Lietuvos istorinė sąmonė: praeities suvokimas ir iššūkiai XXI amžiuje
Mūsų santykis su praeitimi nuolat kinta, o istoriniai įvykiai ir jų interpretacijos formuoja mūsų dabartį ir ateitį. Šiame straipsnyje apžvelgsime, kaip kito laiko ir praeities samprata Vakarų mąstyme, aptarsime Lietuvos patirtį su Sausio 13-osios įvykiais ir sovietmečio palikimu, bei pamąstysime apie istorikų ir visuomenės vaidmenį kuriant istorinę atmintį.
Laiko ir praeities sampratos evoliucija
Dauguma istorikų yra įsitikinę, kad laikas yra tai, ką mums siūlo kalendoriai ir laikrodžiai: laikas yra homogeniškas, diskretiškas, linijinis, turi kryptį ir yra absoliutus.
Tačiau Vakarų pasaulio žmogus praeities praeitiškumą pirmą kartą patyrė Renesanse. Zachary’us S. Schiffmanas, knygos „Praeities gimimas“ autorius, yra įsitikinęs, kad būtent tuomet gimė anachronizmo jausmas. Šis jausmas mus ištikimai lydi iki pat XXI a. Suvokus kokybinį skirtumą tarp anuomet ir dabar, šios epochos humanistų santykį su praeitimi padeda išreikšti imitatio ir restauratio metodai. Renesanse buvo pabrėžiamas klasikinės (antikos) kultūros modelių pavyzdinis pobūdis, todėl šie modeliai buvo atkartojami ir cituojami.
Imitatio pagimdė erdvę, kurioje praeitis ir dabartis kūrybiškai susiliejo - apibrėždamos, sustiprindamos, papildydamos ir tapdamos atsvara viena kitai.
Schiffmanas, bandydamas atskleisti praeities ir dabarties sąveiką Renesanso ir Apšvietos epochose, knygoje „Praeities gimimas“ kuria įstabių asmenybių - Francesco Petrarcos, Jeano Bodino, Michelio de Montaigne’io, Charles’io Montesquieu - portretus.
Italų mokslininkas ir poetas F. Petrarca (1304-1374) išmanė antikos kultūrą ir buvo perpratęs jos dvasią daug geriau nei daugelis jo amžininkų humanistų. Anot Schiffmano, šis Renesanso epochos žmogus bandė imitatio ribas, ilgėjosi, net gedėjo antikos kultūros bei jos viršūnes sukūrusių asmenybių, atvėrė galimybes kūrybiškai įtampai tarp praeities ir dabarties atsirasti, kuri tapo prielaida gyvajai praeičiai tarpti.
Prancūzų teisininkas, politikos filosofas ir istorikas J. Bodinas (1530-1596) rašė veikalą „Methodus ad facilem historiarum cognitionem“ (1566) suvokdamas atskirtį tarp praeities bei dabarties ir siekdamas kurti jungtis tarp šių realijų. Anot Schiffmano, Bodinas ieškojo istorijos prasmės tyrinėdamas įvairias istorijas ir jas suformavusius įvykius. Šiam mąstytojui rūpėjo praeitis pati savaime, o siekdamas suvokti, kas, kaip ir kodėl nutiko, Bodinas buvo pasiruošęs keliauti į maksimaliai nuo dabarties nutolusį praeities epicentrą.
Dar vienas žmogus, be kurio sunku suvokti praeities praeitiškumo tapsmą, yra prancūzų humanistas ir filosofas M. de Montaigne’is (1533-1592). Rašydamas esė Montaigne’is nuolat keitė perspektyvas - actekiškas, romėniškas, ispaniškas, graikiškas, braziliškas, vengriškas, albaniškas, gaskoniškas žiūros taškai atsiverdavo įvairiuose tekstuose. Keisdamas stebėtojo ir pasakotojo žiūros taškus Montaigne’is kūrė ir atskleidė įvairialypius praeities bei dabarties santykius, taip pat tarp šių realijų susiformuojančias distancijas.
Prancūzų politikos filosofo Ch. Montesquieu (1689-1755) tekstai atskleidžia istorinio mąstymo pokyčius jo laikotarpiu. Montesquieu ne tik skyrė praeitį nuo dabarties, bet ir praeitį nuo praeities arba dabartį nuo dabarties. Filosofas suvokė ir atskleidė konteksto svarbą mąstant apie praeities ir dabarties santykį. Schiffmanas įsitikinęs, jog konteksto sureikšminimas ir kontekstualizavimo pastanga leido Montesquieu paversti Renesanse apčiuoptą anachronizmo jausmą universalia žmogiškojo suvokimo sąvybe.
Esminių skirtumų tarp praeities bei dabarties (ir ateities) suvokimas turėjo itin svarbių pasekmių istoriografijai. Kyla klausimai: kada dabartis virsta praeitimi? Ar mūsų santykis su praeitimi gali būti tik vienakryptis?
Kintantis praeities ir dabarties santykis Vakarų istoriografijoje
Modernistinis ir progresyvistinis praeities ir dabarties santykio suvokimas tapo esmine prielaida akademiniam istorijos rašymui Vakarų istoriografijoje. Žmogaus savivokos lūžį, įvykusį XVIII a. antroje pusėje, yra suradęs ir apmąstęs Reinhartas Koselleckas studijoje „Praėjusi ateitis. Apie istorinio laiko semantiką“.
Pastarąjį pasaulėvaizdį nuosekliai kvestionuoja postmodernizmas ir įvairios postkolonijinės teorijos. Dabar akademinėse sferose vykstantys procesai skleidžiasi lygiagrečiai su XXI a. Praeities ir dabarties santykis XXI a. nebėra vien individų, visuomenės ar akademikų (auto)refleksijos sfera. XX-XXI a. sandūroje daug mokslininkų nagrinėjo distancijos bei ryšio tarp praeities ir dabarties, taip pat praeities ontologinio statuso klausimus.
Nors istorija XXI a. Vakarų žmogui nėra tokia aktuali kaip, tarkim, XX ar XIX a., „atminties bumas“ verčia istorikus užsiimti teorine refleksija apmąstant mokslininko vaidmenį ir istorijos funkciją / prasmę XXI amžiuje. Tai reiškia, kad į teorinių svarstymų plotmę patenka temos, anksčiau laikytos savaime suprantamomis. Simptomiškas tokios „savaime suprantamybės“, staiga virtusios teoriniu iššūkiu, pavyzdys yra klausimas: „Ką, kaip ir kodėl mes prisimename apie praeitį?“
Moderniame laiko režime sąvoka „istoriška“ buvo žodžių „praeitiška“ ir „keista“ sinonimu. Kaip antai, rašytoja V. Woolf romane „Orlando“ konstatuoja, jog praeitis yra tai, kas yra už gyvųjų prisilietimo ir kontrolės ribų. Taigi įvykus R. Kosellecko aptartai mentalinei revoliucijai tikėta, kad praeitis dingsta linijinio ir negrįžtamo laiko tėkmėje; o tai, kas yra užbaigta visiems laikams, negali būti aktyviu resursu dabarčiai ir ateičiai. Tačiau „šalta“ praeitis, anot mokslininkės, XXI a. yra prarandanti aktualumą kategorija.
Kraštutinumų ir žiaurumų šimtmetis, kuriame tarpo komunizmas bei nacizmas, privertė Vakarų visuomenę bei akademinę bendriją vis dažniau praeitį sieti su traumos patirtimi ir istorijos kaip traumos / traumuojančios istorijos teoriniu konceptu. Svarbiausias dalykas šiuo atveju yra tai, kad klausimas „Ko mes norime iš praeities ir ateities?“ anaiptol ne vienintelis, į kurį privalu susitelkti.
Sausio 13-oji ir laisvės kaina: Lietuvos patirtis
Sausis mums jau seniai nėra tiktai mėnuo. Sausis leidžia mums džiaugtis laisve ir ją švęsti.
Architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas pasidalijo prisiminamais iš 1991-ųjų Sausio 13-osios - tą naktį jis praleido būtent LRT patalpose. „Vyko toks brutalus mūsų iškeldinimas iš šitų patalpų. Man asmeniškai tai vos nekainavo gyvybės, nes mes buvome užsirakinę, jie negalėjo įeiti. Tai pradėjo su automatais šaudyti per duris. O tada šalia buvo mūsų toks nedidelis štabas, nes tada buvau Lietuvos televizijos direktorius. Buvo, turbūt, jau pusė dviejų nakties. Šalia buvo ir Arvydas Ilginis, ir Aušra Lukošiūnienė. Pajutau, kad reikia vis dėlto prisiimti tą atsakomybę ir tada pradėjau šaukti, kad nebešaudykit, mes pasiduodame“, - prisiminimais dalijosi A. Kaušpėdas. „Jiems (sovietų kariams) ta gyvybė nėra labai didelė vertybė“, - sakė A. Kaušpėdas.
Šie įvykiai padeda mums prisiminti, kas yra laisvė. Dabar visi įvykiai Ukrainoje - mes stebime juos ir visą laiką labai empatiškai išgyvename. Laisvės privalumus mes puikiai jaučiame, žinome, nes iš tikrųjų esame laisvi žmonės ir galime tuo didžiuotis, kad po 34 metų tokie esam. Išlaikėme savo laisvę, tačiau nerimas labai yra didelis, kad galime ją prarasti. Turime vis dėlto susitelkti ir sugalvoti būdų, kaip ją apginti, - tikino A. Kaušpėdas.
Lietuvos kronikos. Sausio 13-osios įvykiai. 1991 m. (1 dalis)
Vilniaus universiteto (VU) profesorė, psichologė Danutė Gailienė jau daugiau nei du dešimtmečius tiria politinių represijų padarinius. Pasak jos, ne tik Sausio 13-osios nakties įvykiai, bet visa sovietų okupacija Lietuvos žmonėms paliko didelę traumą, o su tokiais didžiuliais išgyvenimais šaliai reikia mokėti gyventi, su trauma tvarkytis. „Pasidžiaugti reikia tuo, kad esam tikrai įveikos kelyje, sveikimo kelyje. Tai nėra savaime suprantama, čia yra labai svarbus dalykas, todėl, kad kai mes pasižiūrime į kitas šalis, yra labai nesveikų būdų, kaip visuomenė tvarkosi su traumomis. O ką reiškia - sveiku keliu? Palaipsniui per tuos metus į tą procesą įsijungia vis daugiau visuomenės. Iš pradžių buvo tiktai liudijimai nukentėjusiųjų, tremtinių ir panašiai. Tada atsirado pirmieji moksliniai tyrimai. Visa tai vyko tokiame labai didelio skepsio fone. Aš pati viską atsimenu. Skepsis buvo labai didelis todėl, kad tuo metu, kai mes pradėjome tyrimus prieš 20 metų ir daug daugiau, tai bendroji nuostata tokia buvo: ne, nereikia po praeitį kapstytis, nepradėkite. Konkrečiai mano doktorantams buvo sakoma, kad čia ne disertabili tema, kam tu eini į tokius įtartinus...? Dabar skamba neįtikėtinai, bet tikrai taip buvo“, - prisiminė D. Gailienė. Toks anuometinis visuomenės požiūris, pasak VU profesorės, labai akivaizdžiai rodo, kad laisvė ir nepriklausomybė lietuviams tuo metu nebuvo savaime suprantamas dalykas.
Pašnekovams antrino Lietuvos istorijos instituto direktorius Aurimas Švedas, kurio teigimu, per šiuos nepriklausomybės dešimtmečius kito ir pačios Sausio 13-osios reikšmė. Nenuginčijamai šios nakties įvykiai yra viena tų patirčių, kuri pakeičia žmogaus, visuomenės arba valstybės gyvenimą. „Tačiau Sausio 13-oji tiems, kurie buvo šitų įvykių epicentre, buvo visiškai akivaizdi didžioji istorinė patirtis, kuri laužė mus, kuri lipdė mus iš naujo. Šiuo atveju, aš sakyčiau, kad Sausio 13-osios, kaip istorinio įvykio, poveikį mums galima prilyginti žemės drebėjimo sukeltai seisminei bangai, kuri toliau sklinda ir vis dar veikia mūsų gyvenimus. Tik tiek, kad mes, permąstydami savo santykį Sausio 13-ąja, netekčių, mirčių sukrėtimo, trauminės patirties siužetą apmąstome, taip pat ir prisimename. Tai netruko pastebėti ir Sausio 13-osios įvykius iš toli matę arba iškart po jų mūsų šalyje lankęsi užsienio šalių piliečiai.
Buvęs britų prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininkas Chrisas Butleris į Lietuvą atvyko pačios nepriklausomybės atkūrimo aušroje - 1994-aisiais. Laidoje „LRT forumas“ jis pasakojo, kad iki tol jam kaip užsieniečiui, šalies, kuri nepatyrė priespaudos ir okupacijos, piliečiui laisvė buvo savaime suprantama būsena, apie kurią jis retokai susimąstydavo. „Gimiau laisvoje šalyje, buvau laisvas žmogus ir kol aš neatvažiavau į Lietuvą, tai aš apie tai gal nelabai daug pagalvodavau. Tiesiog taip buvo visada. Ilgai buvo. Atvykus man iš karto užkliuvo ši mintis, kad aš dabar bendrauju su žmonėmis, kurie prieš 3 metus nebuvo laisvi. Tai padarė man tokį didelį įspūdį, kad aš pradėjau pats mąstyti šiek tiek apie tai, ką tai reiškia man, kodėl žmogus turi būti laisvas? Ar tai labai svarbu, ar yra kitų vertybių šitam gyvenime? Ir aš priėjau prie išvados, kad tai yra numeris vienas, ir tai nutiko būtent Sausio-13-osios dėka“, - sakė Ch. Butleris.
Laisvė atnešė ir pozityvių pokyčių. „Tarkime, sovietmečiu laimė buvo, turbūt, dažnai tokia represuota. Buvo gana pavojinga reikšti laimę, nes truputėlį su grėsme kažkokia tai buvo irgi asocijuojama. Dabar mes nebebijome tų teigiamų emocijų reikšti, mes pasitikime labiau savimi, mes saugesni, saugumas gerokai didesnis atsirado lyginant su tuo, kas buvo anksčiau. Kita vertus, galvojant apie tą laimės lygį, galime pasižiūrėti, kad jaunesni Lietuvos gyventojai yra daug laimingesni nei vyresni (pernai pagal jaunimo iki 30 metų amžiaus laimės indeksą Lietuva atsidūrė pirmoje vietoje). Tai vėlgi gali rodyti du dalykus: kad iš tikrųjų gyvenimo sąlygos Lietuvoje tikrai labai pagerėjo, o tai yra ir savirealizacijos galimybės, ir laisvės galimybės, ir gyvenimo kokybė, ir saugumas. Jai antrino ir Ch. Butleris. „Buvo balandis tada, kai pastebėjau, kad nesvarbu, jog 3 metus turite laisvę, trykštate - o žmonės nedaug šypsosi. Grįžau liepą, jau matau šypsenų. Klausiu kolegos, kas vyksta, ar taip gerai sekasi. O man sako - ne, čia dėl vasaros. O viso to potekstė - kad po daugiau nei 30 metų tikrai yra daugiau šypsenų gatvėje, visuomenėje“, - pastebėjimu dalijosi Ch. Butleris.
Istorinė atmintis ir visuomenės dialogas
Praėjus 34 nepriklausomybės metams Lietuvoje užaugo visa karta, kuri gimė po Sausio 13-osios įvykių, ir ji tiek apie sovietų represijas, tiek apie pačius tragiškus minimos nakties įvykius žino tik iš vadovėlių ar pasakojimų. „Jiems emocija, kurią pasakoja ar tai amžininkai, ar tai mokytojai, yra jau istorinis įvykis. Buvo visiškai kitaip, kai aš mokiausi mokykloje. Kiekvienais metais Sausio 13-ąją pagal tokį kolektyvinį scenarijų visoje Lietuvoje vaikai piešdavo piešinius. Galima juos surasti, kurie buvo ir siunčiami į Seimą iš įvairiausių Lietuvos mokyklų. Ir nesvarbu, ar ten yra piešinys iš Anykščių, ar iš Mažeikių, ar iš Telšių - visi piešia lygiai tą patį: televizijos bokštas, tankas, žmonės, spygliuota viela. Šiais laikais jau vaikų piešiniuose atsiranda daugybė įvairiausių kitų motyvų, nes natūralu, kad jie tų vaizdinių nebėra tiek daug matę, kiek mes esame. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turime kartą, kuri jau turi visiškai kitą distanciją su šituo įvykiu, ir vien kalbėti, koks buvo, sakykime, vienybės jausmas arba kaip buvo baisu, jau neužtenka“, - įsitikinęs M. Nefas.
„Ir dar vienas svarbus momentas - mes dažnai istoriją ir šituos istorinius įvykius mėgstame pavaizduoti per tokią politinio elito prizmę, žmonių, kurie užėmė labai svarbias pareigas. Tai irgi yra distancija su istoriniu įvykiu, tolina tai, todėl aš, kai dirbdavau mokytoju, stengdavausi atrasti istoriją, kurią pasakoja paprastas žmogus. Vienais metais su mokiniais kalbėjome apie Vytą Lukšį, savanorį, kuris saugojo Spaudos rūmus, kitais metais - apie gydytojus, kurie slėpė sužeistuosius, apie tuos žmones, kurių kartais istorijos ištirpsta. Aš spėju, kad tada jaunas žmogus pradeda galvoti, kad gal ta istorija nėra tokia tolima, gal tai yra istorija, kuri galėtų pasikartoti, jeigu mes tos laisvės negintume“, - kalbėjo M. Nefas.
1990-aisiais apklausos ir tyrimai rodė, kad skurdas buvo vadinama viena didžiausių šalies problemų. Šiandien apklausų rodikliai gerokai pasikeitę ir jie rodo, jog išgyvename aukso amžių. A. Kaušpėdas. „Aš manau, kad pats didžiausias per tuos metus pasiektas rezultatas yra tas integralumas, kad mes esam ir NATO, ir Europos Sąjungos nariai, ir įsivedėme eurą, ir Šengeno erdvės visus privalumus turime. Esame tokie šimtaprocentiniai europiečiai“, - įsitikinęs A. Kaušpėdas. „Mes dabar jaučiamės ne kaip Europos kažkokia provincija, bet metropolija. Jam antrino ir VU profesorė D. Gailienė, kuri pridūrė, kad šis saugumo jausmas šiandien yra be galo svarbus žmonėms, kurie patyrė sovietines represijas. Ne retam gerai pažįstamas anuometinis vaizdelis, kai dažnai šeimose vyravo alkoholizmas, vaikai augo kiemuose ir jautėsi niekam nerūpintys. Anuomet ir savižudybių mąstai šalyje buvo milžiniški. „Buvo šeimose stigma, paslaptis ir dabar tik žmonės išdrįsta apie tai kalbėti, apie tą reflektuoti. O tas jausmų nerodymas yra tiesiog peilis mums. Nebuvo įpročio reikšti jausmus, ieškoti pagalbos. Aš noriu pasakyti, kaip gerai, kad mes taip gerai gyvename, kad galime dabar ramiai kiekvienas apie savo gyvenimą mąstyti, savo santykius permąstyti, savo nuostatas pakeisti“, - džiaugėsi prof. D. Gailienė.
Visi pašnekovai sutartinai pabrėžė dar vieną svarbų laisvos tautos aspektą - galimybę atvirai kelti į viešumą problemas, jas analizuoti, ieškoti sprendimų. „Daug bendravau su kolegom Sakartvele, tai jie tiesiog verkte verkia, kad jie negali laisvai apie savo istorinę praeitį reflektuoti. Pas juos yra herojinis kanonas. Jeigu neatitinka pasakojimas herojinio kanono - nėra jokių šansų“, - dėmesį atkreipė prof. D. Gailienė. „Mes išsigelbėjome patys, bet kažkuria prasme išgelbėjome Europos laisvės idėją“, - sakė Lietuvos istorijos instituto direktorius A. Švedas.
Iššūkiai interpretuojant praeitį ir kuriant ateitį
Tiesa, Sausio 13-osios įvykių liudininkai pamena, kokia tuo metu buvo vieninga tauta, šviesūs ir įkvepiantys judėjimo už Nepriklausomybę lyderiai. „Kitas svarbus dalykas, lyginant su 1990-1992 m., pačia pradžia nepriklausomybės, yra mūsų pasitikėjimas nacionalinėmis institucijomis. Aš prisimenu, pasitikėjimas žiniasklaida 1990 m. turbūt buvo vos ne 100 proc., dabar nukrito. Politinėmis partijomis, Seimu, Vyriausybe - tomis nacionalinėmis institucijomis, kurios yra labai svarbios, jomis to pasitikėjimo trūksta. Lygiai tas pats ir su tais lyderiais - yra jų trūkumas ir pasitikėjimas lyderiais šlubuoja“, - pabrėžė sociologijos mokslų daktarė G. Visgi VDU švietimo akademijos vicekancleris M. Nefas atkreipė dėmesį, jog skiriasi tiek laikmetis, tiek vieno žmogaus prieš visuomenę svoris. Tuo metu, byrant Sovietų Sąjungai, iškilo ir tautą vedė ryškios asmenybės: Lenkijoje - Lechas Walensa, Lietuvoje - prof. Vytautas Lansbergis. „Mes atėjome iš tos sistemos, kur svarbus yra vienas asmuo, nėra svarbi bendruomenė, ir mes šiais laikais vis dar turime tą norą, kad ateitų kažkoks vadas ir viską sutvarkytų. Apklausos tai patvirtina - prezidento institucija yra vertinama visuomet daug geriau, politinės partijos, Vyriausybė, Seimas yra pasitikėjimo pačioje apačioje ir tarsi taip mes sakome, kad va, ateitų stiprus lyderis, tvotų kumščiu į stalą ir viskas susitvarkytų čia. Manyčiau, tai yra vienas iš tokių mūsų mąstymo aspektų, kuris dar irgi turėtų pasikeisti“, - įsitikinęs M. Nefas.
XX a. įvykiai keitė pasaulį ir Lietuvą. 1918-aisiais Vasario 16-osios deklaracija prasidėjęs Lietuvos valstybės kūrimas brutaliai buvo nutrauktas 1940-ųjų birželio 14-osios ultimatumu, sovietų įteiktu Lietuvos Respublikos vyriausybei. Po 1941-ųjų -1944-ųjų nacistinės Vokietijos okupacijos metų kone pusę amžiaus kurtas sovietinis komunizmo rytojus augino naujas kartas lietuvių, išmokusių mąstyti vienaip, o elgtis ir kalbėti - kitaip. Gal būtume visiškai „nuzombėję“, jei ne 1988-ųjų birželis, po kurio iki šiol išgyvename laisvės euforiją - teisę turėti savo nuomonę ir ją išsakyti netgi labiausiai kontroversiškų valstybės įvykių ir asmenų atžvilgiu. Bet ar šioje nuomonių įvairovėje galime rasti bendrą vardiklį, tenkinantį visas puses? Koks jis turėtų būti?
Kiekvienas turime savo santykį su praeitimi, formuotą asmeninės patirties, aplinkos, autoritetų. Kiekvienas turime teisę pareikšti nuomonę. Kaip šiame nuomonių pliuralizme reikėtų susitarti dėl svarbiausių mūsų valstybei istorijos momentų ir jų metu lemiamą vaidmenį atlikusių asmenybių vertinimo? Gyvename laikais, kai istorikai nebeatlieka daugybės vaidmenų, kuriuos jie buvo prisiėmę XIX amžiuje. Kita vertus, ne tik istorikai neteko (arba atsisakė) gyvenimo mokytojų vaidmens. Šiandienos Vakarų visuomenė nebenori, kad mokslininkų bendruomenė jai kalbėtų apie kokias nors gyvenimo tiesas. Įprastai iš mokslininkų šiandien tikimasi, kad jie sąžiningai dirbs kokio norsje sferoje, o jų sukurtą produktą bus galima pritaikyti praktiškai.
Istorikas (arba humanitarinių mokslų atstovas) gali būti naudingas analizuodamas ir interpretuodamas faktus. Taigi, atrodytų, problema išspręsta: jei visuomenei kas nors neaišku, mąstant apie tam tikrus istorijos ir atminties reiškinius, belieka pasiklausti profesionalų nuomonės. Tačiau „Kiekvienas turime savo santykį su praeitimi, formuotą asmeninės patirties, aplinkos, autoritetų…“. Kitaip sakant, šiandienos istorinę kultūrą kuria ne tik istorikai, bet ir kino bei teatro režisieriai, populiarūs tinklaraštininkai, roko muzikantai, rašytojai, kulinarai, politikos apžvalgininkai ir ekonomistai - visi, kas tik nori ir gali įtaigiai bei garsiai (nors nebūtinai protingai) kalbėti apie praeitį ir savąjį santykį su ja.
Iš pirmo žvilgsnio šios situacijos sprendimas vėl ganėtinai paprastas: kylant atminčių karams - griauti paminklą ar saugoti? Tačiau čia yra viena išlyga. Visų pirma suprasti, kad kai kuriose situacijose vienareikšmių sprendimų tiesiog nėra, todėl turime pasirinkti vieną iš variantų. Kita galimybė - konstatuoti, kad šiuo metu neįmanomas konstruktyvus sprendimas visuomenę įaudrinusia tema ir atidėti vieno ar kito klausimo sprendimą. Taigi išvada neguodžianti - nusiteikime, kad kalbėdami apie XX a. Tikrai neprivalome saugoti visų sovietmečio epochos artefaktų ir simbolių, paminklų ir kitų atminties vietų, tačiau stichiško anos epochos stovylų griovimo bei kitų ano laikotarpio pėdsakų trynimo iš mūsų kasdienybės laikai pasiliko tolimoje praeityje. Dabar visų pirma turėtume susitarti dėl taisyklių, ką, kaip ir kodėl saugosime arba griausime. Kitu atveju su kiekvienu sovietmečio epochos paminklu kankinsimės lyg su unikaliu atveju, spręsdami tą patį klausimą: palikti ar nugriauti?
Visuomenėje kilo diskusija dėl rašytojo Petro Cvirkos, 1940-aisiais rugpjūčio 3 d. kartu su kitais 19-a įgaliotosios delegacijos narių atvežusio „Stalino saulę“ į Lietuvą, paminklo nukėlimo. Mažai kas ginčytųsi dėl jo kolaboravimo su sovietų okupacine valdžia: tapęs Rašytojų sąjungos pirmininku įskundė rašytoją Kazį Jakubėną saugumui, taip prisidėdamas prie tragiškos pastarojo žūties. Terorizavo Štuthofo konclagerį išgyvenusį Balį Sruogą, versdamas perrašinėti „Dievų mišką“, kuriame įžvelgė sovietinio žmogaus orumo menkinimą. Ar tokios asmenybės paminklas turėtų stovėti vienoje pagrindinių Vilniaus aikščių? Sprendimas dėl Petro Cvirkos paminklo yra priimtas. Šiuo atveju akivaizdu štai kas - viena iš Vilniaus aikščių, esanti labai arti pačios miesto šerdies, ilgą laiką buvo virtusi savotiška pilkąja zona. Tai niūri ir miestiečių neapgyvendinta erdvė. Beje, šią problemą patys vilniečiai suprato jau ganėtinai seniai. Juk neatsitiktinai gimė Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių industrijų studentų iniciatyva „Padovanok Cvirkai žvėrelį“ (kūrybinių intervencijų savaitės „priARTink“ vyksmo 2015-aisiais metu). Po to dar būta projekto „Suteik P. Cvirkai naują atspalvį“. Tačiau jeigu jau klausiate, ką aš daryčiau šiuo atveju… Tikriausiai, rinkčiausi trečią kelią, egzistuojantį šalia pasirinkimo griauti ir palikti: pasitelkęs kokio nors menininko arba jų grupės instaliaciją keisčiau paminklo mums transliuojamą žinutę. Sutinku su tais, kurie sako, kad P. Cvirkos paminklas, kaip koks Trojos arklys prasmukęs į nepriklausomybės epochą iš sovietmečio, visų pirma nori mums kalbėti ne apie rašytoją, o apie asmenį, aktyviai kolaboravusį su tuomečiu režimu. Kaip tokių dalykų įvyksta? Ką nors panašaus būtų galima nuveikti ir su P. Cvirkos paminklu. Talentingų ir konceptualiai mąstančių meno, kultūros bei mokslo pasaulio žmonių, kurie galėtų įgyvendinti tokį projektą, tikrai atsirastų.
Projektai
Steigėjas
Informacinis rėmėjas
