Samprata ir įgyvendinimo problemos: vaiko teisės Gintaro Babachino požiūriu
Vaiko teisių samprata ir jų įgyvendinimo problemos yra itin svarbios temos, nagrinėjančios vaiko padėtį visuomenėje, jo teises ir apsaugą. Ši tema aktuali tiek teoriniu, tiek praktiniu požiūriu, nes vaikai yra ne tik visuomenės ateitis, bet ir dabartis.
Temos aktualumas ir problematika
Vaiko teisių apsauga svarbi, nes vaikai yra ne tik rytojaus, bet ir dabarties visuomenės dalis. Vaiko teisių sampratą formuoja požiūriai, pagal kuriuos vaikus galima atskirti nuo suaugusiųjų, taip pat suvokimas vaiko kaip teisės turėtojo ir pagrindinis vaiko teisių apsaugos principas. Šis požiūris, įskaitant vaiko teisių sampratą, yra formuojamas visuomenės informavimo priemonių, kurias šiame darbe vadiname žiniasklaida. Remiantis tyrimų duomenimis, Lietuvoje ilgą laiką žiniasklaida pasitikėta labiausiai: 2004 m. kovo mėn. žiniasklaida pasitikėjo 45% gyventojų, o nepasitikėjo tik 20%.
Remiantis paskutiniais (2008 m.), žiniasklaidoje apstu straipsnių, kurie nagrinėja vaikus, jų teises bei jų įgyvendinimo problematiką. Jau daug autorių (A. Miakinis, 2005; E. Čiobienė, 2006; A. Dobryninas, 2000; G. Imbrasienė, 2004 ir kiti) nagrinėjo šią temą, tačiau nebuvo bandyta išsiaiškinti, kokia vaiko teisių samprata yra formuojama žiniasklaidoje. Tyrimo klausimas: kokios vaiko teisių sampratos formuojamos Lietuvos internetinėje žiniasklaidoje.
Magistrinio darbo struktūra: baigiamasis darbas susideda iš įvado, teorinės dalies (sudarytos iš 5 skyrių ir 6 poskyrių), tyrimo (kiekybinė ir kokybinė turinio analizė), teorinių išvadų, rekomendacijų ir naudotos literatūros sąrašo. Darbo apimtis 88 psl. Šis šaltinis - analizė. Taip pat aptariama žiniasklaidos samprata bei jos poveikis visuomenei. Tyrime analizuojamas vaiko teisių sampratos daugialypiškumas žiniasklaidoje. Analizuojami internetinės žiniasklaidos straipsniai, susiję su vaiko teisėmis. Po atlikto tyrimo padaromos bendrosios išvados, kurios pagrindžia darbo pradžioje išsikeltus tikslus ir uždavinius.
Vaiko samprata ir jos kaita
Ilgą laiką visuomenė vaikus laikė kaip „mažus suaugusius“, kuriems svarbiausia fiziškai subręsti. Visuomenei prireikė ilgo istorinio tarpsnio, kad pasikeistų požiūris ir elgesys vaiko atžvilgiu. Tik XX a. devintajame dešimtmetyje vaikui gavus teisių turėtojo statusą, vaiko padėtis visuomenėje pradėjo keistis. Vaiko teisės yra žmogaus teisės. Pasak D. Kabašinskaitės, žmogaus teisių idėja yra tai, jog kiekvienas asmuo vertas pagarbos. Vaiko teisės apima vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalsų bei ypatingą vaikystės statusą. Specifinė vaiko padėtis visuomenėje lemia būtinybę aiškiai nustatyti jo teisių turinį bei sukurti teisines prielaidas vaiko teisių įgyvendinimui.
Vaikystė - tai socialinė kategorija, skirianti vaikus nuo suaugusiųjų (I. ...). Pagrindinis žmogaus teisių principas. Vaiko teisinis statusas - tai vaiko teisių ir pareigų vienovė (A. ...). Pagrindiniai vaiko teisių apsaugos principai (Vaiko teisės. ...). Daugialypiškumas - sąvoka, išvesta iš žodžio „daugialypis“, kurio reikšmė sudaryta iš daug dalių (Lietuvių kalbos žodynas, 2005). Šiam žmonių ratui.
Vaiko kaip savarankiško teisės subjekto problema. Jurisprudencija 2003, 42 (34), 12-17. Vaiko teisių apsaugos institutai ir jų sąveika prievartos prieš vaiką atvejais. Vilnius, 2004. 132 lap. Vaiko teisių įgyvendinimas: mokyklos demokratėjimo rodiklis. Socialinis darbas 2009, 8, 2, 51-64.
Vaikystė yra svarbiausias laikotarpis, lemiantis kiekvieno žmogaus likimą. Tai laikotarpis, kuris tvirtina mumyse pasitikėjimą žmonija arba atstumia nuo jos. Norint suprasti, kas yra vaiko teisės, pirmiausia turime išsiaiškinti, kas yra vaikas, kokie požymiai skiria vaikus kaip atskirą visuomenės grupę, kada prasideda ir baigiasi vaikystė, ir kodėl jai teikiamas ypatingas dėmesys. Požiūris į vaikus yra esminis veiksnys, tiesiogiai susijęs su suaugusiųjų veiksmais vaiko atžvilgiu ir vaiko padėtimi visuomenėje. Daugiausia problemų kyla dėl šios sampratos apimties.
Pasak J. Čiukauskienės ir A. Širinskienės, biologine prasme kiekvienas asmuo yra kažkieno vaikas. Socialine prasme vaikas - tai asmuo, turintis tam tikrus socialinius ryšius su savo tėvais. Psichologų nuomone, vaiko sampratos apibrėžimo pagrindas - žmogaus amžiaus ir jo raidos ydingų požymių ryšys. Apie raidos stadijas, kurias kiekvienas vaikas pereina vaikystėje, kalbėjo daug garsus psichologų savo teorijose. Vienas garsiausių - Z. Froidas, savo sukurtoje psichoanalitinėje žmogaus raidos teorijoje išskyrė 5 stadijas (oralinę, analinę, falinę, latentinę ir genitalinę), kur kiekviena asmens psichologinės raidos stadija apibūdinama pagal tai, į kurią kūno vietą fokusuojamas seksualinis susidomėjimas ir patiriamas malonumas, t. y. šis šaltinis ir yra stipriai sužadintinas. Tuo tarpu kognityvinės teorijos atstovas J. Piaget sudarė raidos stadijas, kuri apibūdina vaiko intelekto raidą. Jis skyrė sensomotorinės stadijos, priešoperacinės stadijos, konkrečių operacijų ir formalios operacijos stadijas. Psichosocialinės teorijos atstovas E.H. Eriksonas praplėtė Z. Froido teoriją, pasikliaudamas nauja psichosocialinės viso gyvenimo raidos samprata ir pabrėžė, kad kiekvienoje gyvenimo stadijoje individas susiduria su nauja augimo krize, kuri turi būti įveikta. Eriksonas raidą skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusius malonumo jausmus, o pagal kiekvieno asmens ryšius su socialine aplinka. Trys pagrindiniai aspektai išskiriami žmogaus raidoje ir jos tyrimuose: somatinis (fizinė raida), asmeninis (žmogaus gyvenimo istorija), socialinis (kultūrinis, istorinis ir kt.). Taigi, raidos psichologija sukūrė psichologinį vaiką, kuris keliauja apibrėžtais raidos etapais link visiško subrendimo.
Remiantis psichologų atliktais tyrimais ir padarytomis išvadomis, kuomet analizuojamas vaikystės periodas, galime teigti, kad žmogaus - vaiko - tarpsnis apima laikotarpį nuo naujagimystės iki pirmojo brandos tarpsnio, t. y. nuo gimimo iki 12-15 metų. Sampratą „vaikas“ galime pažvelgti ir iš sociologinės perspektyvos, nes dauguma sociologijos atstovų kritikavo psichologus dėl tokio riboto vaiko raidos (kaip proceso, kurio tikslas - nuo nesubrendimo iki suaugusiojo kompetencijos) suvokimo. Jie pasisakė ir dėl vaiko, kaip tarpasmeninių ryšių dalyvio, neįvertinimo, nes vaikai raidos psichologijoje buvo matomi kaip negalintys turėti indėlio į vaikas-suaugusiųjų santykius bei negalintys sukurti savo kultūros. Sociologijos mokslas pirmasis ėmėsi tikslo apibrėžti vaiką ir vaikystę, išskirti ydingus požymius, nustatyti vaiko padėtį visuomenėje. Ji keičiasi kartu su visuomenės išsivystymo lygiu, kultūra, tradicijomis bei socialine struktūra. Pripažįstant, jog vaikystės samprata priklauso nuo skirtingų laikų, vietų bei socialinių dimensijų, svarbu apibrėžti požymius, pagal kuriuos galima atskirti vaiką nuo suaugusio asmens. Labiausiai paplitęs požiūris, priimtina N. Vučković-Šahović suformuluota teorija, kuria remiasi ir G. ...
Vaiko amžiaus ir teisinio statuso nustatymas
Pirmasis, amžiaus kriterijus, atspindi laiką, kada vaikystė prasideda ir kada ji baigiasi. Šie klausimai paprastai yra reguliuojami kiekvienos valstybės įstatymuose. Šis vaiko atskyrimas nuo suaugusiojo, nustatymas atspindi vaiko fizinės ir psichologinės brandos trūkumą bei poreikį apsaugoti vaiką nuo išnaudojimo bei žalingo aplinkos poveikio. Paprastai valstybės nustato žemutinę ir aukštutinę vaiko teisių ribas, t. y. įstatymuose tvirtina, koks žmogaus vystymosi momentas yra laikomas gyvybės pradžia ir iki kada valstybė pripažįsta žmogui vaiko statusą. Gyvybės pradžia įvairiose teorijose šalininkai pripažįsta skirtingus momentus: pirmuosius judesius (jie fiksuojami jau 14 nėštumo savaitę), smegenų impulso atsiradimą (fiksuojami 6 savaitę), pirmąsias širdies dūžius, pirmą savarankiška kvėpavimą (10-oji savaitė), vaiko atskyrimą nuo moters kūno, virkštelės nukirpimą ir pan. Kaip matyti, teoriniame lygyje visuotinio susitarimo dėl to, ką laikyti gyvybės pradžia, o kartu ir žemutine vaiko teisių riba, nėra. Nustatant aukštutinę vaiko teisių ribą vėl susiduriame su skirtingais jos vertinimais, nors šiuo atveju daugelis valstybių sutaria, kad vaiku laikomas asmuo iki 18 metų. Žvelgiant tarptautiniu mastu, pirmą kartą vaiko samprata ir amžiaus kriterijus, atribojantys vaiką nuo suaugusiojo, buvo patvirtinti Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1989 m. priimtoje Vaiko teisių konvencijoje. Bet kuriuo atveju prie Konvencijos prisijungusios valstybės turi garantuoti joje patvirtintas teises visiems asmenims bent iki 18 metų. Vaiko amžiaus kriterijus apibrėžtas ir Lietuvos Respublikos Vaiko teisių pagrindų įstatyme.
Šioje vaikystėje, kuomet vaikystė skirstoma į atskiras kategorijas. Taigi vaikystės skirstymas į stadijas išlikęs iki šių dienų ir ydingas daugeliui nacionalinės teisės aktų, ir yra pagrįstas asmens veiksnumu, t. y. galėjimu savo veiksmais įgyti teises ir susikurti pareigas. Jie skirstomi į dvi grupes: iki 14 metų (neturintys veiksnumo) ir nuo 14 iki 18 metų (turintys dalinį veiksnumą). Tačiau CK yra numatytos ir kelios išimtys, kada asmuo gali tapti visiškai veiksniu dar nebūdamas reikiamo amžiaus. Tačiau, nei sueis aštuoniolika metų, asmuo, kuriam nėra sueis amžius, įgyja visišką civilinį veiksnumą nuo santuokos sudarymo momento - teigiama CK 2.5 straipsnio 2 dalyje. Kitas būdas tapti visiškai veiksniu iki pilnametystės - emancipacija. Šiame įstatyme dažniausiai yra nurodomas konkretus vaiko amžius. Kitais atvejais vaiko amžius nurodomas įstatymo komentaruose arba yra remiamasi nusistovėjusiomis teismų praktikos normomis. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau - BK), kalbant apie vaikus, vartojamos tokios sąvokos kaip „kūdikis“, „mažametis“, „nepilnametis“. Šios sąvokos. Yra apibrėžtos tik amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, ribos. Jais vadinami asmenys nuo 14 iki 18 metų. Jais. Jais asmenys iki 18 metų taip pat yra vadinami ir Lietuvos Respublikos darbo kodekse.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekse vaiko samprata išreiškiama tokiomis sąvokomis kaip „vaikas“, „paauglys“, „nepilnametis“. Terminas „paauglys“ dažniausiai vartojamas apibūdinant asmenis nuo 14 iki 16 metų amžiaus (175 str., 178 str. 4 d., 183 str. 3 d.), „vaikas“ - asmenis nuo 5-7 iki 16 metų amžiaus (138 str., 140 str., 142 str.), „nepilnametis“ - asmenis nuo 16 iki 18 metų amžiaus (13 str., 21 str.). Pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą vaikai iki 6 metų vadinami „ikimokyklinio amžiaus vaikais“, o vaikai nuo 6 iki 18 metų vadinami „mokyklinio amžiaus vaikais“. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 41 straipsnyje yra nustatyta: „Mokslas yra privalomas asmenims iki 16 metų.“
Šis kriterijus apibrėžiantis vaikystę - vaikystės turinys. Jis apibrėžia požymius, kurie vaiką atskiria nuo suaugusiojo. Pagrindiniu skiriamuoju požymiu dažniausiai yra nurodoma asmens branda. Suaugęs asmuo savaime yra brandus, tuo tarpu vaikas toks dar nėra arba yra tik iš dalies. Socialinės brandos sąvoka minima ir BK 81 ir 91 straipsniuose. Šis straipsnis komentare, socialinė branda aiškinama fizinio, psichinio asmens brandumo pakopa, kurią skirtingi asmenys pasiekia skirtingo amžiaus. Šioje aplinkoje, gebėjimas numatyti savo veikos padarinius ir juos planuoti, kritikuoti ir būti savikritišku, atkaklus užsibrėžtų tikslų siekis, galėjimas kontroliuoti savo emocijas ir veiksmus kritinėse situacijose. Taip), jis gali elgtis lengvabūdiškai, nekritiškai, neatsakingai. Tad pagal BK subjektu gali būti brandus asmuo, suvokiantis savo padėtį visuomenėje ir turintis tam tikrą intelektą. Šiuo subjektu asmuo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės arba jam skiriama švelnesnė bausmė. Taigi analizuojant literatūrą pastebėta, jog asmens branda yra sunkiai apibrėžiama tiek psichologiniu, tiek sociologiniu, tiek ir teisiniu požiūriu, nes, pasak V. ... Jo pragyvenimui (o ne išlaikytinio) vaidmuo. Remiantis analizuotų autorių teorijomis, galime teigti, jog „vaiko samprata negali būti radikaliai atskirta nuo bendrosios žmogaus sampratos. Nors tarp jų egzistuoja akivaizdūs skirtumai, susiję su psichologinėmis, socialinėmis, biologinėmis bei teisinėmis aplinkybėmis, vaikystė reikėtų suvokti kaip tam tikrą žmogaus vystymosi stadiją.
Vaiko teisių samprata ir įgyvendinimo problemos
Pagal JTO Vaiko teisių konvenciją (1989) vaikas turi visas neatimamas žmogaus teises bei visas su tuo susijusias pareigas. Taip pat rasite ir 7 kl. bei 12 kl. TESTAI online. Vaiko teisių konvencijoje išvardintos vaiko teisės galima skirstyti į kategorijas. Kokios kategorijos konvencijoje nėra? Ką reiškia teiginys, kad tėvai yra savo vaikų atstovai? Kurios vaiko teisės nėra? Kokios vaiko pareigos nėra? TESTAI online. Vaiko teisių konvencijoje išvardintos vaiko teisės galima skirstyti į kategorijas. Kurios vaiko teisės nėra? Kokios vaiko pareigos nėra?
Vienas esminių pokyčių, nulėmusių vaiko teisinio statuso ir visuomenės požiūrio į jį kaitą, yra Lietuvos prisijungimas prie 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos. Konvencija ne tik pripažįsta vaiką nepriklausomu subjektu, kurio teisės yra apibrėžtos atskirai nuo šeimos, bet ir suteikia jam galimybę dalyvauti įgyvendinant ir ginant savo teises. Vaiko teisinis statusas siejamas su dviem tarpusavyje susijusiom kategorijom - vaiko teisėmis ir interesais. Įgyvendinant vaiko teises svarbiausias taikomas principas yra geriausių vaiko interesų - reikalavimas pirmiausia atsižvelgti į tai, kas vaikui yra geriausia, reiškia, kad imantis bet kokių veiksmų reikia atsižvelgti į vaiko interesus. Šio principo įgyvendinimo sritis labai plati ir numato įpareigojimą išnagrinėti vaiko interesus.
Vaiko padėties pasikeitimas iš pasyvios į aktyvią sukėlė praktinio vaiko teisių ir interesų įgyvendinimo problemų, nustatant vaiko interesų turinį, išaiškinant takoskyrą tarp vaiko poreikių ir interesų, derinant atskirų asmenų - tėvų ir vaiko, kelių vaikų, vaiko ir šeimos, interesus, teikiant pagalbą tėvams įgyvendinti teises ir pareigas ir pan.
Vaiko teisės apima: vaiko kaip individo apsaugą ir aplinkos, kurioje visiems vaikams užtikrinamas pilnavertis vystymasis, kūrimą. Vaiko teisės rodo universalsų bei ypatingą vaikystės statusą.
#PasaulinėVaikųDiena: Kas yra vaiko teisės ir kodėl jos svarbios?
Vaiko teisės švietimo ir šeimos kontekste
Vaiko teisė į švietimą: pamokos iš Kirtimų mikrorajono tyrimo. Tarptautinė konferencija doktorantams ir jauniesiems tyrėjams, 2-oji (2014: Vilnius, Lietuva). Vilnius: Vilniaus universitetas, 2014. P. 283-290.
Geriausių vaiko interesų užtikrinimas tėvų konflikte: skyrybų patirtis. Visuomenė. Integracija. Švietimas 2022, 1, 658-669.
Vaiko teisės į bendravimą su abiem tėvais užtikrinimas tėvų skyrybų kontekste: Lietuvos atvejis. Journal of teacher education for sustainability 2022, 24, 2, 67-82.
Intereso problema civilinio proceso teisėje. Jurisprudencija 2007, 5 (95), 25-31.
Lietuvių šeimotyra: kritinė familistinė XX a. panorama. Vilnius, 2001. 279 p.
Nelydimų nepilnamečių iš Ukrainos teisinis statusas Lietuvoje. Mokslinės minties šventė, 2023. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2023 p. 912-928.
Pagalba šeimai, kuriant saugią aplinką vaikui laikinosios globos metu. Socialinis darbas. Patirtis ir metodai 2021, 28, 39-61.
Vaiko interesų įgyvendinimas santuokos nutraukimo proceso metu. Socialinis darbas 2010, 9, 1, 99-106.
Vaiko teisių įgyvendinimas: mokyklos demokratėjimo rodiklis. Socialinis darbas 2009, 8, 2, 51-64.
Vaikų (9-12 m.) vasaros laisvalaikio edukacinis diskursas tėvų, kaip suaugusiųjų, koncepcijų kontekste. Acta paedagogica Vilnensia 2007, 19, 115-126.
Vaikų dienos centrus lankančių paauglių teisės dalyvauti priimant sprendimus konteksto ir lygmenų vertinimas. Socialinės gerovės tyrimai 2021, 19, 2, 16-36.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
