Baisiausi ir retiausi apsigimimai: Genetikos, aplinkos ir medicinos iššūkiai

Apsigimimai, arba nukrypimai nuo normalios organizmo sandaros, yra viena iš sudėtingiausių ir jautriausių medicinos sričių. Paprastai jie atsiranda dėl embriogenezės sutrikimo. Daugelis apsigimimų būna dėl atskirų embriogenezės etapų, lemiančių tam tikrų požymių išsivystymą, blokados.

Ankstyvajame embriogenezės etape, formuojantis dvipusei kūno simetrijai, keturioms galūnėms, apsigimimų pasitaiko rečiau, bet jie būna didesni. Vėlesniame embriogenezės etape apsigimimų pasitaiko daugiau, tačiau jie mažesni (pavyzdžiui, dilbio raumenų ar ausies kaušelio formos). Dauguma naujagimio apsigimimų embrionui yra norma (pavyzdžiui, anga tarp prieširdžių, išniręs klubo sąnarys).

Apsigimimų tipai ir jų pasireiškimas

Apsigimimai gali pasireikšti įvairiomis formomis, paveikiančiomis skirtingus organus ir kūno sistemas. Jie gali būti klasifikuojami pagal tai, kaip paveikiamas organas ar struktūra:

• Organo nebuvimas (aplazija).
• Mažesnis organas (hipoplazija).
• Organas neįprastoje vietoje (ektopija).
• Organo nesuaugimas (pavyzdžiui, lūpos nesuaugimas).
• Organų suaugimas (pavyzdžiui, pasagos formos inkstas, arba ciklopija - viena akis virš nosies).

Apsigimimų priežastys ir rizikos veiksniai

Apsigimimus sukelia žalingi aplinkos veiksniai. Tai gali būti cheminės medžiagos, tokios kaip alkoholis, vaistai ar nuodai, fiziniai veiksniai, pavyzdžiui, jonizuojančioji spinduliuotė, bei biologiniai agentai, tokie kaip virusai, bakterijos ar pirmuonys.

Kartais į atskirą grupę išskiriami paveldimi faktoriai, bet jie rodo anksčiau įvykusią mutaciją, kurią sukėlė minėti veiksniai. Žalingiems faktoriams embrionas jautriausias pirmajame nėštumo trečdalyje, nes besiformuojantys organai yra labiausiai pažeidžiami:

• 2-11 savaitę - smegenys.
• 3-7 savaitę - akys.
• 3-8 savaitę - vidaus organai.
• 6-10 savaitę - dantys.
• 7-12 savaitę - ausys.
• 5-6 savaitę - lūpos.
• 10-12 savaitę - gomurys.
• 9-10 savaitę - pilvo sienelė.

Pasaulio sveikatos organizacija pagal bendrą schemą įvairiose šalyse ištyrusi apsigimimus nustatė, kad jų dažnis yra 1,27 % ir skirtinguose regionuose sutampa. 15-16 % apsigimusių kūdikių išaiškinama nuodugniai ištyrus pirmaisiais gyvenimo metais (naujagimiams nediagnozuojama 33 % virškinamojo trakto, 80 % šlapimo ir lytinių takų, 88 % širdies ir kraujagyslių sistemos apsigimimų), registruojant ir mikroanomalijas, neturinčias žalingos įtakos organų veiklai ir kūdikio sveikatai.

Cerebrinis paralyžius: Viena iš sudėtingiausių būklių

Kas yra cerebrinis paralyžius?

Cerebrinis paralyžius - raumenų valdymo sutrikimas, nulemtas smegenų struktūros, kontroliuojančios raumenų veiklą ir valingus judesius, pažeidimų. Nuo pažeidimų laipsnio, lokalizacijos priklauso ir paties sutrikimo sunkumas, ligos požymių visuma bei sudėtingumas. Kitaip tariant, kiekvienas diagnozuoto cerebrinio paralyžiaus atvejis yra labai individualus ir gali pasireikšti skirtingais simptomais, tačiau ligos esmė ir pagrindinis kriterijus yra judesio sutrikimai, kuriuos, priklausomai nuo sutrikimo formos sunkumo, gali lydėti ir kiti požymiai, pavyzdžiui, protinė negalia, kalbos ar kiti raidos sutrikimai, epilepsijos priepuoliai. Ligos forma ir sunkumas priklauso nuo to, kurios smegenų dalies - žievės, požievio ar smegenėlių - vystymasis buvo sutrikdytas.

Suprantama, kad sunkiausios cerebrinio paralyžiaus formos diagnozuojamos tuomet, kai yra pažeista didelė smegenų dalis. Tokiu atveju žmogus gali turėti didelę negalią, pasireiškiančią pusiausvyros ir koordinacijos problemomis, stipriu motorikos sutrikimu, nevalingais kūno judesiais bei visų galūnių paralyžiumi.

Cerebrinio paralyžiaus tipai

Mokslininkų cerebrinis paralyžius skirstomas į tris tipus:

• Spastinį (spazminį), kuriam būdingas padidėjęs raumenų tonusas, pernelyg įsitempę, spazmuojami, silpni raumenys.
• Ataksinį cerebrinio paralyžiaus tipą, kuris pasireiškia raumenų veiklos koordinacijos nebuvimu, o tai lemia sunkų judėjimą, vaikščiojimą, nerangumą.
• Diskinezinį tipą, kuriam būdinga nenormali kūno padėtis, nevalingi pasikartojantys stereotipiniai judesiai, pavyzdžiui, akies voko ar nosies trūkčiojimas, mirksėjimas, pečių traukimas ir pan.

Diskinezinio cerebrinio paralyžiaus atveju, esant tik požievinės dalies pažeidimams, motorikos sutrikimai - itin ryškūs, tačiau nėra lydimi protinio atsilikimo, nes smegenų žievė lieka sveika.

Paplitimas ir dinamika

Lietuvoje cerebrinis paralyžius vaikams diagnozuojamas šiek tiek daugiau nei dviems naujagimiams iš tūkstančio. Šie skaičiai atitinka ir pasaulinę statistiką, pagal kurią šis sutrikimas nustatomas 2-4 vaikams iš tūkstančio gimusiųjų. Deja, tačiau pastaruoju metu stebimas cerebrinio paralyžiaus paplitimas, pasaulyje sergančiųjų skaičius išaugo 42 %. Remiantis pastarųjų kelerių metų statistika, kasmet įregistruojami vidutiniškai 145 nauji šios ligos atvejai.

Nors ši tendencija nedžiugina, verta turėti galvoje, kad dalis mažųjų ligoniukų serga lengva ligos forma ir gavę tinkamą pagalbą gali mėgautis įprasta gyvenimo kokybe ir džiaugtis kasdiena. Be to, nors cerebrinis paralyžius nėra pagydomas ir trunka visą žmogaus gyvenimą, ši būklė nėra progresuojanti, vadinasi, liga ir jos simptomai išlieka tokie patys ir suaugusiems pacientams. Geroji žinia ta, kad simptomai tiek pačiam pacientui, tiek jo artimiesiems yra pažįstami ir atpažįstami, todėl nebegąsdina ir taip kaip vos išgirdus gąsdinančią diagnozę. Susigyvenus su liga, ją priėmus ir susitaikius galima skirti visas jėgas ir dėmesį sveikatos gerinimui, būklės (pa)lengvinimui. Žinojimas, kad mažojo paciento būklė nepablogės - teikia vilties.

Priežastys ir rizikos veiksniai

Veiksnių, galinčių turėti įtakos cerebrinio paralyžiaus diagnozei, yra daug ir įvairių, jie sietini su dviem priežasčių grupėmis: genetinio polinkio bei žalingo aplinkos poveikio smegenų vystymosi metu, pavyzdžiui, persirgtų ligų, infekcijų, jų komplikacijų ir panašiai. Dar visai neseniai manyta, kad cerebrinis paralyžius išsivysto tik dėl aplinkos poveikio, ir tik pastaruoju metu mokslininkai vis drąsiau mini ir genetines priežastis bei jų svarbą. Esama atvejų kai sutrikimas yra genetinio pobūdžio, nors abu kūdikio tėvai yra sveiki.

Žinoma, cerebrinis paralyžius gali išsivystyti ir dėl nežinomų ar nenustatomų priežasčių, tačiau genai svarbų vaidmenį vaidina ir tais atvejais, kai sutrikimas nulemiamas aplinkos poveikio. Yra genų, kurie tiesiogiai susiję su smegenų pažeidžiamumu, jautrumu žalingam aplinkos poveikiui ir gali lemti besivystančius sutrikimus, kitaip tariant, genų loterijoje galime laimėti ir mūsų smegenys bus atsparesnės aplinkai ir jos poveikiui arba galime turėti genus, kurie nulems tai, kad smegenys vystysis ne taip ir bus lengvai pažeidžiamos.

Svarbu suprasti, kad žmogaus smegenys vystosi iki gimimo ir gimus, tad esama galimybės, kad vaisiaus smegenys dar esant mamos įsčiose susiformuoja kitaip nei turėtų. Kodėl taip nutinka ne visada galima nustatyti, tačiau pastebėta, kad kai cerebrinio paralyžiaus kilmė yra nėštumas ir gimdymas, ligos forma būna daug sunkesnė.

Kas gali turėti įtakos, kad vaisiaus smegenys bus pažeistos dar pačioje vystymosi pradžioje, t. y. nėštumo metu? Medicininėje literatūroje vardijami šie, sutrikimui įtakos galintys turėti, veiksniai: vaisiaus neišnešiotumas, motinos persirgtos ligos ar infekcijos pirmosiomis nėštumo savaitėmis (labai pavojingomis ligomis laikomos raudoniukė, kiaulytė ir toksoplazmozė bei herpes ar citomegalo virusų sukeltos infekcijos), nėštumo metu vaisių veikiantys žalingi veiksniai, pažeidžiantys galvos smegenis (motinos vartotos cheminės medžiagos, kai kurie vaistai, alkoholis), nėščiųjų toksikozė, vaisiaus smegenų formavimosi sutrikimai, apsigimimai.

Esama atveju, kai cerebrinis paralyžius gali būti nulemtas gimdymo traumos, kai gimdymas yra priešlaikinis arba labai sunkus ir komplikuotas. Gimdymo komplikacijos galinčios turėti įtakos sutrikimui yra laikinai sutrikęs, sustojęs kūdikio kvėpavimas, deguonies stoka, smegenų kraujotakos sutrikimai.

Tačiau labai svarbu suprasti, kad gimdymo komplikacijų ne visada galima ir pavyksta išvengti, o dar svarbiau - ne kiekvienas sunkus ir komplikuotas gimdymas būtinai nulems kūdikio raidos sutrikimus. Tad ir cerebrinį paralyžių būtinai susieti su gimdymo trauma yra klaidinga. Juolab, kad kūdikio smegenys ir toliau sparčiai vystosi jam gimus, todėl tarp cerebrinio paralyžiaus priežasčių esama ir tokių, kurios susijusios su pirmaisiais gyvenimo mėnesiais bei metais patirtu neigiamu aplinkos poveikiu, pažeidžiančiu smegenis. Tokiomis priežastimis gali būti galvos trauma (kai vaikutis nukrenta, susimuša ar kitaip susižaloja galvytę), persirgtos centrinės nervų sistemos ligos (pavyzdžiui, meningitai, encefalitai ir pan.), apsinuodijimai, infekcijos ir kitos ligos.

Tiesa, labai svarbus ir naujagimystės periodas, kurio metu galimi šie sutrikimai, turintys įtakos cerebrinio paralyžiaus atsiradimui: smegenų kraujosruvos, smegenų pakenkimas esant nepakankamam jų aprūpinimui deguonimi, t. y. kai smegenys patiria deguonies badą, bei stipri naujagimių gelta. Akivaizdu, kad besiformuojančios vaisiaus, kūdikio, naujagimio, vaikučio smegenys bet kuriuo vystymosi etapu gali patirti žalingą aplinkos poveikį.

Atpažinimas ir diagnozavimas

Kadangi sutrikimas susijęs su raumenų valdymu ir judėjimu, cerebrinis paralyžius vaikams dažniausiai diagnozuojamas pirmųjų metų gale arba antraisiais gyvenimo metais, nes paprastai tuomet, kai vaikas jau turėtų imti atlikinėti vis sudėtingesnius judesius, išryškėja vienai ar kitai cerebrinio paralyžiaus formai būdingi požymiai. Tiesa ta, kad kuo sunkesnė cerebrinio paralyžiaus forma, tuo anksčiau galima ją pastebėti ir atpažinti. Nors dažniausiai naujagimis jau gimsta su cerebriniu paralyžiumi, retai kada liga diagnozuojama mažam, kelių mėnesių kūdikiui.

Taip yra ir dėl to, kad daugelis kūdikystės būklių yra būdingos ir cerebriniam vaikų paralyžiui, ir kitiems sutrikimams, pavyzdžiui, raumenų-nervų ligoms, raumenų tonuso sutrikimo ligoms, ortopedinėms problemoms. Be to, padidėjęs, ar priešingai - žemas, raumenų tonusas pirmaisiais keliais gyvenimo mėnesiais laikomas fiziologine norma.

Iš tiesų, pastebėti nerimą keliančius ženklus gali būti sunku, tačiau verta atkreipti dėmesį į kūdikio galūnių judesių simetriškumą, kitų kūno dalių judėjimą, akių kontaktą, domėjimąsi žaislais, jų lietimą, griebimą, ėmimą. Jeigu vaiką sunku aprengti, sudėtinga sulenkti jo kojytes, nes raumenukai būna labai įtempti ar itin suglebę, jei ilgai nenulaiko galvytės gulėdamas ant pilvuko, rankytes laiko sugniaužtas ir nebando imti daiktų, visada verta pasikonsultuoti su gydytoju.

Svarbus ir valgymo procesas, pradėjus primaitinimą, atkreiptinas dėmesys, ar kūdikis griebia ir bando čiulpti maistą, ar jam lengva/sunku ryti maistą, ar (ne)springsta. Lengvesnės formos cerebrinis paralyžius gali išryškėti tik pradėjus mokytis vaikščioti, todėl jeigu vaikutis eina keistai, suka ar kryžiuoja kojas, šlubuoja, stypčioja ant pirštų galiukų - kreipkitės į vaikų neurologą. Taip pat ir tuo atveju, jeigu pastebėsite, kad vaikas ne tik sunkiai vaikšto, bet ir sunkiai atlieka kai kuriuos judesius ar sudėtingus veiksmus. Įtariant vaikų cerebrinį paralyžių yra tikrinami refleksai, raumenų judesiai, jėga, tonusai, jutimai, pusiausvyra, klausa, jėga, intelektas.

Gydymas ir pagalba sergantiesiems

Kaip jau minėta, cerebrinis paralyžius nėra pagydoma liga, tai būklė, trunkanti visą žmogaus gyvenimą, todėl išgirdę šią diagnozę turime padaryti viską, kas mūsų valioje, kad ligonis būtų kuo savarankiškesnis, jo sveikata geresnė, o būklė - lengvesnė. Tam gali prireikti visos specialistų komandos, dirbančios kartu, ir kiekvienam pacientui parengiančios individualų gydymo, abilitacijos, reabilitacijos planą.

Svarbiausias dalykas šiame plane yra mokymasis valdyti raumenis, judėti, palaikyti pusiausvyrą, atlikti kitus veiksmus ir judesius, todėl kiekvienam pacientui, kuriam diagnozuojamas cerebrinis paralyžius, kineziterapija - tiesiog būtina. Be to, ji leidžia išvengti raumenų trumpėjimo, deformacijų. Kineziterapija - pagrindinis gydymo būdas, leidžiantis ligoniui būti kuo mažiau priklausomam nuo kitų žmonių, o tai svarbu ir emocinei būklei.

Padėti išmokti atlikti tam tikrus judesius, veiksmus, reikalingus kasdienėje buityje, stiprinti savarankiškumą ir pasitikėjimą savimi bei savo jėgomis, lavinti pojūčius gali padėti ergoterapija. Jeigu mažasis pacientas yra visiškai nekalbantis - reikalingas darbas su logopedu, kuris išmokytų alternatyvios komunikacijos būdų. Be to, svarbu skirti dėmesio bei laiko ne tik judėjimo ar kalbinių gebėjimų lavinimui, bet atkreipti dėmesį ir į emocinę paciento savijautą, jo ir artimųjų psichinę būklę, nebijoti kreiptis pagalbos į psichologą ar psichoterapeutą. Tai labai svarbus aspektas, turintis įtakos ir fizinių gebėjimų lavinimo sėkmei, ir bendrai paciento bei jo artimųjų gyvenimo kokybei.

Atsižvelgiant į cerebrinio paralyžiaus tipą bei sunkumą gali būti rekomenduojama jodinėjimo, plaukimo ir kitos terapijos rūšys, taip pat judesių terapija, fizioterapija, gydomoji mankšta, specialūs pratimai, masažai, botulino toksino injekcijos ir kt. Būdų palengvinti būklę, padėti sergančiajam yra daug, svarbu atsižvelgti į individualius ligonio poreikius ir suvienijus artimųjų bei specialistų jėgas nenuleisti rankų, nepasiduoti ir kasdien stengtis plėsti mažųjų ligoniukų galimybių ribas, skatinti bei motyvuoti mokytis, tyrinėti, atrasti, pažinti ir patirti pasaulį. Daugelis sunkumų yra įveikiami ir netenka savo gąsdinančių galių susidūrę su meile, atidžiu rūpesčiu ir švelnumu.

Retos ir sunkios apsigimimų bei būklių istorijos

Pasaulio žiniasklaidoje ir medicinos istorijose aprašoma daug retų ir sudėtingų apsigimimų bei būklių, kurios stebina savo unikalumu ir kelia iššūkius medicinai. Štai keletas iš jų:

Proteus sindromas (Mandy Sellars)

Mandy Sellars iš Lankašyro (Didžioji Britanija) buvo diagnozuotas Proteus sindromas. Tai retas sindromas ir pasaulyje šiuo metu žinoma tik apie 120 jo atvejų. Dėl šios ligos Mandy kojos tapo labai didelės - jų svoris pasiekė 95 kilogramus ir apytiksliai 1 metro apimtį. Dėl tokių didelių kojų moteris privalėjo pirkti specialiai pagamintus batus, kurie kainavo 4 tūkst. dolerių. Jai buvo skirta speciali mašina, kad galėtų vairuoti. Kai Mandy susirgo venų tromboze, gydytojai nusprendė amputuoti vieną koją. Po operacijos likusi kojos dalis toliau didėjo ir tapo per sunki protezams. Reikėjo sukurti naują specialų protezą, kuris turėtų jai tikti visą laiką.

Crouzon sindromas (Peteras Byakatondas)

Peteras Byakatondas yra berniukas iš mažo kaimelio Ugandoje. Jis kenčia nuo Crouzon sindromo. Nors šį sindromą turi vienas iš 25 tūkst. vaikų, Petero atvejis yra išskirtinis. Dėl jo deformuojasi berniuko kaukolė, kuri stumia akis iš akiduobių, o ausis žemyn ir sukelia regos bei klausos problemų. Išsivysčiusiose šalyse Crouzon sindromo nulemtos deformacijos yra gydomos iš karto po gimimo, tačiau tai nebuvo įmanoma Petero, kuris gyvena kelių šimtų kilometrų atstumu nuo ligoninės, atveju. Kaimynai berniuko vengė ir jį įžeidinėjo, tad Petero užsidarė namuose ir beveik niekada iš jų neišeidavo. Vienas gydytojas apie jį išgirdo keliaudamas po apylinkes. Išsiaiškinęs situaciją jis surinko pakankamai pinigų ir nugabeno berniuką į Ostiną (Teksasas), kur jam buvo atlikta operacija. Per šešis ligoninėje praleistus mėnesius gydytojai pirmiausia performavo jo kaukolę, paskui atkūrė kaulą aplink akis. Operacijų metu kilo pavojingų komplikacijų - berniukas prarado didžiąją dalį kraujo ir jo padėtis tapo kritiška. Laimei, Petero būklė stabilizavosi ir dabar jis gyvena normalų gyvenimą savo kaime.

Didžiulis veidą deformuojantis darinys (José Mestre)

José Mestre‘as iš Lisabonos (Portugalija) turi didžiulį veidą deformuojantį darinį, kuris pradėjo augti jam ant lūpų, kai buvo keturiolikos metų. Per kelerius metus auglys užaugo iki penkių kilogramų svorio ir berniukas nebematė viena akimi, jam tapo sunku kvėpuoti, valgyti ir miegoti. Jose niekas negydė 40 metų - to nebuvo daroma dėl neteisingos informacijos, klaidingų diagnozių, finansų trūkumo ir nenoro operuotis dėl religinių priežasčių. Galiausiai 2010 m. José nuvyko į Čikagą, ten jam buvo atliktos keturios operacijos. Jos buvo sėkmingos ir vyras galėjo grįžti į Lisaboną jau po kelių savaičių.

Epidermodysplasia verruciformis, arba "žmogus-medis" (Dede'as Koswara)

Dede'as Koswara, gyvenantis Indonezijoje, didžiąją savo gyvenimo dalį kenčia nuo labai retos grybelinės infekcijos Epidermodysplasia verruciformis. Ja susirgus ant odos susidaro dideli, kieti grybeliniai dariniai, kurie atrodo kaip medžio žievė. Tai labai apsunkino vyro gyvenimą, nes rankomis jis negalėjo atlikti net paprasčiausių darbų, jam buvo sunku judėti. Nors dariniai augo ant viso kūno, didžiausi ir sunkiausi iš jų buvo ant rankų ir kojų. 2008 m. Dede'ą imta gydyti JAV: nuo jo kūno buvo pašalinti 6 kilogramai karpų, tada operuotos vietos padengtos odos transplantais. Tai nesulėtino karpų augimo ir 2011 jam buvo atlikta dar daugiau operacijų. Manoma, kad ši liga yra nepagydoma.

Fetus in fetu: Retas dvynių vystymosi sutrikimas (Alamjanas Nematilaevas)

Fetus in fetu yra labai retas kūdikių vystymosi sutrikimas, pasitaikantis kartą iš 500 tūkst. gimimo atvejų. Fetus in fetu priežastis yra neaiški, tačiau mokslininkai mano, kad ankstyvojoje nėštumo stadijoje vieną vaisių apgaubia kitas vaisius. Dauguma tokiu būdu atsirandančių parazitinių dvynių yra maži ir neišsivystę, tačiau kiti gali išaugti gana dideli. Kazachstane gyvenančio Alamjano Nematilaevo atveju parazitinis dvynys turėjo plaukus, galūnes, dantis, nagus, genitalijas, galvą ir netgi veidą. Šis parazitinis dvynys, kol buvo aptiktas, berniuko organizme gyveno septynerius metus.

2003 metais mokyklos gydytojas pastebėjo padidėjusį berniuko pilvą ir nusiuntė jį į ligoninę. Jį tyrę gydytojai manė, kad aptiktas gumbas yra cista. Po savaitės Alamjanas buvo operuotas. Gydytojų nuostabai, rastas dviejų kilogramų svorio ir 20 centimetrų ūgio kūdikis. Pasak Alamjaną operavusio gydytojo, berniukas atrodė taip, lyg lauktųsi apytiksliai 6 mėnesius. Berniuko tėvai manė, kad taip galėjo nutikti dėl Černobylio avarijos poveikio, tačiau ekspertai šią idėją atmetė. Alamjanas pasveiko po operacijos, tačiau iki šiol nežino, kad jo viduje buvo užaugęs jo dvynys.

Makrosomija: Vaisiaus per didelis svoris

Makrosomija - tai būklė, kai vaisius yra didesnis nei įprasta. Vaisius laikomas makrosomišku, kai jo svoris viršija 4,0 kg arba 4,5 kg. Pagrindiniai makrosomijos rizikos veiksniai yra motinos cukrinis diabetas arba nėščiųjų diabetas, nutukimas, šeiminė anamnezė (stambūs tėvai ar seneliai), pernešiotas nėštumas ir didelis svorio prieaugis nėštumo metu.

Blogai kontroliuojamas diabetas yra vienas pagrindinių rizikos veiksnių. Aukštas gliukozės kiekis vaisiaus kraujyje skatina insulino ir augimo faktorių išsiskyrimą, o tai lemia pernelyg spartų vaisiaus augimą. Makrosomija didina riziką motinai (sudėtingas gimdymas, plyšimai, cezario pjūvis) ir vaisiui (traumos gimdymo metu, mirties rizika). Taip pat pastebimas ryšys tarp makrosomijos ir ilgalaikių sveikatos problemų, tokių kaip atsparumas insulinui, hipertenzija ir nutukimas vėlesniame amžiuje.

Branduolinių ginklų palikimas: Nusodrintasis uranas ir apsigimimai

Įvadas į nusodrintąjį uraną kaip ginklą

Atrodė, kad po Hirosimos ir Nagasakio žmonės suprato, kokią baisią katastrofą jie sukėlė. Jie atkakliai sužinojo, kad šios bombos jonizuojanti spinduliuotė gali labai greitai reikšti žmonijos pabaigą. Taip atsirado vadinamoji teroro pusiausvyra tarp atominių ir vandenilinių bombų. Siaubingas abipusio susinaikinimo tikrumas tapo neaiškia šių mirtinų ginklų nenaudojimo garantija. Tačiau tuo pat metu mažų vaikų leukemijos dažnis visame pasaulyje didėjo nerimą keliančiu greičiu. Ir jis negrįžo į normalesnį lygį, kol didžiosios valstybės nesutiko nutraukti paviršinių branduolinių ir vandenilinių bombų bandymų.

Tuo pačiu metu visose pramoninėse šalyse buvo pradėtos statyti atominės elektrinės ir greitieji reaktoriai, nes mums buvo pasakyta, kad jos gamins švarią elektrą ir kad atominių elektrinių kuro strypų perdirbimas yra nesibaigiantis ciklas. Černobylio katastrofa šiems šalininkams turėjo suteikti geresnių įžvalgų. Po Černobylio daugelis iš jų dar prisimins deformuotų vaikų ir gyvūnų vaizdus, kurie gimė po šios katastrofos ir gimsta ir šiandien: kūdikiai be akių, be kojų ir rankų, kūdikiai su vidaus organais - viskas viename dėvėkite odos maišelį kūno išorėje. Visi šie vargšai padarai gyveno tik kelias valandas nepakeliamo skausmo.

Teko dar kartą pamatyti tokius vaizdus, tokias baisias deformacijas, kai lankiausi Irake, Serbijoje, Bosnijoje-Hercegovinoje ir Kosove televizijos filme, o vėliau - dokumentiniame kino filme. Šių deformacijų ir labai agresyvių vėžio bei leukemijos formų šiose šalyse priežastis yra ne Černobylio katastrofa, o urano šaudmenų ir urano bombų panaudojimas sąjungininkų pajėgoms per pastaruosius penkis karus, kai kurie iš jų pažeidė tarptautinę teisę. Urano amunicija ir urano bombos yra bene baisiausi šių dienų karuose naudojami ginklai, nes neišvengiamai nuveda žmoniją į bedugnę.

Nusodrintojo urano poveikio mechanizmai

Urano sviediniai ir bombos gaminami iš branduolinės pramonės šalutinio produkto. Jei atominių elektrinių kuro strypai, sveriantys vieną toną, yra pagaminti iš natūralaus urano, maždaug aštuonios tonos vadinamojo nusodrintojo urano 238 susidaro kaip atliekos. Dabar visame pasaulyje jo yra apie 1,3 milijono tonų ir kasdien vis daugėja. O kadangi šios atliekos, nusodrintasis uranas kaip alfa skleidėjas, taip pat yra radioaktyvios ir labai toksiškos, o jo pusėjimo trukmė yra 4,5 milijardo metų, jas reikia atitinkamai saugoti ir saugoti, o tai kainuoja - nemažus pinigus. Taigi iškart iškilo klausimas: kaip atsikratyti šios radioaktyvios ir labai toksiškos medžiagos?

Kariškiams atsirado "sprendimas": jei urano sviedinys, kurio kinetinė energija yra milžiniška, atitinkamai prasiskverbia dėl savo milžiniško svorio, pjauna plieną ir gelžbetonį kaip karšta geležis pjausto sviestą. Dėl to šis nusodrintojo urano metalinis strypas nusitrina, kuris dėl didžiulės trinties šilumos užsidega savaime. Tai reiškia, kad tokiam sviediniui įsiveržus per tanką per sekundės dalis, nuskurdintas uranas savaime užsiliepsnoja ir tanke esantys kariai išdega 3000 - 5000 laipsnių Celsijaus temperatūroje. Dėl šių aukštų temperatūrų bake esantys šoviniai ir benzinas po trumpo uždelsimo sprogsta, visiškai sunaikindami baką. Tai yra, dėl šių dviejų savybių: prasiskverbiančio plieno ir gelžbetonio, kaip sviestas, ir galimybės sprogiai užsidegti ir taip veikti kaip sprogmuo, atliekos „nusodrintas uranas“ yra tokios populiarios kariškių.

Tačiau tai dar ne viskas: iki 5000 laipsnių Celsijaus temperatūroje urano kulka dega ir sudaro keramizuotas vandenyje netirpias nanodaleles, kurios yra 100 kartų mažesnės už raudonuosius kraujo kūnelius. Tai reiškia, kad praktiškai susidaro metalo dujos, kurios vis dar yra radioaktyvios ir labai toksiškos. Amerikos karo mokslininkai dabar taip pat žino, kad šios nanodalelės, tiek įkvėptos, tiek prarytos, gali migruoti bet kurioje žmogaus ar gyvūno kūno vietoje: visuose organuose, t. y. smegenyse, moteriškose kiaušialąstėse ir vyrų spermoje. Jau 1997 m. nusodrintasis uranas buvo rastas penkių iš 25 Amerikos veteranų, kurių kūne buvo urano fragmentų dėl vadinamosios „draugiškos ugnies“ nuo 1991 m. Persijos įlankos karo, spermoje!

Sveikatos pasekmės ir deformacijos

Visur, kur šis uranas 238 nusėda organizme, gali pasireikšti šie simptomai, ir tai dabar moksliškai įrodyta:

• Imuninės sistemos žlugimas, kaip sergant AIDS, didėjant infekcinėms ligoms.
• Sunkūs inkstų ir kepenų funkcijos sutrikimai.
• Labai agresyvioms leukemijoms ir kitoms vėžio formoms.
• Kaulų čiulpų sutrikimai.
• Taip pat genetiniai defektai ir apsigimimai su persileidimais ir priešlaikiniais gimdymais nėščioms moterims, kaip matėme po Černobylio katastrofos.

Tai yra, ypač baisi urano ginklų naudojimo pasekmė yra ta, kad dėl jonizuojančiosios spinduliuotės žmonėms ir gyvūnams nutrūksta chromosomos, todėl genetinis kodas pakeičiamas. Tai buvo mokslinis faktas dešimtmečius, o amerikiečių biologas ir genetikas dr. Hermannas Josephas Mulleris už tai 1946 metais gavo Nobelio premiją. Nepaisant to, praėjusiuose karuose JAV vadovaujamos sąjungininkų pajėgos, pavyzdžiui, Irake, Serbijoje, Kosove ir Afganistane, apsimeta, kad šio fakto nėra. Iš Didžiosios Britanijos gynybos ministerijos konfidencialaus pranešimo dabar žinome, kad tik 40 tonų šio urano šaudmenų panaudojimas apgyvendintoje vietovėje gali sukelti 500 000 vėlesnių mirčių dėl labai agresyvių vėžio navikų ir leukemijos.

Jei kas nors nuspręstų 1000 tonų šių branduolinių atliekų produkto „nusodrintojo urano“ sumalti į smulkias dulkes ir tada šias smulkias urano dulkes iš lėktuvo paskirstyti virš Vokietijos ar Austrijos, tai būtų baisi katastrofa. Nebeturėtų vykti futbolo rungtynių, tektų uždaryti visus stadionus ir vaikų žaidimų aikšteles bei uždrausti visus lauko renginius. Niekas neturėtų išeiti į gatvę be apsauginių kostiumų ir dujokaukių - net apsipirkti. Po kelių savaičių tūkstančiai mažų vaikų susirgs agresyvia leukemija. Po kelių mėnesių vėžiu susirgs 10 tūkstančių vos sveikų suaugusiųjų, vėliau šimtai tūkstančių, o po metų - milijonai.

Tačiau tai nėra tik minties eksperimentas. Sveiki atvykę į Iraką, Kosovą, Afganistaną, sveiki atvykę į Serbiją, Somalį ir Libaną. Nes sąjungininkai ir NATO naudojo šiuos nusodrintojo urano ginklus visuose savo praeities karuose šiose šalyse, įskaitant Libiją. Dėl to šiose šalyse suaugusieji serga daugybe vėžio formų, o kūdikiai gimsta be akių, be kojų ir rankų, kūdikiai, kurie nešioja savo vidaus organus odos maišelyje kūno išorėje ir miršta nuo baisaus skausmo.

Karų ir informacijos slėpimo kontekstas

Visame pasaulyje žinoma radiacijos biologė Rosalie Bertell sako apie „nusodrintojo urano ginkluose“ problemą: „Moksliškai neabejotina, kad nusodrintas uranas, degdamas iki 5000 laipsnių Celsijaus, sukuria nematomus, pavojingus metalo dūmus. Vien tai yra Ženevos protokolo, draudžiančio karo metu naudoti dujas, pažeidimas, nes metalo dūmai iš urano nanodalelių prilygsta dujoms.“

Rosalie Bertell sutinka su kitais žinomais mokslininkais, kad, pavyzdžiui, Irake, kur vien per 2003 m. karą buvo panaudota apie 2000 tonų urano sviedinių, per ateinančius 15-20 metų dėl šių urano ginklų naudojimo mirs apie 5-7 mln. žmonių, būtent nuo vėžio ir agresyvios leukemijos - tai būtų sąmoningai ir noriai sukeltas genocidas. O atsakingi už šį karą, pažeidžiantį tarptautinę teisę, buvęs Amerikos prezidentas George'as W. Bushas ir buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Tony Blairas, abu iš tikrųjų priklauso tarptautiniam karo nusikaltimų tribunolui dėl šių karo nusikaltimų Hagoje.

Dėl šių urano šaudmenų naudojimo ištisi Irako, Kosovo ir, žinoma, Afganistano regionai nebetinkami gyventi dėl radioaktyvaus ir labai toksiško šių urano ginklų užteršimo. Tai buvo patvirtinta pernai Irako spaudos agentūros pranešime, kuriame teigiama, kad nepriklausomų Irako mokslininkų tyrimais nustatyta, kad sąjungininkų pajėgoms 1991 ir 2003 m. karuose bombarduojant uraną 18 Irako regionų šiandien liko negyvenami, todėl ten gyvenantys gyventojai turėjo būti evakuoti. Tačiau apie tai neskaitoma laikraščiuose ir nesužinoma iš TV žiniasklaidos, nes tema „urano šaudmenys ir pasekmės“ tapo tabu.

Šiuo metu prognozuojama, kad iš tūkstančių mūsų karių, dislokuotų Kosove ir Afganistane, ir tai taikoma visiems ten dislokuotiems kariams, galbūt iki 30 % grįš namo užteršti urano dulkėmis. Ir visi šie jauni kariai su savo žmonomis ir būsimomis žmonomis gimdys vaikus ir nesąmoningai perduos savo užterštumą savo vaikams ir anūkams su visomis baisiomis deformacijų, imunodeficito, leukemijos ir vėžinių navikų pasekmėmis - taip pat ir savo palikuonims.

Šis dokumentas, kuris buvo „ĮSLAPTINTAS - TIK OFICIALIAM NAUDOJIMUI“ iš Gynybos ministerijos 2003 m., patvirtina, kad JAV naikintuvai operacijoje „Tvirta laisvė“ naudojo šarvus pradurtą padegamąją amuniciją su urano šerdimi. Dokumente teigiama, kad „naudojant šį šovinį prieš kietus taikinius (pvz., tankus, motorines transporto priemones), uranas užsidega dėl savo piroforinio poveikio. Degimo metu susidaro sėslios nuodingos dulkės, ypač ant taikinių ir jose, kurias galima bet kada susukti. Todėl DU šaudmenys gali sukelti toksinę ir radiologinę žalą neapsaugotam personalui: pavojus apsinuodyti sunkiaisiais metalais, pavojus dėl labai silpnų radioaktyvių šaltinių.“

Nepriklausoma organizacija „Urano medicinos tyrimų centras“ (UMRC) iš Kanados, 2002 m. gegužę išsiuntusi tyrimų grupę į Afganistaną, nustatė nerimą keliantį skaičių civilių, turinčių ūmių radioaktyviojo apsinuodijimo simptomų, susijusių su lėtiniais vidinio urano užteršimo simptomais, įskaitant apsigimimus. Vietos gyventojai pranešė apie didelius, tankius, mėlynai juodus dulkių ir dūmų debesis, kylančius smūgio vietose per bombardavimus nuo 2001 m., lydinčius aštrų kvapą, po kurio jaučiamas deginimo pojūtis nosies ertmėse, gerklėje ir viršutiniuose kvėpavimo takuose. Nukentėjusieji apibūdino skausmą viršutinėje kaklo dalyje, pečiuose, kaukolės pagrinde, apatinėje nugaros dalyje, inkstuose, sąnarių ir raumenų silpnumą, miego sutrikimus, galvos skausmus, atminties sutrikimus ir dezorientaciją.

Skirtingai nei Irake, UMRC laboratoriniai tyrimai Afganistane parodė dideles nenusodrintojo urano koncentracijas - todėl užterštumas buvo daug didesnis nei nusodrintojo urano aukų Irake. Žmonės, tirti iš Džalalabado ir Kabulo, parodė, kad urano koncentracija yra 400-2000 kartų didesnė nei normali. Iš viso buvo tirti 40 žmonių ir 20 dirvožemio mėginių. Tyrimo metu buvo aptikta daugiau nei 100 vaikų su apsigimimais. Atlikus šlapimo tyrimus 33 % šlapimo mėginių nustatytas didesnis nei normalus urano 238 kiekis, ypač tose vietose, kur buvo naudojami urano ginklai.

tags: #baisiausi #pasaulio #apsigimimai

• Egiptiečių dievybės nuo Šu iki Izidės
• vaisiaus judesių stebėjimas
• apie daineles vaikams
• Sužinokite, kodėl socialinis bendravimas yra kritiškai svarbus kūdikiams
• Vaiko išlaikymo (alimentų) priteisimas