Vaiko savijauta ikimokyklinėje įstaigoje: iššūkiai ir sprendimai

Vaiko psichologinė gerovė yra kertinis akmuo jo visapusiškam vystymuisi ir sėkmingam gyvenimui. Emocinė gerovė padeda vaikui gyventi sėkmingą, sveiką ir laimingą gyvenimą ir jam suaugus. Tai apima ne tik psichikos sveikatos sutrikimų nebuvimą, bet ir gebėjimą jausti, reikšti ir valdyti emocijas, užmegzti ir palaikyti teigiamus santykius, spręsti problemas bei adaptuotis prie gyvenimo iššūkių. Siekiant tobulinti gyvenimo kokybę vaikystės periodu, vykdomas tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti, ar auklėtojų pasikeitimas vaikams pereinant iš lopšelio į ikimokyklinę grupę nepažeidžia vaiko teisės į emocinį saugumą. Siekiama aiškintis, kaip auklėtojos pasikeitimas veikia vaiko emocijas ir savijautą, ar tai kelia tėvų susirūpinimą, ar tai yra problema, kurią reiktų spręsti.

Esama situacija Lietuvoje: iššūkiai ir problemos

Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vaiko psichologinė gerovė susiduria su įvairiais iššūkiais. Statistiniai duomenys rodo, kad nemaža dalis vaikų ir paauglių patiria psichikos sveikatos sunkumų, o savižudybės išlieka viena iš pagrindinių mirties priežasčių tarp jaunų žmonių. Fizinė ir emocinė darželinukų sveikata Lietuvoje prastėja. Viena pagrindinių to priežasčių - pernelyg nuvertinama ikimokyklinio ugdymo svarba.

Psichikos sveikatos sutrikimai

Apie 13 proc. Lietuvos vaikų ir paauglių iki 14 metų amžiaus turi emocinių ir elgesio sutrikimų. Daugiau nei 17,8 tūkst. 2016 m. gyvenusių 292 tūkst. vaikų iki 10 m. amžiaus diagnozuojami psichologinės raidos sutrikimai (67 proc.). Šie sutrikimai gali turėti ilgalaikių neigiamų pasekmių vaiko raidai, mokymuisi ir socialinei integracijai. Tai apima savireguliacijos sutrikimus, elgesio sutrikimus, baimę ir nerimą, agresiją, mokyklinės brandos problemas, charakterio akcentuacijas.

Savižudybės

Lietuva išlieka viena iš šalių, kurioje yra didelis paauglių savižudybių skaičius. 2018 m. departamento duomenimis, nusižudė dešimt 15-17 m. vaikų. Savižudybės yra trečioje vietoje tarp 15-19 m. jaunuolių mirties priežasčių. 2017 m. kas trečio Lietuvoje mirusio 15-19 m. žmogaus mirties priežastis buvo savižudybė.

Žalingi įpročiai

Tyrimai rodo, kad nemaža dalis paauglių vartoja alkoholį ir narkotikus. EBPO 2014 m. rodo, kad beveik 16 proc. penkiolikmečių bent du kartus buvo apgirtę nuo alkoholio. PSO 2014 m. tyrimo duomenimis, 41 proc. paauglių Lietuvoje yra apie 19,2 proc. gėrimus vartojo 87 proc. paauglių, o 5,4 proc. EBPO 2014 m. rodo, kad vos pusė (47,6 proc.) Lietuvos penkiolikmečių 2015 m. patenkinti savo gyvenimu. 16,4 proc. patiria patyčias.

Patyčios ir smurtas

Patyčios, įskaitant elektronines patyčias, yra rimta problema, su kuria susiduria vaikai ir paaugliai. PSO duomenys rodo, kad beveik 25 proc. amžiaus vaikų yra bent kartą patyrę elektronines patyčias. 2017-2018 m. duomenimis, Lietuvoje 13 proc. vaikų patiria patyčias.

Socialinė atskirtis ir stigmatiacija

Vaikai ir jaunuoliai, turintys psichikos sveikatos sutrikimų, susiduria su iššūkiais dėl stigmos, izoliacijos ir diskriminacijos. Dėl šių priežasčių jie gali vengti kreiptis pagalbos ir patirti dar didesnių sunkumų. 2017 m. atliktas lyginamasis tyrimas apie vaikų gerovę Baltijos šalyse (Lietuva, Latvija, Estija) parodė, jog Lietuvoje vaikai dažniau nei jų bendraamžiai Latvijoje ir Estijoje jaučiasi vieniši, pikti, liūdni ir prislėgti.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigų svarba vaiko gerovei

Vieni vaikų darželį lankantys vaikai per metus serga vos kartą ar du, o kiti sirguliuodami ar baiminantis net ir nedidelių susirgimų namuose praleidžia daugiau laiko nei ugdymo įstaigose. „Vis dar nuolat girdime, kad tėvai vaikų į darželį neveda dėl to, kad šie ten nuėję nuo kitų vaikų užsikrečia įvairiomis ligomis. Tačiau nėra nieko blogo, jei vaikas per metus kelis kartus suserga sloga. Vedant vaiką į darželį susiformuoja natūralus imunitetas, kuris bus būtinas ir vėlesniame amžiuje. Anot specialistų, ikimokyklinio amžiaus vaikams 3-8 kartus per metus sirgti yra normalu, nes vaikų imunitetas dar tik formuojasi ir visiškai susiformuoja tik apie 11-12 gyvenimo metus. „Panacėjos, kad vaikai nesirgtų, nėra, tačiau svarbu sudaryti tinkamas sąlygas, kad imunitetas atliktų savo darbą. Tam svarbus yra vaikų fizinis aktyvumas, sveika mityba, veiklos ir poilsio higiena, buvimas lauke bet kokiu oru, grūdinimas, saugi emocinė aplinka. Kaip tik tam šiandien ikimokyklinio ugdymo įstaigose skiriama daug dėmesio ir siekiama užtikrinti vaikų priežiūros ir ugdymo vienovę“, - kalba S. Ji pabrėžia, kad neretai pamirštama ir tai, kad ikimokyklinės įstaigos svarbios formuojantis ne tik vaiko fizinės, bet ir emocinės sveikatos stiprinimui.

Vaikų neturintys žmonės arba tėvai, kurių vaikai darželių nelanko, dažnai vis dar įsivaizduoja, kad vaikų darželiai teikia tik savotišką vaiko priežiūros funkciją. Šiandien toks įsitikinimas yra visiškai klaidingas, sako Stasė Ustilaitė. „Galiausiai, patys santykiai su kitais vaikais, ilgalaikis, nuolatinis, saugus vaiko emocinis ryšys su mokytoju, žaidimas ir kitos patirtinės veiklos yra labai svarbūs dalykai stiprinant vaikų emocinę sveikatą. Kuo daugiau vaikai laiko praleidžia socializuodamiesi, tuo geresni socialiniai įgūdžiai susiformuoja. Tad psichinei vaikų sveikatai ikimokyklinės įstaigos turi milžinišką vaidmenį“, - dėsto docentė.

Tyrimas dėl auklėtojų pasikeitimo ir vaiko savijautos

Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centras kartu su Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos institutu suplanavo ir atliko tyrimą, kuriuo buvo siekiama išsiaiškinti ikimokyklinio amžiaus vaikų poilsio ypatumus ir jo sąsajas su vaikų savijauta. Tyrimo metu buvo apklausti ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai ir auklėtojai. Tyrimo metu apklausti 337 ikimokyklinio amžiaus vaikų tėvai iš Vilniaus, Ignalinos, Telšių, Varėnos, Lazdijų. Didžiausią dalį (46,3 proc.) sudaro respondentai, kurių vaikai lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas Vilniaus mieste. Buvo apklausti 159 mergaičių (47,2 proc.) ir 178 berniukų (52,8 proc.) tėvai.

Vaiko sveikatos vertinimas ir kelionė į darželį

Didžioji dalis tėvų savo vaikų sveikatą vertina kaip "gerą" (59,1 proc.), tėvų, kurie savo vaikų sveikatą apibūdintų kaip "blogą", buvo tik 0,6 proc. Daugiausiai respondentų nurodė, kad jų vaikų kelionė į darželį trunka 5-10 minučių (37,1 proc.). Daugiau nei 20 minučių į ikimokyklinio ugdymo įstaigą keliauja 10,1 proc. vaikų. Tyrimo duomenimis, daugiausia vaikų, kurie nuvyksta į darželį per mažiau nei 5 minutes, eina pėsčiomis (61,0 proc.). 39 proc. iš jų nuveža tėvai, o visuomeniniu transportu nevažiuoja nė vienas. Daugiau nei 20 minučių keliaudami į darželį daugiausia užtrunka tie vaikai, kurių tėvai juos veža patys (82,4 proc.).

Ligos ir jų priežastys

Atsakydami į klausimą "Kiek kartų per šiuos metus vaikas dėl ligos nelankė darželio?", daugiausiai respondentų nurodė, kad 2 kartus (25,5 proc.). Nemažai vaikų (23,1 proc.) ikimokyklinio ugdymo įstaigos dėl ligos nelankė 4 ir daugiau kartų. Visada lankė 4,7 proc. vaikų. Kaip dažniausią ikimokyklinio ugdymo įstaigos nelankymo priežastį respondentai nurodė peršalimo ligas. 5-7 metų amžiaus vaikų tėvai jas nurodė dažniau (92,5 proc.) nei jaunesnių negu 5 metų amžiaus (90,7 proc.) vaikų tėvai. Tik 5-7 metų amžiaus vaikų tėvai įrašė tokius atsakymus kaip "dantų skausmas", "lėtinės ligos", "pervargimas". "Alergiją" nurodė daugiau jaunesnių (1,3 proc.) nei 5-7 metų amžiaus (0,5 proc.) vaikų tėvai.

Vaiko miego ir fizinio aktyvumo ypatumai

Miego trukmė ir laikas

Darbo dienomis 5-7 metų amžiaus vaikų, kurie eina miegoti 21-22 val., buvo daugiau (81,3 proc.) nei jaunesnių (76,0 proc.). Iki 21 val. miegoti daugiau eina jaunesni nei 5 metų amžiaus vaikai (20,7 proc.). Savaitgaliais 21-22 val. einančių miegoti jaunesnių vaikų buvo mažiau (72,0 proc.) nei 5-7 metų amžiaus (75,4 proc.). O iki 21 val., kaip ir darbo dienomis, eina miegoti daugiau jaunesnių nei 5 metų amžiaus vaikų (12,7 proc.). Darbo dienomis Vilniuje daugiausia vaikų eina miegoti 21-22 val. (80,8 proc.). Kituose miestuose taip pat daugiausia vaikų eina miegoti šiuo metu (77,3 proc.). Vėliau nei 24 val. Vilniuje einančių miegoti nebuvo, o kituose miestuose tokiu metu eina miegoti 0,6 proc. vaikų. Apibendrinus ėjimo miegoti laiką galima teigti, jog didžioji dalis vaikų tiek darbo, tiek poilsio dienomis eina miegoti 21-22 val. Visuomenės sveikatos specialistai rekomenduoja eiti miegoti visada tuo pačiu metu - taip užtikrinama miego kokybė. Daugiau tokiu metu miegoti einančių vaikų yra 5-7 metų amžiaus grupėje, palyginti su jaunesniais. Tiek darbo, tiek poilsio dienomis 21-22 val. eina miegoti daugiau berniukų nei mergaičių. Daugumos ikimokyklinukų miego trukmė darbo ir poilsio dienomis atitinka rekomenduojamą laiką. Ir darbo, ir poilsio dienomis nakties miego trukmė nesiskiria pagal vaikų amžių ir gyvenamąją vietovę, o poilsio dienomis - ir pagal vaikų lytį. Darbo dienomis mergaičių nakties miego trukmė ilgesnė nei berniukų. Darbo dienomis ėjimo miegoti laikas pagal vaikų amžių nesiskiria, o poilsio dienomis 5-7 metų amžiaus vaikai eina miegoti vėliau nei jaunesni vaikai.

Dienos miegas ir auklėtojų požiūris

Auklėtojos nurodė, kad jų auklėjamojoje grupėje kai kurie vaikai dienos metu nenori eiti miegoti, tačiau miega, taip teigė didžioji dalis auklėtojų (59,2 proc.). Kad visi vaikai eina miegoti noriai, atsakė 27,6 proc. auklėtojų, o kad visi nenoriai neatsakė nė viena. 13,2 proc. auklėtojų nurodė, kad kai kurie vaikai nenori eiti miegoti ir nemiega. Auklėtojų buvo klausiama, ar guldo vaikus tokiu atveju, jei jie eina miegoti nenoriai. Didžioji dalis (94,7 proc.) respondenčių teigė, kad guldo, 5,2 proc., kad neguldo. Daugiausia auklėtojų teigė, kad guldo vaikus miegoti dienos metu todėl, kad miegas reikalingas gerai vaiko savijautai (75,0 proc.). Atsakymo variantą "kita" rinkosi 2,6 proc. respondenčių ir nurodė atsakymų variantus, kad "nėra sąlygų neguldyti" (1,3 proc.) ir "vaikai eina noriai" (1,3 proc.). Atsakydamos į klausimą "Jei neguldote, ką tuo metu vaikas veikia?", respondentės galėjo rinktis kelis atsakymo variantus. Daugiausia nurodė, kad guldo (81,6 proc.). Kad vaikai vedami į kitą patalpą arba į lauką ir prižiūrimi, nepasirinko nė viena auklėtoja. 14,4 proc. auklėtojų pasirinko atsakymo variantą "kita" ir įrašė, kad vaikai guli lovoje (1,3 proc.), juos pasiima tėvai (11,8 proc.), varto knygeles, piešia drabužinėje (1,3 proc.).

Laisvalaikis ir fizinis aktyvumas

Daugiausia tėvų teigė, jog darbo dienomis jų vaikai žaidžia (92,6 proc.). Mažiausiai tėvų pasirinko atsakymo variantą ﾄkita" (4,5 proc.) ir įrašė, kad jų vaikai: dainuoja (0,3 proc.), daro darbelius (0,3 proc.), mokosi (0,6 proc.), padeda namų ruošoje (0,3 proc.), piešia (2,67 proc.), vaikšto lauke su tėvais (0,3 proc.). Savaitgaliais tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose daugiausia vaikų laisvalaikiu taip pat žaidžia (Vilniuje - 96,8 proc., kituose miestuose - 86,7 proc.). Mažiausiai tėvų kituose miestuose rinkosi atsakymą "lanko būrelius" (1,1 proc.). Vilniuje mažiausiai respondentų pasirinko atsakymo variantą "kita" ir nurodė, kad jų vaikai keliauja (0,6 proc.), piešia (2,6 proc.), eina į teatrą (1,8 proc.). Kituose miestuose pasirinkę atsakymą "kita", tėvai įrašė: dainuoja (0,6 proc.), mokosi (0,6 proc.), piešia (2,9 proc.), vaikšto lauke su tėvais (0,6 proc.). Ir darbo, ir poilsio dienomis dauguma vaikų aktyviam poilsiui skiria 1-2 val. Mergaitės fiziškai aktyvesnės nei berniukai. Darbo dienomis aktyvaus poilsio trukmė pagal vaikų amžių nesiskiria, o poilsio dienomis 1-2 val. aktyviam poilsiui skiria daugiau jaunesnių nei 5 metų amžiaus vaikų. Darbo dienomis vaikai Vilniuje aktyviam poilsiui skiria daugiau laiko nei kituose miestuose ir daugiau vaikų iš Vilniaus lauke būna 1-2 val. Grįžę iš ikimokyklinės įstaigos vaikai lauke praleidžia apie 1 val. Apibendrinant rezultatus, galima teigti, kad vaikai lauke būna per mažai, ypač šaltuoju metų laikotarpiu. Dauguma vaikų į lauką eina noriai, po aktyvaus poilsio jaučiasi žvalūs.

Tyrimo duomenimis, šiltuoju metų laikotarpiu daugiausia vaikų (būdami ikimokyklinėse ugdymo įstaigose) lauke praleidžia 1-2 val., o šaltuoju - mažiau nei 1 val. Auklėtojų teigimu, daugiausia tėvų prašo, kad jų vaikai nebūtų vedami į lauką dėl to, kad vaikas dar nėra visiškai pasveikęs po ligos. Rytinė mankšta, kaip fizinio aktyvumo forma, naudojama ugdymo įstaigoje, yra dažniausias auklėtojų atsakymas. Daugiausia respondenčių nurodė, kad per savaitę fizinio aktyvumo užsiėmimams tam pritaikytose patalpose skiriama 1-2 val. (52,6 proc.). Mažiau nei 1 val. nurodė 36,8 proc. respondenčių, 10,5 proc. teigė, kad fizinio aktyvumo užsiėmimams skiriamos 3-4 val. Daugiau nei 4 val. nenurodė nė viena auklėtoja. Kadangi buvo klausiama, kiek laiko skiriama per savaitę, galima teigti, kad fizinio aktyvumo trukmė ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra nepakankama.

Vaiko gerovės užtikrinimo kryptys

Pagrindinis tikslas - sukurti aplinką, kurioje kiekvienas vaikas galėtų augti sveikas, laimingas ir sėkmingas. Švietimo sistema turėtų užtikrinti psichologų prieinamumą: kvalifikuotas psichologas kiekvienoje mokykloje, galintis teikti pagalbą mokiniams, mokytojams ir tėvams. Socialinio emocinio ugdymo programos turėtų padėti mokiniams ugdyti emocinius ir socialinius įgūdžius. Organizuojamos įstaigos bendruomenės švietimo programos vaiko teisių apsaugos, prevencijos, vaikų saviraiškos plėtojimo ir kitose vaiko gerovės srityse. Atliekamas pirminis įvertinimas nustatyti specialiuosius ugdymosi poreikius, organizuojama ir koordinuojama švietimo pagalbos teikimas. Gali būti rekomenduojama kreiptis į Pedagoginę Psichologinę tarnybą. Konsultuojama ir teikiama metodinė pagalba mokytojams, tėvams (globėjams) ir bendruomenės nariams dėl specialiųjų ugdymo(si) poreikių turinčių vaikų ugdymo; vykdoma ir koordinuojama smurto ir patyčių prevencijos veiklos plano įgyvendinimas.

Vaiko gerovės komisija

Kiekvienoje mokykloje veikia Vaiko gerovės komisija, kuri rūpinasi mokiniui saugia ir palankia ugdymo aplinka, vaiko gerovės užtikrinimo klausimus sprendžia analizuodama mokyklos bendruomenės narių veiklą, remdamasi vaiko interesais, susitarimais ir ieškodama naujų galimybių, problemų sprendimo būdų. Sprendžiant kokią nors vaiko problemą pirmiausia kalbamasi su klasės auklėtoju. Daugeliu atvejų raktas į vaiko sėkmę ugdymo įstaigoje yra pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas. Į Vaiko gerovės komisiją gali kreiptis ir švietimo įstaigos pedagogai, ir tėvai, ir mokytojai kartu su tėvais, matydami, kad vaikui kyla mokymosi ar socialinių, emocinių, elgesio sunkumų, ieškodami būdų, kaip padėti vaikui juos įveikti. Kartais būtent pedagogai pirmieji pastebi, jog vaikas gali turėti specialiųjų ugdymosi poreikių. Vaiko gerovės komisija sušaukiama įvykus netikėtam, skaudžiam įvykiui. Kai mokykloje įvyksta krizinis atvejis. Komisija sprendžia daugybę klausimų, ne tik moksleivių nusižengimus, nelankymą, netinkamą elgesį. Kita vertus, neretai specialieji vaiko poreikiai išryškėja pradėjus mokytis ir iškilus sunkumams. Kai tie sunkumai užsitęsia, tada ir renkasi Vaiko gerovės komisija, tariasi, kaip padėti, kokios pagalbos galima rasti pačioje mokykloje, o kada pagalbos reikia ieškoti iš šalies. Visa komanda atlieka vertinimą, pildo dokumentus, kurie yra įstatymiškai reikalingi. Kiekvienam vaikui, kurį siunčiame į pedagoginę psichologinę tarnybą, turi būti suruošti dokumentai nustatyta tvarka, pateiktos argumentuotos specialistų išvados. Mokykla įsitraukia į prevencines akcijas prieš patyčias, plečia bendruomenės žinias, supratimą.

Šeima ir bendruomenė

Tėvų švietimas: organizuojamos tėvų švietimo programos, skirtos stiprinti vaikų psichikos sveikatą ir gerovę per vaikų auklėjimą. Labai svarbu teikti pagalbą labai didelės rizikos grupės tėvų mokymams. Ankstyva intervencija: užtikrinamas ankstyvas psichologinės pagalbos prieinamumas vaikams ir šeimoms, susiduriančioms su sunkumais. Nors visi tėvai nori savo vaikams to, kas geriausia, tačiau reikia pripažinti, kad vienintelis neribotas išteklius yra tėviška ir motiniška meilė, o visi kiti - laikas, pinigai, kantrybė, sveikata, jėgos ir t.t.

Tyrimo metodai ir jų taikymas

Analizuojant vaiko psichologinę būseną, galime pažinti vaiko pasaulėjautos, aplinkos suvokimo savitumus. Kiekvienas vaikas unikalus, todėl vaiko asmenybės pažinimas yra savitas kūrybiškas procesas. Psichologas turi mokėti nustatyti vaiko aktualius poreikius šeimoje, tai, kaip jis suvokia atskirus šeimos narius. Tam reikalingos atskiros priemonės, kurių yra įvairių. Šeimos piešimo metodika yra informatyvi vaiko santykių su kitais šeimos nariais tyrimo priemonė. Tyrimo metu, mergaitės paprašiau nupiešti savo šeimą. Naudojau baltą popieriaus lapą, pieštuką ir flomasterius (taip norėjo tiriamoji). Atlikdama šį tyrimą laikiausi psichologinių tyrimo etikos ir validumo reikalavimų, etikos normų. Gerbiu žmogaus asmenybę, stengiuosi, kad atliekamas tyrimas nepridarytų žalos mano tiriamajai. Saugau tiriamosios duomenų anonimiškumą bei konfidencialumą. Tad prieš pradedant tyrimą, paklausiau mergaitės ar ji to nori. Tik jai sutikus, pradėjau tyrimą. Mergaitė, savo šeimos narius nupiešė vienas šalia kito ir susikibusius rankomis, tik dėdę Albiną piešė paskutinį ir nesusikibusį su niekuo, nors mergaitė dėdę myli, tačiau jis nėra šeimos narys ir tikriausia tai norėjo išreikšti piešinyje. Manau, mergaitės ir jos šeimos narių santykiai artimi, nes figūros išdėstytos viena šalia kitos. Artumas - simpatija, buvimas kartu.

tags: #bloga #savijauta #ikimokyklinis

• Williso šeimos kasdienybė su liga
• Profesoriaus K. Stropo pasiekimai
• Orios ir rūpestingos aplinkos kūrimas
• Vaikų šokiai: ugdymas ir džiaugsmas
• Artumas nėštumo metu