaisiais. Vaikams trumpai papasakojama apie minimą datą ir kasmet pakartojama istorija, praplečiant ir pagilinant žinias. Vaikams paprastai patinka klausytis šaunių istorijų apie savo senelius ir prosenelius, be to - tai lyg priartina prie šalies įvykių ir padeda suvokti laisvės prasmę bei jos kainą. Beje, labai svarbu nepainioti tautiškumo su politika. Vaikų kritinis mąstymas nėra pakankamas, kad atskirtų griežtą kritiką, pasipiktinimą politikais, socialinėmis problemomis nuo požiūrio į savo prigimtinę šalį apskritai - į jos kultūrą, paveldą, istoriją. Šventiniai atributai, pavyzdžiui, vėliava, himnas ar kiti valstybę pristatantys simboliai sustiprina šventinę dvasią. Tuomet galima viską įprasminti.

Etninės kultūros ugdymas ir tradicijų puoselėjimas

Aptariamos lietuvių liaudies tradicijos ir papročiai, jų sąsajos su kasdienybės, buities ritualais. Mokomasi liaudies dainų, sutartinių; tyrinėjama, kaip šiandieną folkloras derinamas su kitų žanrų muzika. Analizuojamos šventinių laikotarpių dainos; sutartinių žanras ir atlikimo būdai. Diskutuojama apie tarmių tęstinumą, pateikiami tarmių puoselėjimo kitose šalyse pavyzdžiai. Nagrinėjami ir atpažįstami kalendorinės liaudies dainos, etnografinių regionų skirtumai. Apibūdinama Lietuvos muzikinė kultūra (regionų muzika, muzikos žanrai, instrumentai ir kt.); jos paskirtis, tradicijų tąsa anksčiau ir dabar. Klausomi ir analizuojami etninės kultūros raiškos atspindžiai lietuvių ir užsienio šalių kompozitorių kūryboje. Atrandami, tyrinėjami ir pristatomi (pačių atrasti) muzikos pavyzdžiai, komentuojamos, pateikiamos asmeninės įžvalgos. Mokytojo padedamas atpažįsta ir pritaiko kalendorinių švenčių (Kalėdų, Velykų, Užgavėnių ir kt.), valstybinių švenčių (Lietuvos valstybės atkūrimo dienos, Lietuvos nepriklausomybės atkūrino dienos, Valstybės dienos, Laisvės gynėjų dienos ir kt.), įstaigos tradicinių švenčių, renginių simbolius grupės ir įstaigos aplinkos puošybai.

Tradiciniai žaidimai ir etnosportas

Susipažįstama su tautiniais žaidimais (muštukas, lazdos traukynės ir pan.), žaidžiant stengiamasi laikytis taisyklių. Judesių ugdymas žaidimais. Žaidžiami tradiciniai ir netradiciniai judrieji žaidimai pagal supaprastintas taisykles, įgalinantys patirti komandinio bendrumo ir judėjimo džiaugsmą. Pusiausvyra lavinama mažinant atramos plotą ir/ar provokuojant keisti kūno masės centrą: atliekant judesius stovėti ant vienos kojos ar pasistiebus, atsigulti ir atsistoti nesiremiant rankomis, žaidžiant pusiausvyrą lavinančius etnožaidimus. Žaidžiami tradiciniai ir netradiciniai sportiniai žaidimai. Mokomasi sportinių žaidimų judesių derinių, formuojami arba lavinami sportiniams žaidimams skirto inventoriaus naudojimo įgūdžiai. Žaidžiami tradiciniai, netradiciniai sportiniai ir etnosporto žaidimai, nuolat plėtojant žaidimų įvairovę, repertuarą. Mokomasi kūrybiškai modeliuoti sportinių, netradicinių ir etnosporto žaidimų idėjas, inovatyviai integruojant individualių, komandinių, dvikovinių ir netradicinių sporto šakų elementus.

Teatrališkumas ir kaukės

Mokiniai diskutuoja apie teatrinius elementus kasdienėje aplinkoje, pvz., jų mėgstamus žaidimus, šventes. Nagrinėjama kaukių reikšmė ir naudojimas. Aptariamas teatras ir etninė kultūra. Inscenizuojamos, vaidinamos įvairios situacijos (pagal galimybes įrašant). Žaidžiami kurčiųjų žaidimai.

Tarpkultūrinis bendravimas

Mokomasi atpažinti kultūrinius skirtumus paprastose komunikacinėse situacijose, tinkamai vartoti paprastas kitų kalbų ir (arba) kultūrų bendravimo taisykles (pavyzdžiui, pasisveikinti, atsisveikinti, padėkoti, atsiprašyti). Susipažįstama su kai kuriais kitų šalių kultūrinio gyvenimo bruožais (pavyzdžiui, tradicijomis, papročiais, šventėmis), jie lyginami su savo gyvenamosios ir (ar) gimtosios šalies kultūrinio gyvenimo elementais. Aptariamos mažesnių Lietuvos etnosų - karaimų, totorių, lenkų, baltarusių - švenčių tradicijos (maistas, drabužiai, apeigos). Skatinama suprasti kitokius galimus požiūrius į tuos pačius dalykus, reiškinius, į kitų religijų nuostatas, kitas tautas, demonstruoti empatiją kitam žmogui ir toleranciją kitokiai nuomonei ir kitokiam požiūriui į gyvenimą.

tags: #apie #reliigines #ir #kalendorines #sventes #vaikams

• griežtėjantys abortų įstatymai Lenkijoje
• Kaip vyksta įvaikinimo ir globos procesas: svarbiausios sąlygos
• HCG tyrimo interpretavimas
• Kodėl svarbu mesti rūkyti laukiantis vaikelio?
• Sužinokite apie dvynukų nėštumo priežiūrą