Teatras „Avilys“ jau dvidešimt penktus metus kuria spektaklius, edukacijas ir kūrybinius projektus, skirtus tiek vaikams, tiek suaugusiems. Mūsų spektakliai yra įvairūs ir skirtingi, apimantys vaikų literatūros klasikos, mitologijos bei pasakų interpretacijas, taip pat originalius scenarijus, kuriuose dažnai skamba gyva muzika. Vaikams suprantama, bet išradinga teatro kalba ir vaizdais, pasakojame apie nepaprastus paprastus dalykus, kasdienybės stebuklus, ugdome savo žiūrovų mąstymą, emocijas ir kūrybiškumą.
Visa informacija, kaip užsakyti spektaklius, pateikiama REPERTUARO skiltyje.

2016-aisiais Liuksemburge penkios lietuvės mamos įkūrė lituanistinę mokyklą „Avilys“. Dabar mokykloje mokosi apie penkiasdešimt vaikų, dirba vienuolika mokytojų. Mokyklos valdybos pirmininkė ir viena iš mokyklos įkūrėjų - branduolinės fizikos mokslų daktarė, Liuksemburgo lietuvių bendruomenės valdybos narė Jolanta Švedkauskaitė pasakoja, kad mokykla atsirado iš būtinybės rasti būdą mokyti dukrą lietuvių kalbos. „Po patriotizmu galima pakišti bet ką, bet dalykai atsiranda, nes jų reikia“, - sako J. Švedkauskaitė. Apie tai ir apie mokykloje vykdomas veiklas su ja ir kalbamės.
„Vaikas mokosi girdėdamas, todėl augantiems mišriose šeimose vaikams sudėtinga išmokti kalbą, kai ja kalba tik vienas iš tėvų. Tėvus ji skatina vaikams paaiškinti, kad lietuvių kalba reikalinga ne tik bendrauti su seneliais, bet ir su Lietuvoje gyvenančiais bendraamžiais - draugais, giminaičiais. „Seneliai labai svarbūs, bet vaikams nuo dešimties jau svarbesni tampa draugai“, - sako lituanistinės mokyklos „Avilys“ valdybos pirmininkė ir su šypsena priduria, kad dar vienas būdas motyvuoti vaikus mokytis lietuvių kalbos yra „nuomotis“ lietuviškai kalbančius draugų vaikus per atostogas. „Tuomet vaikas nori nenori gauna labai intensyvias lietuvių kalbos pamokas, kad ir papildytas kai kuriais nepageidautinais terminais“, - juokiasi J. Švedkauskaitė.
Ji pastebėjo, kad mokantis tokiu būdu vaikų lietuvių kalbos žinios ženkliai pagerėja, juolab, kad vaikai tarpusavyje vartoja kitokį žodyną. „Užsienyje gimę vaikai turi kitą santykį su dvikalbyste, jie natūraliai persijungia iš vienos kalbos į kitą. Norėtųsi, kad lietuvių kalba irgi būtų viena iš šių kalbų“, - sako Jolanta, kurios dukra laisvai kalba penkiomis kalbomis. Jolanta pripažįsta, kad lietuvių kalba nėra lengva, ir laiko pasiekimu, kai vaikas ne šiaip išspjauna žodį bet kokia kalba, bet klausia, kaip vienas ar kitas žodis sakomas lietuviškai.

Tuo metu, kai Jolanta pradėjo galvoti apie tai, kaip dukrą išmokyti lietuvių kalbos, Liuksemburgo Europos mokykloje nebuvo lietuvių kalbos sekcijos, tik lietuvių kalbos dalykas, be to, ir pati mokyklos vieta buvo nepatogi. Todėl Jolanta ir dar keturios lietuvės mamos įkūrė lituanistinę mokyklą „Avilys“. „Iš pradžių turėjome tris mokytojas, manėme, ateis 10-20 vaikų“, - sako J. Švedkauskaitė.
Metams bėgant ir mokinių, ir mokytojų skaičius augo, išsigrynino veiklos. Dabar vedamos lietuvių kalbos, aplinkos pažinimo, istorijos, Lietuvos pažinimo, muzikos pamokos. „Ir vaikų amžius, ir lietuvių kalbos žinios skirtingos, tad mokytojai daro stebuklus - randa būdą kiekvienam tobulėti. Kartais reikia padirbėti su tėvais, kurie galvoja, kad iki šiol lietuviškai nekalbėjęs vaikas jau niekada lietuviškai ir nekalbės“, - teigia J. Švedkauskaitė. „Avilio“ mokyklą, kurioje pamokos vyksta šeštadieniais, lanko ir tie vaikai, kurie Liuksemburgo Europos mokykloje mokosi vien lietuviškai. Vaikai čia susiranda draugų, juos traukia mokytojai ir veiklų įvairovė - spektakliai, susitikimai su lietuvių autoriais. Nuo 2023 metų mokykla „Avilys“ vaikus moko pagal Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos lituanistinio švietimo integruotą programą.
Ši lituanistinio švietimo integruota programa, apimanti 2-16 m. amžiaus vaikų ugdymą, skirta padėti užsienio lietuviams išmokti ir (arba) išlaikyti lietuvių kalbą, išsaugoti tautinį tapatumą, ugdytis pilietiškumą, susipažinti su valstybės istorija ir kultūra, išsaugoti ir stiprinti ryšius su Lietuva.
Mokyklos vaikų amžius - nuo pusantrų iki dvylikos metų. Paklausta, kodėl tik iki dvylikos, Jolanta Švedkauskaitė teigia pastebėjusi, kad sudėtinga atrasti tokias veiklas, kurios užkabintų, kai vaikams prasideda ankstyvoji paauglystė. „Neretai tuo metu ir tėveliai pavargsta įtikinėti tęsti mokslus, vaikams tampa svarbiau kitos veiklos, leisti laiką su draugais“, - sako J. Tačiau šiemet situaciją pavyko pakeisti. „Šiemet vaikams nuo dešimt metų bandom lietuvių kalbą pateikti kitaip. Pavadinom gudriai medijų klubu ir suklaidinom visus - ne tik vaikus, bet ir tėvelius“, - juokiasi lituanistinės mokyklos „Avilys“ valdybos pirmininkė. Jaunieji paaugliai "Medijų klube" plėtos komunikavimo įgūdžius, geriau pažins Lietuvos kultūrą ir istoriją per medijų įvairovę (Medijų klubas be socialinių tinklų!): fotografiją, radiją, televiziją, spaudą ir t.t. Interaktyvių susitikimų metu mokysis medijas kurti, jas analizuoti, jomis naudojantis komunikuojant (ne)kasdieniškas temas bei norint parodyti savo savitumą. Galbūt Medijų klube atrasime būsimąją fotografijos žvaigždę, talentingą „blogerį“ ar istoriką?
Medijų klubą įkurti paskatino dvi jaunos praktikantės, kurios su jaunu mokytoju, atvykusiu dėstyti istorijos į Liuksemburgo Europos mokyklą, klubą ir veda. „Šiuo metu turime vyresnių vaikų antplūdį. Jauniesiems paaugliams rengsime žygius bei kitas aktyvias veiklas ir užsiėmimus skatinančius geriau pažinti gamtą, Lietuvos kultūrą ir istoriją.
Tačiau pamokos vaikams nėra vienintelė „Avilio“ mokyklos veikla. Kol vaikai mokosi, jų tėveliai irgi turi ką veikti. „Turime mokytoją, kuri lietuvių kalbos moko užsieniečius lietuvių partnerius. Dabar jau neįsivaizduojame mokyklos be Advento šventės, kalėdinių vainikų pynimo, be to, veikia „kavos klubas“, kuriame galima išgerti kavos ir paplepėti“, - sako Jolanta. Juokdamasi ji priduria, kad kava ir kepami tortai yra ne tik būdas suburti bendruomenę, bet ir vienas iš motyvų, kodėl tėvai šeštadienį vaikus atveža į lituanistinę mokyklą. Juk iki jos dažnam tenka sukarti apie trisdešimt kilometrų į vieną pusę, o kai kuriems mokytojams - ir septyniasdešimt.

Kaip Liuksemburgo lietuvių bendruomenės valdybos narė, Jolanta kartą Vilniuje dalyvavo projekto „Lyderių laikas“ skaitymo skatinimo seminare, kurį vedė Vilniuje įsikūrusios literatūros pažinimo programos vaikams ir paaugliams „Vaikų žemė“ vadovas Justinas Vancevičius. Jolanta šypsodamasi prisimena, kad sukviesti vaikus į pirmąją literatūrinę stovyklą nebuvo lengva. „Tėvai sakė, gal tu išprotėjai, mano vaikams literatūrinė stovykla bus neįdomi, jie nemėgsta skaityti“, - pasakoja J. Švedkauskaitė.
Tačiau jau pirmos dienos vakare buvo akivaizdu, kad stovykla sulaukė pasisekimo - vaikai buvo sužavėti ir nenorėjo paleisti „Vaikų žemės“ komandos narių - Justino Vancevičiaus ir aktorės Mildos Noreikaitės. Pirmajai literatūrinei stovyklai Liuksemburge sulaukus sėkmės, Jolanta nusprendė ne tik dažniau kviestis lietuvių autorius, bet ir suorganizuoti, kad į Liuksemburgą vykstantys lietuvių kūrėjai galėtų kartu aplankyti ir Belgijos, Vokietijos lietuvių bendruomenes. Jolantos namai - neoficialus lietuvių kūrėjų viešbutis. „Daugelis vaikų ką nors kolekcionuoja, o mano dukra „kolekcionuoja“ lietuvių rašytojus, nakvojusius mūsų namuose“, - juokiasi Jolanta. Lietuvių vaikams rašančius autorius pažįsta ne tik jos dukra, bet ir partneris italas, tokių viešnagių metu tampantis neoficialiu virėju.
„Jei užsiimi tokia visuomenine veikla, tai šeimos nariai neturi kito pasirinkimo, kaip tik irgi įsitraukti į ją. Jei yra vienas „nučiuožęs“ namie, tai kiti turės „čiuožti“ kartu“, - juokiasi J. Jos šeima Lietuvoje taip pat įtraukta į lituanistinės mokyklos veiklą. Kadangi čia organizuojamos ne tik pamokos, bet ir tradicinės lietuviškos šventės, Jolanta kartais kreipiasi į artimuosius Lietuvoje su neįprastais prašymais - pagaminti kiaušinių marginimui skirtus stovelius vaškui šildyti, verboms parūpinti sausų gėlių, šiaudinių „sodų“ pynimui - šiaudų.
Pasak branduolinės fizikos daktarės, užsiimdama visuomenine veikla ji sužinojusi tiek daug, kad laisvai galėtų dirbti renginių organizatore. „Manęs jau niekas nenustebins, o mano garažas pilnas įvairiausio rekvizito - nuo sausų gėlių iki šventinto vandens“, - juokiasi Jolanta. Ir ne tik garažas, bet ir bagažinė. Kadangi šeštadieniais pamokos vyksta pradinės mokyklos, dirbančios darbo dienomis, patalpose, mokyklai reikalingų priemonių nėra kur sandėliuoti, tad ir Jolanta, ir mokytojai jas vežiojasi automobilių bagažinėse. „Į pamokas ir iš jų mokytojos keliauja nešinos dėžėmis, o dažnai ir ne viena, o neretai jas padeda nešti ir sutuoktiniai. Nuostabu, kai į mokyklos veiklą įsitraukus vienam, žiū, po truputį įtraukta jau visa šeimyną. Ir tokių pavyzdžių „Avilyje“ - ne vienas“, - pasakoja J. Švedkauskaitė.
Jolantos veiklos lituanistinėje mokykloje „Avilys“ ir lietuvių bendruomenėje skirtingos, tačiau tarpusavyje susipynusios. Įkūrus mokyklą, atsirado poreikis derinti veiklas su Liuksemburgo lietuvių bendruomene, kad veiklos nesidubliuotų, viena kitą papildytų ir kad būtų optimaliai išnaudojami resursai. Taip J. Švedkauskaitė tapo šios bendruomenės valdybos nare. Ji pripažįsta, kad gyvendami užsienyje lietuviai jaučia didesnį poreikį išlaikyti kalbą ir kultūrą. „Nežinau, ar būdama Lietuvoje būčiau užsiėmusi panašia veikla, nes ten pasiūla yra labai didelė. Tačiau čia viskas kitaip. Tikiuosi, kad ateity mano dukrai nekils klausimas, kam man to reikia, gal ji ir pati norės ką nors panašaus daryti“, - dalinasi viltimis Jolanta ir džiaugiasi mokykloje savanoriaujančiais paaugliais.
Gal reikėtų dumti namo kiek kojos neša pas tetą Emą ir dėdę Henrį... Bet kur gi tie namai? Viskas galvoje susimaišė nuo audros ir vėjo. O dar netikėtai sutikti šaunūs draugai - Kaliausė, Medkirtys ir Liūtas. Tiesa, Kaliausė jau visi metai stovi lauko pakraštį ir baido varnas, Medkirtys ir Liūtas labai matyti dėdės Henrio sandėliuke. Bet tai visai nesvarbu! Jie tampa pačiais geriausiais Dorotės draugais. Kaliausė nori proto, Liūtas drąsos, Medkirtys kažkada prarado širdį - jiems būtina padėti! O tai gali padaryti tik didysis Smaragdo miesto burtininkas Ozas. AR TIKRAI?... Šiame spektaklyje nebus kalbama apie saugų eismą įprastame kelyje. Tai kitoks Kelias… Šį kelią, po mažą plytelę, mes kiekvienas klojamės sau. Ir kai gerai pagalvoji, tuomet supranti, kad jokie burtininkai negali tau įkrėsti proto, nei suteikti drąsos ar krūtinėj įžiebti mylinčią širdį. Išmintis, drąsa ir meilė - svarbiausia, ką kiekvienas turime savo Kelyje.
Kiekvienas su savo charakteriu, keistenybėmis ir išdaigomis… Tokiuose namuose būna labai linksma! Bet pirmiausia, kartu su daktaru, žiūrovams teks išmokti gyvūnų kalbą, kitaip nieko nesupras! Neišsigąskite - tai visai nesunku. O kokių nepaprastų nuotykių visi patirsime keliaudami į Afriką - teks ir jūromis su delfinais plaukti, ir Afrikos džiunglėmis keliauti, ir princą Bumpą sutikti, ir net pamatyti urvinių žmonių istoriją… Sužinosime, kodėl susirgo beždžionės Afrikoje ir kaip daktaras Dolitlis jas išgydė... O ar žinote, kas yra Stumk - Trauk? Smagi, linksma, nuotaikinga Dr. Dolitlio istorija moko mus meilės gyvūnams, skatina su humoru žvelgti į supantį pasaulį, ieškoti išeičių iš sunkių situacijų, ugdo norą pažinti naujus dalykus ir, be abejo, suteikia daugybę teigiamų emocijų! Nerkime į nuotykius su Dr. Taigi, keliausime į Dr. Dolitlio namus, kuriuose gyvena ne tik krokodilas Krokoko, bet ir kiaulė Kriu - kriu, pelėda Tu - tū, šuo Vipas, papūga Polinezija ir net beždžionėlė Čiči.

Modernizuota visiems žinomos pasakos versija, kuri nustebins žiūrovą visiškai kitaip papasakota Pelenės istorija. Netikėti siužeto vingiai, netradiciniai personažų charakteriai, Grožio konkursas - visa tai pamatysite pasakoje, kurią Jums paseks... Juokdarys. Spektaklis skirtas vaikams nuo 5 iki 12 metų.
Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo W. Bonzelso knygą. Mažoji bitė Maja nepanoro dirbti įprastų bitėms darbų - nešti medų, daryti vašką - ji norėjo pažinti supantį pasaulį ir žmogų. Išskridusi iš savo gimtojo avilio, Maja sutinka daug įvairių vabalų, kurie atsiliepia apie žmogų visai kitaip, nei Maja įsivaizdavo. Gyvendama viena, Maja atsiduria įvairiose situacijose - ir linksmose, ir pavojingose, tačiau didžiausias pavojus laukia jos gimtųjų namų - avilio. Spektaklis skirtas visai šeimai. Jame dirba trys aktoriai ir vienuolika lėlių.
„Raudonkepuraitė ir P.V.“ - pirmasis teatro spektaklis. Pagrindinė spektaklio tema - kaip svarbu būti geram ir draugiškam. Vaikai mokomi gerumo, atlaidumo, pasitikėjimo. Naudojama sicilietiškų marionečių sistema, veiksmas vyksta ant stilizuoto stalo. Spektaklis skirtas žiūrovui nuo 3 iki 7 metų.
Oi, atsiprašome, visai ne taip pradėjome pasakojimą. Tas vaikas, vardu Lipnikėlis, ne seniai gyveno, o dabar gyvena dideliame mieste, dideliame name, trečiame aukšte, penktoje laiptinėje. To namo kieme randasi ežerėlis, tfu, baseinėlis. Ir jis, per dienų dienas, jame žvejoja žuveles auksines, žuveles sidabrines. Vieną dieną Lipnikėlis susipažino su Samčiu-Kiaurasamčiu... Kiek buvo smagumo žuveles žvejoti, kiek buvo linksmumo jas su Samčiu-Kiaurasamčiu semioti, kad net pamiršo parbėgt namo pavalgyti. Bet nieko tokio, mamytė atnešė jam košės puodelį, viename piene, viename piene, viename svieste, viename svieste... Būtų buvusi puiki dienelė, bet pasirodo, gretimoj laiptinėj gyvena pikta kaimynė. O gal Laumė Ragana?! Va tada ir prasidėjo!!! Laumė Ragana bėgo pas kalvį Juzelį, nešė Lipnikėliui košės puodelį, apgavo ir pagavo mažąjį žvejelį. Oi, kaip buvo baisu!!! Bet Lipnikėlio būta gudraus vaikelio, jis įsilipo į medį, išsikvietė žąsis-gelbėtojas ir laimingai sugrįžo ... O kas gi nutiko tai piktajai kaimynei, o gal Laumei Raganai?
Visame margame pasaulyje vežami mašinomis, dviračiais, vežimais, plaukdomi laivais ir valtimis, skrenda lėktuvais - daugybė laiškų ir siuntinių. Tuose laiškuose linksmos, džiugios, įdomios, o gal liūdnos ir netikėtos žinios. O kokios krūvos siuntinių!!! Įvairiausių formų, dydžių ir spalvų, atkeliavusių iš labai toli arba keliaujančių į tolimus nepažintus kraštus. O kad visi šie laiškai ir siuntiniai laiku pasiektų adresatą, ko reikia? Ogi paštininkų! - Aš Džiugena! - O aš Rūgena... - Mes visada pasiruošę! O jūs ar pasiruošę keliauti kartu? Jei taip, tuomet jūsų laukia daugybė nuotykių, atradimų, pažinimų, visa krūva įvairiausių spalvingų emocijų... Nes teks keliauti į Marsą! - O-joj-joj, nežinia kas ten mūsų laukia... Teks nešti siuntinį į vandenyno dugną! - Vaje vaje, kaip baisu ryklių... Ei, atrodo, dar yra siuntinys į Vaiduoklių pilį! - Oi, ne, aš ten neisiu... ir dar..., ir dar... Žodžiu, mieli bičiuliai, pasipustom padus ir į kelią! Spektaklis sukurtas pasitelkiant objektus-daiktus, spalvas, garsus, muziką, kūno kalbą, mimiką, kuo tiksliau atspindinčius pasirinktą emociją.
Kiekviename iš mūsų - mažų ir suaugusių - gyvena Mažasis Princas. Tik suaugę jį paslepiame „rimtuose dalykuose" - kasdienėje rutinoje, valdžios, pinigų, garbės troškime, savo ribotume ir sustabarėjime. Naivus ir išmintingas, atviras ir paslaptingas, vis klausinėjantis ir neduodantis atsakymų Mažasis Princas, kaip ir mažieji žmonės - vaikai, veda mus prie esminio suvokimo - „matyti galima tik širdimi.“ Spektaklio trukmė - 50 min.
Gal dabar, o gal labai seniai, buvo viena karalystė... Lyg ir nieko sau, karalystė kaip ir visos, bet turėjo vieną trūkumą (o gal privalumą), mat buvo, atsiprašant, labai kiauliška... Visiems tos kiaulės buvo įkyrėjusios, ypač Princesei, bet ką darysi - Tėvynės nepasirinksi... O Princesę buvo įsimylėjęs vienas Kunigaikštis... Ir taip mylėjo, kad iš tos meilės sutiko net kiaules ganyti! Ne veltui sakoma - meilė akla... Kuo viskas baigėsi? Spektaklis skirtas visai šeimai.
Tai pasakojimas apie laukinį arklį Dominyką, kuris įsimylėjo... rugiagėlę. Meilė buvo tokia stipri, kad arklys Dominykas nepatingėjo ir į Afriką nukeliauti, kad perduotų linkėjimus savo mylimosios giminaitėms - rugiagėlių pievai. Keliaudamas jis sutiko krokodilą, kupranugarį, beždžionę, dramblį, begemotą ... Kiekvienas iš šių personažų turi savo charakterį, lengvai atpažįstamą ir žmonių pasaulyje - chuliganas krokodilas, verslininkas kupranugaris, pamaiva beždžionė ir t.t. Nugalėjęs visus sunkumus, Dominykas grįžta ankstyvą pavasarį, kad vėl pasėtų savo rugiagėlę... Spektaklis skirtas visai šeimai.
Spektaklis skirtas vaikams nuo 2 iki 7 metų. Tai istorija, pasakojanti apie malūnininkų šeimos suritintą Pagranduką. Jis labai žingeidus, norintis viską pamatyti ir suprasti, tačiau jam augant, auga ir jo egoizmas, savanaudiškumas. Egoizmas išsikeroja ir reikia stipraus sukrėtimo, kad vaikas suprastų, kodėl jam taip nutiko. Spektaklio idėja - „nereikia pasaulio nei nugalėti, nei užkariauti“ - tereikia mylėti ne tik save, bet ir kitus. Spektaklio metu daug bendraujama su žiūrovais, jie skatinami vertinti Pagranduko poelgius. Kai po spektaklio vaikų klausiama, ar jų tarpe nėra tokių „pagrandukų“ - neatsiranda nė vieno. Vadinasi vaikai puikiai supranta, kad negalima būti išpuikusiu, nepaklusniu egoistu ir mylėti tik save. Įdomus ir pažintinis spektaklio aspektas - duonos atsiradimas. Vaikai supažindinami su duonos atsiradimo procesu - grūdų malimu, tešlos užminkymu, duonos kepimu.
Bet apie viską nuo pradžių: kai jis buvo visai mažas, jam išdygo vienas dantukas. Kiek buvo džiaugsmo mamai ir tėčiui! Paskui jam išdygo antras dantukas - džiaugėsi visi - mama ir tėtis, močiutė ir senelis... Dar vėliau berniukui išdygo ir trečias, ir ketvirtas, ir dar daug dantukų... Visi jie buvo balti ir gražūs, linksmi ir sveiki, BET!... Kol juos valė mama - viskas buvo gerai, tačiau pats berniukas NIEKADA JŲ NEVALĖ... Jis buvo tikras nevala. (Nevala - tai tas, kuris nevalo dantų.) Todėl vieną gražią dieną jo dantukuose apsigyveno Ėduoniukas ir Bakteriukas. Ką jie darė su dantukais ir kuo viskas baigėsi? Spektaklyje gyvena trys personažai - Dantų šepetukas, Ėduoniukas ir Bakteriukas.
Uch, Ach ir A-ja-jai - trys kiemsargiai, kiekvieną rytą šluojantys gatvelę... Nykus ir pabodęs darbas, pilka kasdienybė... Tačiau juose, kaip ir kiekviename iš mūsų, gyvas vaikystės prisiminimų, žaidimo, stebuklo troškimas. Vieną rytą, jie visai netyčia pradeda žaisti: atgyja šluotos, virvės, laikraščiai ir kibirai... Žiūrovai kviečiami dalyvauti šiame žaidime, kuris netikėtai virsta keistų personažų pasirodymu. Tada prasideda linksmybės - šokiai, krepšinio varžybos, senio besmegenio kepimas... Viskas pavirsta nežabotu vaikiškos fantazijos šėlsmu... Spektaklis beveik be teksto, tačiau jame labai daug veiksmo, dinamikos, emocijų. Tai labai vizualus, spalvingas reginys, turintis objektų teatro, klounados elementų.

Mažoje kepyklėlėje kepėjai iškepa gardžiausiais prieskoniais kvepiantį meduolių miestelį ir suranda keistą senovinį indą... Susiginčiję, tą indą atidaro ir ...!!! Mažytis meduolių miestelis tampa pasauliu, kurį užvaldo tamsa ir išgelbėti jį gali tik... Naminukė Molė! Taip prasideda spektaklis apie baimę ir drąsą, abejones ir ryžtą, tamsos pasipriešinimą ir šviesos pergalę... Kas pasirodė iš senojo indo? Ką pasakė Naminukei Žvaigždelė? Kokių knygų personažai atgyja spektaklyje? Kuo galų gale viskas baigsis?
G. Beresnevičiaus pasakų vaikams motyvais sukurtas spektaklis kviečia į susitikimą su lietuvių mitologija - jau pamirštu, tačiau kiekviename iš mūsų gyvu pasauliu. Šis spektaklis žaismingai ir jautriai vaikus supažindina su mūsų tautos mitologija ir jos personažais, t.y. mitologinėmis būtybėmis, dievais. Rašytojas pažvelgė į mitologiją vaiko akimis: jo personažai labai mieli, simpatiški ir artimi net šiuolaikiniams vaikams. Spektaklyje išryškėja tokios vertybės kaip draugiškumas, gerumas, meilė vienas kitam, noras žinoti ir pažinti.
Nykštukų, sako, nebėra - nesąmonė tikra... Nykštukai gyvena ten, kur yra vaikų - ir mažų, ir jau ūgtelėjusių! O nykštukai Luris, Bluris ir Snurė turi dar ir stebuklingą Skrynią, iš kurios galima išburti... pasaką apie svajones! Juk kiekvienas turime svajonių, tik kartais pritrūkstame jėgų ir ryžto jų siekti... O kai kas, norėdamas įgyvendinti savo svajonę, nepagaili net gyvybės! Spektaklio metu vaikai susitiks su simpatišku Sniego žmogeliuku, ieškančiu spalvų...
1662 metais, gegužės 9 d. Londone, Covent Garden skvere buvo parodytas pirmasis itališkų marionečių spektaklis „Ponas Pančas“. Ši diena laikoma Pono Pančo gimtadieniu. Vėliau vietoje marionečių pradėtos naudoti pirštininės lėlės. Pirmasis užrašytas spektaklio tekstas išleistas 1828 metais, pagal italo lėlininko Dž. Piccini naudotą tekstą. Jau 350 metų spektaklyje gyvena tie patys personažai: ponas Pančas, jo žmona Džudė, klounas Džojus, gydytojas, budelis ir kt. Ši gatvės lėlių teatro tradicija iki šiol gyva Anglijoje, Amerikoje, Airijoje, Kanadoje, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje ir Pietų Afrikoje. Vaidinimo groteskas davė impulsą „Simpsonų“ serialo kūrėjams.
Improvizacija N. Kepenienės pasakėlės motyvais. Ką galima iškepti iš tešlos? Atsakymai labai paprasti - duoną, batoną, bandeles, pyragą… Ot ir ne! Iš tešlos galima iškepti tikrą pasaką! O kur gyvena pasakos? - Knygose, močiutės pasakojimuose, filmuose... Bet pasakos gali gyventi ir senose, paslaptingose skryniose! Tereikia tik atverti seną skrynią, seną skrynią pasakinę... Taip pat sužinosite, kaip pasidaryti tokią tešlą, iš kurios galėsite patys nusilipdyti kokią tik norite pasaką ar savo sukurtą istoriją!
Ar gali draugauti akmenėlis, paršelis ir krokodilas? O nutiko štai tokia istorija: paršelis Marijonas ir akmenėlis Džiugas labai susirūpino - ką padovanoti krokodiliukui Lukui Gimtadieniui? Visko buvo prigalvoję - ir tą padovanoti, ir aną, o gal šitą... net baisų gaisrą sukėlė!!! Šiltas ir jaukus spektaklis apie draugystę ir jos suteikiamą džiaugsmą būti kartu, kuriame daug smagių originalių dainų, netikėtų įvykių ir emocijų. Spektaklis įgarsinamas akustine gitara, kurios garsai kuria paslaptingą ir jaukią atmosferą.
Edukacijos metu, vaikai susipažins su atgyjančia gamta ir jos reiškiniais, pavasario šventėmis, papročiais ir tradicijomis, paukšteliais ir jų pamėgdžiojimais, sužinos, kokie buvo senieji mėnesių pavadinimai, susitiks su prabudusiais žvėreliais... Visa tai pateikiama patrauklia lėlių ir objektų teatro forma, edukacijoje naudojama ir vaizdinė filmuota medžiaga.
Edukacijos metu, vaikai susipažins su vasaros šventėmis, papročiais ir tradicijomis, gamtos virsmais, sužinos, kodėl vieniems negalima eiti prie ežero ar upės, susitiks su vasaros paukščiais, sužinos ką veikia bitės ir dar gausybę įdomių dalykų... Visa tai pateikiama patrauklia lėlių ir objektų teatro forma, edukacijoje naudojama ir vaizdinė filmuota medžiaga.
Trečioji „Metų laikų“ edukacinės programos laida, skirta spalvingiausiam metų laikui - RUDENIUI... Ir sužinosite gausybę įdomių dalykų... Visa tai pateikiama patrauklia lėlių ir objektų teatro forma, edukacijoje naudojama ir vaizdinė filmuota medžiaga.

Pagal „Kimočių“ programą dirbama žaismingai, pasitelkiant pasakojimus ir vaidinimus, vaikų amžių atitinkančias aktualias kasdienines situacijas, ir specialiai šiai programai sukurtus žaislus, kurie padeda vaikams suprasti ir įvardyti savo emocijas, kalbėtis apie jausmus. Taip turtinamas emocinis ir jausmų pasaulis.
Visus, tiek mažus, tiek didelius, kviečiame lavinti įgūdžius etnosporto rungtyse ir kitose aktyviose veiklose.
Muzikos pamokose siekiama padėti vaikams pažinti supantį pasaulį, skatinti muzikalumą, kūrybiškumą, ugdyti įvairius gebėjimus, suteikti žinių apie lietuvių papročius, tradicijas, liaudies muziką. Skatinamos vaiko teigiamos emocijos: improvizuojama, daromi ritmikos pratimai ir kuriama žaidžiant.
Pamokose siekiama pažinti lietuvių kalbą. Iš pradžių mokomasi suprasti ir vartoti paprastas frazes (prisistatyti, užduoti asmeninio pobūdžio klausimų ir į juos atsakyti), vėliau žodžių ir frazių kraitis didinamas, siejamas su svarbiausiomis gyvenimo sritimis. Išmokstama paprastomis kalbos priemonėmis papasakoti apie savo išsilavinimą, patirtį, artimiausią aplinką, patenkinti būtiniausius poreikius. Mokomasi naudojant Ramonienės, M., Vilkienės, L., 1998 metų „Po truputį“ (lietuvių kalbos vadovėlis pradedantiesiems: mokinio knyga, pratybų sąsiuvinis ir mokytojo knyga).
Liepos 22 dieną Birštono viešosios bibliotekos Birštono vienkiemio padalinyje vyko Vaikų vasaros užimtumo stovyklos ir neformaliojo vaikų švietimo programos skaitymai vaikams „Žemė kėlė žolę“, kuriuos remia Birštono savivaldybė. Jo metu buvo skaitoma Petros Bartikovos knygelė „Avilys“, kurioje išsamiai aprašytas visas bitučių gyvenimas, sužinota, ką jos dirba visą dieną. Iš Selemono Paltanavičiaus knygos „Eime į gamtą!“ sužinota, kuo skiriasi bitė nuo vapsvos ir kamanės. Skaitydami Selemono Paltanavičiaus knygą „Pažinkime Lietuvos gyvūnus“, skyrelyje „Bitė“, taip pat sužinota daug naujo apie bites. Įdomu buvo skaityti Veronicos Podestos knygelę su nuotaikingais piešinėliais „Bitutė darbštutė“. Vėliau vyko diskusijos, žaidimai, kūrybinės dirbtuvės „Piešiu darbščiąsias bites“.
Tai 7 dienų kūrybinė-ugdomoji-pažintinė stovykla, skirta 7-12 metų vaikams. Stovykla yra teatrinės - etnokultūrinės pakraipos, išsiskirianti ypač spalvinga ir turininga programa. Vaikai turės galimybę pavirsti įvairiais pasakų, lietuvių mitologijos personažais - barzdukais, beždžiukais, kaukučiais, laumėmis ir t.t. Kartu kursime naujas pasakas ir jas vaidinsime. Mokysimės gaminti dekoracijas, kostiumus, susipažinsime su teatrinių lėlių gamybos paslaptimis Lėlių trobelėje.
Sodyba įsikūrusi Miškiniškio kaime, Ignalinos rajone, senųjų girių apsuptyje, kur jau nebegirdėti miesto šurmulio ir triukšmo. Poilsiui skirti net penki sodybos hektarai su žvėrių aptvarais, kuriuose ganosi danieliai ir muflonai, nepakartojamu varlių tvenkinuku ir jų choru.

Šioje stovykloje kūrybiniai žaidimai skirti ugdyti vaiko pojūčius: skonio, uoslės, lytėjimo, klausos, ritmo, atminties ir pan. Taip pat kiekvieną dieną rūpinsimės vitamingomis daržovėmis. Jas laistysime, negailestingai kovosime su piktžolėmis. Profesionalų vadovų priežiūra visą parą.