Ištar: Babiloniečių vaisingumo, meilės ir karo deivė

Ši dievų sistema - viena seniausių pasaulyje - susiformavo tarpupio upių slėnyje (dabartinis Irakas ir Sirijos dalys) maždaug IV tūkst. pr. Kr. Čia pirmą kartą žmonės sugalvojo užrašyti dievų vardus ant molio lentelių dantiraščiu, o jų mitai, kaip Gilgamešo epas, tapo literatūros pamatu. Šumerų panteonas vėliau perėmė babiloniečiai, šiek tiek pakeitę dievų hierarchiją.

Kiekvienas miestas-valstybė turėjo savo globėją dievą. Pavyzdžiui, Urukas priklausė meilės deivei Inanai, kuri babiloniečių buvo žinoma kaip Ištar.

Dievai gyveno šventyklose (zigguratuose), kurios buvo laikomos tikruoju jų namuose. Šios šventyklos, garsieji zikuratai, buvo laiptuotos piramidės pavidalo. Manyta, jog šventykla yra dievo buveinė; čia stovėdavo dievybės stabas - žmogaus rankų kūrinys, tačiau ypatingais ritualais jame būdavo apgyvendinama dievybė.

Ištarės kilmė ir daugybiniai veidai

Ištarė (šum. 𒀭𒌋𒁯 = Ištar) - svarbiausia moteriška dievybė (deivė) senovės asirų ir babiloniečių mitinėje pasaulėžiūroje. Ji yra vakarų semitų Astartės ir šumerų Inanos atitikmuo.

Jos vardas kilęs iš įvairuojančios semitų šaknies, reiškiančios Aušros žvaigždę. Ištarė buvo Veneros planetos dieviškoji forma. Ji siejama su aistringąja galia - karu, lytiniais santykiais, vaisingumu. Ištar - tai meilės, karo, vaisingumo ir žvaigždžių deivė, švytinti Venera. Ji veda į karą ir į lovą, verčia miestus klestėti ar kristi. Tai moteris, kurios žingsnis keičia epochą.

Ištar pasirodo daugybe pavidalų, pvz., esama atskirų miestų - Ninevijos, Arbelos Ištar. Ji meilės ir vaisingumo deivė, tačiau drauge ir karo viešpatė. Tokie ambivalentiški dievų pavidalai būdingi daugeliui tautų, bet Ištar prieštaringumas išties stulbina.

Glaudžiai su Ištar susijusi ir Anunitė (Anunitu) - meilės, karo ir dangaus deivė. Kartais ji laikoma atskira figūra, kartais - Ištar aspektu. Anunitė - tai aistra, kuri kalba kalaviju.

Ištarės kultas ir epitetai

Ištarės kultas buvo itin populiarus ir plačiai paplitęs. Ji kaip vietovės globėja garbinta daug kur pietų Mesopotamijoje - Akade, Arbeloje, Ninevijoje, Ašūre, Ūre, Uruke ir kitur. Vietomis ji buvo vadinama Anunitu bei Nanaja.

Babilono mieste, vieneri iš aštuonių miesto vartų buvo skirti Ištarei. Šie vartai yra žinomi dėl savo įspūdingos architektūros ir puošybos.

Deivės dažniausi epitetai atspindėjo jos galią ir įtaką: „karalienių karalienė“, „dievų valdovė“, „tūžmioji liūtė“, „Ištarė kariūnė“. Ji taip pat vadinta „Meilės valdove“ ir „Malonumų karaliene“.

Ištarės mitai ir ritualai

Žymiausi du mitai apie Ištarę atskleidžia jos kompleksinę prigimtį:

1. Viename, kuris yra „Gilgamešo epo“ dalis, Ištarė siekia sugundyti Gilgamešą, tačiau šis atstumia deivę, nes nepasitiki jos būdu ir išvardija jos pražudytus įsimylėjusius. Už tai įpykusi Ištarė pasiunčia Gilgamešui į Uruką milžinišką siaubūną jautį, sukurtą jos tėvo Anu. Gilgamešas su Enkidu, susivieniję, nugalabija šį jautį.
2. Kitas žymus mitas pasakoja, kaip Ištarė leidžiasi į požemių karalystę pas Ereškigalę, savo seserį. Besileisdama ji turi nusimesti visus rūbus ir papuošalus. Ereškigalė ją pražudo, bet apie tai sužinojęs Ea pasiunčia požemin pasiuntinį, kad šis ją atgaivintų ir grąžintų į gyvųjų pasaulį.

Su požemių karalyste siejamas ir vaisingumo dievas Tamuzas (Tammuz), kuris buvo Ištarės mylimasis. Legendose minima, kad Ištar reikalavo, kad valdovas Dumuzis (Tamuzas) pusę metų praleistų požemyje. Tamuzas yra kasmet mirštantis ir prisikeliantis vaisingumo dievas. Jo liūdesys - tai sausra, o jo grįžimas - pavasaris. Tamuzas - tai širdis, kuri nori gyventi net per mirtį.

Ištarės paveiksle nunyksta šumerų Inanos kaip pasaulio sutvėrėjos, pribuvėjos vaidmuo. Šiaurės Mesopotamijoje, ypač Asirijoje, pabrėžtas deivės karingas būdas; ten ji laikyta Ašūro dukterimi.

Uruke Ištarės garbinimo praktikos sietos su ritualine prostitucija; ji laikyta heterų, homoseksualų globėja. Nuo pat II tūkstm. pr. m. e. Uruke bandyta šias praktikas išgyvendinti, o tai pasiekta jau Achemenidų valdymo laikais (V-IV a. pr. m. e.). Ištar šventyklose svarbi jos kulto dalis buvo sakralizuota prostitucija; manyta, kad šitokiu būdu gausinamas šalies vaisingumas.

Babilono dievų panteonas

Babilonijos valstybę kūrę semitai atsinešė klajokliams būdingą dangiškąją religijos formą, todėl ir daugelis jų dievų buvo dangiški. Žvaigždės dažnai laikomos „dievų atvaizdais”.

Dievai buvo galingi, tobuli, prakilnūs, viską regintys ir viską žinantys, nemirtingi. Dievai spindintys - šiurpą keliantį jų tviskesį mėginta perteikti puošiant stabus brangiaisiais akmenimis.

Babiloniečių „Enuma Eliš“ epas pasakoja, kaip Mardukas sutriuškino pirmąją dievybę Tiamat (chaoso vandenyną) ir iš jos kūno sukūrė pasaulį. Ši istorija - viena pirmųjų bandymų paaiškinti, kodėl egzistuoja gėris ir blogis. Įdomu tai, kad čia dievai elgiasi kaip žmonės - kovoja dėl valdžios, keršija, net baiminasi.

Daugelis molinių dantiraščio lentelių yra religiniai tekstai. Archeologai atkasė net ištisas bibliotekas, antai Asirijos karaliaus Ašurbanipalo biblioteką (VII a. pr. Kr.), kuriose rasta daug informacijos apie dievų kultą.

Pagrindinės Ištarės sąsajos ir pavadinimai

Deivės Ištarės reikšmė ir atspindžiai kitose kultūrose atskleidžia jos universalumą ir svarbą senovės Artimųjų Rytų religijose.

tags: #babilonieciu #vaisingumo #deive

• Filosofiniai „Buvimo ir Nebuvimo Apmąstymai“
• Leonoros Blekaitytės kelias
• kaip surengti įsimintiną gimtadienį namuose
• Kūdikio pilvo paraudimas
• Kaip kurti sveikus santykius šeimoje