Vaikų reklamos poveikis ir atsakingas vartojimas
Trumpi, spalvingi, dinamiški vaizdai, nuotaikinga muzika, džiugus vaikų klegesys - ir mūsų mažasis ten - anapus televizijos ekrano. Kad reklama tampa mėgstamiausia vaikų televizijos „laidele“ patvirtintų ne vienas tėvelis. Kuo jaunesnis žiūrovas, tuo nekritiškiau ir jautriau jisai suvokia reklamą. Vaikų auditorija būtų sunku pavadinti lygiaverte reklamos lauko žaidėja.
Psichologės-psichoterapeutės, VDU psichologijos katedros doktorantės Dovilės Valiūnės teigimu, reklamos poveikį sustiprina vertybių, vyraujančių artimiausioje aplinkoje ir reklamoje, atitikimas. Paprastai prie vienos reklamos dirba profesionalų komanda, kurios tikslas - įtikinti tikslinę grupę, jog ji privalo turėti būtent tą konkretų reklamuojamą daiktą arba naudotis būtent ta reklamuojama paslauga. Sudėjus visas transliuojamas reklamas, mes gauname krūvą peršamų daiktų ar paslaugų, kuriomis privalome naudotis. Vaikams iki 12 metų dar nėra būdingas kritinis mąstymas, todėl juos reklama veikia labiau. Į vaikus orientuotos reklamos neišvengiamai turi paliesti ir jų tėvus, nes jie yra mokėtojai. Brukama žinutė, kad šaunus vaikas privalo turėti reklamuojamą daiktą, o tėvai, norėdami turėti laimingą vaiką - privalo jam tą daiktą nupirkti.
Reklamos kūrimas yra ilgas ir tikslingas procesas, kuriam išleidžiamos didžiulės sumos pinigų, naudojamos psichologinės žinios, kad būtų pritraukta būsimų pirkėjų. Reklamos yra brukamos per įvairius kanalus, kuriais galima lengvai pasiekti asmenis: per televiziją, internetą, stendus gatvėse, parduotuvėse, renginiuose… Peršamos idėjos, kad mums reikia visko ar bent beveik visko, kas yra reklamuojama.
Nereti vienas iš dramatiškiausių jau užaugusių mergaičių prisiminimų būna nuoskauda dėl neturėtos Barbės… Barbės neturėjimas pats savaime nesukelia nuoskaudos, nuoskauda sukilo dėl prasmės, ką mergaitei reiškė, kad ji neturėjo barbės. Ar tai siejosi su mergaitės verte ar pritapimu prie grupės - bet kokiu atveju, tai mergaitės interpretacija, kurią sukėlė Barbės neturėjimo faktas. Ta pati situacija gali paveikti skirtingai asmenis dėl jų skirtingų įsitikinimų sistemų. Šios įsitikinimo sistemos apie save ir kitus sukelia skirtingas mintis, interpretacijas. Pasitaiko, kad daiktų turėjimas - tai statuso užsitikrinimo garantas, tačiau tai - konkretaus žmogaus interpretacija, jis taip suvokia save ir kitus. Kitokie įsitikinimai leidžia žmogaus vertę pamatyti kitur. Vaikui, kurio savivertė susijusi su daiktų turėjimu, duodami naujus daiktus dažniau nei „mažiau reikliam“ jo broliukui ar sesutei, tik patvirtintumėt šį jo įsitikinimą.
Neretai tėvai, pirkdami vaikui brangiausius daiktus, kažką kompensuoja. Vieni prisimena savo vaikystės nuoskaudas, kai neturėjo galimybės gražiau, madingiau apsirengti. Todėl nenorėdami sukelti vaikui panašių išgyvenimų, daro tai, kas jų manymu, padėtų to išvengti. Kiti yra labai užsiėmę, per darbus ar kitas veiklas gali mažiau skirti laiko savo vaikams, todėl įvairiais daiktais „papirkinėja“ vaikus. Toks tėvų elgesys gali sukelti vaikui įsitikinimą, kad jis yra vertingas, jei turi tam tikrų daiktų. O jei kažkuriuo metu vaikas negali sau leisti turėti daikto iš reklamos, gali ir pasijausti vargšiuku. Tokios mintys gali sukelti atitinkamą elgesį, pavyzdžiui, atsiribojimą nuo bendraamžių. Todėl reikia ugdyti vaiko stipriąsias savybes: atsparumą aplinkai, aukštą savigarbą, bendravimo įgūdžius. Šios pozityvios savybės nesusiformuoja perkant daiktus; reikėtų su vaiku daugiau bendrauti, padrąsinti jį per žodžius ir apsikabinimus. Taip pat ir tėvai turi rodyti pavyzdį.
Svarbu leisti vaikui pajusti, kad jie yra vertingi, nepaisant ar jie turi tam tikrų daiktų, ar ne. Skatinkite vaikus už pastangas kažko siekti. Dėmesį rodykite ne tik perkant daiktus, bet ir dažniau laiko praleisdami kartu. Ugdykite vaiko kritišką mąstymą; būkite pavyzdžiu, kaip išsirinkti prekę: galite parduotuvėje perskaityti produkto sudėtį ir palyginkite su kitais gaminiais - parodykite, kad svarbiau yra ne prekės žinomumas, o jos sudėtis.
Pastaruoju metu daugėja tyrimų, kurie nagrinėja, kaip reklama daro įtaką savęs suvokimui ir priėmimui bei elgesiui, susijusiam su alkoholio vartojimu, rūkymu. Reklamoje vaizduojami elgesio modeliai, tam tikrai grupei klijuojamos etiketės gali paveikti vaiko mąstymą ir elgesį.
Vienas iš reklamų privalumų - galimybė susigaudyti daiktų pasiūloje, greičiau priimti sprendimus, kurį daiktą nusipirkti, kokią dovaną padovanoti. Žinomas gamintojas turi išlaikyti savo reputaciją, nes konkurencingoje rinkoje gali greitai prarasti savo klientus. Tačiau neretai reklama būtent ir siekia įtikinti vartotoją savo siūlomų produktų kokybe. Todėl būtina domėtis, ar iš tikro reklamuojamas daiktas atitinka vaizduojamą kokybę.
Tarptautinė patirtis ir reguliavimas
Griežčiausiai Europos Sąjungoje reklamą jaunajai auditorijai reglamentuoja Švedijos ir Norvegijos įstatymai - čia draudžiama reklama, skirta jaunesniems negu 12 metų vaikams. Nauju iššūkiu tampa reklamos persikėlimas į elektroninę erdvę. Antai Brazilijoje draudžiama rodyti reklamą, kurioje prekę kitam vaikui siūlo vaikai iki dvylikos metų. Šis draudimas motyvuojamas ypatingai stipriu vaikų poveikiu vienas kitam. Dėl šio apribojimo „YouTube“ svetainė nuolat patenka į konfliktines situacijas su Brazilijos valdžios institucijomis.
Ypatingai daug dėmesio skiriama maisto vaikams reklamos kontrolei. Būtent į vadinamojo nesveiko maisto propaguotojus nukreiptos aštriausios kritikos strėlės. Studijos, nagrinėjančios reklamos poveikį vaikams, neretai yra gana prieštaringos, tačiau vaikų nutukimo ir vadinamojo nesveiko maisto reklamos ryšys yra įrodytas daugybėje mokslinių studijų ir vienareikšmiškai pripažįstamas. Maisto reklamos sudaro didžiąją dalį vaikams skirtos reklamos rinkos.
Reklamos vaikams ribojimų pradininkė Kanados provincija Kvebekas neretai atsiduria tyrimų lauke vertinant reklamos skirtos vaikams draudimo efektyvumą. Būtent siekiant sumažinti greitojo maisto vartojimą čia buvo įvesti griežti reklamos apribojimai. Greitojo maisto vartojimas šeimose sumažėjo 13 procentų, o nutukusių vaikų skaičius - vienas mažiausių šalyje. Nutukusių suaugusiųjų procentas taip pat žemesnis negu šalies vidurkis. Tačiau pastaraisiais metais nutukimo problema tampa vis aktualesnė ir šioje provincijoje.
Benamystės problema Lietuvoje
Benamystės sąvoka įvairiose šalyse suvokiama skirtingai. Lietuvoje benamystės sąvoka nėra išgryninta. Benamystė - nepatogi, vengtina tema, tai suprantama: benamių egzistavimas rodo, kad visuomenės socialinėje sistemoje kažkas nefunkcionuoja. Benamystė dažnai suvokiama labai siaurai - benamiu laikomas žmogus, gyvenantis gatvėje.
Šių metų pradžioje Vilniaus arkivyskupijos Caritas laikinieji namai inicijavo apskritojo stalo diskusiją, kurios metu bandyta aptarti, kas yra benamystė ir kaip spręsti šią problemą. Diskusijoje dalyvavo įvairių sričių atstovai, taip siekiant pamatyti ir reflektuoti benamystės temą ne tik iš ties šia sritimi dirbančių specialistų, bet ir iš kitų žmonių pozicijos. Diskusijoje visų pirma akcentuota, kad visuomenėje gausu apie benamystę sklandančių mitų. Benamiai smerkiami laikantis pozicijos, esą benamystė - laisvos valios pasirinkimas. Svarstyta, jog visų pirma reikia keisti visuomenės mąstymą. Kol nepakis žmonių sąmoningumo lygis, kol visuomenė netaps empatiškesnė, tol jokios įstatymų pataisos ir finansiniai ištekliai neišspręs benamystės problemos.
Viena iš didžiausių benamių problemų - menka savivertė, atsirandanti suprantant, jog jie atstumiami normalios visuomenės dalies, jog visuomenėje tokie žmonės nereikalingi. Daug kalbėta apie prevencines programas. Didelė problema - nakvynės namuose gyvenančių žmonių užimtumas. Taip pat svarbu namų gyventojui suteikti psichologinę pagalbą, padėti ugdyti nunykusius socialinius įgūdžius.
Sprendžiant benamystės problemą Lietuvoje, svarbu pasinaudoti kitų Europos šalių patirtimis. Visų pirma - išsigryninti benamystės sąvoką. Europinė su benamiais žmonėmis dirbančių organizacijų federacija sukūrė benamystės ir būsto atskirties tipologiją - ETHOS. Namų turėjimas gali būti suvoktas kaip gyvenamųjų patalpų, su kuriomis asmuo gali elgtis išskirtinai kaip su savo nuosavybe, turėjimas; gebėjimas išsaugoti privatumą ir palaikyti santykius; teisėtas būsto nuosavybės turėjimas. Remiantis šiais laukais galima suformuluoti keturis pagrindinius konceptus: bestogiai (gyvenimas lauke), benamystė, nesaugus būstas ir netinkamas būstas.
Lietuvoje nesusikalbėjimas kyla jau bandant žengti pirmąjį žingsnį - įvardyti, kas yra benamis. Apskritojo stalo diskusijos metu nuskambėjo klausimas, ar reikėtų žmogų, kuris gyvena nesaugiame būste ir neturi nuolatinių pajamų, todėl elgetauja gatvėse, laikyti benamiu. Atrodo, kad stengiamės sumenkinti problemą. Įgundame gatvėse nepastebėti benamių, į savo sąmonę įdiegiame mitų, pateisinančių abejingumą namų netekusiems žmonėms, susiauriname benamystės sąvoką. Tuo tarpu ETHOS, kalbėdama apie benamystę, kalba ne tik apie tuos, kurie jau neturi namų, bet ir tuos, kuriems gręsia jų netekti (iškeldinimas, smurtas ir pan.).
Tad antras žingsnis (kai sąžiningai apibrėšime benamio sąvoką) - suskaičiuoti, kiek Lietuvoje yra benamių. Reikia nutarti, ar turime steigti daugiau nakvynės namų ir didinti finansavimą benamių problemoms spręsti (pvz., didinti socialines išmokas benamiams), ar galbūt inicijuoti kokias nors prevencines programas, skirtas supažindinti visuomenę su benamystės problema, su namų netekusio žmogaus sąmone, diegti supratimą, jog visuomenės nariai yra atsakingi vieni už kitus, sklaidyti apie benamystę susiformavusius mitus, mokyti žmones pakantumo kitokiems.
Gyvenimo istorijos ir iššūkiai
Trisdešimt septynerių metų Artūras sako, kad gyvena savaip, todėl valdiškos pastogės kratosi. „Balvonai kažkokie įbris į mano teritoriją, negerumo bus, oi, kaip skauda tada būna“, - grasina jis prie prekybos centro Panevėžio centre. Vyras sako nakvoja kur papuolęs, kartais guolį susisuka kokiame apleistame pastate, kartais įsitaiso tiesiog gatvėje. Socialinė darbuotoja Sandra Bagdonienė jį kviečia į nakvynės namus, bent sušilti, nusiprausti, pavalgyti. Po derybų vyras sutinka važiuoti į nakvynės namus, kur bus suteikta jam reikiama pagalba.
Sutvarstytas žaizdas nuo klūpėjimo rodantis Rimas kategoriškas - į nakvynės namus jo niekas neprivilios. Vyras atviras - dabar jis glaudžiasi statybiniame vagonėlyje miške. „Pas mane, patikėkit manim, trys pūkinės kaldros, du čiužiniai storiausi, aš parvažiuoju, teisybę pasakius, man ten proto niekas neknisa“, - kalba Rimas. Rimas gatvėje išmaldos prašo kone du dešimtmečius. Iš to, ką susirenka, anot vyro, pakanka vaistams, maistui ir alaus bokalui.
Pusamžis vyras, vardu Eividas, prie prekybos centro pasakoja, kad neturi nei dokumentų, nei nieko, ir kad valdiškos pastogės kratosi, nes „nebent atneši popierius, o be jų - nulis“. Visgi kelis benamius socialiniams darbuotojams ir pareigūnams pavyko rasti ir įkalbėti vykti į nakvynės namus, kur jie galės bent sušilti ir pavalgyti.
Ne vienas vyresnio amžiaus žmogus atsiduria nakvynės namuose, nes jų vaikai tampa neatsakingi. Net pusantrų metų nakvynės namuose gyvenanti 73 metų Leonora - vienas iš tų pavyzdžių, kai vaikams mama staiga tampa nereikalinga. Moteris prisiminė, kad vienu metu jai teko apsigyventi nuomojamame bute, tačiau ji negalėjo susimokėti už nuomą. „Vaikai nenorėjo padėti. Iš pradžių pinigų skolinausi, bet vėliau ši našta tapo per didelė, todėl teko kažkur prisiglausti. Iš pradžių gyvenau pas vienuoles, tačiau netrukus atsidūriau šiuose nakvynės namuose. Džiaugiuosi, nes čia su manimi elgiasi gerai, su pagarba“, - pasakojo pensininkė. Moteris prisipažino, kad turi du sūnus, kurie per visą šį laiką nė karto neužsuko jos aplankyti. „Anksčiau, kai reikėdavo pinigų, vaikai visada mane susirasdavo. O dabar... Nežinau, kiek man dar liko gyventi. Džiaugiuosi, kad iš pensijos beveik pavyko atiduoti skolas. O tada jau galėsiu...“, - pasakoja Leonora. Nepaisant skaudžių gyvenimo kirčių, moteris užtikrina - jos širdis jauna ir visada stengiasi šypsotis: „Pasenau tik iš išorės, bet gyvenimo džiaugsmo tikrai nepraradau. O kas dėl vaikų, tai tikiuosi, kad bent prieš mirtį juos pamatysiu...“
Kitos tv3.lt pašnekovės 71 metų Afroditės situacija šiek tiek kitokia nei Leonoros. Moteris su pertraukomis nakvynės namuose gyvena nuo 2005-ųjų. „Prieš dešimtmetį brolis užėmė tėvelio butą. Mano vyras mirė, tad neturėjau, kur prisiglausti. Nakvynės namai buvo bene vienintelė išeitis. Nenorėjau tapti našta vieninteliam likusiam sūnui ir jo šeimai“, - pasakojo pensininkė. Moteris su nuoskauda prisimena, kad kito sūnaus neteko per kraupią avariją: „Jam tada buvo vos 28-eri metai. Be tėvo liko mažametė dukrelė. Turiu ir kitą sūnų, kuris augina net keturis vaikus. Šias šventes sutikome visi kartu. Buvo labai gera artimųjų apsuptyje.“ Šiuo metu eilėje dėl socialinio būsto laukianti moteris viliasi, kad kažkada pavyks išsikelti iš nakvynės namų: „Nesiskundžiu gyvenimu čia, bet norisi turėti savo kampelį. Džiaugiuosi, kad turiu vaiką ir tiek daug anūkų. Norisi su jais praleisti daugiau laiko. Pažiūrėsime, kaip čia viskas susiklostys.“
Šiuose nakvynės namuose tokių istorijų toli gražu ne viena ir ne dvi. Čia glaudžiasi ne tik vyresni žmonės, bet ir jaunos šeimos. Gyvenimas daliai žmonių tikrai pašykštėjo tam tikrų dalykų, tačiau nesugebėjo atimti vilties, kad kažkada viskas pakryps į gerąją pusę.
Protingesnis būdas panaikinti benamystę – ir kodėl jis veikia
Trys benamiai televizijoje: nuo šlovės iki tragedijos
2003 metais laida „Šeši nuliai milijonas“ parodė išskirtinį epizodą, kuriame kaip dalyviai pasirodė trys benamiai: Julius Geležauskas, Vaclovas Šidlovskis ir Rimas Navickas. Šie vyrai, atsakinėdami į vedėjo A. Valinsko klausimus, demonstravo puikias žinias ir stebino publiką. Dalyviams ypač gerai sekėsi atsakyti į klausimus, susijusius su Lietuvos istorija, klasikine kultūra ir įvykiais, vykusiais iki jų gyvenimo gatvėje. Tačiau šiuo metu naujų aktualijų jie nesekė, nes neturėjo tam reikalingų sąlygų ar galimybių. Tuo tarpu V. Šidlovskis ir R. Navickas abu laimėjo po 500 litų. Dėl vienodos pinigų sumos vedėjas pasiūlė jiems toliau tęsti žaidimą sujungus jėgas. Vyrai, sėkmingai tęsdami bendrą žaidimą, bendrai laimėjo ir tarpusavyje pasidalino dar 3 000 litų. Svarbu pabrėžti, kad tos sumos buvo reikšmingos, nes 2003 metais minimalus mėnesio atlyginimas Lietuvoje siekė tik maždaug 430 litų. Gatvėje gyvenantiems asmenims toks prizas buvo ypatingai didelis ir įspūdingas.
Tinklalaidės „Trečia lentyna“ kūrėjas Arnas Gutauskas nusprendė pasidomėti, kaip šių vyrų gyvenimai susiklostė po laidos. Jis taip pat pasiteiravo ir A. Valinsko, kaip jam gimė idėja pakviesti benamius. „Šioje laidoje ne kartą buvo, kaip aš sakau, teminiai žaidėjai. Buvo net viena laida, kurioje netiesiogiai dalyvavo iki gyvos galvos nuteisti kaliniai, kurie tam žaidimui kūrė klausimus. Aš pats buvau jų kamerose Pravieniškėse. Buvo žaidimai, kuriuose žaisdavo politikai, o kartą į galvą mums su kolegomis atėjo mintis padėti nuo konteinerių atėjusiems žmonėms grįžti į buvusį gyvenimą“, - prisiminė A. Valinskas.
Arūnas Valinskas atskleidė, kad šios laidos kūrimo procese buvo susidurta su iššūkiais. Nors norinčiųjų greitai praturtėti per vieną vakarą netrūko, laidos „Šeši nuliai milijonas“ prodiuserių komanda siekė į projekto vykdymą žiūrėti kuo rimčiau ir atsakingiau. „Sunkiausia buvo ne idėją sugalvoti, o ją realizuoti. Mano buvęs klasiokas, dabar jau a.a. Arūnas Paliulis, kuris buvo vykdantysis prodiuseris, ieškojo tų žmonių. Per atranką gavome pretendentus, o vėliau jau kalbėjomės su jais ir rinkomės. Žiūrėjome, kad tai būtų pakankamai socialūs ir išsilavinę, kalbantys žmonės“, - tęsė A. Valinskas.
Skaudus Juliaus Gelažausko likimas
Iš visų trijų dalyvių J. Geležauskas laimėjo didžiausią pinigų sumą žaidime „Šeši nuliai milijonas“, per vakarą savo sąskaitą papildęs 3 000 litų. Praėjus keletui mėnesių po laimėjimo, Julius atskleidė turintis mylimą moterį. Jis žadėjo, kad už laimėtus pinigus pirmiausiai ketina ją nuvesti į kiną - tai būtų buvęs pirmas kartas jiems abiem. Paklaustas apie dalyvavimo žaidime motyvą, jis tvirtino, jog tai darė tikrai ne dėl pinigų. „Negalvojau apie pinigus,ėjau dėl įdomumo“, - šypsodamasis ant suoliuko tą kartą sakė Julius. „Žinai, kas sunkiausia? Kai eini vakare ir matai šviesas languose. O kodėl ne aš ten?“ - liūdnai tęsė vyras.
Paaiškėjo, kad vyras šeimą paliko ir išėjo iš namų dar iki filmavimo, pasirinkdamas girtuokliavimą dėl priklausomybės alkoholiui. Sesuo patvirtino, kad jam norėjo padėti visi artimieji: tėvai, abi seserys, žmona ir dvi dukros, tačiau padėti nepavyko - Julius atsisakė jų siūlomos pagalbos. Prieš sudalyvaudamas laidoje „Šeši nuliai milijonas“, Julius jau buvo pragyvenęs gatvėje net šešerius metus ir naudodavosi Vilniaus nakvynės namų paslaugomis. Pats vyras televizijoje atvirai teigė, kad benamiu tapo pasikeitus valstybės santvarkai, nes neva nesugebėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Julijaus sesuo minėtai tinklalaidei papildomai atskleidė, jog jis nuo pat vaikystės pasižymėjo išskirtiniu protu, dievino knygas ir puoselėjo svajonę tapti jūreiviu. Sulaukęs devyniolikos metų, jis sukūrė šeimą ir netrukus tapo tėvu.
Julius bandė mokytis du kartus - įstojo į Elektromechanikos technikumą, tačiau abiem atvejais studijas metė. Nors tėvas padėdavo jam gauti gerai apmokamą darbą prestižinėse įmonėse, Julijaus stiprėjanti priklausomybė trukdė jam išsilaikyti. Dėl to vyras darbe išbūdavo tik iki pirmo atlyginimo. Julijaus sesuo teigė, kad panašiai susiklostė ir laimėjus „Šeši nuliai milijonas“ prizą - pinigai jam nepagelbėjo, o buvo išleisti priklausomybei patenkinti. Deja, Julius Geležauskas mirė 2006 metais, praėjus vos trejiems metams po dalyvavimo laidoje. Mirties priežastis buvo kepenų cirozė.
Vaclovo Šidlovskio keliai
Laidoje „Šeši nuliai milijonas“ V. Šidlovskis save pristatė kaip buvusį grožio specialistą ir manikiūristą. Tuo metu jis jau dvejus metus neturėjo namų, tačiau apie asmeninį gyvenimą kalbėti nelabai norėjo. Vis dėlto, tinklalaidė „Trečia lentyna“ atskleidė daugiau detalių. Vaclovas gimė 1972 metais Ignalinoje, vėliau su motina persikėlė į Panevėžį. Jis tarnavo armijoje, įstojo į karininkų mokyklą, bet jos nebaigė dėl širdies problemų. Vėliau jis gyveno Panevėžyje su brolio šeima, su kuriuo mėgo išgerti. Broliui palikus šeimą, jie persikėlė į Vilnių, kur Vaclovas kurį laiką studijavo kirpėjo specialybę ir dirbo manikiūristu.
Benamiu jis tapo susirgęs tuberkulioze. Dėl ligos negalėjo dirbti ištisus metus, o darbdavys jį neva dėl to atleido. Gydantis ligoninėje, iš jo tariamai buvo pavogti visi darbo įrankiai. Dėl šios priežasties ir stiprėjančios priklausomybės jam nepavyko nei įsidarbinti, nei išsinuomoti būsto. „Nemeluosiu, pas mane buvo ir prezidento patarėjai, ir advokatų buvo, žmonių iš aukštuomenės“, - anksčiau vienoje laidoje pasakojo Vaclovas.
Tinklalaidei „Trečia lentyna“ pavyko surasti kelis Vaclovo jaunystės draugus, kurie pasidalino savo prisiminimais. Jie pasakojo, kad Vaclovui išvykus į Vilnių, ryšys su draugais Panevėžyje palaipsniui nutrūko. Apie tai, kad jų draugas tapo benamiu, jie sužinojo tik pamatę jį per televizorių. Nors jie bandė jį surasti, tuo metu, be mobiliųjų telefonų, tai padaryti buvo beveik neįmanoma.
Tinklalidės vedėjas patvirtino, kad Vaclovas tebėra gyvas, remdamasis informaciją iš labdaros organizacijos vadovės, su kuria benamis ne kartą bendravo. Deja, namų jis neturi iki šiol. Ieškant Vaclovo atsirado ir kitų, kurie jį matė. Pavyzdžiui, gatvės menininkas Martynas tinklalaidei papasakojo, kad kartą Vaclovas pats prie jo priėjo, susidomėjo jo darbais ir užmezgė pokalbį. Menininkas jį atpažino, o tai Vaclovą itin nustebino. Jis sunkiai tikėjo, kad po tiek metų jį dar kažkas prisimena. Be to, jo dukterėčia laidos kūrėjams atskleidė, kad Vaclovo ir jo brolio pasigenda ne vienas šeimos narys - daugelis giminaičių juos laiko dingusiais be žinios. Tačiau Rusijoje vis dar gyvenanti jų motina yra pasirengusi priimti abu sūnus pas save.
Nuolatinio darbo neradęs Rimas Navickas
Trečiasis laidos „Šeši nuliai milijonas“ dalyvis, Rimas Navickas, atskleidė, kad 2003 metais jis „šventė“ neeilinį benamystės jubiliejų - gatvėje jis gyveno jau lygiai dešimt metų. Jis pats teigė, jog tokia situacija susidarė dėl biurokratinių kliūčių. Grįžus iš Rusijos, jam esą pavyko gauti Lietuvos pasą tik po aštuonerių metų, o tai trukdė jam rasti nuolatinį darbą.
Tinklalaidė „Trečia lentyna“ išsiaiškino, kad Rimas Navickas gimė Pasvalyje. Būdamas vos aštuoniolikos metų, jis vos nemirė - kitas jaunuolis jam peiliu sužalojo širdį. Laimei, vyras pasveiko ir toliau gyveno aktyvų gyvenimą: lankė pramoginius šokius ir mėgo sportuoti. Rimas šeimą sukūrė anksti, tačiau santuoka greitai iširo, o buvusi žmona jam uždraudė susitikti su sūnumi, kuris tuo metu buvo mažametis. Dėl šios priežasties jis priėmė sprendimą išvykti ir pabandyti užsidirbti užsienyje, todėl išvyko į Sibiro regioną. Sibire Rimas dirbo įvairius darbus: buvo barmenas, mėsininkas, pardavėjas ir alkoholio tiekėjas. Ten jis praleido net šešiolika metų, tačiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nusprendė grįžti į tėvynę. Vis dėlto, čia jam nepavyko įsitvirtinti - jis greitai tapo benamiu.
Tinklalaidė „Trečia lentyna“ susisiekė su Rimo sūnumi, kuris prisipažino, kad pats nežino, kaip tėvas atsidūrė gatvėje. Iki laidos „Šeši nuliai milijonas“ jis tėvą buvo matęs vos kelis kartus ir bendravo labai mažai. Vėliau sužinota, kad Rimas Sibire buvo užsidirbęs didelę pinigų sumą, tačiau Lietuvoje, sūnaus manymu, per mažai stengėsi prisitaikyti, sunkiai tvarkėsi su sunkesnėmis gyvenimo sąlygomis ir greitai iššvaistė santaupas. Deja, net ir turėdamas pinigų Rimas neįsigijo nuosavo būsto. Neradus stabilaus darbo, jis maždaug 1993 metais tapo benamiu.
Laida „Šeši nuliai milijonas“ Rimui tapo tikra naujo gyvenimo galimybe. Jis tinkamai panaudojo laimėtus pinigus: įsigijo atokų seną namą su ūkiu ir ėmėsi jo remonto savo jėgomis. Sulaukė pagalbos Didelės pagalbos sulaukė iš buvusios klasiokės Zitos, kuri, pamačiusi jį per televiziją, surado Rimą ir padėjo susitvarkyti būtiniausius reikalus - įdėti naujus langus ir duris. Būdamas nagingas, Rimas mokėjo statyti židinius, todėl pamažu vėl pradėjo užsidirbti. R. Navickui pasisekė - jis sėkmingai įsiliejo į visuomenę, atnaujino ryšius su senais draugais ir netgi pagerino santykius su vieninteliu sūnumi.
Tinklalaidė „Trečia lentyna“ praneša, kad Rimas dar ilgai palaikė ryšį su laidos vedėju A. Valinsku. Arūnas Valinskas vienoje iš vėlesnių savo televizijos laidų pareiškė, kad visi projekto „Šeši nuliai milijonas“ benamiai dalyviai iššvaistė laimėtus pinigus alkoholiui. Išgirdęs šį teiginį, Rimas pasijuto įžeistas ir parašė Valinskui laišką. Jį gavęs, šoumenas nutarė Rimui nupirkti netikėtą „dovaną“. Rimo sūnus tinklalaidei papasakojo, kad tėvas džiaugėsi naujuoju gyvenimu ir toliau nuolat skaitė - knygų nepaleisdavo net tualete, o kartais skaitydavo net duše, jas įsidėjęs į maišelį. Žiemos metu, kai ūkyje darbų sumažėdavo, Rimas keliaudavo aplankyti sūnaus ir jo šeimos į Airiją, kur jį priimdavo ir anūkai. Vis dėlto, praėjus dešimčiai metų po dalyvavimo laidoje, būdamas 68-erių, R. Navickas pasitraukė iš gyvenimo. A. Valinsko dovanotą asilą Rimo šeima atidavė į žirgyną.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
