Vaikų poezijos knygos: tarp tradicijos ir šiuolaikiškumo

Vaikų poezija nuolat kinta ir ieško savęs, laviruodama tarp klasikos ir moderniųjų tendencijų. Dažnai susiduriama su iššūkiu, kaip išlaikyti tradicines vertybes, kartu atliepiant šiuolaikinio vaiko poreikius ir patirtis. Apžvelgiant pastaraisiais metais išleistas vaikų poezijos knygas, galima išskirti keletą ryškių krypčių ir autorių, kurie savo kūryba prisideda prie šios srities gyvybingumo.

Tradicijos tęstinumas: Maironio dvasia ir amžinosios vertybės

Daugelis vaikų poezijos kūrinių tebėra įsišakniję tradicijoje, puoselėja šeimos ir gamtos temas, remiasi klasikinėmis moralinėmis nuostatomis. Pavyzdžiui, Aldonos Elenos Puišytės eilėraščių knygoje „Užburtas raktas“ (2010 m., „Homo liber“) kuriamas idealizuotas ir idiliškas pasaulis. Čia Lietuva tebemena Maironio laikus, kur „kuždasi vėlės karžygių“, stūkso pilys, o raktus rasti gali tik tie, kuriems „Tėvynės meilė amžina“.

Šių knygų struktūra dažnai yra tradicinė - eilėraščiai grupuojami pagal metų laikų temas: nuo džiugių pavasarinių įspūdžių (pvz., „Vieversio giesmelė“, „Velykos“) iki metų pabaigos švenčių (pvz., „Betliejus“, „Kalėdų senelis“). Eilėraščių personažai - dažniausiai personifikuoti gyvūnai, pavyzdžiui, žemę sveikinantis vieversys, namais besirūpinantis varnėnas, darbštuolis genys. Tokiuose kūriniuose skaitymas parodomas kaip neginčijamai būtinas ir malonus užsiėmimas, o didžiausia dovana vaikams - „po knygelę kiekvienam“.

Tokią šeimos ir vaikystės idealizavimo, amžinųjų vertybių teigimo paradigmą atspindi ir dauguma 2011 m. pasirodžiusių vaikų poezijos knygelių. Eiliuota kalba šeimos narius pristato Zita Gaižauskaitė knygoje „Iš vieno kamieno“. Nors tradicinė eiliuota forma kai kada yra silpna, autoriai nuoširdžiai džiaugiasi gamta ir atbundančiu pavasariu. Pavyzdžiui, Rožė Poškienė rinkinėlyje „Su močiute“, Petronėlė Banaitienė knygoje „Nešu tau džiaugsmą“ ir Teresė Ūksienė knygose „Barborytė ir motiejukas“ bei „Žiedų karalijoj“ siekia papasakoti vaikui apie jį supančią gamtą ir gėles.

Judita Ožeraitytė savo kūryboje taip pat kalba apie didįjį GĖRĮ, ir, matyt, tikisi patenkinti vaikų šventėms skirtos poezijos poreikį. Jos knygelės „Sveika, šalie Kalėdų“ eilėraščiai skirti deklamuoti per žiemos šventes, o „Po motulės sparneliu“ - per pavasario. Net knygnešiai nepamiršti - jiems skirta „Vaikų abėcėlė“.

Aktualumo klausimas: Ar tradicija tebėra patraukli šiuolaikiniam vaikui?

Kyla klausimas, ar tokia poezija šiandien tebėra aktuali. Ar mato šiuolaikinis vaikas „išvariusį pirmąją vagą artoją“? Ar gali mažajam skaitytojui kilti retorinis klausimas, kad „Tiek laimės pasauly / Gal niekas neturi?“

Dažnai autoriai, imdamiesi bet kokios temos, įsivaizduoja, kad vaikui reikia kalbėti elementariai, svarbu surimuoti žodžius, neatsižvelgiant į meninę vertę. Tai yra beveik visų pernai išleistų poezijos knygelių bėda. Pavyzdžiui, Rūtos Lukšienės knyga „Bitė Rūta“, išleista su Kultūros ministerijos parama, susideda iš trijų trumpų poemėlių apie bitę Rūtą, kiškį ir du kiškučius, kurie nenorėjo eiti į mokyklą. Nors knygelės popierius ir dizainas yra puikios kokybės, su žaismingomis, dinamiškomis Godos Jackutės iliustracijomis, meninė vertė yra vidutiniška.

Šiuolaikinė vaikų poezija: paprastumas, metaforos ir enciklopedinės žinios

Vis dėlto, vaikams galima kurti paprastai, bet ne prastai. Tokių pavyzdžių randama ir šiuolaikinėje vaikų poezijoje.

Jono Mačiukevičiaus „Kaip greitai tu augi“

Dauguma Jono Mačiukevičiaus rinkinio „Kaip greitai tu augi“ eilėraščių atspindi prigimtinę vaiko teisę į savo amžių, universalųjį „čia ir dabar“, netemdomą ateities rūpesčių. Rinkinys skirtas dukrai Vijonei ir kiekvienam mažamečiui skaitytojui, kurio kasdiena apsiriboja pojūčiais „matau“, „girdžiu“, „užuodžiu“, „liečiu“, „ragauju“. Vaikas čia dar bijo tamsos ar varlės, įsiklauso, kas vyksta jo pilvelyje, bet minimalistinės stilistikos eilėraščiuose švysteli ir netikėtas metaforinis palyginimas, žaismingas pastebėjimas. Pavyzdžiui, eilutės „Kur Lietuvos pats vidurys, / Lizdelį susisuko vyturys“ leidžia beveik patikėti, kad genialumas slypi paprastume.

Jono Liniausko „Paukščių abėcėlė“

Jonas Liniauskas, sukūręs „Paukščių abėcėlę“, išradingai sujungia atskirus eilėraščius, paversdamas juos rišlaus pasakojimo segmentais, šalia pateikdamas ir enciklopedinių žinių apie paukščius. Tai tradicinė eiliuota abėcėlė su eilėraščiais nuo A iki Ž, tačiau kartu tai ir intriguojantis nuotykinis siužetas apie apuokus, besirengiančius atremti tariamą alksninukų puolimą. Poemėlės stilius yra ekspresyvus, dinamiškas, su gausybe paukščių personažų, kuriems visiems rasta vietos siužete ir abėcėlėje. Neprarandamas ir didaktinis elementas - pabrėžiama motyvacija mokytis skaityti ir rašyti, parodant, kaip viena praleista raidė gali pakeisti žodžio prasmę. Autorius skaitytojams pateikia ir įdomių faktų apie paukščius, pvz., apie zylių rūšis ir jų svorį.

Marcelijaus Martinaičio „Drakonas ir upė. Seno smuikininko dainelės“

Džiugiai nuteikė ir pripažinto kūrėjo Marcelijaus Martinaičio pasiryžimas išleisti dviejų dalių knygelę vaikams „Drakonas ir upė. Seno smuikininko dainelės“. Eiliuota pasaka „Drakonas ir upė“ yra nauja, sukurta specialiai galvojant apie vaikų auditoriją. O „Seno smuikininko dainelėse“ sudėti anksčiau sukurti eilėraščiai, kurie galėtų būti vaikų skaitomi ir mėgstami, daugiausia iš Vytauto Kernagio dainų repertuaro.

Pasakos „Drakonas ir upė“ siužetas yra elementarus: raudonas drakonas ima siurbti vandenį, tad upės pakyla į dangų. Nors siužeto ekspozicija pernelyg ištęsta, o primityvus eiliavimas ir bandymas įterpti šiandienos vaikams pažįstamų elementų (pvz., „Sprite“) kartais sunkina Martinaičio braižo atpažinimą. Tačiau „Seno smuikininko dainelės“ gali drąsiai pretenduoti į vaikų ir suaugusiųjų literatūros aukso fondą. Šios knygos dvi dalys - „Vaikystės debesys“ ir „Kukučio baladės“ - apima platų temų spektrą, nuo gamtiškųjų, besisukančių metų ritmu, iki filosofinių tekstų apie žmogaus gyvenimą.

Tai universalūs tekstai, liudijantys filosofinį žvilgsnį į gyvenimą, leidžiantys gėrėtis metaforomis, kurias vaiko vaizduotė veikiausiai suvoks tiesiogiai. Eilėraščiuose kalbama apie seno ir mažo pasaulėjautos bendrystę, skleidžiasi pagarbus, šviesus požiūris į senatvę ir užuojauta vienišam žmogui. Tokia poezija padeda sulaukti stebuklo - pasitikėjimo vaiko gebėjimu suprasti ne vien lengvą, „pūkinę“ poeziją, išgydo jo klausą, metų metus žeidžiamą pigaus rimavimo.

tags: #belmarta #sirs #knyga #vaiko #belaukiant

• Kaip tinkamai maitinti 6 mėnesių kūdikį?
• Sąlygos motinystės pašalpai po grįžimo iš užsienio
• viskas, ką reikia žinoti apie Santaros klinikų gimdymo skyrių
• 2000 Eur riba ir mokesčių tvarka
• Viskas apie gimdymo namus