Advento žvakių šviesa: tradicijos, simbolika ir prasmingas laukimas

Adventas (lot. atėjimas) yra keturių savaičių rimties, susikaupimo ir atgailos laikotarpis. Tai maldingo bei džiugaus laukimo metas, kai krikščionys ruošiasi Kūdikėlio Jėzaus gimimui. Šiuolaikinis žmogus stengiasi išsklaidyti advento laikotarpio tamsą tiek tiesiogine prasme - įvairiomis lemputėmis, žvakelėmis apšviesdamas savo namus, tiek perkeltine prasme - skleisdamas gerumą ir atjautą.

Advento vainiko istorija ir kilmė

Šiandien tapo populiaru pinti advento vainiką, tačiau ne visada ši tradicija buvo tokia plačiai paplitusi. Advento vainiko sumanytoju laikomas Hamburgo (Vokietija) evangelikų pastorius Johann Hinrich Wichern (1808-1881), kuris globojo vargšus ir rūpinosi benamiais vaikais. 1839 metais, norėdamas įprasminti vaikų laukimą, jis padarė pirmąjį advento vainiką: ant didelio medinio vežimo rato pastatė tiek žvakių, kiek advento dienų. XX a. pradžioje iš liuteronų šį paprotį perėmė vokiečių katalikai, o vėliau visame katalikiškame pasaulyje jį išpopuliarino popiežius Jonas Paulius II.

Žvakių reikšmė ir sekmadienių simbolika

Advento vainikas yra apskritimo formos, reiškiančios negęstančią saulę ir jos metinį ciklą. Paprastai vainikas yra visžalis, o jame esančios keturios žvakės atitinka keturias advento savaites. Kiekvienas sekmadienis turi savo gilią prasmę:

• Pirmasis advento sekmadienis - Vilties. Uždegama pranašo žvakė, kuri primena apie Jėzaus atėjimą.
• Antrasis - Tikėjimo - sekmadienis. Uždegama Betliejaus žvakė, kuri simbolizuoja Marijos ir Juozapo kelionę į Betliejų.
• Trečiasis sekmadienis - Džiaugsmo. Uždegama Piemens žvakė, turinti priminti džiaugsmą, kurį, gimus Kristui, patyrė pasaulis.
• Ketvirtasis advento sekmadienis - Ramybės. Angelo žvakė primena angelų žinią: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms“.

Lietuviškos tradicijos ir rarotai

Lietuvoje advento laikotarpis nuo seno buvo susijęs su bendruomeniškumu. Kaip pasakoja Nedzingės bendruomenės narė Irena Valentukonytė, per adventą kaimo gyventojai rinkdavosi vieni pas kitus: buvo plėšomos plunksnos, kedenama vilna, mezgamos kojinės. Bažnyčiose advento sekmadieniais laikytos ankstyvosios Mišios, vadinamos rarotinėmis. Šių Mišių metu iškilmingai uždegamos žvakės, o ant didžiojo altoriaus statoma viena didelė rarotinė žvakė, simbolizuojanti Mariją.

Kaimo tradicijos buvo paprastesnės, bet ne mažiau prasmingos. Nijolė Maceikienė prisimena: „Bobulė pirmąjį advento sekmadienį atsinešdavo nedidelį nekotaitį, pripildavo grūdų ir instatydavo keturias žvakes. Nebuvo jokios mados pinti vainikus, bet kiekvieną sekmadienį viena žvakė būdavo uždegama.“

tags: #aventas #zvakeliu #sviesoje

• Teisės ir išmokos motinystės atostogų metu
• Receptai šokoladiniams skanėstams vaikams
• Skrydžiai į Tenerifę laukiantis
• Išsamus gidas apie išmoką už vaiką Airijoje
• Nuo realybės šou žvaigždės iki tvirtos šeimos puoselėtojos