Kaip vertimas gali pagimdyti „furijas“: skaitytojo patirtis ir teksto kokybė

Tikriausiai kiekvienam skaitytojui lietuvių kalba yra tekę patirti tą momentą, kai nusipirkus visais įmanomais apdovanojimais apdovanotą verstinę knygą tenka nemenkai nusivilti. Praradęs skaitymo malonumą, skaitytojas dažnai verčia knygos puslapius ne tiek ją skaitydamas, kiek ieškodamas atsakymo, kuri gi knygos vieta buvo verta apdovanojimų. Iš lyg milžinas molinėmis kojomis slenkančio teksto išnyra visos šios mįslės užuominos: gramatinės klaidos, lietuvių kalboje nevartojamos konstrukcijos, dviprasmybės ir esmę praradę sakiniai, liudijantys ne ką kitą, o prastą knygos vertimą.

Taigi, kas yra tas knygos vertimas ir kodėl kyla tiek daug emocijų dėl šio, atrodo, net nematomo geros knygos elemento? Juk knygos kaip kokio nekokybiško elektroninio prietaiso atgal į knygyną nesugrąžinsi. Reikia pažymėti, kad prastų vertimų problemos regis nepastebi ir kritika, kuri kumštį iškelia tik labai išskirtiniais atvejais.

Vertimo labirintai ir „neištikimos gražuolės“

Agnė Kučinskienė savo straipsnyje teigia, kad praeitame amžiuje buvo plačiai žinomas „neištikimų gražuolių“ fenomenas. Taip vadinti vertimai, kuriuose siekiant pagražinti, atsisakyti neskoningų dalykų ar pritaikyti kitai kultūrai, tekstas ne verčiamas, o perkuriamas originalo pagrindu, išdailinamas taip, kad tampa neatpažįstamas. Tokiu būdu literatūros kūrinys prarasdavo savo poetinę kalbą, o kartu ir įtaigą skaitytojui.

Tačiau geras vertėjas numins tikrai ilgesnį kelią nei „Google vertėjo“ paskyra, norėdamas tinkamai išversti knygą. Geras vertimas kainuoja brangiau, nei geras knygų vizualinis apipavidalinimas, gražiai blizgantis „Instagram“ istorijose. Leidyklos dažnai galvoja apie skaitytojus ne kaip apie išsilavinusius žmones, bet tik kaip apie rinką, iš kurios galima uždirbti tiek, kiek šios rinkos dalys bus neišprususios ir nereikalaus kokybės.

Atvejis: Lauren Groff „Moiros ir Furijos“

Kita knyga, kuriai teko daug kritikos dėl vertimo, yra Lauren Groff romanas „Moiros ir Furijos“. Brigitos Speičytės nuomone, šioje knygoje tekstas tampa chimera: „vienu metu gieda kaip lakštingala ir krankia kaip varnas“. Skaitytojams atiduotas tekstas atrodo apyžalis, jame pernelyg garsiai skamba anglų kalbos balsas, o vertimo pažodiškumai pjauna tarsi dobilą.

Vertimo neatitikimų pavyzdžiai:

• Sakinio struktūra: Vertime dažnai pasitaiko „tarp kalbų pasiklydusių“ frazių, kurios originalo kalba skambėtų natūraliai, tačiau lietuviškai tampa beprasmės.
• Dalykiniai netikslumai: Pavyzdžiui, tableau vivant klaidingai išverstas kaip „vaizdingas paveikslas“, nors turėtų būti terminas „gyvasis paveikslas“.
• Klaidingi kultūriniai atitikmenys: Vietoj „trilogijos“ pavartotas „triumviratas“, kas literatūriniame kontekste skamba visiškai neįtikinamai.

Kaip išeiti iš šio labirinto?

Jeigu galite, skaitykite knygas originalo kalba - tai bus arčiausia to, ką norėjo pasakyti rašytojas. Na, o jei negalite gyventi be lietuviškų knygų, būkite žingeidūs:

1. Domėkitės, kas verčia jūsų knygas ir kokias knygas šis vertėjas vertė anksčiau.
2. Rinkitės leidyklas, kurios garsėja savo kruopščiu požiūriu į vertimų kokybę.
3. Reikalaukite kokybiškos kritikos, o ne tik „reklaminių“ apžvalgų.
4. Nebijokite viešinti rastų vertimo „kliurkų“, rašydami laiškus leidykloms ar palikdami atsiliepimus.

Niekada nesakykite, kad vertimas jums nesvarbu. Vertimas keičia esmę, todėl kokybiškas vertėjas yra ne nematomas tarpininkas, o antrasis knygos autorius, gebantis perteikti kūrinio dvasią, o ne tik paviršutiniškai „perrašyti“ žodžius.

tags: #brigita #speicyte #atostogu #skaitiniai #kaip #vertimas

• Kada verta važiuoti į polikliniką su vaiku?
• Išsami informacija apie vaisingumą po transplantacijos
• Leukocitozė: kas tai?
• Vasaros stovyklų organizavimas ir finansavimas
• Apie gimdos susitraukimų fiziologiją