Astridos Lindgren pasaulis: vaikystė, kūryba ir kova už vaikus

Visų laikų mylimiausia vaikų rašytoja Astrid Lindgren galėtų pasigirti ne tik unikaliais ir žaismingais personažais, bet ir ne mažiau spalvingu savo pačios gyvenimu. Nuostabi vaikystė, sunkus paauglystės tarpsnis ir nesibaigiantis maištas - ne viską griaunantis, tačiau kviečiantis į pasaulį pažvelgti kitomis akimis.

Vaikystė ir ankstyvieji gyvenimo išbandymai

Astrid Anna Emilia Ericsson gimė 1907 m. lapkričio 14 dieną, Neso fermoje, netoli Vimerbiu miestelio, Smolande (Švedija). Ji buvo antras vaikas Samuelio Augusto Ericssono ir jo žmonos Hannos šeimoje. Astrid buvo ypač artima su savo broliu Gunaru - jie augo beveik kaip dvyniai. Astridos tėvai buvo ūkininkai, o pati Astrid augo apsupta suaugusiųjų globos ir meilės. Be kita ko, vaikai turėjo nevaržomą žaidimų laisvę.

Vėliau daug savo vaikystės žaidimų, kaip ir tėčio pasakojimus, Astrida sudėjo į savo knygas. Nors rašytojos vaikystės galėtų pavydėti kiekvienas vaikas - ji kasdien nevaržomai žaidė ir svajojo su savo broliu bei seserimis, paauglystė Astrid buvo kur kas sunkesnė.

Astrid biografija - idealus atkirtis jaunystės kulto atstovams ir įkūnyta deklaracija: „Niekada nevėlu!“ Tačiau iki to ji patyrė nemažai sunkumų. Būdama aštuoniolikos, rašytoja pastojo, šokiruodama konservatyvią gimtojo miestelio bendruomenę. Kaip rašo Lindgren biografijos autorė Margareta Stromstedt, diena, kai 18-metė Astrid Ericsson prisipažino esanti nėščia, buvo viena juodžiausių draugiškai ir ramiai šeimai. Kūdikio tėvas buvo kur kas vyresnis vedęs vietos laikraščio redaktorius, apie skyrybas ir naujas vedybas nebuvo nė kalbos. Provincijos miestelyje netekėjusios nepilnametės nėštumo ilgai nebuvo įmanoma slėpti.

Tuomet nėščia Astrid paliko namus ir iškeliavo į Stokholmą viena, be ryšių ir lėšų. 1926 m. gruodžio 4 dieną gimė jos sūnus Larsas. Astrida nenorėjo tekėti už sūnaus tėvo, taip pat ji negalėjo pasirūpinti sūnumi, nes reikėjo studijuoti, todėl jis kurį laiką augo danų šeimoje Kopenhagoje. Astrida keliaudavo į Daniją aplankyti Lasės taip dažnai, kaip tik galėdavo, laukdama stabilesnės situacijos, kada galės pasiimti jį atgal. Rašytojai ir šiandien priekaištaujama, kad buvo atidavusi sūnų. Kaip lengva tai daryti ignoruojant istorines realijas ir pamirštant, kad kitaip vaikas apskritai būtų atsidūręs prieglaudoje ir galbūt niekada nebūtų pažinęs tikrosios motinos. Astrid pergyveno sūnų 16 metų. Pasak biografų, ši tema jai visada buvo viena skaudžiausių. Ir - lengvai aptinkama jos kūryboje.

1931 m. pavasarį Astrida Ericsson ištekėjo už Sturės Lindgreno, kurį sutiko dirbdama KAK kontoroje. Sture’as gal ir nebuvo princas ant balto žirgo, tačiau išties mylėjo Astrid, o jaunai moteriai vestuvės suteikė finansinio stabilumo ir pridengė „socialinę gėdą“: tapusi ponia Lindgren, ji pagaliau galėjo grįžti į tėvų namus, kurių visą tą laiką ilgėjosi. Pora persikraustė į dviejų miegamųjų butą Vulkano gatvėje ir Astrida tapo namų šeimininke. Ji pasiėmė Lasę pas save ir mėgavosi motinyste. 1934 m. gegužės 21 dieną gimė Astridos dukra Karina.

Motinystė ir kūrybos ištakos

Astrid nebuvo tipinė motina. „Ji nebuvo iš tų mamų, kurios sėdi ant suolelio parke ir ramiai žiūri, kaip žaidžia jos vaikai. Ji norėjo žaisti pati ir, man rodos, džiaugėsi kiekviena akimirka, visai kaip aš“, - tai Larso Lindgreno žodžiai apie jo garsiąją motiną. Rašytojos vaikai ne kartą patvirtino, kad Astrid nebijojo pati elgtis kaip vaikas - kartu su sūnumi ir dukra laipiojo po medžius ir įsitraukdavo į įvairiausius žaidimus. Galbūt, taip anksti priversta suaugti, ji nepaliovė ilgėtis savo iki galo neišgyventos vaikystės ir visada stojo jos pusėn.

Kaip rašė jos dukra Karin, tapusi vertėja, „mūsų mama susidorodavo su užgriūvančiais sunkumais sėkmingiau negu kitos mamos, kurias mes pažinojome. Ji nuspręsdavo geriausiai, kaip tik būdavo įmanoma, ir imdavosi veiklos tuomet, kai to būtinai reikėdavo. Jei kas nutikdavo, būtent ji būdavo nepajudinamas garantas, kad gyvenimas grįš į normalias vėžes ir viskas susitvarkys“.

Viena žymiausių Astrid Lindgren kūrybos įkvėpimo istorijų - „Pepės Ilgakojinės“ atsiradimas. Jos idėja iš tiesų priklauso visai ne Astrid, bet jos dukrai Karin. Vieną žiemą Karina susirgo plaučių uždegimu. Sirgdama ir gulėdama lovoje ji paprašė mamos papasakoti istoriją apie išgalvotą veikėją. Rašytoja, nieko nelaukusi, tai ir padarė. Ir Astrida pradėjo pasakoti vieną beprotišką istoriją apie mergaitę su raudonomis kasytėmis ir strazdanomis, gyvenančią vieną dideliame name ir turinčią arklį bei beždžionėlę. Praėjus nemažai laiko, šį istorijų rinkinį surašė savo dukrai kaip dovaną.

Dažnai knygų personažų idėjos ir istorijos gimdavo visai netikėtai arba pasitelkus vaikystės prisiminimus. Pavyzdžiui, neklaužada Emilis iš Lionebergos buvo autorės išsigelbėjimas, prižiūrint savo trejų metų anūką. Jam pratrūkus nenumaldomai verkti ir rėkti, Astrid lyg niekur nieko paklausė, ar jis nenorėtų išgirsti istorijos apie Emilį. Lindgren knygų mergaitės ryžtingos, apdovanotos humoro jausmu, drąsios ir linksmos - visai kaip dukra Karin. O berniukai - dažniausiai Larso prototipas - melancholiški ir dramatiški.

Kova už vaikų ir gyvūnų teises

Astrida buvo ne tik viena žymiausių Švedijos rašytojų, bet ir įtakinga visuomenės veikėja. Galima drąsiai sakyti, kad tai Lindgren nuopelnas, jog Švedija tapo pirmąja pasaulio šalimi, kurioje uždraustos fizinės vaikų bausmės. 1978 m. Astrida Lindgren gavo prestižinį „Vokietijos knygų leidėjų taikos prizo“ apdovanojimą. Besiruošdama atsiimti šį apdovanojimą Astrida parašė padėkos kalbą, pavadintą „Smurtui ne!“, apie tai, kuo susijęs vaikų auklėjimas su smurtu pasaulyje. Organizatoriai, perskaitę šią kalbą, paprašė neskaityti jos per ceremoniją. Astrida tuomet pareiškė, kad tokiu atveju ji iš viso nedalyvaus ceremonijoje. Organizatoriams po tokio grasinimo neliko nieko kita, kaip tik leisti Astridai skaityti tą kalbą per apdovanojimų teikimą.

Po metų, kai Astrida viešai perskaitė savo kalbą „Smurtui ne!“, Švedija išleido įstatymą, draudžiantį fizines bausmes ir tėvų smurtą prieš vaikus. Šis įstatymas buvo ruošiamas ilgus metus dar prieš Vokietijos įvykius. Bet Astridos Lindgren kalba per prizų teikimo ceremoniją Frankfurte neabejotinai padarė įspūdį.

Iškilmės, per kurias buvo perskaityta ši kalba, buvo transliuotos Vokietijoje, o netrukus ant Astrid namų slenksčio atsirado du vokiečių berniukai. Jie girdėjo rašytojos žodžius ir atkeliavo pas ją ieškoti pagalbos. Lindgren pasirūpino grąžinti vaikus namo ir padarė viską, kad tėvai ir jų atžalos rastų bendrą kalbą.

Astrida aktyviai kovojo ne tik už vaikų, bet ir už gyvūnų teises. Būdama 80-ies, ji išreikalavo, kad būtų pakeisti Švedijos įstatymai ir palengvintos gyvūnų laikymo fermose sąlygos. Šis įstatymo galią turintis teisės aktas neoficialiai net buvo pramintas Lex Lindgren. Astridos Lindgren ir veterinarijos profesorės Kristinos Forslund jungtinė trejų metų kampanija, pasisakanti už tinkamesnes sąlygas didelėse fermose laikomiems gyvūnams, nenuėjo veltui - ji padarė tikrą perversmą viešajai nuomonei - daugeliui vartotojų pagaliau atsivėrė akys.

Literatūrinė karjera ir pasaulinė šlovė

Jai buvo 37-eri, kai nusiuntė savo kūrinį į leidyklos „Raben & Sjogren“ paskelbtą konkursą. Komisija atrinko du rankraščius, tačiau, leidyklos šefo Hanso Rabeno liūdesiui, nė vienas autorius nebuvo garsus. Bet pažadas yra pažadas: knyga „Brita Mari išlieja sielą“ buvo išleista ir - netikėtai - patiko skaitytojams. Intriguojanti istorija: juos prieš tai atmetė kitas, kur kas solidesnis, leidėjas, pasipiktinęs, kad kūrinys propaguoja amoralius ryšius tarp vaikų ir jaunimo. Dar ir šiandien, praėjus septyniems dešimtmečiams, anos leidyklos bosai prisimena tą atvejį kaip didžiausią verslo strategijos klaidą.

Paskatinta tokio pripažinimo, Astrida pradėjo peržiūrėti Pepės rankraštį. 1945 m. „Rabén & Sjörgen“ leidykla surengė kitą konkursą, šį kartą reikėjo parašyti knygą, skirtą 6-10 metų amžiaus vaikams. Astrida Lindgren nusiuntė savo pataisytą „Pepę Ilgakojinę“ ir laimėjo konkursą. „Pepė Ilgakojinė“ sulaukė nepaprastai palankių atsiliepimų. Kritikai ją gyrė ir skaitytojai buvo patenkinti. Visas knygos tiražas buvo išgraibstytas ir pakartotinai išleistas vėl ir vėl. Net tapusi garsi, populiari ir akimirksniu publikuojama, rašytoja iki pat pensijos dirbo: buvo sekretorė, vėliau - vaikiškų knygų atsakingoji redaktorė toje pačioje leidykloje „Raben & Sjogren“.

Astrida iš viso parašė daugiau kaip 70 vaikiškų knygų, scenarijų ir pjesių. Rašytojos kūriniai išversti net į 107 kalbas! Ji pelnė keliasdešimt apdovanojimų, tarp kurių - ir žymusis Hanso Christiano Anderseno medalis, dažnai vadinamas vaikų literatūros Nobelio premija. Rašytojos garbei pavadintas asteroidas 3204 Lindgren, o jos atvaizdas puošia 20 Švedijos kronų banknotą.

Žymiausi kūriniai ir jų temos

Autorę labiausiai išgarsino knyga Pepė Ilgakojinė (Pippi Långstrump 1945) ir jos tęsiniai. Šis kūrinys apie lakios vaizduotės mergaitę dėl komiškos hiperbolės ir sąlygiškumo priartėja prie literatūrinės pasakos žanro, nors daugiausiai vaizduojama tikroviška aplinka. Kitose apysakose pasakose vyrauja psichologinis dramatizmas, egzistenciniai klausimai, filosofinė problematika.

• Mijo, mano Mijo (Mio min Mio 1954): svarbiausias personažas našlaitis patenka į anapusinį pasaulį, kuriame gausu etnografinių detalių, Biblijos motyvų, čia jis sutinka savo tėvą, įveikia blogio riterį Kato.

• Broliai Liūtaširdžiai (Bröderna Lejonhjärta 1973): parašyti vaikų literatūrai tuomet nebūdinga mirties tema, sukėlė visuomenės diskusijas. Tačiau vaikai knygą priėmė palankiai. Tariamame pomirtiniame Nangijalos pasaulyje herojai kaunasi su amžinuoju blogiu, išsaugo ištikimybę, bręsta psichologiškai.

• Didysis seklys Bliumkvistas trilogija: būdinga dinamiškas intriguojantis siužetas, nusikaltimo motyvas glaudžiai susietas su kasdieniais vaikų žaidimais, sukurti psichologiškai motyvuoti paveikslai, išryškinti draugiški tėvų ir vaikų santykiai.

• Rasmusas klajūnas (Rasmus på luffen 1956): vaiko troškimą turėti šeimą, namus rašytoja pabrėžė apysakoje, kurioje taip pat yra detektyvo elementų.

• Realistinės apysakos (Mes, Padaužų kaimo vaikai, Emilis iš Lionebergos, Mes Varnų saloje ir kt.): pagrįstos autentiškais vaikystės atsiminimais, jose vaizduojama harmoninga, saugi, kartais net idiliška vaikystė, kupina žaidimų, tariamų, komiškų tarpusavio konfliktų, meilės gamtai bei gyvūnijai, išskirtinės šeimyninės darnos, nors vaizduojamas ir socialinis gyvenimas.

Atsižvelgiant į tai, kad Karlsonas buvo itin populiarus Sovietų Sąjungoje, Boris Pankin, sovietų ambasadorius Stokholme, prasitarė autorei, kad dvi knygos, kurias turi kiekviena rusų šeima - tai biblija ir „Mažylis ir Karlsonas, kuris gyvena ant stogo“.

Asmeninė filosofija ir palikimas

Astrida Lindgren gyveno irgi nerimtai: būdama 70-ies dar laipiojo po medžius, o 90-ies rašė satyras apie karališkąją šeimą. Ji nepritarė, kad šalis stotų į Europos Sąjungą, tad žurnalistai, palaikantys Sąjungos idėją, tiesiog neužduodavo šito nepatogaus klausimo per interviu - iš anksto žinodami, kokio atsakymo tikėtis. Atsiimdama Švedijos metų žmogaus apdovanojimą, pareiškė: „Ši statulėlė šiandien atitenka senam, pusakliam ir visiškai kuoktelėjusiam žmogui. Turėtumėte būti atsargus, kad jis čia pat nesubyrėtų!“ Tuomet jai buvo 90.

Uždirbtus pinigus ji lengva ranka dalijo artimiesiems (pavyzdžiui, nupirko ir padovanojo tėvams namą, kuriame jie gyveno), draugams ir net visai nepažįstamiems žmonėms. Tačiau tai nebuvo naivus dosnumas: kai Švedijos vyriausybės mokesčių politika tapo visai drakoniška (vienais metais Lindgren buvo apmokestinta 102 proc.!), ji parašė taiklų pamfletą apie vyriausybę, smaugančią savo pavaldinius. Ši istorija, pavadinta „Pomperiposa iš Monismanijos“, tapo svarbiausia naujiena, sukrėtusia visą Švediją ir jos socialdemokratų vyriausybę. Galiausiai ministras pirmininkas Olofas Palmė pažadėjo, kad įstatymas bus pakeistas. Rašytoja apmokėjo vienos mergaitės iš turkų emigrantų šeimos sveikatos tyrimus.

„Gyvenime ją labiausiai džiugino du dalykai: šeima ir rašymas. Ji buvo tokia laiminga, kad galėjo suderinti ir išlaikyti juos abu. Nei vienas, nei kitas niekada nenusvėrė ir nebuvo pamirštas“, - rašė apie Astrid jos dukra Karin.

Astrida pasaulį paliko 2002 m. sausio 28 d., būdama 94 metų amžiaus, savo namuose Stokholme. Ją palydėjo tūkstančiai žmonių, o laidotuvėse apsilankė ir karališkoji šeima. Mergaitė su baltu arkliu laidotuvių procesijoje šalia Švedijos ministro pirmininko, karališkosios šeimos narių, ministrų, ambasadorių ir kito elito buvo paskutinė jos ekscentriško humoro apraiška. Nuo 2003 metų teikiama Astridos Lindgren premija (ALMA). Šis tarptautinis vaikų literatūros apdovanojimas, skirtas švedų rašytojai Astridai Lindgren atminti, įsteigė Švedijos vyriausybė. 5 mln. Švedijos kronų apdovanojimas yra didžiausia vaikų ir jaunimo literatūros premija pasaulyje. Šiuo prizu siekiama remti vaikų teises pasauliniu lygiu, sekant Astridos humanistiniais įsitikinimais. Nuo 1967 m. autorės gimimo dieną skiriama dar viena Astridos Lindgren premija vaikams ar jaunimui rašančiam švedų rašytojui.

Astridos Lindgren gyvenimo datos ir pasiekimai

tags: #astrid #lindgren #vaikai

• vaikų miego svarba
• Elektroniniai nėštumo testai: išsamus gidas
• Ikimokyklinis ugdymas ir dienynas
• Vaikų gimimo ir auginimo vadovas
• susipažinkite su pedagogės Onutės Kisielienės gyvenimo keliu