Vaikas – viena pažeidžiamiausių visuomenės grupių
Vaikai, dėl savo amžiaus ypatumų ir specifinės padėties šeimoje bei visuomenėje, yra viena labiausiai pažeidžiamų socialinių grupių. Vaiko teisės yra ginamos tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės lygmeniu. Vaikai turi savarankiškas teises ir pareigas, tačiau jų teisių įgyvendinimas ir interesų apsauga pirmiausia priklauso nuo asmenų, moraliai ir teisiškai įpareigotų užtikrinti jų realizavimą: tėvų, globėjų (rūpintojų), kitų šeimos narių. Būtent šių teisių įgyvendinimas yra susijęs su šeima ir jos požiūriu į vaiką bei jo teises. Deja, ne visose šeimose vaiko teisių įgyvendinimui skiriamas pakankamas dėmesys, todėl tokiose šeimose vaikai jaučiasi nesaugūs. Vaiko teisių ir teisėtų interesų kartais nepaiso net ir artimiausi vaikams žmonės - tėvai.
Vaikas turi teisę turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo fizinei, protinei, dvasinei, dorovinei ir socialinei raidai. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos preambulėje pažymėta, kad vaikas visapusiškai ir harmoningai vystytis gali tik augdamas šeimoje, jausdamas laimę, meilę ir supratimą. Tėvų pareiga yra prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, moraliniu, dvasiniu ugdymu, išlaikyti juos, sudaryti palankias visapusiškos ir darnios raidos sąlygas, kad jie būtų parengti savarankiškai gyventi visuomenėje. Tačiau svarbu priminti ir apie pareigas. Dažnai praktika rodo, kad dalis tėvų nežino, kaip apginti vaiko teises ir teisėtus interesus, o kiti - užmiršta savo, kaip tėvų, pareigas.
Vaiko samprata ir teisinis statusas
Prieš pradedant kalbėti apie vaiko teisių įgyvendinimą šeimoje, pirmiausia turime išsiaiškinti, ką reiškia sąvoka "vaikas", kokie požymiai išskiria vaikus kaip socialinę grupę iš kitų visuomenės grupių, kodėl jų interesams teikiamas išskirtinis dėmesys. Anot G. Sagaties (2006), vaikystę apibrėžia žmogaus gyvenimo laikotarpis, kurio metu dominuoja specifinės vaiko savybės ir bruožai. Vaikystės samprata kito istoriškai priklausomai nuo visuomenės išsivystymo ir modernios valstybės sukūrimo. Iš to išplaukia, kad ir pati vaiko samprata yra glaudžiai susijusi su visuomenės kultūra, tradicijomis ir socialine struktūra.
Vaiko sąvoka ir amžiaus kriterijai, teisiškai atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, tarptautiniu lygiu pirmą kartą buvo įtvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Joje teigiama, kad vaikas yra kiekvienas žmogus, neturintis 18 metų, jeigu pagal jo taikytiną įstatymą pilnametystė nepripažįstama anksčiau (Sagatys, 2006). Taigi, vaikai kaip atskira visuomenės grupė yra išskirta pagal amžių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 2 straipsnyje numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.
Iki kol sueis 18 metų (asmuo, kuriam nėra suėjęs šis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento); 3) emancipacijos būdu. Taigi, vaikystė prasideda nuo gimimo ir tęsiasi iki 18 metų. Šiame amžiaus tarpsnyje vaikai yra ekonominio ir politinio priklausomumo stadijoje. Ekonomine prasme jie yra priklausomi nuo šeimos išteklių bei socialinių paslaugų. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį ir sukurti teisines vaiko teisių įgyvendinimo prielaidas. Vaiko teisinio subjektiškumo problema teisės teorijoje nėra nauja. Teisinis subjektiškumas - juridinė prielaida įgyti teises ir pareigas - būdingas ir juridiniams, ir fiziniams asmenims. Kadangi subjektiškumas yra abstraktus, apibūdinant subjekto teisių ir pareigų apimtį bei teisinę galimybę jas įgyti teisingiau būtų kalbėti apie subjekto teisinį statusą. Vaiko teisinis statusas priklauso nuo kelių faktorių: 1) amžiaus (be abejonės, vaiko teisinis statusas priklauso nuo amžiaus, be to, jis nuolat kinta); 2) civilinio veiksnumo (Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas numato atvejus, kai asmuo iki 18 metų įgyja visišką civilinį veiksnumą (pvz., sudarius santuoką).
Vaiko teisių apsauga šeimoje
Kaip teigia, G. Sakalauskas (2000) šeima yra svarbiausia terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis. Todėl ypatingas dėmesys skiriamas vaiko teisių apsaugai šeimoje, kuri yra plačiausiai tarptautinės bendrijos pripažįstama vaiko teise. Dar 1959 m. Vaiko teisių deklaracijoje buvo įtvirtinta, kad vaikas turi, kai tai įmanoma, augti tėvų globoje ir jų priežiūroje. Konvencijoje yra pateikiamos kelios pagrindinės elgesio su vaikais, jų apsaugos ir dalyvavimo visuomenės gyvenime vertybės. Visų pirma jos išreikštos 2, 3, 6, ir 12 straipsniuose.
Vienas iš pagrindinių konvencijos principų - vaikai turi turėti galimybę naudotis savo teisėmis ir nepatirti diskriminacijos. B. Kairienė (2007) teigimu, diskriminacijos draudimas laikomas bendruoju principu, taikomu įgyvendinant visas Konvencijos nuostatas. Šis principas apima bet kokią diskriminaciją.
Nediskriminacijos principas nereiškia sąlygų suvienodinimo, nes įvertinus kiekvieno vaiko unikalumą ir individualius poreikius kitoniškumo išvengti neįmanoma. Svarbu, jog priimant vaiko interesus įtakos sprendimus, pirmiausia turi būti atsižvelgiama į jo interesus. Tėvų, visuomenės ir valstybės interesai neturi būti laikomi viršesniais. Anot B. Kairienės (2007), principo pirmiausia atsižvelgti į tai, kas vaikui geriausia, taikymo sritis labai plati. Be to, šis principas įgyja ypatingą reikšmę, kai netaikomi kiti Konvencijos straipsniai. Vaiko interesai ne visada yra vienintelis ir pagrindinis veiksnys, į kurį reikia atsižvelgti, kartu gali būti ir kitų asmenų interesų. Tačiau šio principo esmė - ar vaiko interesai buvo išnagrinėti ir į juos buvo atsižvelgta pirmiausia. Šis principas yra tiesiogiai susijęs su vaiko ekonominėmis ir socialinėmis teisėmis. Vaikas turi teisę ne tik nebūti nužudytas, bet ir išlikti ir sveikai vystytis. Kaip teigia B. Kairienė (2007), vaikas turi teisę į tokį gyvenimo lygį, kuris būtinas jo fiziniam, protiniam, dvasiniam, psichologiniam, doroviniam, socialiniam vystymuisi. Geriausios prielaidos vaiko sveikam vystymuisi yra šeimoje. Tačiau ne mažesnė yra ir valstybės atsakomybė sudarant fizines, ekonomines, socialines, psichologines, medicinines, kultūrines, politines, teisines ir kitokias prielaidas vaikui vystytis.
Vaiko teisę į šeimos ryšius saugo ir nacionaliniai įstatymai. Ypatingą šeimos vietą pabrėžia Konstitucijos 38 straipsnis, numatantis, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas (1 dalis), o valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę (2 dalis). Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje pabrėžiama, kad vaikas nuo gimimo momento turi teisę į vardą, pavardę, tautybę ir pilietybę, teisę į šeimos bei kitus su jo individualybe susijusius ryšius ir jų išsaugojimą.
Tėvų pareigos ir atsakomybė
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. 6 d. įtvirtinta tėvų teisė ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis bei juos iki pilnametystės išlaikyti. Tai - pamatinė tėvų valdžios sampratos nuostata, kuri detalizuojama kituose šeimos teisinius santykius reglamentuojančiuose teisės aktuose.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 3.155 straipsnyje, apibrėžiančiame tėvų valdžios turinį, nustatyta, kad tėvai turi teisę ir pareigą dorai auklėti bei prižiūrėti savo vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, atsižvelgdami į jų fizinę ir protinę būklę, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Tai yra ne tik įstatyme įtvirtintos tėvų pareigos, už kurių nevykdymą gresia atsakomybė, bet ir visuomenėje priimti, savaime suprantami tėvų įsipareigojimai savo vaikams.
Šių dienų realybė yra tokia, kad teisminiu keliu tenka spręsti ne tik išlaikymo, bet ir kitų tėvų savo vaikams turimų pareigų, tokių kaip, pareigos auklėti vaikus, juos prižiūrėti, rūpintis jais, dorai vystyti ir kt., nevykdymo klausimus.
Tėvai gali ne tik nevykdyti aukščiau nurodytų pareigų, bet ir aktyviais veiksmais jas pažeisti, piktnaudžiauti tėvų valdžia, žiauriai elgtis su savo vaikais, daryti jiems žalingą įtaką amoraliu elgesiu, vesti amoralų gyvenimo būdą, kenkiantį vaikų visapusiškam vystymuisi ir pan. Tokiais atvejais reikia skubiai imtis priemonių, siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus, kuris pats savimi pasirūpinti negali, o įstatyminiais jo atstovai (šiuo atveju - tėvai), turintys pareigą visokeriopai ginti vaiko interesus ir suteikti jam geriausias gyvenimo sąlygas, užtikrinti, kad vaikas augtų sveikoje, saugioje aplinkoje, tokių sąlygų jam neužtikrina, ir būtent dėl tokio tėvų nerūpestingumo arba net tyčios, vaikui padaroma žala (fizinė, turtinė, moralinė).
Tėvų valdžios apribojimo pagrindai ir būdai
CK 3.180 straipsnyje numatyta procesinė galimybė teismui laikinai arba nuolat apriboti tėvų (vieno iš tėvų) teises savo nepilnamečiams vaikams, kai tėvai (tėvas ar motina arba abu) vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaikais, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu arba nesirūpina vaikais.
Paaiškėjus aplinkybėms, kad tėvai (vienas iš tėvų) nurodytais būdais pažeidinėja nepilnamečio vaiko interesus, vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, prokuroras ar vaiko globėjas (rūpintojas) gali teismui pateikti ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios apribojimo.
CK 3.180 str. 1 d. įvardytos sąlygos, kai ribojama tėvų valdžia. Jų sąrašas yra baigtinis ir jos yra tada, kai tėvas, motina ar abu tėvai vengia atlikti savo pareigas vaikams, piktnaudžiauja tėvų valdžia, žiauriai elgiasi su vaiku, daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu, nesirūpina jais. Civlinis kodeksas numato du tėvų valdžios apribojimo būdus - laikinąjį ir nuolatinį.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo jurisprudencijoje pažymėjo, kad sprendžiant klausimą dėl tėvų valdžios apribojimo sąlygų, būdo ir padarinių, esminis dalykas - nustatyti tėvų veiksmus, kuriais neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. Įvertinus tėvų atliekamų veiksmų pobūdį, specifiką ir jų sukeltus padarinius, sprendžiama, kokį tėvų valdžios apribojimą - nuolatinį ar laikinąjį - taikyti.
Nuolatinis tėvų valdžios apribojimas
Nuolatinis tėvų valdžios apribojimas taikomas tada, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai/tėvas/motina daro ypatingą žalą vaiko vystymuisi ar visiškai juo nesirūpina, ir nėra duomenų, kad padėtis gali pasikeisti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėdamas bylą dėl nuolatinio motinos valdžios apribojimo, pažymėjo, kad motinai nepavyko užmegzti kontakto su dukterimi, ji taikė netinkamas auklėjimo priemones, retai su ja bendravo, nesinaudojo jai teikiamomis socialinėmis paslaugomis, kurios turėjo padėti jai geriau suprasti savo, kaip motinos, vaidmenį vaiko gyvenime, išsiaiškinti dukters poreikius ir galimybes juos tinkamai tenkinti, net esant ir ne visai palankioms objektyvioms sąlygoms (mergaitės sveikatos sutrikimai ir gyvenimas kitame nei motina mieste). Byloje nustatyta, kad mergaitė nei motinos namuose, nei bendraudama su motina nesijaučia saugi. Be to, pati mergaitė, būdama 14 metų amžiaus, išreiškė pakankamai kategorišką nuomonę, atsisakydama bendrauti su motina. LAT šioje byloje aiškiai nurodė, kad domėtis vaiku neužtenka, tėvai vaikus turi auginti, tenkindami jų fiziologinius, emocinius, ugdymo ir kitus svarbius poreikius. Tinkamas vaiko poreikių identifikavimas yra viena iš tėvų pareigų, kurios nevykdymas dėl aplaidumo ar abejingumo savo tėviškoms pareigoms laikytina kaltais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Jonavos rajono savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius v. S. K., V. K., bylos Nr. 3K-3-92/2014).
Laikinasis tėvų valdžios apribojimas
Kitais atvejais, teismui nustačius, kad vaiko interesams yra daroma žala, tačiau ji nėra tokio pobūdžio, kuris sudarytų pagrindą taikyti nuolatinį tėvų valdžios apribojimą, taikomas laikinasis tėvų valdžios apribojimas. Vienoje savo bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad tėvų valdžia laikinai buvo apribota pagrįstai, nustačius tokias aplinkybes: šeima įrašyta į socialinės rizikos šeimų apskaitą dėl vaikų nepriežiūros ir tėvų girtavimo; atliktų buities tyrimų aktų duomenimis, patekti į tėvų namus neįmanoma, jie vengia bendrauti ir bendradarbiauti, atsisako bet kokios siūlomos pagalbos, nepriima siunčiamos korespondencijos, neatvyksta kviečiami į Vaiko teisių apsaugos skyrių, nepilnamečiai vaikai nelanko mokyklos, tėvai jų ugdymu nesirūpina, nesitvarko namų, atsisako pasinaudoti psichologų ir narkologų pagalba. Šios aplinkybės buvo pripažintos atitinkančios keturis iš penkių CK 3.180 straipsnyje įtvirtintų tėvų valdžios apribojimo pagrindus: tėvai vengia atlikti savo pareigas auklėti vaikus; piktnaudžiauja tėvų valdžia; daro žalingą įtaką vaikams savo amoraliu elgesiu; nesirūpina vaikais.
Procesiniai aspektai ir pasekmės
Kreiptis į teismą dėl tėvų valdžios apribojimo turi teisę vienas iš vaiko tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba, prokuroras, vaiko globėjas (rūpintojas).
Kreipiantis į teismą su ieškiniu, reikia argumentuoti bei motyvuoti teikiamą reikalavimą, jį pagrįsti įrodymais, patvirtinančiais ieškinyje nurodomas aplinkybes. Tai gali būti įvairūs duomenys, padėsiantys teismui tinkamai ištirti nagrinėjamas aplinkybes, t.y. šalių paaiškinimai, liudytojų parodymai, daiktiniai įrodymai, rašytiniai įrodymai, susirašinėjimas telekomunikacijų priemonėmis, oficialūs institucijų raštai. Pavyzdžiui, jeigu prieš vaiką naudojamas fizinis smurtas, tai galėtų įrodyti medicininiai dokumentai apie sužalojimus, pažymos iš policijos, liudytojų parodymai, Vaikų teisių apsaugos tarnybos išvados ir bet kurie kiti duomenys, turintys ryšį su nurodomomis aplinkybėmis. Jeigu, pavyzdžiui, vaiko motina nesirūpina vaiku, girtauja, tai galėtų patvirtinti liudytojai, socialiniai darbuotojai, rašytiniai dokumentai, tokie kaip raštai iš mokyklos apie jos nelankymą, gydytojų išvados, Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados, paties vaiko, sugebančio suformuluoti savo mintis ir jas išreikšti, parodymai.
Nagrinėjant bylas dėl tėvų valdžios apribojimo, yra klausoma vaiko nuomonė, jeigu jis sugeba formuluoti mintis, t.y. nėra per mažas, ir į ją atsižvelgiama, jei tai nekenkia vaiko interesams. Europos Žmogaus Teisingumo Teismas pažymėjo, kad kuo vaikas vyresnis, brandesnis, tuo didesnės reikšmės teikiama jo pareikšto noro svarbai, priimant sprendimą dėl su vaiku susijusių klausimų.
Spręsdamas tėvų valdžios apribojimo klausimą, teismas vadovaujasi prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos bei gynimo principu, kuris numatytas Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 3 str. 1 d., CK 3.3 str. 1 d., Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 str. 1 p., kuris reiškia, kad, sprendžiant visus su vaikais susijusius klausimus, visų pirma turi būti atsižvelgiama į jų interesus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą savo bylose pažymėjo, kad paisant prioritetinės vaiko tesių apsaugos principo, spręsdamas dėl tėvų valdžios apribojimo, teismas turi nepažeisti vaiko teisės į šeimos ryšius, nes šeimos išskyrimas yra labai rimto pobūdžio apribojimas. Toks žingsnis turi būti pagrįstas pakankamai protingais ir svarbiais vertinimais, atsižvelgiant į vaiko interesus (byla Olsson v. Švedija (nr.1) 1988 m. kovo 24 d. sprendimas,, p. 33-34 §72). EŽTT jurisprudencijoje taip pat pabrėžiama, kad turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra tarp vaiko intereso likti viešojoje globoje ir tėvų intereso vėl būti kartu su vaiku. Sprendžiant šią užduotį, ypatinga svarba teikiama geriausiems vaiko interesams, kurie, priklausomai nuo jų prigimties ir rimtumo, gali būti viršesni už tėvų interesus.
Apribojus tėvų valdžią, vaikui turi būti nustatoma globa arba rūpyba. Priėmęs sprendimą apriboti tėvų valdžią, teismas tuo pačiu sprendimu nustato ir vaiko gyvenamąją vietą iki teismo sprendimo dėl vaiko globos (rūpybos) nustatymo įsiteisėjimo. Gyvenamoji vieta gali būti nustatyta kartu su kitu vienu iš tėvų, kuris savo valdžia nepiktnaudžiauja, arba, pavyzdžiui, su giminaičiais (seneliais, su pilnamečiais broliais/seserimis) ar kitais asmenimis, kurie tam neprieštarauja. Šis nustatymas yra laikinas, kadangi tokiam vaikui turi būti ateityje nustatyta globa/rūpyba, t.y. jam paskiriamas globėjas/rūpintojas arba jis gali būti apgyvendintas šeimynoje arba globos/rūpybos įstaigoje, priklausomai nuo nustatytos globos, rūpybos rūšies.
Svarbu pažymėti, kad sprendimas dėl tėvų valdžios apribojimo priimamas įvertinus visas aplinkybes ir įvykius, buvusius iki teismo sprendimo priėmimo. Tačiau, jei po teismo sprendimo įsiteisėjimo, tėvai ar vienas iš tėvų pakeičia savo elgesį, imasi rūpintis vaiku, gailėdamiesi dėl teismo priimto sprendimo, jie/vienas iš jų gali kreiptis į teismą, prašydami panaikinti pritaikytą tėvų valdžios apribojimą. Teismui įvertinus pasikeitusį elgesį, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, išklausius liudytojus, paties vaiko, galinčio suformuluoti savo pažiūras, nuomonę, ir nustačius, kad aplinkybės, sudariusios valdžios apribojimo pagrindą, išnyko, gali būti priimtas sprendimas dėl tėvų valdžios apribojimo panaikinimo.
Teisinės tėvų valdžios apribojimo pasekmės
Teismui apribojus tėvų valdžią, tėvams/vienam iš tėvų atsiranda atitinkamos teisinės pasekmės. Laikinai ar neterminuotai sustabdomos asmeninės ir turtinės teisės, pagrįstos giminyste ir nustatytos įstatymų. Tačiau išlieka teisė matytis su vaiku, išskyrus atvejus, kai tai prieštarauja vaiko interesams. Taigi, yra sustabdomos tėvų teisės, bet ne pareigos. Pavyzdžiui, sustabdoma tėvų neturtinė teisė reikalauti grąžinti jiems nepilnamečius vaikus iš kiekvieno asmens, laikančio juos pas save ne pagal įstatymą ar teismo sprendimą, arba tėvų turtinė teisė valdyti vaiko turtą uzufrukto teise.
Turtinės ir neturtinės tėvų pareigos savo vaikams išlieka. Tai yra, pavyzdžiui, pareiga išlaikyti savo vaikus arba neturtinė pareiga dorai auklėti savo vaikus (kiek tai nepažeidžia vaiko interesų). Beje, svarbu pažymėti, kad nors tėvai išsaugo pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, jie netenka teisės reikalauti išlaikymo iš pilnamečių vaikų, jei tėvų valdžia buvo apribota.
Neterminuotai apribojus tėvų valdžią, atsiranda teisiškai reikšminga pasekmė - be atskiro tėvų sutikimo vaikas gali būti įvaikintas. Ši teisinė pasekmė yra labai reikšminga, nes vaiką įvaikinus, tarp jo ir jo biologinių tėvų yra nutraukiami bet kokie teisiniai ryšiai.
Rizikos grupės šeimos ir socialinių darbuotojų vaidmuo
Šeima, nesirūpinanti vaiko fiziniu, protiniu, dvasiniu, doroviniu vystymusi bei saugumu, vadinama rizikos grupės šeima. Kaip teigia I. Leliūgienė (2003), rizikos grupės šeimose dažnai žalojama vaiko psichika, vaikas neginamas nuo įvairaus pobūdžio fizinio ir psichinio smurto, įžeidinėjimo, šiurkštaus elgesio ar išnaudojimo. Savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybų pateiktais duomenimis 2007 m. Lietuvoje buvo 12700 rizikos grupės šeimų. Rizikos grupės šeimoms įveikti krizines situacijas ar iškilusias problemas padeda socialiniai darbuotojai, dirbantys su rizikos grupės šeimomis. Siekiant stiprinti socialinį darbą su socialinės rizikos šeimomis, 2007 m. savivaldybėse įsteigti 556 socialinių darbuotojų etatai. Šiems darbuotojams keliami tokie uždaviniai: įgalinti šeimą atlikti šeimos funkcijas, ypatingai kreipiant dėmesį į vaikų auginimą ir auklėjimą; laiku suteikti pagalbą silpniausiems šeimos nariams.
Kai tėvai nesutaria, vaikai dažnai atsiduria sudėtingoje padėtyje - tarp dviejų jiems brangių žmonių. Jie gali jausti spaudimą pasirinkti pusę, slėpti savo jausmus ar net bandyti „sutaikyti“ suaugusiuosius. „Skyrybose tėvai sprendžia daug klausimų - nutraukiamas santykis, dalijamas turtas, sprendžiama, kur gyvens vaikas ir kaip bus bendraujama. Tačiau vaikui tuo metu griūva pats pamatas. „Vaikas myli ir mamą, ir tėtį, bet jam tenka girdėti skirtingas istorijas, skirtingus vertinimus. Kartais jis net tampa savotišku „paštininku“, per kurį tėvai perduoda žinutes vienas kitam. Tokiose situacijose vaikui labai sunku suprasti, kas vyksta ir kuo tikėti“, - aiškina B. „Vaikai, ypač mažesni, dažnai galvoja, kad dėl skyrybų kalti jie. Jie gali manyti: gal tėtis išėjo todėl, kad aš neklausiau, gal mama pyksta dėl manęs. „Vaikui svarbu jaustis saugiam, mylimam ir priimtam. Konflikto metu tas saugumas dažnai labai stipriai susvyruoja, nes visa šeima išgyvena emocinį chaosą“, - teigia J. „Kai nutrūksta vyro ir moters santykis, labai sustiprėja skausmas, nuoskaudos, pyktis. Tuo metu labai sunku išlaikyti poziciją „aš esu mama“ arba „aš esu tėtis“. Į pirmą planą išeina įskaudintas vyras ar įskaudinta moteris“, - sako B. „Tuo metu žmogų gali užplūsti visas emocijų spektras - pyktis, kaltė, pagieža, nuoskaudos.
„Vaikams nereikia rodyti teismo dokumentų, pasakoti apie finansinius ginčus ar kalbėti blogai apie kitą tėvą. Reikia savęs paklausti: ką vaikas darys su šia informacija? Jei jis nieko negali su ja padaryti, vadinasi, jam jos ir nereikia“, - sako B. Taip pat svarbu vaikui aiškiai ir paprastai paaiškinti situaciją. „Vaikui reikia pasakyti paprastai: mes su mama ar tėčiu nusprendėme gyventi atskirai, bet tu visada turėsi mus abu. Tėvai gali nebegyventi kartu, bet jie niekada nenustoja būti tėvais“, - sako J. „Vaikui reikia žinoti, kad jeigu jam liūdna ar sunku, jis gali paskambinti tiek mamai, tiek tėčiui. Skyrybos yra tarp dviejų suaugusių žmonių, bet tarp tėvų ir vaikų skyrybų nebūna“, - sako B. „Kai tėvai pradeda veikti kaip komanda dėl vaiko, situacija labai keičiasi. Vaikai tampa ramesni, geriau miega, geriau mokosi. Jie pajunta, kad jų gyvenime atsirado stabilumas“, - sako B. Ji primena, kad tėvystė - ypatingas ryšys, kuris nesibaigia net ir nutrūkus poros santykiui. „Kai vyras ir moteris nustoja būti sutuoktiniais, jie vis tiek lieka mama ir tėtis.
Mediacijos centras „In pace“ organizuoja kursus ir grupes tėvams, kuriuose kalbama apie vaikų poreikius tėvų konflikto metu, mokomasi geriau suprasti vaikų emocijas ir ieškoti būdų, kaip išlaikyti pagarbią tėvystę net ir sudėtingose situacijose. „Kartais tėvams tiesiog reikia saugios erdvės sustoti, išgirsti vieniems kitus ir pamatyti situaciją vaiko akimis. Kai tai pavyksta, atsiranda daugiau ramybės ir aiškumo visai šeimai“, - sako B. Specialistės primena - nors suaugusiųjų santykiai gali nutrūkti, vaikui visada reikia abiejų tėvų.
tags: #baudziamoji #vaikas #yra #vienas #pazeidziamu #asmenu
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
