Bendravimo situacija tarp suaugusiojo ir vaiko: analizė ir svarba

Kone kiekviename žingsnyje galima išgirsti patarimą tėvams „bendrauti su savo vaiku”. Tačiau, kaip tai padaryti? Apie tėvų bendravimo su vaikais subtilybes ir nebendravimo pasekmes pasakoja psichologės Dorota Oleškevič ir Daiva Talijūnienė. Šiame straipsnyje gilinsimės į tai, kaip kokybiškas bendravimas formuoja vaiko asmenybę, jo raidą, ir kokios yra ilgalaikės tėvų ir suaugusių vaikų santykių perspektyvos, remiantis psichologų įžvalgomis ir transakcinės analizės teorija.

Pasakos - raktas į vaiko pasaulį ir emocinį ryšį

Ar pasakų skaitymas ar sekimas irgi yra bendravimas? Pasakų sekimas yra bene viena svarbiausių bendravimo formų. Tai svarbi priemonė vaiko asmenybės formavimuisi. Ji vysto smalsumą, kūrybiškumą, vaizduotę, kalbinius įgūdžius, leidžia suprasti emocijų pasaulį, bendravimo mechanizmus. Pasakos įvairiapusiškai veikia vaiko raidą, nes jos ugdo, auklėja ir moko. Klausydamas pasakos, vaikas mokosi pats sukurti situacijas ir įvykius. Tai vaikui padeda suprasti lyginant realų gyvenimą ir pasakas. Vystosi vaiko mąstymas, vaikas pasakų herojų pagalba mokosi numatyti ir daryti išvadas.

Tačiau labiausiai pasakos prisideda prie vaiko emocinio pasaulio sferos, ryšio užmezgimo su tėvais. Mama, sekanti ar skaitanti pasaką, yra šalia vaiko. Taip jis gauna labai svarbų fizinį kontaktą - jaučia mamą, jos šilumą, artumą. Mamytė jį kartas nuo karto paglosto, apkabina, prisiliečia. Tokiu būdu atžala jaučiasi saugi ir mylima - mamos priimta.

Bet pats svarbiausias pasakų sekimo ar skaitymo komponentas, kuris ir yra bendravimo pagrindas, tai emocinis ryšys su vaiku - emocijų išraiška, įvardinimas, nagrinėjimas ir jų įvertinimas. Sekant pasaką mamytė ir vaikas yra jausminiame ryšyje. Jie kartu užjaučia nuskriaustuosius, kartu nerimauja, kai herojus kovoja su likimo iššūkiais, kartu džiaugiasi jo laimėjimais. Toks bendravimas su vaiku sustiprina vaiko vertybes. Motina paaiškina, kas yra gėris, darbštumas, didvyriškumas, gobšumas, tinginystė, teisingumas. Pasakų pagalba vaikas susipažįsta su savo ir kitų žmonių vidiniu pasauliu. Sekant ar skaitant pasakas, tėveliai padeda vaikui išmokti savikontrolės, išreikšti savo norus, siekti tikslų ir kontroliuoti savo elgesį. Taip formuojasi vaiko gebėjimas įvertinti savo ir kitų elgesį.

Pradėti sekti pasakas reikia jau nuo pirmųjų dienų. Iš pradžių mamos, supdamos vaikelį, jam dainuoja, seka liaudies pasakas. Vėliau galima kartu žiūrėti piešinukus knygelėse ir kurti pasakas apie juos. Dar vėliau - skaityti ar pasakoti ne tik pasakas iš knygų, bet ir kurti savo. Ypač vaikučiai mėgsta, kai mamytė ar tėtis seka (kuria) pasakas, kurių pagrindinis veikėjas yra pats vaikas.

Darželio ir mokyklos vaidmuo vaiko socializacijoje

Ar vaikui užtenka bendravimo su bendraamžiais darželyje arba mokykloje? Darželis - tai ta vieta, kur vaikas mokosi būti socialinėje aplinkoje. Čia jis išmoksta bendrauti ir bendradarbiauti su kitais žmonėmis, bendravimo normų ir taisyklių grupėje. Darželyje vaikas priverstas mąstyti, atlikti nurodymus, prisitaikyti prie aplinkos ir parodyti save ir savo gebėjimus. Čia juo rūpinasi, su juo bendrauja, moko. Niekas negali paneigti darželio auklėjimo svarbos. Kvalifikuota darželio edukacija - tai vaiko raidos pagrindas. Nuo to ką, vaikas išmoks darželyje, priklausys jo tolimesnis mokymasis. Taigi palikti vaiką namuose tikrai yra neprotinga ir tai jam naudos neduoda.

Tačiau darželio edukacija yra tik sudedamoji vaiko raidos dalis. Į darželio terpę vaikas atneša savo individualias vertybes, elgesio taisykles, tik jam būdingas emocijas. Vaikas turėtų ateiti kaip gebantis save kontroliuoti, mokantis bendrauti, pajėgus išreikšti emocijas. Tik tuomet darželio edukacija bus veiksminga ir vaikas galės toliau vystyti savo asmenybę. Mokslininkai teigia, jog geriausia leisti vaiką į darželį nuo trejų metų. Iki to laiko vyksta vaiko pasaulio pažinimas - formuojasi vaiko saugus prieraišumas, kurio kokybė visapusiškai priklauso nuo bendravimo su tėvais.

Vaikai, su kuriais tėvai nuo pat gimimo labai glaudžiai, nuoširdžiai bendrauja, labiau pasitiki savimi, moka atlikti sudėtingas užduotis, yra aktyvūs, geranoriški, geriau vertina save ir sutaria su kitais, veiksmingiau prisitaiko prie socialinės aplinkos ir turi mažiau elgesio problemų, gali konstruktyviai susidoroti su stresu. Tokie vaikai gerai prisitaiko darželyje, kurio edukacija vertingai papildo jų auklėjimą, vystymąsi, ugdymą ir plečia asmenybės ribas.

Kokybiškas bendravimas užimtumo sąlygomis

Tėvai dažnai daug dirba ir negali visa laiką bendrauti su savo vaikais, ar yra kokia nors išeitis? Iš tiesų, mūsų gyvenimo tempas pastaruoju metu yra labai spartus: tėvai daug dirba, stengdamiesi išlaikyti kuo geresnį šeimos gyvenimo lygį. Suprantama, tenka daug ką paaukoti. Čia nukenčia ir bendravimui su vaiku skirtas laikas, ir paties bendravimo kokybė. Juk grįžus namo norisi pailsėti, atsiriboti nuo darbinių problemų, rūpesčių. Ką mes darome? Dažniausiai įsijungiame televizorių, kad ir ką ten rodytų, o vaikai zuja aplinkui, reikalauja dėmesio.

Kokia galima išeitis? Mūsų manymu, bendravime su vaiku svarbu yra ne kiekybė, o kokybė. Vaikas pasijus mylimas, svarbus, kai sulauks tėvelių skambučių dienos bėgyje, kuomet išgirs ne tik klausimą, kokį pažymį šiandien gavo mokykloje, o taip pat kada tėvai pasiteiraus jo, kaip jis jaučiasi, kas svarbaus šiandien įvyko ir baigiant pokalbį pasakys stebuklingus žodžius: „Aš tave labai myliu, tu man labai svarbus“.

Nėra būtina grįžus vakare namo visą laiką skirti tik vaikams, apleidžiant save. Vaikui galima aiškiai pasakyti, jog mamytė ar tėvelis labai pavargo ir nori dabar valandėlę skirti poilsio sau. Su vaiku galima susitarti, kad prieš einant jam miegoti, valandą skirsite pokalbiams apie dienos įvykius, svarbiausius dalykus, pasakų skaitymui.

Taip pat svarbu įtraukti vaikus į namų ruošos darbus. Juk kartu atliekami darbai suartina. Pavyzdžiui, ruošti kartu vakarienę ir bendrauti, dalintis dienos įspūdžiais. Vaikas pasijus svarbiu, įvertintu, reikalingu, ugdysis jo tiek bendravimo, tiek namų ruošos darbų atlikimo įgūdžiai. Juk tėvai ir vaikai gali vieni kitiems padėti. Dar kartą norime pabrėžti, kad bendravime svarbu pagarba vienas kitam, atvirumas, sąžiningumas, gebėjimas spręsti problemas kartu, kuomet akcentuojame „mes“, o ne „aš“.

Nebendravimo pasekmės: kas nutinka, kai ryšys nutrūksta?

Kokios yra nebendravimo pasekmės? Ankstyvieji vaiko santykiai su artimiausiais žmonėmis turi daug lemiančių pasekmių vaiko raidai. Daugelis užsienio tyrėjų yra nustatę, jog tėvų nuoširdus, pagarbus bendravimas, užtikrinantis vaikui saugumo jausmą, glaudžiai siejasi su teigiamomis ir stabiliomis vaiko emocijomis, pasitikėjimu, savęs nenuvertinimu, gebėjimu bendrauti su šeimos nariais ir bendraamžiais, doru elgesiu.

Vaikai, kurie pasaulį supranta, kaip nesaugų ir keliantį grėsmę jų egzistavimui, pasižymi ryškiomis elgesio problemomis, t. y. jie nesilaiko bendrų susitarimų, pažeidžia nustatytas elgesio taisykles, prastai mokosi, jų elgesys yra agresyvus, jie dažnai mušasi, anksti pradeda rūkyti, išbando alkoholio, narkotikų poveikį ar net įninka į juos. Taip pat nukenčia ir vaiko emocinis stabilumas, pradeda dažnai keistis nuotaikos, atsiranda įvairių dalykų vengimas, nenoras atlikti tam tikrų darbų, dalyvauti gyvenimo įvykiuose…

Vaikai, jaučiantys tikro bendravimo su tėvais stoką, buriasi į grupuotes, jų apranga, išvaizda įgauna tam tikrą, ryškiai išsiskiriantį, stilių. Tokiu būdu jie bando mums pranešti, apie save, kad jie nori būti suprasti, priimti, mylimi. Laiku neatkreiptas dėmesys į šias problemas gali atsiliepti vaikų mokymuisi, tarpusavio santykiams su bendraamžiais bei tėvais, gyvenimo įgūdžių formavimuisi, o taip pat lemti sunkumus vėlesniame gyvenime. „Tėvų ir vaikų santykiai, pastariesiems suaugus, be abejonės, tęsiasi ir toliau“, - teigia „Asmens sveikatos klinikos“ medicinos psichologė, psichoterapeutė Viktorija Tarozienė.

Suaugusių vaikų ir tėvų santykiai: nuo atsiskyrimo iki sugrįžimo

Tėvai ir tėviškasis įvaizdis

Nors šiame etape tėvai ir vaikai jau būna perėję reikšmingiausius santykių kūrimo laikotarpius, tam tikri santykių modeliai jau būna įsišakniję, tačiau ir vėlesniuose gyvenimo etapuose jie neišvengiamai vystosi toliau ir keičiasi. Ši kaita susijusi su fiziniu ir emociniu atstumu bei kiekvienos pusės asmenine raida vėlesniais amžiaus tarpsniais. V. Tarozienė suaugusių vaikų ir tėvų santykiuose išskiria fizinį ir emocinį lygmenis ir teigia, kad fizinis artumas ar atstumas ne visada tiesiogiai atspindi santykio kokybę.

„Santykis su realiu tėvu gali būti kiek kitoks negu santykis su psichologiniu tėviškuoju įvaizdžiu, kuris formuojasi per visą žmogaus gyvenimą ir atspindi kiekvieno žmogaus individualų įsivaizdavimą apie mamą, tėtį ir tėvų porą“, - pastebi V. Tarozienė. Be to, suaugusio žmogaus sąmonėje „tėvų“ sąvoka prasiplečia. „Tėvišką“ ar „motinišką“ įspaudą žmogaus psichikoje palieka ne tik biologiniai tėvai, bet ir kiti emociškai reikšmingi asmenys. Jais, psichoterapeutės teigimu, gali tapti globėjai, giminaičiai, mokytojai, auklėtojai, kaimynai, netgi broliai ir seserys.

Iš tėvų „paveldime“ ne tik akių spalvą ar plaukų formą, bet taip pat mintis apie save, kitus žmones, gyvenimą, emocinio reagavimo ir santykių palaikymo modelius. Santykiai su tėvais neišvengiamai išlieka visų kitų gyvenimo santykių kūrimo ašimi. Kartais suaugusių vaikų elgesys gali būti visai priešingas nei tėvų, tačiau ir jis kyla sekant tėvų pavyzdžiu - tiksliau, dėl desperatiško noro būti kitokiam negu tėvai. Ieškoma būdų, kaip išvengti ankstesnių elgesio modelių atkartojimo tapatinantis su kažkuo kitu. „Ir tada kyla klausimas, kas tampa tomis tėviškomis figūromis ir idealais, pagal kuriuos konstruojame savo vidinį pasaulį ir ryšius su aplinkiniais“, - sako psichoterapeutė.

Suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapai

V. Tarozienė išskiria mažiausiai tris suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapus. Psichologė teigia: lengviausiai atpažįstamas yra jauno suaugusio žmogaus atsiskyrimas nuo branduolinės šeimos, vadinamasis „tuštėjančio lizdo“ laikas. Šis laikotarpis abiem pusėms kupinas pokyčių bei išgyvenimų. Tiek vaikams, tiek tėvams išsiskyrimas gali kelti liūdesį ir ilgesį, o kartu atverti jaudinančias naujas galimybes.

Tėvai atsisveikina su aktyvia tėvyste, tad atsiranda galimybė įsitraukti į naujas ar primirštas veiklas. Gali sustiprėti poreikis formuluoti ateinančio gyvenimo etapo uždavinius, naujai permąstyti gyvenimo prasmės klausimus. „Tėvų porai svarbu ir toliau stiprinti tarpusavio ryšius, siekti bendrų tikslų“, - pastebi psichoterapeutė. Jaunas suaugęs žmogus šiuo metu įgyvendina savo raidos uždavinius: tyrinėja gyvenimą ir mokosi plačiąja prasme. Pradeda profesinę karjerą, kuria profesinius ir asmeninius ryšius. Pasak psichoterapeutės, šiuo laikotarpiu tiek emocinis, tiek fizinis atstumas tarp tėvų ir vaikų natūraliai gali padidėti. Abi pusės gali pajusti laisvę ir norą atitolti, tyrinėti savo asmeninę gyvenimo erdvę, norus ir poreikius, išnaudoti santykių su kitais žmonėmis, vietomis ir patirtimis teikiamas galimybes. Gal net nesąmoningai patikrinti, kiek toli ir ilgai gali būti atskirai.

Sugrįžimas į šeimą

Antrąjį suaugusių vaikų ir tėvų santykių etapą psichoterapeutė sieja su „sugrįžimu“. Po kelionių ir savęs paieškų, jeigu santykiai yra pakankamai sveiki ir gyvybingi, anksčiau ar vėliau turėtų ateiti noras „sugrįžti į šeimą“. „Kalbu ne apie fizinį suaugusių vaikų grįžimą į tėvų namus, nors toks noras irgi gali kartotis, bet apie šeimos susibūrimą draugėn platesniąja prasme, kai susitinka suaugę lygiaverčiai asmenys“, - sako V. Tarozienė.

Poreikis suartėti dažnai kyla atsiradus bendram tikslui, pavyzdžiui, auginti trečiąją kartą, kuo nors drauge rūpintis. Vaikų auginimas nuo seno yra bendruomeninis darbas. Tuo tikslu dažnai atsigręžiama į tėvus, senelius, kitus artimus žmones. Jei santykiai su giminaičiais komplikuoti, „šeima“ tampa draugai, kaimynai, kolegos. Pradėjus rūpintis jaunesniąja karta, taip pat bendruomenės, visuomenės, krašto, tautos reikalais, kyla natūralus poreikis suartėti su žmonėmis, kurie šioje veikloje turi daugiau patirties ir nori ja pasidalinti. Sėkmės atvejais tai kūrybingo ir produktyvaus tėvų ir suaugusių vaikų bendradarbiavimo laikotarpis. Perduodama net kelių kartų sukaupta patirtis, tradicijos, vertybės, o vaikai visa tai gali kūrybingai papildyti. Pasak psichoterapeutės, čia biologinis amžius netenka aktualumo. Svarbiausia šiame procese yra bendro tikslo siekimas, patirtis ir bendradarbiavimas, kurie įtraukia ir praturtina visus santykio dalyvius.

Lūkesčiai ir galimybės

Trečias tėvų ir suaugusių vaikų santykių etapas susijęs su dar vienu atitolimu ir atsisveikinimu. Bėgant metams neišvengiamai didėja tiek tėvų, tiek amžėjančių vaikų fizinių ir psichinių susirgimų bei mirties tikimybė. Akivaizdu, kad aktualesni darosi rūpinimosi ir fizinės priežiūros klausimai. „Kartais susiklosto paradoksali situacija, kad vaikai ir tėvai šiuo laikotarpiu suartėja fiziškai, tačiau psichologinis jų atstumas didėja, nes kuri nors pusė dėl prastos sveikatos nebegali atpažinti savo artimųjų, palaikyti prasmingo ryšio“, - pastebi V. Tarozienė.

Tradicinės šeimos ir bendruomeninio gyvenimo vertybes puoselėjančiose kultūrose įprasta, kad šeimos nariai rūpinasi vieni kitais, o tėvų priežiūra senatvėje laikoma vaikų pareiga. Tačiau šiandien gyvename postmodernioje ir globalioje visuomenėje, kur fizinio artumo ir tiesioginės priežiūros lūkesčius ne visada pavyksta išpildyti. Dažnai vaikai gyvena toli nuo tėvų ir fiziškai negali jiems padėti. Arba darbingo amžiaus asmenys neturi galimybių savarankiškai rūpintis sergančiais artimaisiais. Pagerėjus gydymo bei slaugos sąlygoms, taip pat paslaugų prieinamumui, tenka pasvarstyti, kur, namuose ar įstaigoje, pagyvenusio ar sergančio artimojo gyvenimo kokybė bus geresnė. Psichoterapeutė atkreipia dėmesį, kad šie klausimai neretai kelia įtampą ir gali tapti nesutarimų bei konfliktų šeimoje priežastimi.

Tėviškumas postmodernioje visuomenėje

Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvos šeiminių santykių struktūra reikšmingai keičiasi. Bendrai gyvenančių kelių kartų šeimos tampa retenybe. Šeimos nariai dažniausiai nebėra susaistyti gyvenamosios vietos ar bendro amato. Ne kiekvienas skuba perimti tėvų gyvenimo būdą, požiūrį. Užaugo jau kelios kartos vakarietiško individualizmo dvasioje augintų vaikų, kurie linkę rūpintis savimi nesikliaudami besąlygišku biologinės šeimos palaikymu. Taigi ir nesijaučiantys jai absoliučiai įsipareigoję.

„Šie suaugę žmonės turi galimybę laisvai rinktis, su kuo užmegzti ir palaikyti santykius, kam ir kiek įsipareigoti, ką jie laikys savo „tėvais“, o kartais ir „vaikais“. Taigi tėvų ir suaugusių vaikų santykius kai kuriais atvejais galime laikyti savotišku pasirinkimu, kuris paremtas bendra jų istorija, emociniais ir moraliniais kiekvieno santykio dalyvio argumentais“, - pastebi psichoterapeutė V. Tarozienė.

Transakcinė analizė: psichologinis bendravimo modelis

Transakcinė analizė (TA) - tai grupinės ir individualios psichoterapijos kryptis, kurios kūrėjas yra kanadiečių psichiatras Erikas Bernas (Eric Berne). Galutinis analizės tikslas - išmokyti žmogų gyventi iki galo realizuojant save ir būti laimingam besikeičiančiame pasaulyje. TA teorija nagrinėja žmogaus asmenybę, komunikaciją, gyvenimo pozicijas, išskiria gerovės lygius, kalba apie paglostymų ir niuksų reikšmę, išskiria ego būsenas, pateikia laiko struktūrizavimo rūšis, psichologinius žaidimus, kalba apie autentiškas emocijas ir reketinius jausmus, gyvenimo scenarijus ir kt.

Ego būsenos ir transakcijos

TA teigia, kad žmogaus psichikoje atskirai veikia trys dalys - tėvas, vaikas ir suaugęs asmuo. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti keista, kad viename žmoguje vienu metu yra trys asmenybės būsenos, tačiau jos pasireiškia ne visos kartu vienu metu, o atskirai po vieną.

• Vaiko ego būsenai būdinga tarytum iš vaikystės atėjusi realybė, pasižyminti impulsyvumu, betarpiškumu, kūrybiškumu iš vienos pusės ir bejėgiškumu, nesugebėjimu priimti sprendimų iš kitos pusės.
• Suaugusiojo ego būsenai būdingi visai kiti bruožai: tiesus reagavimas į tai, kas vyksta čia ir dabar, racionalus ir nuoseklus veikimas.
• Tėvo būsena pasižymi perimtais iš savo tikrųjų mamos ir tėvo jausmais, mintimis ir elgesio būdais.

Visos ego būsenos yra reikalingos. Tačiau svarbus yra ne tiek pačių ego būsenų įvardinimas, kiek transakcinės analizės pastebėjimas, kad vienu metu veikia tik viena būsena. Vadinasi, kai žmonės bendrauja, tai pasireiškia viena kuri nors ego būsena. Vadinasi, bendraujant dviem žmonėms, kiekvienas kalba iš savo ego būsenos.

Bendravimas TA yra vadinamas transakcija. TA pradininko E. Berno nuomone, paprasčiausias transakcijos variantas iš dviejų dalių: stimulo, kurį sukelia vienas pašnekovas, ir iš kito žmogaus reakcijos į tą stimulą. Pavyzdžiui, vienas žmogus iš Suaugusiojo (S) būsenos klausia kito Suaugusiojo būsenos (S), kiek šiuo metu yra laiko. Pašnektas žmogus pasižiūri į laikrodį ir iš S būsenos atsako, kad šiuo metu yra dvylika valandų trisdešimt penkios minutės.

Paralelinė transakcija gali būti ir kitokio tipo. Pvz., viršininkas iš Tėvo (T) būsenos teiraujasi pavaldinio Vaiko (V) būsenos, ar tas gerai suprato užduotį. Pavaldinys iš Vaiko (V) būsenos prašo dar kartą paaiškinti, kaip teisingai reikia atlikti užduotį. Taip jis kreipiasi į viršininko Tėvo (T) būseną. Transakcija išlieka paralelinė.

Tačiau transakcijos gali būti ir susikertančios. Matome, kad transakcijos vektoriai susikirto. Antroji E. Berno komunikacijos taisyklė sako, kad, esant susikertančiai transakcijai, komunikacija nutrūksta. Kaip klasikinis pavyzdys pateikiamas pardavėjo ir pirkėjo pokalbis. Šio bendravimo schemoje juodomis rodyklėmis pavaizduotas išorinis dviejų Suaugusiųjų bendravimas socialiniu lygmeniu, o raudona linija - realioji paslėpta komunikacija, kuri vyksta psichologiniu lygmeniu.

TA taikymas bendravimui ir santykiams

Akivaizdu, kad bendraujant reikia vengti susikertančių transakcijų. Jei pašnekovas iš Vaiko pozicijos prašo jūsų pagalbos, tai bus natūralu, jei atsakysite iš išmintingo Tėvo būsenos. O jei pašnekovas pats bando jus įvaryti į Vaiko būseną, tai nesigėdykite atsakyti iš Vaiko pozicijos. Transakcija „Vaikas→Tėvas“ - puiki startinė pozicija manipuliuoti kitais. Bendraujant reikėtų vengti naudoti paslėptas transakcijas, žeminančias kitą žmogų.

Tačiau geriausia naudoti tiesiogines paralelines transakcijas:

• Transakcija Tėvas-Tėvas (TT) padeda pasikeisti įspūdžiais, pasitarti.
• Transakcija Suaugęs-Suaugęs (SS) leidžia racionaliai išspręsti problemą, numatyti tolesnius veiksmus.
• Transakcija Vaikas-Vaikas (VV) padeda lengvai ir greitai artimiau susipažinti, užmegzti betarpišką draugišką kontaktą.

Bendravimo žaidimai

Šešto dešimtmečio pabaigoje psichoanalitikai iškėlė teoriją, kad bendravimo žaidimo metu mes užimame vienokią ar kitokią poziciją, jas galima suskirstyti į tris esmines „ego-būsenas“: Suaugusiojo, Tėvo ir Vaiko. Tai reiškia, kad bendravimo problemos kyla dėl bendraujančiųjų vidinių nuostatų. Mes esame Tėvo ego-būsenoje, kai elgiamės ir mąstome taip, kaip mūsų pačių tėvai mąstydavo. Kai mąstome realistiškai ir objektyviai, esame Suaugusiojo ego-būsenoje. O kai mąstome taip lyg vėl būtume vaikais, esame Vaiko ego-būsenoje. Mes galime keisti būsenas transakcijų metu.

Ši mergina greičiausiai atkartos vaikystėje išmoktą elgesį jau pati būdama suaugusi. Merginos vidinis Vaikas išsirinks tokį vyrą, kuris būtų kontroliuojantis, tuo tarpu vyras dėl savo vaikystės modelių išsirinks moterį, kuri būtų lengvai kontroliuojama. Taigi pora žais Vaiko ir Tėvo vaidmenų žaidimą. Norėdami bendrauti kaip suaugę žmonės, tiek vyras, tiek moteris turėtų sugriauti nusistovėjusias žaidimo taisykles. Toks žmonių santykių aprašymas psichologijoje yra vadinamas transakcine analize. Ši asmenybės ir psichoterapijos teorija gali būti naudojama ne tik individų sąveikai tirti, tačiau naudinga ir organizacijose, klinikiniame darbe su psichiniais ligoniais ar pedagogikoje.

Elgesio analizė pagal transakcinę analizę

Visų pirma, reikia sau pripažinti, kad neretai mąstome ir elgiamės visai ne taip kaip suaugęs žmogus, pasitaiko, jog tampame penkių metų berniuku ar mergaite arba savo tėvu ar motina. Pastebėkite, kaip gerai iš tiesų mokate šiuos vaidmenis, kaip tiksliai juos atliekate kasdieniame bendravime su sutuoktiniais, draugais ar kolegomis. Visos trys ego būsenos gali būti konstruktyvios ir naudingos. Pavyzdžiui, būdamas vaikiškas aš galiu nuspręsti spausti greičio pedalą iki dugno lėkdamas greitkeliu ir taip tiek sau, tiek aplinkiniams sukelti labai didelį pavojų, kita vertus tik vaikiškai laisvas ir žaismigas aš nusprendžiu nutapyti paveikslą, parašyti knygą ar kaip kitaip produktyviai atskleisti savo jausmus.

Užvis geriausia nuolatos būti suaugusiojo ego-būsenoje. Deja, nėra taip paprasta. Tėviška kontrolė gali būti pernelyg didelė, tačiau retkarčiais mes tiesiog privalome imtis kontrolės, kuri padeda suvaldyti situaciją. Pavyzdžiui, visai dažnai nutinka taip, kad atėję į naują darbą turime dar daug ko išmokti. Tokiu atveju mums paskiria kolegą, kuris greičiausiai užims kontroliuojančią, tačiau ne spaudžiančią Tėvo ego-būseną, o jūs elgsitės taip lyg būtumėt susidomėjęs, tačiau ne pašėlęs Vaikas - mažas mokslininkas.

Transakcijų stabilumas

Kita vertus, viskas tampa daug sudėtingiau, jei transakcija nėra stabili, pavyzdžiui, du draugai geria arbatą ir šnekučiuojasi, tačiau iš esmės per visą pokalbį vienas draugas teištaria vos kelis žodžius, nes yra Vaiko ego-būsenoje ir nenori kalbėti, nes jaučiasi menkesniu. Viso pokalbio metu kalbantysis draugas manė, kad bendrauja su suaugusiojo ego-būsenoje esančiu tylesniu draugu. Pastebėkite, kad šioje transakcijoje vaidmenys staiga pasikeitė. Nepraleiskite!

Apibendrinant Transakcinės analizės koncepcijas, galime pateikti lentelę, atspindinčią ego būsenų ir transakcijų esmę:

tags: #bendravimo #situacija #tarp #suaugusiojo #ir #vaiko

• Kūdikių odos būklės ir priežiūra
• Atraskite įdomiausias veiklas vaikams Marijampolės regione
• Prisiminimai apie Apoloniją Grigonytę
• apie kūdikio vystymąsi ir priežiūrą
• embrionų skaičius dirbtinio apvaisinimo procedūroje